AELITA AMBRULEVIČIŪTĖ – hum. m. dr., istorikė, Vilniaus universiteto mokslo darbuotoja, XIX a. Vilniaus, Kauno ir Gardino miestų socialinės istorijos tyrinėtoja, 2010 m. Klaipėdos universitete apgynusi disertaciją tema Mažmeninė prekyba Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose 1861–1914 metais (tinklas, plėtra,modernėjimas). Šiuo metu kartu su Dariumi Žiemeliu ir Tatyana Voronich tiria Vilniaus, Kauno ir Gardino sanitarinę-higieninę sistemą 1870–1914 m. Europos miestų modernizacijos kontekste. Ją kalbiname apie to meto Vilniaus higieną, kasdienybę, modernėjimą bei patį tyrimą.
Iš Algės ir Valentino Gylių šeimos archyvo
Tiriate 1870–1914 m. modernėjančio Vilniaus ekologiją bei sanitarinę-higieninę sistemą. Kaip gimė Jūsų tyrimo idėja? Kokius pagrindinius klausimus, tirdami Vilniaus miestą, sau išsikėlėte? Ką analizuojate?
Idėja gimė iš meilės Senojo Vilniaus kiemams, tokiems nesutvarkytiems, bet jaukiems ir žaviems. Jų autentika pasimato per nedažytus fasadus, kur ne kur nubyrėjusį tinką, apšiurusius langus, medinius sandėliukus. Aišku, gyventi tokiomis sąlygomis nepatogu. Todėl miestas turi apsispręsti, ar mes (at)kuriam autentiką, ar vis dėlto darome miestą patogų gyventi. Tik nepagalvokite, kad esu už Senojo Miesto atstatymą. Jokiu būdu ne. Palikime ir saugokime, ką turime. Tad žvelgiant į apleistus kiemus (kurių vis mažiau ir mažiau) ir dar tebestovinčius lauko tualetus keliose Naujamiesčio vietose, ir gimė idėja – suraskime ištakas.
Klausimas buvo banalus ir paprastas: kada Vilniuje paplito pirmieji viešieji tualetai? Atsakymo į šį klausimą iki šiol neturiu. Tik žinau, kad vienas tokių XIX a. pabaigoje buvo įrengtas žydų kvartale (Didžiosios sinagogos kieme), o kitas (apie 1905 m.) įrengtas šalia Halės turgavietės. Užtat šis klausimas užkabino kitus. Kaip sniego kamuolys pasipylė klausimai apie Vilniaus miesto ir Europos miestų sanitarinę būklę, pokyčius, industrinių miestų katastrofą, vis kiti ir kiti klausimai, pavyzdžiui, noras pažvelgti į miestą pro sanitarinę-higieninę prizmę, jo rajonų užterštumą. Labai „užkabino“ S. P. Hayeso darbe Explorations in Environmental History, kuriame JAV miestų užterštumo problema susieta su XIX–XX a. industrializacijos ir urbanizacijos procesais bei gvildenama idėja, kad XIX a. pirmojoje pusėje Europos miestų perimtas kaimo gyvenimo būdas (kuris tiko kaimui, bet ne miestui) industrializacijos ir urbanizacijos laikotarpiu privedė prie miestų sanitarinės-higieninės būklės katastrofos, o XIX a. antroje pusėje techninė pažanga ir urbanizacija jau sukūrė naujo tipo miesto infrastruktūrą su išvystyta (vystoma) sanitarine, komunikacijų tinklo, sveikatos priežiūros sistemomis.
Galiausiai visa tai išsivystė į šiuo metu vykdomą LMT finansuojamą projektą „Vilniaus, Kauno, Gardino ekologija ir sanitarinė-higieninė sistema 1870–1914 m. Europos miestų modernizacijos kontekstuose“. Dirbame trise: aš, Darius Žiemelis ir Baltarusijos kolegė Tatyana Voronich.
