Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Iš ne vieno – ir esto, ir estofilo – esu girdėjusi frazę: „Perskaičius Tammsaarę, atsiveria supratimas, kas ta Estija“. Ši frazė, ko gero, nusako ne tik rašytojo Antono Hanseno Tammsaares (1878–1940) kūrybos esmę, bet ir paties autoriaus išskirtinę vietą estų literatūroje. Apžvelgdami XX a. estų literatūrą, sunkiai rastume kitą tokį autorių, kurio įvairiažanrė kūryba būtų taip gausiai aptarta kritikų ir suteikusi tiek daug įkvėpimo amžininkų ir vėlesniųjų kartų menininkų kūrybai, tiek daug cituota, dekonstruota ar ironizuota. Ypač žymus jo penkių tomų romanas Tiesa ir teisingumas, parašytas bei pub­likuotas tarpukariu (1926–1933) ir netrukus pripažintas Estijos miniatiūra. Romanas 1935 m. išėjo latviškai, tačiau, nors lietuvių ir estų rašytojų sąjungos bendra(darbia)-vo, tuo laiku į lietuvių kalbą kūrinys liko neišverstas. Proga kalbėti apie Tammsaares didįjį darbą atsirado dabar, kai iš estų kalbos Danutė Sirijos Giraitė išvertė tris iš penkių romano tomų: pirmąjį 2009 m. išleido Vaga, o beveik po dešimtmečio – 2017 m. – dar dviejų tomų leidyba pasirūpino Krantų redakcija.

Tiesa ir teisingumas realistine maniera pasakoja kelių vienos šeimos kartų istoriją, nutikusią nuo knygos pasirodymo nedaug nutolusiame laike, kurio realijos taip pat dar gerai atmenamos (carinės imperijos okupacija, rusifikavimo politika, estų tautinio atbudimo pradžia, 1904–1905 m. Rusijos ir Japonijos karas, 1905 m. revoliucija Rusijoje, socializmo išplitimas, estų laisvėjimas ir valstybės susikūrimas). Kartu tai ir Bildungs romanas: pirma sekantis tėvo Andreso įsikūrimą nesvetingoje žemėje, vėliau – jo vidurinėlio, kaimo vaiko Indreko kelią į miestą, mokslus ir savarankišką gyvenimą, asmenybės raidą ir krizes. Pasakojimas prasideda į Vargameję, nuošalią pelkėtą vietovę, atsikrausčius naujakuriams Andresui ir Krėtei Pasams. Per pirmuosius skyrius ima ryškėti veikėjų tarpusavio santykių dinamika: kaimynų naujakurio Kalno Andreso ir senbuvio Slėnio Pearaus konfliktai ir pastangos „teismui išaiškinti teisybę, kuria grindžiamas teisingumas“, Krėtės pesimizmas ir nuostata viską kęsti nesiskundžiant, aplink – mitrūs galiūnai, girtuoklėliai ir minkštastuburiai, o vienintelis galvotas žmogus kaime tik vienas, ir tas – nuošaly (Vilkynės Titas, Indreko krikštatėvis). Neskubriai aprašoma, kaip gausėjanti šeima stengiasi sukultūrinti vis naują plotelį ir darbas virte verda, o vėliau – kaip ūgtelėję vaikai palieka Vargameję: duk­ros užauga ir nuteka, sūnūs atplėšiami kariuomenės arba nesutarimų, o vidurinėlis Indrekas išleidžiamas į mokslus Tartu. Reikia pastebėti, kad skaityti gerokai įdomiau pasidaro įpusėjus antrąjį tomą ar persiritus į trečiąjį. Pasakojimui vaduojantis iš pastoralinio sąstingio, intensyvėja ir Indreko savirefleksija, sudėtingėja samp­rotavimai, kurie Indrekui sukelia didžių abejonių.

