Bevaikštinėdami Žaliakalnyje, ties Vydūno alėjos ir Radvilėnų plento sankirtoje stūksančiu, tankaus sodo paslėptu modernistiniu baltu namu1 akylesni praeiviai pastebės dvi nedidukes auksines plyteles. Jose įrašyti dr. Vladimiro Lazersono ir Reginos Lazersonienės-Safočinskaitės vardai, gimimo metai ir lakoniškai pažymėti likimai. Šalia pirmojo – „Įkalintas 1941 m. Kauno gete. Išvežtas 1944 m. Nužudytas 1945 m. Dachau“, prie antrosios – „Įkalinta 1941 m. Kauno gete. Išvežta 1944 m. Nužudyta 1945 m. Štuthofe“. Vis dėlto kadaise nuo pasaulio mažiau pasislėpusiame name žymusis tarpukario Lietuvos psichiatras2 ir pediatrė gyveno ne vieni – čia augo ir trys jų vaikai. Jaunėlės Tamaros dėka išliko liudijimai apie namo gyventojų patirtis, mat jas gete atsidūrusi vos dvylikos metų mergaitė fiksavo dienoraštyje, o išsigelbėjusi – perteikė ankstyvuosiuose literatūriniuose bandymuose.
Toks unikalus palikimas – lietuviškai užrašyti kūriniai ir dienoraštis, kurių suskaitmenintos versijos laisvai prieinamos JAV Holokausto memorialinio muziejaus archyve, – ir vėlesni Tamaros Lazerson pasakojimai bei tekstai atveria galimybes į anuometinę realybę žvilgtelėti vaiko akimis. Leidžia analizuoti konkrečias, unikalias jauno žmogaus patirtis, kurios, perfrazuojant bene solidžiausio Holokaustą (ne)išgyvenusių jaunuolių egodokumentikos rinkinio sudarytoją Alexandrą Zapruder, vis dar stipriai užgožtos Anos Frank dienoraščio ir jo sentimentalių interpretacijų3. Tad šįkart iš šešėlio mėginsime išvaduoti jaunąją Lazerson ir parodyti jos brandos istoriją – dirbtinį krytį į suaugusiojo vaidmenį ir ypatingoje aplinkoje atrastą žydiškumą.
„RAŠYK DIENORAŠTĮ, GYVENAME ISTORINIU LAIKU“
Prieš imantis šaltinio analizės, verta aptarti dienoraščio prigimtį. Kaip vėliau prisiminė Lazerson, 1941 m. vasarą, Lietuvoje pradėjus šeimininkauti naciams, Lazersonų atžalos pokyčius pasitiko entuziastingai – karas jų vaizduotėje siejosi su kvapą gniaužiančiais nuotykiais. Vis dėlto naujoji realybė netrukus nemaloniai nustebino ne tik vaikus, bet ir šeimos pabėgimo variantą griežtai atmetusį tėvą, kuris vokiečius vertino remdamasis Pirmojo pasaulinio karo patirtimi, Vokietijoje praleistais studijų metais, Schilleriu, Goethe ir Beethovenu. Nors vėlesni Lazerson pasakojimai lietuviškai ir rusiškai auditorijai išsiskiria, aišku viena – 1941 m. liepos pabaigoje, pasirodžius pakartotiniam įsakymui visiems Kauno žydams iki rugpjūčio vidurio persikelti į Vilijampolę4, Lazersonų šeima (išskyrus vyriausiąjį sūnų Rudolfą, kuris, kaip paaiškės tik po kelerių metų, jau buvo sušaudytas) su daiktų prikrautu vežimu netrukus persikėlė į naujuosius namus – ankštą, drėgną keturių kambarių medinį namelį Griniaus gatvėje.
Taip pasaulietiškoje šeimoje augusi, į lietuvišką mokyklą ėjusi mergaitė atsidūrė visiškai naujoje aplinkoje – nušiurusioje, antisanitarinėmis sąlygomis pasižymėjusiose Slabodkėje, dabar dar ir apjuostoje tvora. Čia, sąlyginai nedideliame plote talpinti beveik 30 000 žydų. Vos įsikūrus gete Tamara nugirdo, kaip tėvas broliui Vitui liepė: „Rašyk dienoraštį, gyvename istoriniu laiku“5. Broliams ir seserims būdinga konkurencija griebtis rašiklio paakino ir ją pačią. Nors abu vaikai uoliai vykdė tėvo paliepimą, o ruošiantis bėgti iš geto 1944 m. pavasarį tiek savo, tiek sesers užrašus Vitas užkasė, karą pergyveno tik keletas jo užrašų fragmentų ir Tamaros dienoraščio antrasis sąsiuvinis, vestas nuo 1942 m. rudens iki 1946 m. pabaigos.