Analizuoti tenka daug įvairaus pobūdžio šaltinių: tai ir miesto dūmos protokolai, ir policijos valdybos, sanitarijos gydytojų ataskaitos, gyventojų sąrašai, statybos valdybos dokumentai. Žodžiu, visko labai daug, ir medžiaga – labai įvairi.
Savo tyrimą remiate Čikagos sociologijos mokyklos miestų struktūros ir plėtros teorijomis. Gal galėtumėte papasakoti, kas tai yra, kaip tai padeda žvelgiant į Vilniaus miestą?
Tos teorijos, kad ir labai kritikuojamos kaip tinkamos tik JAV industriniams miestams tirti, suteikia ir didelį pranašumą. Pavyzdžiui, Ernesto Burgesso „miesto koncentrinio modelio“ ir Homerio Hoyto „sektorių teorija“, sukurtos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, išskleidžia ir XIX a. antros pusės – XX a. pradžios Europos miestų raidos ypatumus. Vilnius (ir Kaunas) irgi turi panašių raidos bruožų. Pavyzdžiui, Vilniuje iš penkių Burgesso nustatytų „koncentrinių žiedų“ 1870–1914 m. pasigedome penktos priemiestinės zonos, kur turėtų gyventi vidurinioji klasė ir kur dominuoja geresnis būstas. Vilniuje 1870–1914 m. šio sluoksnio atstovų buvo per mažai, tad natūralu, kad tai zonai apgyvendinti nebuvo resursų.
Kitų zonų apraiškos: pirmoji zona – centras, kur dominuoja komercijos, finansinės įstaigos ir iš kurios išstumiamas gyvenamasis fondas, antroji (pereinamoji) zona, kur gyvena neturtingiausi miesto gyventojai ir kur labiausiai apleistas būstas, trečioji ir ketvirtoji zonos susiformuoja kaip turtingiausių ir daugiau uždirbančių miesto gyventojų rezidencijos vietos. Vilniuje šios zonos galbūt ne tokios ryškios kaip Čikagoje, ir net išsidėsčiusios kita tvarka (centre šalia komercinių įmonių išlieka brangus būstas, trečioji ir ketvirtoji „susikeitė“ vietomis), bet jos matomos. Vadinasi, Vilniaus raidai būdingi tie patys vakarietiškų industrinių miestų procesai. Taip pat ryški ir pramonės zona, įvesta Hoyto, kuris kiek praplėtė Burgesso modelį.
Tyrinėjate Vilniaus kaip „modernaus“ miesto gimimą. Gal galėtumėte plačiau paaiškinti, kas laikoma moderniu miestu, kokie yra jo bruožai?
Modernaus miesto apibrėžimų yra daug, taip pat ir modernaus miesto bruožų, bet vienas svarbesnių, „katalizavęs“ Vakarų Europos miestų modernizaciją, – tai pramonės vystymasis, pramoninė revoliucija su visomis jos pasekmėmis ir padariniais: urbanizacija, industrializacija, katastrofiškai blogėjanti tankiai apgyvendintų miestų sanitarinė būklė, plintančios epidemijos, tuberkuliozė (vadinta baltuoju maru), didėjantis skurdas. Visa tai privertė Europos (kartu ir Rusijos imperijos) miestų administraciją susirūpinti miestų sanitarine būkle.
Pirmas susirūpino Paryžius, prakirsdamas plačias gatves tankiai apgyvendintame centre, vėliau Londonas, ypač po 1858 m. vasaros. Miestas išnaudojo Temzę kaip natūralų nuotekų vamzdyną: į ją buvo nukreipta miesto kanalizacija, pilamos pamazgos ir kiti skysti nešvarumai, manant, kad ir Temzė, ir vandenynas viskuo pasirūpins… Londoniečiai tiek užteršė upę, kad 1858 m. vasarą virš miesto įsitvyrojo nepakenčiamas dvokas, pramintas didžiuoju tvaiku (the great stink).