 

Tiesos ir teisingumo antrojo tomo viršelis. 1929

SĄLYČIO TAŠKAI SU LIETUVIŲ LITERATŪRA

Ar Sirijos Giraitės vertimo į lietuvių kalbą pasirodymą vis dėlto galime laikyti pirmąja Lietuvos skaitytojų pažintimi su Tiesa ir teisingumu? Ir taip, ir ne. Dar sovietinės okupacijos metais pirmo tomo vertimas iš antrinės rusų kalbos buvo patikėtas Juozui Baltušiui (Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963). Galima spėti, kad anuomet argumentuota jo ir Tammsaares kūrybos tematiniu panašumu. Tačiau tokia prielaida būtų teisinga tik iš dalies, nes žvelgiant plačiau estų rašytojo kūryboje vaizduojama ne tik valstiečių buitis ir godos: joje taip pat gausu miesto gyvenimo rea­lijų, o tarp personažų – ir Baltijos vokiečiai (romanas Mylėjau vokietaitę (Ma armastasin sakslast, 1933)), ir fatališka moteris (pjesė Judita (Juudit, 1921)), ir Dievo Žemėn pasiųstas Velnias (romanas Naujasis Vanapaganas (Põrgupõhja uus vanapagan, 1939)). Tad tokį neatitikimą veikiausiai galima paaiškinti nesusisiekiančiais estų ir lietuvių literatūros kanonais, o vertėjo pasirinkimą – laikmečiu ir Baltušio vieta sovietmečio lietuvių literatūros lauke.

Lygindami tematiškai, Vargamejės epą galėtume gretinti net su Kristijono Donelaičio Metais: abiejuose kūriniuose vaizduojamas valstiečių ir ponų gyvenimas ir ginčai, skiriama daug dėmesio sezoniniams darbams, analizuojama ir švelniai pašiepiama nuodėmėn linkusi žmogaus prigimtis bei įvairios ydos:

 

Po valandėlės šeimininkė atvėrė duris pažiūrėti, ką veikia šeimininkas. Pearus ėjo prie šulinio. Priėjęs ėmė segiotis kelnių sagas. Čia moteriškė suprato, kad vyras bus sumanęs kokį naują pokštą, norėdamas priversti ją paklusti. Taip ir buvo: Pearus nuleidęs kelnes atsisėdo ant šulinio rentinio, tartum ketindamas tenai atlikti savo gamtinius reikalus.

– Jėzuli susimilk! – šūktelėjo šeimininkė ir tekina pasileido prie šulinio. Sudėjusi rankas ji puolė ant kelių priešais sėdintį vyrą ir sriūbaudama meldė: – Mielasis vyre, brangusis šeimininke, daryk ką panorėjęs, bet tik ne tai, nederk šulinio, kurgi mes vandens semsimės. Stokis nuo šulinio. Ana ir kiemionys žiūri. (t. I, p. 31)

 

Atsivertus pirmąjį Tiesos ir teisingumo tomą, į akis krenta nekasdienių, retų, skambių, senoviškų žodžių, tarmybių ir patarlių, priežodžių gausa (kanabėkas, laukų dovis, lakalas, urduliai, kepersnoti, rokundų turėti, kibti į kuodą) – vertėja pasistengė preciziškai ir kuo vaizdžiau perteikti ir peizažą, ir kaimo darbus bei padargus, ir anuometinę kalbėseną. Tuo romanas primena Žemaitės, Vaižganto, Vinco Krėvės ir Mariaus Katiliškio prozą, o taikliomis pavardėmis – Vinco Kudirkos satyras. Pavyzdžiui, kone analogiškai Kudirkos Kruglodurovo pavardei sudaryta menko ir slidaus jaunikaičio, kadaise atkilusio į Tartu iš Gruzijos, o dabar – caro policininko, Otstavelio pavardė (suplakta iš gruzinų Viduramžių poeto Rustavelio pavardės ir kur kas mažiau garbingo rusų kalbos žodžių lizdo отставать, отставить, отставник), bei kitos transkribuotos, bet neišverstos pavardės: studento, dendžio Kukučio (knygoje – Vainukegaus), lėto, smulkmeniško ir užmaršaus „dievotumo“ mokytojo Piktalksnio (Vihalepo), mokytojo Kopfšnaiderio ar nuolat progos atsigaivinti ieškančio
Slopaševo:

 

Tačiau ponui Maurui nepatiko toks aukštas minčių polėkis, jis užsiminė apie alkoholį. Į tai Slopaševas atsakė išmintingai:

– Jeigu mokytojas geria, bėda ne per didžiausia; mokinys turi būti blaivas, nes mokytis sunkiau nei mokyti. Mokyti galima ir tada, kai pats nesigaudai, o mokydamasis būtinai turi viską suprasti, kitaip neįmanoma… (t. II, p. 190)

 

O ir pagrindinių veikėjų šeimos pavardė – Pasas, Pasai – neatsitiktinė: paas estiškai reiškia klintakmenį, vietinę uolieną. Taigi jie – vietiniai, šios reikšmės įrašomi kraštovaizdin, nežymūs it uola kažikur po kojomis, tvarūs, nepaslankūs.

Tammsaares Tiesą ir teisingumą galima lyginti ir su Ievos Simonaitytės kūryba, ypač Aukštųjų Šimonių likimu. Nors Tammsaares penkiatomis apima kur kas trumpesnį laikotarpį (keturis dešimtmečius) nei Simonaitytės (200 metų), abiejų romanai iš esmės yra šeimos sagos, pasakojančios ir apie politines permainas, kelis kartus pasikeitusią valdžią. Apskritai XX a. pirmos pusės lietuvių proza artima šiam romanui ir dėl psichologizavimo, ir dėl siužetų, ir, žinoma, dėl atpažįstamo laikotarpio ženklų ir temų, o istorinių įvykių vaizdavimo požiūriu Tiesai ir teisingumui, ypač trečiam tomui, kuriame aprašomi 1905 m. Rusijos revoliucijos atgarsiai Estijoje, bene artimiausias tekstas – Julijono Lindės-Dobilo Blūdas, arba Lietuva buvusios Rusijos revoliucijos mete (1912).

Nuo istorinio laikotarpio tematikos nenutolsta ir tautinės savivokos formavimo aspektas. Neseniai Naujajame Židinyje-Aiduose Laura Laurušaitė, aptardama praėjusių amžių įtaką latvių savimonei ir savivertei, teigė, kad „[d]ažnai prasimuša stereotipas – mes, pagrandukai, ir jie, Vakarų pasaulio protingieji ir galingieji. Toks susimenkinimo mentalitetas buvo formuojamas iš dalies sąmoningai“1. Tammsaares romane taip pat skiriama dėmesio (dažnai – ironiško) aktyviai ir tiesiogiai kitataučių formuojamai estų, kaip mažiau vertingos, žemesnės tautos, savivokai, ypač antrame tome. Dažnai nuskamba mokyklos direktoriaus pono Mauraus liaupsės carui ir Rusijai, rusų tautai kaip aukštesnei. Rusų kalba dėstoma mokykloje, klasėje ant spintos – Aleksandro Puškino biustas, mokytojo Slopaševo iniciatyva švenčiamas jo gimtadienis, o įvairiausiomis progomis cituojami abu su Fiodoru Dostojevskiu – rusiška, slaviška kultūra smelkte smelkiasi. Tiesa, pastebėtinas ir naujas požiūris: pavyzdžiui, ponas Maurus estus kitų tautų atžvilgiu jau pozicionuoja kaip geresnius – už lat­vius jie esą tikrai vertesni, sumanesni.

 

TIESA IR TIESOS

Tačiau susitelkus vien į temą, vien į paviršių, liktų neaptarta tai, kas Tiesą ir teisingumą kilsteli virš kitų realistinių istorinių kūrinių, būdingų jaunoms literatūrinėms tradicijoms, – taigi idėjiniai Tiesos ir teisingumo pamatai. Idėjų skolintasi iš Dostojevskio, Carlo Gustavo Jungo, Charleso Darwino, polemizuota su Karlu Marxu, laisviau ar kruopščiau (nelygu, kieno) cituotas Šventasis Raštas, dar dažniau – Puškinas; jos išryškėja personažams ginčijantis ir ilgais aistringais monologais dėstant savo poziciją. Tiesa, tokiems debatams nesvetimi paradoksai, kurie siužeto vingius sekantį skaitytoją gali nemenkai nuvarginti.