Dienoraščiu virtęs sąsiuvinis į mergaitės rankas pakliuvo atsitiktinai – gestapui sugavus karaimais apsimetusius ir taip iš geto mėginusius pabėgti šeimos draugus Rumšiškius, vaikai nukeliavo pasmalsauti į jų butą. Tarp išmėtytų daiktų Tamara aptiko Rumšiškių sūnaus Cezario pustuščius aviamodeliavimo užrašus ir pastariesiems greitai sugalvojo naują paskirtį6. Languotas, be viršelio, nugarėlės ir dalies puslapių likęs sąsiuvinis buvo padalytas į dvi dalis: pirmojoje dalyje nugulė įvairūs eilėraščiai, gete rinktos ir užrašytos dainos, 1942 m. vasarą ir rudenį fiksuoti darbo brigadoje laimikiai (nugvelbtos, nupirktos daržovės, kiti maisto produktai, mainai). Likusioji dalis – tai jau dienoraštis, iš pradžių vestas tik lietuvių kalba, o vėliau, besimokant atrastosios savos tautos kalbų, su hebrajų ir jidiš kalbų intarpais.
NUTRINTA RIBA TARP VAIKO IR SUAUGUSIOJO
Kadangi pirmoji Tamaros dienoraščio dalis neišliko, informacijos apie pirmuosius metus gete turime nedaug. Svarbiausias lūžinio periodo patirtis galime išskaityti nebent 1946 m. jos užrašytame kūrinyje „Izabelė“, kur literatūriškai aprašo geto istoriją. Vis dėlto apie realią šeimos padėtį žinome tik nuo 1942 m. rudens – silpnos sveikatos motina nedirbo, tėvas įsidarbino geto ligoninėje, tačiau pajamų nepakako, o dar svarbiau – dirbdamas geto viduje jis turėjo mažiau progų išeiti į miestą, kur vyko gyvybiškai svarbūs mainai. Tad ir pirmieji išlikusio dienoraščio įrašai prasideda gana niūriomis nuotaikomis – namie baigiasi atsargos, tenka iškeisti paskutinius daiktus, „paramos“ daviniai mažai gelbsti7. Nors tuo metu vaikai iki 15 metų gete dirbti dar neprivalėjo, Lazersonai, regis, buvo įspausti į savotišką kampą – jau 1942 m. rugsėjo 27 d. Tamara gavo vadinamąją kortą į Marvos brigadą, kur ravėjo daržus. Kiek vėliau ji aprašė ir tėvo pastangas su „Vitaminu P“ (protekcija) parūpinti darbą Vitui – pastarasis spalio viduryje pradėjo su brigada dirbti Sargėnuose8.