Tokie įvykiai spartaus technologijų pažangos laikotarpiu davė pradžią buitinių patogumų pokyčiams – modernių nuotekyno ir vandentiekio bei elektros instaliacijos sistemų įrengimui. Todėl man modernus miestas – tai miestas be pamazgų ir buitinių atliekų duobių, sukūręs žmogui gyventi patogią erdvę ir komfortą: modernius buitinius patogumus (dujotiekį, kanalizacijos/nuotekų ir vandentiekio sistemas, elektros linijas). Taip pat modernus plintantis miestas negali egzistuoti be viešojo transporto (mažos kainos) tinklo.
1870–1914 m. Vilniaus gyventojų skaičius kone padvigubėjo. Kas ir kaip tai nulėmė?
Daugiausia nulėmė vidinė Rusijos imperijos migracija. Kiek tarp migrantų buvo kaimo gyventojų po 1861 m., dar negaliu atsakyti. Pramonėje dirbančių darbininkų 1910 m. (kai Vilniuje pramonė pasiekė piką) buvo vos 5000. Matyt, labiausiai plėtėsi aptarnavimo sfera ir pirmiausia prekybos personalas (tai ne tik pardavėjai), restoranų, smuklių darbuotojai, aibė smulkių amatininkų. Daug dirbančių turėjo būti geležinkelyje, didelis buvo miesto administracinis aparatas, keli tūkstančiai kariuomenės. Dėl natūralaus gyventojų prieaugio gyventojų negalėjo padvigubėti, nes kasmet Vilniuje „priaugdavo“ tik apie 2000–3000 gyventojų.
Toks greitas augimas, ko gero, esmingai keitė Vilniaus veidą. Kiek ši kaita buvo savaeigis, organiškas miesto augimas, o kiek tai buvo politiškai valdomas ir kontroliuojamas procesas? Ar yra aiškių Rusijos imperijos interesų, vienaip ar kitaip lėmusių miesto raidą?
Be abejo, miestas augo, ir keitėsi jo veidas. Augo pramonės zonos, kenksminga gamyba buvo stumiama už miesto ribų, ten pat (apie 7 varstus nuo miesto) buvo iškelti sąvartynai, didėjo skurdas ir skurdo rajonai, ryškėjo pramonės darbininkų rajonai. Kartu augo Naujamiestis su prabangiu ir „visais buitiniais patogumais“ būstu. Naujamiestis – tai modernioji miesto dalis. Plačios tiesios gatvės, namai neužstoja vieni kitiems saulės. Šviesus ir sausas būstas. Ir dabar Senamiesčio pirmųjų aukštų gyventojai, ypač kieno langai išeina į kiemą, supranta, apie ką kalbama.
Kiek organiškas buvo miesto augimas? Čia neapsieita be imperijos kontrolės. Nutiestas dabartinis Gedimino prospektas – tai imperinės valdžios iniciatyva, sutvarkyta Lukiškių aikštė – tai imperijos iniciatyva, Lukiškių pabaigoje prie upės suformuotas pramonės rajonas – tai imperijos iniciatyva. Bet abi Pohuliankos (Didžioji ir Mažoji, J. Basanavičiaus ir K. Kalinausko gatvės), kaip ir visas Naujamiestis, irgi suplanuotos „iš aukštai“, vis vien vystėsi „natūraliai“. Čia, Pohuliankose, iki maždaug Mindaugo–Algirdo g. linijos, kūrėsi turtingiausi miestiečiai, buržua, toliau statyti nuomojami namai, skirti daugiau pajamų turintiems miesto gyventojams, jų paskutinius aukštus su įėjimu iš kiemo pusės užimdavo mažesnių pajamų gyventojai.
O, tarkime, šalia geležinkelio visiškai natūraliai išaugo pramoninis rajonas, kur kūrėsi įmonės, labiau priklausomos nuo geležinkelio transporto. Miesto plėtrą galima reguliuoti, bet pats miestas irgi diktuoja sąlygas.