Kodėl ir kokiame kontekste kiekvienoje knygoje minima tiesa ir teisingumas? Pirmajame tome – Andreso ir Pearaus ginčuose, kurie iš paežerės ir pelkės netrunka persikelti į teismo salę. Nors Andresas uoliai skaito Šventraštį ir dar uoliau lenkia nugarą, teismas vis nuolaidžiauja Pearui. Pastarojo sėkmė teismuose ir neaiški gėrybių (atsirandančių nė nedirbant, tarsi aitvarams sunešus) kilmė Andresui kelia ne vien įtarimą, bet ir abejonių dėl Dievo valios teisingumo. Antrajame tome tiesa ir teisingumas, teisėta ir legalu linksniuojama mokyklos direktoriaus Mauraus kalbose, išties sofistiškuose išvedžiojimuose, kurie skamba labai įtikinamai, tik smarkiai prasilenkia net su jo paties veiksmais. Ponas Maurus tiesos ir teisingumo sąvokoms dažnai pritaiko biblinį kontekstą, tiesa, pastarąjį neretai iškreipdamas, pateikdamas taip, kaip palankiau susiklosčiusioje situa­cijoje. Sekant jo mąstymu, tiesa yra viena – to, kuris ją skelbiąs. Mauraus spekuliacijos Dievo vardu ir tikėjimo klausimais paveikia Indreką – jis suabejoja Dievo buvimu, įnirtingai imasi jį neigti. Kitas nepralenkiamas sofistas yra Indreko bendramokslis Tigapū, išties talentingas žemiškiems reikalams, puikiai moka pasinaudoti naiviu Indreku, kaskart priskiedžia vis ving­resnių nesąmonių, spendžia sąlygas ir šantažuoja, kol išpeša savo. Dar apie tiesą ir teisingumą postringauja mokytojai rusas Slopaševas ir lenkas Voitinskis, kurie girstelėję įgauna nepaprasto įkvėpimo šnekėtis apie kone visus pasaulio fenomenus.

Trečiame tome tiesos ir teisingumo sąvokas uzurpuoja naujosios ideologijos: iš Rusijos atvilnijus revoliucijai, gausu ginčų dėl būsimos santvarkos, kuriamas jos idea­lus projektas, ir šie žodžiai nenustoja skambėję. Šioje dalyje atsiranda nauja teisinė sąvoka – kalėjimas. Minėdami į jį patekusius, žmonės juos atjaučia, solidarizuojasi, o ne mano teisėtai jo nusipelnius (nusipelnė tik aristokratija ir pasiturintieji). Dramatiškai tiesos ir teisingumo reikšmes papildo Indreko svarstymai revoliucijos įkarščiui apmalšus ir išryškėjus nuostoliams:

 

Ak taip, tuomet jis dar tikėjo tuo, kas kilnu ir gražu, kas didinga ir idealu, tikėjo, kad galima aukotis ir nešti kryžių vardan geresnės žmonijos ateities. Tačiau jo tikėjimas pavirto visai ne tuo, kuo vylėsi, ir todėl dabar vičvienas sėdi čia ant žemutinio žardų skersinio, gerai nenutuokdamas, ką daryti toliau. Matyt, kiti tiki ir viliasi ne taip, kaip jis, todėl jie eina pirmyn, nelieka kažkur sėdėti ir svarstyti. Jų tikėjimas šventina jų veiksmus, paverčia juos teisiais ir teisingais, kitaip nebūtų galima suprasti tų gaisų, nei artimų, nei tolesnių, pakilusių į dangų jau praėjusią naktį ir pakilsiančių šiandien. (t. III, p. 202)

 