Iki lapkričio trukęs Marvos brigados laikotarpis į Lazersonų namus įnešė stabilumo – įrašai apie prastėjančią padėtį baigėsi, Tamara išdidžiai fiksavo pargabentų maisto produktų kiekius, save laikė pagrindine šeimos maitintoja. Darbas brigadoje jai tapo ir savotišku žaidimu, nukreipiančiu mintis, suteikiančiu galimybę ištrūkti iš geto ribų ir pasivaržyti su broliu:
Spalių 4 (sekmadienis). Ilsiuosi. Namie labai nuobodu. Norisi, kad greičiau praeitų tas sekmadienis, taip traukia į miestą. Vitas retkarčiais šio to atneša, bet su manimi nei nesulyginti. Aš atnešu kas kartą apie 13–15 kg ir išskaičiavus išeina gryno uždarbio 500–600 rublių. Na, tai ir valgom neblogai. Bet kaip ilgai tas gali tęstis, dar savaitė, o vėliau vėl badas. (Ach, Dieve, Dieve).9
Dirbti brigadoje – pakenčiamomis sąlygomis, už geto ribų ir randant galimybių kažką įsigyti ar išsikeisti mieste – buvo didelė prabanga. Kur kas daugiau žydų būdavo įdarbinami sudėtingesnėmis sąlygomis, ypač aerodrome. Tai – daugiausiai darbo jėgos (apie 4000 žydų) reikalavusi, sąlygomis šiurpinusi, Aleksote įkurdinta vieta. Stingant pajėgumų, aerodrome buvo priverstos darbuotis ir moterys10 bei paaugliai, nors apie pastarųjų prievoles informacija skiriasi – vienur rašoma, kad į aerodromą buvo varomi vaikai nuo 13 metų11, kitur teigiama, kad moterys privalėjo dirbti tik nuo 18, o vyrai – nuo 17 metų12. Jeigu tikėtume pirmuoju variantu, tai darbo kortos į Marvos ir Sargėnų brigadas Lazersonų vaikams ne tik žadėjo sotesnį kąsnį, bet ir iš dalies apsaugojo nuo sunkaus ir rizikingo darbo. Ką ir kalbėti apie esminį dalyką – buvo manoma, kad darbo korta yra įrodymas, jog esi naudingas. Todėl kartu toks paskyrimas buvo ir šiokia tokia garantija gyventi. Toks įsitikinimas radosi po 1941 m. spalio 28 d. gete įvykusios Didžiosios akcijos, kurios metu iš Demokratų aikštėn suvarytų geto gyventojų buvo atrinkta ir vėliau sušaudyta apie 10 000 žmonių, kaip manyta, netinkamų darbui13.
Tamarai Lazerson taip pat teko patirti ir kur kas sunkesnes darbo sąlygas. 1943 m. rudenį getas buvo pertvarkytas į koncentracijos stovyklą, o lapkritį ji gavo kortą dirbti gumos fabrike. Naujos sąlygos, fiziškai sunkesnė veikla privedė prie kardinaliai kitokios būsenos:
Sausio 23 d. (sekmadienis). […] Baigsis tas laimingas sekmadienis – vėl į darbą. Kas dieną brigadoje tos moterys kaip banda galvijų, varoma piemens su šautuvu rankoje. Taip bėga dienos, savaitės, mėnesiai. Ir vis tas pats. Ir vis kiekvieną dieną eini į brigadą, skaičiuoji valandas. Jau dvylikta, jau pietūs, dar pora valandų, jau penkta, šešta ir pagaliau, palaiminta būk valanda, einame namo. Tas kelias. Teškėjimas purvo, braidymas po balas ir keiksmai, išvargusių būtybių dejonės. Galų gale – vartai, ghetto. Jau namai! Rodos, laimė. Bet ne! Juk ryt vėl tas pat. Tas pats, taškelis į taškelį nesiskiria diena. Diena juodojo darbininko, diena varguolio… Tas šauksmas – duonos ir šviesos! Aplink – tik alkis ir tamsa. Nėra kultūros, protui maisto. Nėra nei mokslo anei lašo. Žmogus-mašina greit miršta, jo sveikatą suėda fabrikas – juodasis žmogžudiškas fabrikas. Į save jis įtraukia sveiką, raumeningą jaunuolį, aiškiu, bet gyvenimo apsvaigintu protu, o išleidžia pajuodusį, per metus susenusį, raukšlėtu veidu, užgesusioms akim, niekam nebetinkamą žmogų invalidą.14
Kintant tiek darbo pobūdžiui, tiek pačios Tamaros santykiui su aplinka, tiek apskritai geto atmosferai, Marvos etapui būdingą itin ryškų spinduliavimą vaikišku žaismingumu ir spontaniškumu išstūmė nuovargis ir neviltis. Pastarieji dominuoja ir „Izabelėje“, kur aprašomos kupranugarių karavanus primenančios, į darbus slenkančios „žmogystų“ eilės15. Dienoraštyje randamos patirtys atsispindi ir vėlesnėse refleksijose, kur viskas galiausiai susijungia į vieną, visą gyvenimą trukusio sunkaus darbo liniją. Gandai apie aerodromą, bendra padėtis gete, vartų kontrolė, lemianti „paketų“ atsigabenimo iš miesto galimybes (praktika gyvybiškai svarbi ir masinė, bet nelegali16) Lazerson dienoraštyje iškildavo nuolat.