XIX a. ten, kur plentai, geležinkelis ar kiti svarbūs keliai, – ten pramonė, kur pramonė – ten nekvalifikuotų darbininkų kvartalai, o ten – skurdas, nešvara, nusikaltimai.
Savo tyrime chronologiškai sustojate ties Pirmuoju pasauliniu karu. Ar ši riba veikiau pasirinkta, norint išskirti konkretų politinį bei istorinį miesto laikotarpį, ar Pirmasis pasaulinis karas vis dėlto kaip nors esmingai pakeitė miesto struktūrą?
Pirmasis pasaulinis karas, be abejo, yra toji riba, kuri skiria dvi politines Lietuvos istorijos epochas, sanitarijos atžvilgiu – tai irgi lemiama riba. Į miestą atėjusi kaizerio kariuomenė atnešė ir naujus higienos įpročius. Kiek žinau, vokiečiai labai rūpinosi sanitarija. O po 1918 m. prasidėjo kitas miesto raidos etapas.
XIX a. pabaigos – XX a. pradžios miestas buvo labai įvairus: čia pat už puošnių centrinių gatvių fasadų, grįstų ir prižiūrimų centrinių gatvių (ypač prieš caro vizitą) slėpėsi kiemai be tualetų (gyventojai priversti lakstyti į gretimus kiemus), nevalytos pamazgų ir buitinių atliekų duobės, asenizacijos gurguolių paliktas dvokiantis išmatų pėdsakas ir nuo gurguolės dvoko alpstančios damos, gyventojai, pilantys pamazgas pro langą, netinkamai įrengtos duobės (paprastai nevalytos ir be dangčių) ir greta (jau XIX a. pabaigoje) – modernūs namai su kanalizacija, dujiniu (kiek vėliau – elektriniu) apšvietimu, voniomis…
Naktinė nesuvaldoma asenizacija ir šiukšlių vežikai – ne visada sąžiningi. Tausodami arklius ir norėdami padaryti daugiau reisų per naktį (uždarbiai priklausė nuo reisų skaičiaus), jie pildavo pamazgas, nepasiekę tam specialiai skirtos vietos. Viena tokių vietų buvo kažkur tarp dabartinio Medicinos fakulteto M. K. Čiurlionio gatvėje ir buvusių provianto sandėlių bei duonos kepyklos, kita – kažkur Žvėryne pakeliui į Saltoniškių sąvartyną. Ten tiesiog būdavo išpilamas statinių turinys, nors to meto normos reikalavo pilti į tam tikrose vietose iškastus griovius, kurie prisipildžius būdavo užkasami.
Žiemą apskritai toli važiuoti nereikėdavo: atliekas ir pamazgas pildavo ant ledo – pavasarį pajudėjęs ledas viską išneš… Laimingi, be abejonės, buvo gyventojai, kurių namai stovėjo ant Kačergos upelio – juk tai natūrali atvira kanalizacija!
Miestas turėjo labai pasikeisti po 1892 m. miesto dūmos akcijos. Baiminantis artėjančios choleros epidemijos, buvo imtasi labai griežtų priemonių: stengtasi dezinfekuoti ir valyti skurdžius miesto kvartalus (tarp jų ir žydų kvartalą), už miesto buvo iškeliami skudurų ir kaulų sandėliai bei supirktuvės (skudurus naudojo popieriaus pramonėje, o kaulus ir šerius supirkdavo šukoms, šepečiams, sagoms, stalo įrankių rankenomis ir kitiems daiktams gaminti). Daugiau dėmesio ir griežtų priemonių imtasi kontroliuojant išmatų duobių valymą. Mieste buvo įstatymas, kad duobę privaloma valyti, kai iki krašto lieka apie aršiną (apie 71 cm). Bet savininkai dažnai laukdavo, kol skysčiai imdavo sroventi per kiemą.