Kiekvienoje dalyje tiesos, teisingumo, teisėtumo, teisės konceptai labiausiai išryškėja kritinėmis akimirkomis, kai priimant sprendimą jaučiama, kad jis turės pasekmių. Personažai veikia pagal arba prieš savo moralinius įsitikinimus, tačiau net ir pastaruoju atveju sąžinės nutildyti neįmanoma („O gal šiame pasaulyje nieko negalima atitaisyti? Tik gėris gali virsti blogiu, o atvirkščiai – ne? Todėl, ko gero, žmonės nuo senų senovės ieškojo pagalbos atpirkime, atnašavimuose?“, t. III, p. 212). Radikalus moralinių normų nepaisymas – savivalė, išdavystė, prievarta – baigiasi tragiškai. Tačiau tokie įvykiai vaizduojami su gilia psichologine įžvalga, todėl romanas nepasižymi primityviomis dichotomijomis ar didaktika. Trečio tomo pabaigoje parodomas nepaprastas teisingo sprendimo svoris, prislegiąs Indreko pečius – motina maldauja eutanazijos.

 

KANONO KLAUSIMU: ĮSILIETI, PRIKLAUSYTI, PAVEIKTI

Tammsaares kūryba, jam dar gyvam esant, sulaukė pripažinimo ir skaitytojų simpatijų, taip pat įskėlė ir nemenką polemiką (ypač antras tomas – dėl pono Mauraus personažo), tačiau ilgam užtikrino vietą estų literatūros kanone: bene kiekvienas estų rašytojas turi savo santykį su jo kūryba, o intertekstualiuose eksperimentuose dažnai pasitaiko Tammsaares citatų ar subtilesnių nuorodų į Tiesą ir teisingumą. Skolinamasi veikėjus, polemizuojama su romano idėjomis, mėgdžiojamas ar pašiepiamas sudėtingas ir vietomis klampus stilius (lyginamas su Senuoju Testamentu), senoviška kalba.

Šiuolaikinėje estų literatūroje tokie žaidimai taip pat dar neišsikvėpę. Vienas įdomesnių pavyzdžių – prozininko, dramaturgo ir kultūros veikėjo Andraus Kiviräkho pjesė Dvasių valanda Koidulos gatvėj (Vaimude tund Koidula tänavas, 2017). Pjesėje susitinka keletas estų klasikų, tarp jų – Tammsaare, prozininkas ir literatūros kritikas Matis Untas (1944–2005) ir XIX a. estų tautinio atgimimo (tiksliau – atbudimo, est. Ärkamisaeg) laikų poetė klasikė Lydia Koidula (1843–1886). Kivirähko pjesės intertekstualumas išryškėja jau pavadinime, pasiskolintame iš Unto pjesės Dvasių valanda Jannsen gatvėje (Vaimude tund Jannseni tänaval, 1984), kurioje veikia Koidula (Jannsen pavardę gavusi iš tėvo, aktyvaus tautinio atgimimo dalyvio ir Estijos himno autoriaus) ir suomių-estų rašytoja Aino Kallas (1878–1956); šią pjesę Untas ir sukūrė įkvėptas Kallas parašytos Koidulos biografijos (1915). Aiškindama šią estišką poetų ir poečių-tėvų seką, jaučiu kylant lietuvių skaitytojų pasimetimą – pavardės veikiausiai vos girdėtos. Tačiau tai, kad konkrečios literatūrinės tradicijos ilgą laiką nesusisiekdavo, nebūtinai panaikina jų dialogo ar net suartėjimo, apykaitos galimybę.

 