United States Holocaust Memorial Museum
Įdomu, kad šiuose kasdienybės aprašymuose itin retai figūravo tėvai. Motina tik keletą kartų šmėsteli buitinėse situacijose, tėvas – patekus į bėdą. Nors apie ūkinę, ekonominę namų padėtį rašoma išties daug, tačiau tėvų vaidmuo čia nežymus – tik 1943 m. sausį ji užrašo, kad „mūsų reikalai neblogi. Tėvas dabar geriau uždirba“17. Tai gali būti nulemta gyvenimo gete sąlygų – tėvai praranda dalį funkcijų, nes nebesugeba apsaugoti vaikų ir jais pasirūpinti, o tai skatina vaikų maištą, paaugliškas ambicijas, emocijas – tokios situacijos fiksuotos gana dažnai ir privesdavo prie rimtų konfliktų18.
ŽYDIŠKUMO „ATRADIMAS“
Tamaros Lazerson gebėjimas šaltai žvelgti ir vertinti realybę, laikytis tvirtai dienoraštyje išgaruodavo tik tais atvejais, kai ją užklupdavo atkryčiai į praeitį. Nei aplink tvyranti mirtis (įvairios akcijos ir išvežimai, kuriuos ji fiksuoja), nei skurdi buitis jos emociškai neveikė taip, kaip prasiveržiančios mintys apie anapus geto esančius, mokslą tęsiančius draugus ir pirmąją meilę Kazį. Nors Lazerson bando šias mintis suvaldyti, būtent jam, o ne tragiškai padėčiai gete skirta didesnė dalis dienoraščio sąsiuvinyje užrašytų eilėraščių. Samprotavimų apie gresiančią mirtį dienoraštyje vėliau atsiras gana daug, ypač po savomis akimis regėto žymiojo Meko pakorimo, tačiau jie visad bus labiau literatūriniai – minties apie savo pačios galimą mirtį ji arba iki galo neprisileido, arba tiesiog nesuvokė. Nuo bendraklasių lietuvių, ir toliau gyvenančių įprastą gyvenimą, atskirtos Lazerson niekas negąsdino labiau nei suvokimas, kad gete praleidžiamas laikas bėga veltui, nežinomybė, ką reikės daryti išėjus. Šis atskyrimo apmaudas išryškėja ir „Izabelėje“:
Daug dienų praleisdavo Chana prie tvoros, ties Panerių gatve, žiūrėdama į laisvai vaikščiojančius žmones, žiūrėdama į savo drauges, kurios kaip kadaise linksmai ėjo su portfeliais rankose. Ji išstovėdavo ištisas valandas ir pikta pavydo kirmėlė įsibrovė jos širdin. Kai kada praeiviai pamesdavo jai kaip kokiai elgetai valgomą daiktą. Kiti ją užjautė, kiti su patyčia žiūrėdavo į ženklą ant krūtinės. Tada Chana atsitraukdavo į nuošalų kamputį toli nuo žmonių ir verkdavo. Ir ji jautėsi tokia pažeminta, tokia begaliniai žema prieš anuos žmones. Jos vaikiška širdis nerado atsakymo į klausimą – už ką?19
Slopinti tokius emocinius atkryčius padėdavo darbas ir knygos, kurių gauti po 1942 m. pradžioje gete vykdytos Knygų akcijos buvo vis sunkiau. Vis dėlto 1943 m. pavasarį Lazerson gyvenime atsiranda naujas centras – Amatų mokykla. Šioji Kauno gete įsikūrė kaip sėkmingai čia veikusių dirbtuvių (verkštatų) rezultatas, mat dirbtuvėms reikėjo kvalifikuotos darbo jėgos, todėl profesinės mokyklos steigimas buvo naudingas ir geto vadovybei. Kita vertus, iš žydų sudaryta geto taryba (judenratas) kartutiesiog bandė apsaugoti paauglius nuo galimo sekinančio darbo aerodrome, suteikti jiems kitokią aplinką, pedagoginę priežiūrą, rūpintis jų ugdymu ir morale. 1942 m. rugpjūčio pabaigoje naujoji geto vadovybė įsakė uždaryti visas švietimo įstaigas, tačiau nuo pavasario veikianti Amatų mokykla ir toliau tęsė veiklą pogrindyje, o lapkritį, vėl pasikeitus geto vadovybei, buvo legalizuota20.