Be to, buvo ir „mafija“. Ateina į kiemą policijos pareigūnas patikrinti, ar duobės valomos laiku. Pamato, kad jau lyg ir metas. Įspėja savininką. Tas nueina į asenizacijos kontorą. Ten gauna atsakymą – tik po savaitės bus vietos. Arba jeigu nori šiomis dienomis, turi pamokėti daugiau. Tada savininkas išeina, bet gavęs papildomą policijos pareigūno įspėjimą ir pažadą skirti baudą, bėga į asenizacijos kontorą sutikdamas su bet kokia kaina. Policijos pareigūnas gaudavo iš to savo procentą.
Ar miesto valdytojų sukurpti plėtros planai įgijo tokį pavidalą, koks buvo planuotas?
Dauguma ne. Kaip ir viskam, Rusijos imperijai stigo lėšų.
Kas (kokios gatvės, rajonai, institucijos) sudarė miesto branduolį, ar jis smarkiai keitėsi?
Miesto centras smarkiai keičiasi po 1861 m. Centras komercializuojasi. Centrinėse gatvėse (Aušros vartų, Pilies, Didžiojoje, Trakų, Dominikonų, Šv. Jono gatvėse) leidžiama gyventi ir prekiauti. Atsiranda dar daugiau smulkių krautuvėlių, stambių modernių parduotuvių, stambių bankų ir bankų kontorų, pinigų keityklų, amatininkų dirbtuvių. Vokiečių ir Didžiojoje gatvėse buvo namų su 25–28 parduotuvėmis. Reklamos, šurmulys, zujantys gyventojai, dideli vitrinų langai (kurių anksčiau nebuvo), apšvietimas (dujinis, jį keičiantis elektrinis). Nutiestas Šv. Jurgio prospektas sujungtas su centrinėmis istorinio miesto centro gatvėmis. Jo plotis ir prabanga, modernūs viešbučiai, Pohuliankos pastatai… Aišku, miesto veidas per kokius 25 metus pasikeitė neatpažįstamai.
Kokias kitas pagrindines zonas ano meto Vilniuje matote? Koks jų santykis su šiandiena? Ar iš pirmo žvilgsnio jos smarkiai pakitę?
Dabar miestas turi visas penkias zonas. Jau ir penkta (priemiesčio) susiformavo ir plečiasi. Už Neries atsirado ir antras verslo centras, nusvėręs „senojo“ centro (Aušros vartų–Didžiosios–Pilies–Šv. Jurgio (Gedimino pr.)) ašį, kur daugiausia liko kavinių ir restoranų, mažiau parduotuvių, neliko bankų.
Kokie buvo prestižiniai miesto rajonai bei gatvės? Koks buvo jų statusas ir kasdienybė? O kaip su skurdžiąja miesto dalimi, darbininkais ir nepasiturinčiais žmonėmis? Kaip ir kur jie gyveno, kokia buvo jų buitis? Kokia buvo miesto higienos raida?
Pagrindinės gatvės, kaip įprasta, tai jau minėtos centrinės gatvės: Aušros vartų, Pilies, Didžioji, Šv. Jurgio prospektas, Trakų, Dominikonų, Šv. Jono, Vilniaus, Vokiečių gatvės virto komerciniu ir administraciniu centru. Čia nemažai namų įsigijo pirkliai žydai, daugelio namų patalpos buvo nuomojamos komercijos tikslams. Ilgainiui, plečiantis miestui, tiesiant naujas plačias gatves, keitėsi miesto rajonų prestižas. Apie devintojo dešimtmečio pabaigą formavosi modernūs miesto rajonai su komfortiškais namais: „Geriausia, nelabai tankiai apgyvendinta miesto dalimi, kurioje gyveno pasiturintys žmonės, buvo laikoma šiaurės-vakarinė miesto dalis (Gedimino pr. (Георгиевский), dalis Vilniaus g. (Виленская) ir Antakalnis (Антоколь), kurioje kiekvienais metais statomi nauji namai, vienas už kitą patrauklesni butų apdaila ir patogumais, vis labiau priminė sostinės butus su koridorių sistema, vaterklozetais, privažiavimu iš gatvės ir pan.“, – rašyta daktaro V. Zalkindo disertacijoje. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė pažymėjo, kad per trejetą poreforminių dešimtmečių (po 1861 m.) Vilniuje susiformavo nauja miesto dalis, solidžiais mūriniais namais apstatytos gatvės, kurių anksčiau nė nebuvo miesto plane.