BAUDELAIRE‘AS – TAMMSAAREI

Mažesnieji pasakojimai – kertiniai atskirų kanonų kūriniai – gali suartėti per didžiuosius pasakojimus. Pap­rasčiau tariant, šis Tammsaares romanas kiek leng­viau atsiveria įsiskaičiusiam į Senąjį Testamentą nei tam, kurio kanone pastarasis tekstas nefunkcionuoja. Kitas kelias, žinoma, gali būti pasaulinė literatūra, Vakarų literatūros kanonas. Estų literatūrologas Jaanas Unduskas literatūros kritikos rinktinėje Apie estų rašytojų pasaulėžiūrą primena, kad Tiesos ir teisingumo pirmojo tomo pirmasis leidimas turėjo epig­rafą – Charles‘o Baudelaire‘o citatą („Tas nedidelis liūdesys, ta vaikiška žaismė, neaprėpiamai išdidinta ypatingo jautrumo, vėliau, jam suaugus, net pačiam nesuvokiant tampa meno kūrimo pagrindu“) iš Dirbtinio rojaus (Les Paradis artificieles, 1860), kuriame rašė apie opiumo ir hašišo poveikį kūrybos procesui ir kitus pojūčius, sekdamas Thomaso de Quincey’io Anglų opiomano išpažintimi (Confessions of an English Opium-Eater, 1821)2. Vėlesniuose leidimuose šis epigrafas kažkodėl išnyko, lietuviškame vertime jo taip pat nė ženklo. Undusko pastaba rekonstruoja dingusį Tiesos ir teisingumo pirmojo tomo pirmojo leidimo epigrafą, kuris papildo esminio estų kultūros teksto asociacijų lauką ir atveria ne tiek galimą Tammsaares ir Baudelaire‘o kūrybos ryšį, kiek kitokį kontekstą Tammsaares romanui skaityti, ir naujai įtraukia jį į pasaulinį kanoną, kuriam tekstas buvo priskirtas dėl pasakojimo pažintinės vertės, istorinių ir psichologinių niuansų. Tačiau ši sąsaja su Baudelaire‘u, XIX a. Prancūzija, bohema, narkotikais ir svaiguliu – kas, kad paties Tammsaares nubrėžta, – yra tokia netikėta, kad nenuostabu, jog kyla klausimas, kodėl vis dėlto epigrafu pasirinkta būtent ši Baudelaire‘o mintis. Ir kaip ji dera su Tammsaares tekstu?

Įsiskaičius į Tiesą ir teisingumą, atrodo, kad čia labiausiai svaigina triūsas dėl kažkokios idėjos, kovos kvaitulys, savotiška karštinė. Ir kiekvienoje dalyje ta idėja – vis nauja. Literatūrologas Reinas Veidemannas pateikia tokį faktą: 1934 m., taigi – jau išėjus pas­kutiniam romano tomui, į Niujorką siųstame laiške Tammsaare rašo apie penkiatomį, literatui Andresui Pranspilliui aiškindamas viso sumanymo esmę: esą pirmajame tome siekė pavaizduoti žmogaus kovą su žeme, antrajame – su Dievu, trečiajame – su visuomene, ketvirtajame – žmogaus kovą su pačiu savimi ir savo likimu ir penktajame – susitaikymą (rezignaciją), o iš esmės visu romanu – žmonijos vystymąsi, žmonijos raidos istoriją3.

Taigi Tammsaare buvo plačiai užsimojęs. O perskaičius (nors ir) tris romano tomus, nesunku įsitikinti, kad jis monumentalų sumanymą įgyvendino – įspūdį neabejotinai patvirtina ir kalbinis, ir naratyvinis, ir loginis teksto lygmenys. Vis kitokią žmogaus kovą vaizduojant, jo ir aplinkos įsitikinimų apykaitą ir koliziją atskleidžia būrys veikėjų, kuriems būdinga savita retorika, minčių dėstymo maniera ir argumentavimo logika, o sulig kiek­viena romano dalimi kinta sintaksė ir leksika (iš pradžių pamažu, vėliau – pastebimai mažėja archaizmų, gausėja kanceliarinės kalbos, vėliau –  technikos terminų, pakinta metaforų ir palyginimų pobūdis, atsiranda daugiau abstrakčių sąvokų ir nesuskaičiuojamų jų aiškinimų). Galima tarti, kad Baudelaire‘o citatą rekonst­ravus – grąžinus į vietą, į būsimų romano leidimų epigrafą – netgi Andreso replika sūnui, dažnai pateikiama kaip penkiatomio moto, įgautų naujų reikšmių: „Plušk, negailėk jėgų, tuomet ateis ir meilė“.

 

 

1 Laura Laurušaitė, „XX amžiaus latvių istorijos kardiograma“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2018, Nr. 1, p. 51.