Po atkūrimo į Amatų mokykloje vedamus skardininkų kursus įstojo Vitas – sesuo šį brolio ėjimą draugiškai pašiepė konstatuodama, kad iš jo bus toks skardininkas, kaip iš jos stalius21. Tačiau 1943 m. pavasarį, kai Amatų mokykla suklesti labiausiai, čia mokytis pradeda ir Tamara. Kokiomis aplinkybėmis tai įvyksta, mes nesužinome, randame tik džiaugsmingą įrašą:
Kovo 8 (pirmadienis). Didžiausias mano troškimas pagaliau išsipildė. Mane priėmė į „wach-schule“ (amatų mokyklą), į daržininkų kursą. Šiandien buvau komisijoje. Viskas tvarkoje, jie dar turi užbaigti su pirmu kursu, tada pradės su mumis. Be to, dar atidaryti siuvėjų kursai, bet aš į ten užsirašyti nenoriu.22
Kursai Lazerson sekėsi puikiai – rudenį ji aprašė gausiai užderėjusį pirmąjį savo daržovių derlių, be to, dar rugpjūtį vis dėlto griebėsi mokytis ir siuvimo.
Nors profesinis mokslas mergaitei patiko, tačiau jis liko antrame plane. Kitame dienoraščio įraše, atsiradusiame tik po mėnesio, balandžio 4 d., Lazerson fiksavo: „Manęs dabar visai negalima pažinti, nes aš dirbu ir mokausi mūsų tėvynės, Erec-Israel labui“23. Tai – visiškai nauja dienoraščio tema. Lazersonų šeima, prieš patekdama į getą, su žydų bendruomene turėjo mažai ką bendro – išskyrus tai, kad tėvas dėstė Sankt Peterburge įkurtoje tarptautinėje žydų sveikatos organizacijoje OZE24. Pasaulietiški inteligentai vaikus leido į lietuvišką mokyklą, nesilankė sinagogoje, per Kūčias dėl vaikų laimės puošdavo eglutę, o per Velykas – margindavo margučius.
Staigius pokyčius galima sieti su Amatų mokykloje veikusia pogrindine organizacija Brit Sion (kitaip – A.B.C.), kurios pavadinimo dienoraštyje, be abejo, Lazerson tiesiogiai niekada neįvardija, tačiau su ja susiję įrašai užima labai reikšmingą vietą. Šis pogrindinis sionistinio jaunimo judėjimas susikūrė pirmosios sovietų okupacijos metu, kaip atsakas į staigų žydų viešojo ir kultūrinio gyvenimo suvaržymą, sionistinių organizacijų uždraudimą. Po to, kai Kauno žydai buvo suvaryti į getą, organizacija veiklą atnaujino, daugiausia orientuodamasi į kultūrinę ir švietėjišką veiklą. Daugumai jaunuolių tai tapo savotišku mokyklos pakaitalu, mat užsiėmimų metu buvo dėstoma žydų tautos istorija, hebrajų kalba ir literatūra, buvo pasakojama apie Izraelio žemes, sionistines idėjas25. „Izabelėje“ Lazerson rašo:
Jaunimas, tas veržliausias tautos branduolys, nesnaudė. Geriausieji tautos jaunuoliai būriavosi į organizacijas, kad galėtų trukdyti priešui jo naikinamąjį darbą, kad padėtų žmonėms surasti savyje neišsemiamas dvasios jėgas atsispirti užgriūnančioms nelaimėms. Vienas toks būrys, kuriam priklausė ir Chana, rinkdavosi Vežėjų gatvėje, nežinia kam priklausančiam kambary. Lapeliai, laikraštėliai, išrūpintas leidimas rengti vaikams koncertus. Ak, kokie kvaili vis dėlto buvo vokiečiai, kokie neįžvalgūs! Svarbiausias jaunimo laimėjimas buvo – amatų mokyklos atidarymas, po kurio priedanga atbudo ghetto kūrybinis ir kultūrinis gyvenimas, jeigu galima taip išsireikšti. Rateliai, prie kurių buvo pritraukti šimtai jaunuolių, svarstė aktualiuosius dabarties ir ateities gyvenimo klausimus, kovos priemones… Kas naktį drąsūs žydų jaunuoliai apleidinėjo ghetto ir dėjosi prie veikiančių partizanų būrių.26
Kaip ji užmezgė kontaktus su organizacija, kokį vaidmenį atliko, iki galo neaišku, tačiau iš dienoraščio susidaro įspūdis, kad Lazerson užsiėmė kultūrinėmis veiklomis: rašė straipsnius sienlaikraštyje, mokėsi, vedė būrelius ir juose dalyvavo, prižiūrėjo ir ugdė vaikus27. 1943 m. rugsėjo 24 d. užrašytas savaitės grafikas rodo, kad su organizacija susijusios veiklos užėmė didelę dalį jos laiko:
3 kartus per savaitę siuvėjų kursai
3 – mokausi su tėvu
3 – mokausi ivrito
2 – būrelis mokykloje
2 – su Raša [A.B.C. instruktorė, – A. K.]