Šv. Jurgio prospekto prabanga, modernūs namai, viešbučiai ir parduotuvės tikrai išsiskyrė iš istorinio miesto centro siaurų gatvių, apleistų neremontuotų namų. Dujinis apšvietimas, grįstos gatvės, platūs šaligatviai, tikėtina, be skylių.
Kaip atrodė namų buitis, galime matyti iš butų nuomos skelbimų: tai „ponų“ butai. „Ponų“ butai – tai butai su visais patogumais, voniomis, klozetais, dujiniu apšvietimu, sandėliais, karietinėmis (каретными сараями), ledaine ir rūsiais, balkonu, paprastai antrame ar trečiame aukšte, privalumas – langai į gatvę. Kaina metams (priklausomai nuo kambarių skaičiaus) svyravo nuo 300 iki 1300 rublių.
Labai laimėjo rajonai, kuriuose buvo įvestas vandentiekis ir kanalizacija. Iš esmės XIX a. pabaigoje mieste naudotasi XVIII a. kanalizacija, kuri buvo nutiesta Žydų, Stiklių, Gaono, Dominikonų, Skapo, Pilies, Sodų, Pylimo gatvėse, Trakų gatvės pradžioje, Gedimino prospekto atkarpoje nuo Žemės banko iki Katedros aikštės ir dalyje Antakalnio. Apie kanalizacijos kanalų būklę leidžia spręsti 1882 m. dūmos susirinkimo protokolas: „Dėl nepatenkinamos kanalo būklės atkarpoje tarp pirmų dvaro vartų ir Skapo gatvės lietaus metu per supuvusių vamzdžių sieneles nešvarumai prasiveržia požeminiais fontanais ir užpila aplinkinius kiemus“.
Čia pat buvo skurdo riba. Pavyzdžiui, Didžiosios, Vokiečių, Dominikonų gatvių puošnūs fasadai slėpė žydų kvartalo skurdą, kur buvo namų su 200, 300 ir net 500 gyventojų. Čia buvo galima išsinuomoti kampą kambaryje už 50 kap. parai. Spėju, kad Vilnius, kaip ir daugelis XIX a. pabaigos – XX a. pradžios miestų, buvo kontrastų miestas.
Kokios buvo gyvenimo sąlygos Vilniaus nepasiturinčiųjų kvartaluose? Štai vienas, galbūt kiek aštrokai Zalkindo disertacijoje perteiktas epizodas apie žydų kvartalo gyventojų buities sąlygas: „Ši miesto dalis (apie dešimt gatvių miesto centre, besiribojančių su sinagogos kiemu) higienos požiūriu gali būti laikoma blogiausia, nes šių gatvių namuose, kambaryje, kur daugiausia 5–7 kubiniai (14–19 m3) sieksniai oro, gyvena 3–4 šeimos su mažiausiai 5 nariais; du trečdaliai jų – vaikai, gamtos reikalus atlieka jeigu ne kambaryje, tai ant slenksčio. Dargi paminėjus, kad šie būstai tamsūs tiek, kad net dienos metu įžiebta rūkstanti ir skleidžianti dūmus žibalinė lempa, tad nesunku įsivaizduoti šių patalpų oro kokybę“.