2 – su vaikais28
Anksčiau iš šono Lazerson stebėtos žydų šventės dabar mėginamos praktikuoti ir pačios – ji laikosi pasninko Jom Kipuro metu, organizuoja ir švenčia Trumpeldo dieną. Galiausiai, 1943 m. lapkričio 29 d., netverdama iš jaudulio mergaitė praneša tapusi tikra savo tautos dukra – tą dieną ji davė priesaiką organizacijai. Kūčios, kurių metu anksčiau su šeima puošdavo eglutę, tais metais tapo proga išsilieti:
Jų šventė – ne mūsų. Jų Jėzus gimė. Mūsų Jėzus dar gims. Jie nesilaikė 10 Dievo įsakymų. Jie nemyli savo artimo kaip patys savęs – jei žudo mus. Jūs džiaugiatės Jėzumi dėl šventės, dėl degtinės, bet nesilaikote jo įsakymų. Jūs nemylite savo Jėzaus! Jis prakeikė jus ir mes prakeikiame jus, būkite prakeikti per amžius!29
Vis dėlto šis vienkartinis epizodas nevirto antipatija krikščionims ar absoliučiu ankstesnės kultūrinės aplinkos atsižadėjimu – pabėgusi iš geto ir vėl atsidūrusi tarp lietuvių, Lazerson vėl sėdosi prie Velykų stalo, greta įrašo dienoraštyje nupiešė margutį30. Susidaro įspūdis, kad gete atrastas žydiškumas daugiau sukosi ne apie turinį, o formą – aktyvizmą, kuris jai buvo reikalingas. Naujas tikslas – darbas dėl tėvynės, priemonės jo siekti – mokymasis, mokymas ir kultūrinė veikla, atstojo ir kompensavo tai, kas liko už geto tvoros. Dabar jai nebereikėjo taip stipriai sukti galvos dėl to, kad atsilieka nuo lietuvių bendraklasių, nes naujasis gyvenimo būdas senąjį darė nebeaktualų. Be to, nevertėtų ignoruoti ir paauglystės faktoriaus, kai užsidegimas ir polinkis į veiklas nerti stačia galva ypač sustiprėja. Dienoraštis, beje, čia jai irgi pasitarnavo – vienas po kitos biro įrašai, kuriuose, panašu, ji ne tik aprašo mintis ir jausmus, bet ir bando savotiškai save užprogramuoti, įtikinti:
Savim esu labai patenkinta. Man rodos, kad aš taip ilgai blaškiusis pagaliau radau savo gyvenimo tikslą. Nebesu vieniša – be Tėvynės, be tautos. Radau Tikslą – kovoti, mokytis, ir atiduoti visas savo jėgas Tėvynės, savo tautos labui. Aš didžiuojuosi tuo. Nebesu akla. Dievas ir likimas atvėrė man akis, aš suprantu einanti klaidingu keliu ir pasuku atgal. Po kojom jaučiu tikrąjį kelią. Tą sako mano širdis. Tikiuosi, kad daugiau niekad neapaksiu. Valio! Tegyvuoja tėvynė!31
Kitas dalykas, ši veikla kompensavo tai, ko ji po truputį neteko namuose. Paaugliams būdingas svyravimas tarp tėvų poreikio ir noro būti savarankiškiems gete komplikuodavosi, nes čia, kaip minėta, tėvai savo vaikams dažnai nebegalėdavo užtikrinti nei saugumo, nei išlaikymo. Tokios šeimyninės padėties ir kitos stabilios struktūros – mokyklos – griūties fone ėmė formuotis alternatyvūs ryšiai. Dažnai jie atsirasdavo jaunimo organizacijose, kurios teikė emocinę atramą ir priklausomumo jausmą32 – įsitraukus į A.B.C. veiklą Lazerson tėvų vietą savotiškai užėmė instruktorės. Vienai iš jų ji ketino patikėti ir brangiausią savo turtą – dienoraštį, jei iš geto taip ir nebeišeitų.
„Izabelėje“ Lazerson aprašė epizodą, kaip deginant savo daiktus, kurių nenorėjo atiduoti vokiečiams, po truputį trūko Chanos ir jos brolio Rudolfo siūlas, rišąs juos su praeitimi, o atotrūkis nuo praeities buvo tiesiausias kelias paskęsti geto purvyne. Lazerson praeities nepamiršo – tam, ką paliko už geto tvoros ir kas buvo taip svarbu, ji atrado alternatyvą, sužadinusią entuziazmą ir jo teikiamas jėgas. 1944 m. pavasarį, po ją sukrėtusios Vaikų akcijos33, kai geto sunaikinimas atrodė vis akivaizdesnis, ji įkalbėjo tėvus pasirūpinti jos pabėgimu. Vasarą, frontui artėjant prie Kauno, likusieji gete, tarp jų ir Lazerson tėvai, buvo išvežti į koncentracijos stovyklas, o pats getas paleistas pelenais34.
UŽSKLANDA
Tamaros Lazerson pabėgimas ir slapstymasis pavyko, už tai ji visą gyvenimą dėkojo gelbėtojoms – mokytojai Petronėlei Lastienei, Bronei Pajėdaitei, Petrui Efertui ir Veronikai Žvironaitei. Jos brolis Viktoras taip pat pabėgo – prisijungė prie partizanų, vėliau įstojo į Raudonąją armiją.
Atgavusi dienoraštį Lazerson jį vedė iki 1946 m. pabaigos, rašydama ne tik lietuviškai, bet ir jidiš. Tai rodo, kad procesų, vykusių gete, įtaka nedingo. Kas nutiko su ten pradėjusia formuotis žydiška tapatybe, nustojus rašyti ir beveik du dešimtmečius gyvenant Sovietų Lietuvoje, deja, nežinome. Vis dėlto, nežinia ar dėl idėjinių, ar dėl praktinių sumetimų, 1971 m. ji su vyru Michailu Rostovskiu ir dviem dukterimis emigravo į Izraelį. Įdomu ir kiek ironiška tai, kad sėkmingą dienoraščio išsigabenimą iš Sovietų Lietuvos į Izraelį ji sieja būtent su Anos Frank dienoraščio žinomumo ir populiarumo sukurta „protekcija“35. Be to, tarp vėlesnės, jau brandžiame amžiuje parašytos poezijos, yra ir Anai Frank skirtas eilėraštis, kuriame justi aiškus susitapatinimas, sielų bendrystė.
Viešai Tamaros Lazerson balsas išgirstamas tik 1975 m., kai buvusios Lazersono studentės, litvakų kilmės Izraelio rašytojos Saros Šner-Nešamit dėka dienoraštis išverčiamas į hebrajų kalbą ir publikuojamas. Tarptautiniu mastu apie ją plačiau sužinoma tik po 1997 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus surengtos parodos Hidden History of the Kovno Ghetto. Tais pačiais metais leidykla Vaga Lazerson dienoraštį išleido Lietuvoje – nedidukas ir kiek atsainus leidimas (pavyzdžiui, jidiš kalba parašytų dalių leidėjai nesivargino versti ir tiesiog ignoravo), galima sakyti, savotiškai pranyko bibliotekų lentynose. Nors atvejis išties unikalus, tačiau Lietuvoje apie Tamarą Lazerson kalbama ir rašoma kukliai ir retai.