Kitas Vilniaus nepasiturinčiųjų gyventojų kvartalų aprašymas liudija: „Kuo didesnis butas, tuo tankiau gyvena. Daug žemų ir ankštų kambarių, langai nedideli, šviesos mažai. Kiemai tamsūs ir purvini, daug gyventojų ten atlieka gamtos reikalus. Yra aštuoni namai be kiemų, tad jų gyventojai gamtos reikalus tvarko gretimuose namuose [kiemuose?]“.
Panašiai atrodė darbininkų kvartalai. Vilniečiai turbūt dar pamena Šnipiškėse, Amatų skersgatvyje, Savanorių prospekte susispietusius medinukus – tai ir darbininkų kvartalai. Jų likučių dar galima matyti Naugarduko gatvėje, Amatų skg., kažkiek autentikos liko Šnipiškėse. Aišku, ten gyventi nepatogu: vandens kolonėlė lauke, tualetas – lauke, panaudotą vandenį tenka pilti į daržą arba ant gatvės grindinio. Laimė, neasfaltuoto. Tai dar tebegyva XIX a. realybė.
Vilniečiai turbūt atsimena ir du didelius mūrinius namus Subačiaus gatvėje (šalia buvusios pirties), – tai du modernūs specialiai darbininkams pastatyti namai su vienodo dydžio kambariais, bendra virtuve, bendrais tualetais koridoriaus gale.
Tokių namų statyta visuose Europos miestuose, siekiant pagerinti darbininkų gyvenimo sąlygas. Vienas tokių rajonų galėjo būti ir Montvilos kolonija. Bet ten apsigyveno miesto „vidurinioji“ klasė. 1911 m. J. Tumo-Vaižganto gatvėje (arčiau Neries ir infekcinio barako kaimynystėje šalia Lukiškių aikštės) atsirado ir Montvilos kolonija – modernių gyvenamųjų namų kompleksas. Pasak Lukšionytės-Tolvaišienės, kolonijos buvo svarbiausia XIX a. pabaigos – XX a. pradžios naujovė Vilniuje. Kolonijas sudarė organizuotai statytos 10–20-ies namų grupės, kuriose vyravo individualūs, vienai šeimai skirti namai. Dvarininkas, bankininkas, filantropas Juozapas Montvila šią idėją perėmė iš industrinių Vakarų Europos miestų. Pavyzdžiui, Vokietijoje ir Anglijoje XIX a. statytos darbininkų gyvenvietes prie fabrikų sudarė vienodi namai mažyčiuose žemės sklypuose, sublokuoti į ilgus monotoniškus korpusus. Statybą finansuodavo įmonių savininkai, o gyventojai paprastai tik nuomojo pigų būstą. Montvilos kolonija Lukiškėse (dab. J. Savickio, J. Tumo-Vaižganto bei Kražių gatvėse) sumanyta ne kaip geresnio būsto darbininkams kvartalas netoli pramoninės zonos, bet kaip brangesnis tarnautojų ir inteligentijos būstas.
Kas Jums kaip tyrėjai buvo didžiausi ir netikėčiausi atradimai, su kuriais susidūrėte, pradėjusi analizuoti duomenis?
Įdomu pasirodė tai, jog XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Vilniaus gyventojai buvo susipažinę su visais to meto patogumais, tačiau dėl administracijos aplaidumo ir bendro imperijos atsilikimo patogumai buvo neprieinami net pasiturintiems miesto gyventojams.
Net norėdamas prisijungti prie miesto vandentiekio ar nuotekyno, dažnas Vilniaus gyventojas neturėjo tokios galimybės dėl paprastų priežasčių – gatvėje nebuvo vandentiekio ir nuotekyno. Daliai teko naudotis XIX a. pabaigai primityviu žibaliniu apšvietimu, nes dideli elektros kaštai ne visiems gyventojams buvo prieinami. Kitaip sakant, Vilnius nuo europietiško miesto skyrėsi ne modernių patogumų kokybe, bet jų paplitimo mastu.