Šiandien Lazerson geriausiai pažįstama Rusijoje – ar dėl kalbos (vėliau ji rašė rusiškai), ar dėl kontaktų su Maskvos žydų bendruomene. Lietuviškai dienoraštį rašiusi, Lietuvoje gimusi ir daugiau nei pusę gyvenimo praleidusi moteris, savesne tapo ten. 2011 m. leidykla Vremia išleido išties solidžią jos dienoraščio versiją, tais pačiais metais ekranus pasiekė ir pripažinimo sulaukęs Jevgenijaus Cymbalo filmas Sąsiuvinis iš sudegusio geto (Тетрадь из сожженного гетто). Čia, pasitelkiant Lazerson atvejį, kartu pasakojama ir Holokausto Lietuvoje istorija – nors ir su silpnoku, tačiau, be abejonės, rusiškajai rinkai būdingu prieskoniu.
1 Raimonda Kvietkutė, Žaliakalnio genius loci tarpukariu: Magistro darbas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2024, p. 26.
2 Plačiau žr. Arūnas Bubnys, Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, „Grįžtanti atmintis: Vilniaus universiteto profesorius Vladas Lazersonas“, in: VU naujienos, 2017-05-11, in: https://naujienos.vu.lt/griztanti-atmintis-vilniaus-universiteto-profesorius-vladas-lazersonas/; Vladimiras Lazersonas, Rinktiniai raštai, sudarė Albinas Bagdonas ir Polina Pailis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014.
3 Alexandra Zapruder, „Introduction“, in: Alexandra Zapruder, ed. Salvaged Pages: Young Writers’ Diaries of the Holocaust, Yale University Press, 2015, p. 1–13.
4 Arūnas Bubnys, Kauno getas 1941–1944, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2014, p. 45.
5 Tamara Lazersonaitė, Tamaros dienoraštis, Vilnius: Vaga, 1997, p. 5.
6 Ibid.
7 Nors pagal tvarką vienam geto gyventojui per savaitę priklausė 700 g duonos, 125 g mėsos, 112 g miltų, 75 g kitų produktų ir 50 g druskos, tačiau mėsa (kone visą laiką – arkliena) neretai buvo pašvinkusi; daugiau žr. Arūnas Bubnys, op. cit., p. 74. Pavyzdžiui, 1942 m. rugsėjo 19 d. Lazerson rašo, kad vietoje mėsos gavo vidurių – plaučių, žarnų ir kitokių dalykų, o ir šie „kvepėjo“; žr. Tamara Lazerson-Rostovsky diaries, in: United States Holocaust Memorial Museum, File 2, l. 30 (čia ir kitur naudojamas muziejaus skaitmeniniame archyve prieinamas Lazerson dienoraščio ir kūrybos sąsiuvinio originalas, kadangi 1997 m. Lietuvoje pasirodęs dienoraščio leidimas tam tikrais aspektais nuo autentiško teksto gerokai nutolęs).
8 Vėliau jis darbavosi ir kitose brigadose, „Paramoje“ ir vadinamuosiuose verkštatuose – savotišku Kauno geto fenomenu tapusiose dirbtuvėse. Savo esė Viktoras Lazersonas pažymi darbo brigadose ir verkštatuose skirtumus: „Jų [verkštatų darbininkų, – A. K.] darbas yra maždaug toks pat kaip ir miesto brigadų darbininkų, bet jie dirba vietoje ir nesusiduria su „naujosios tvarkos“ šalininkų piktais žvilgsniais, kurie iš miesto šaligatvio aukštybių stebi žydų brigadas. Taigi darbas gete yra morališkai lengvesnis: nėra konvojų, meistrai-prižiūrėtojai yra žydai, bet čia nieko negalima išmainyti, sudaryti sandėrio. Bet užtat ir nieko neatims, nieko neišbarstys per kasdienę vakarinę kratą prie geto vartų“ (Виктор Лазерсон, Тамара Лазерсон-Ростовская, Записки из Каунасского гетто (Катастрофа сквозь призму детских дневников): Дневники, очерки, стихи, Mосква: Время, 2011, p. 36).
9 Tamara Lazerson-Rostovsky diaries, File 2, l. 33.
10 Raphael Lewin, „Frauen im Arbeitseinsatz im Ghetto Kaunas“, in: Von der letzten Zerstörung: Die Zeitschrift „Fun letstn churbn“ der Jüdischen Historischen Kommission in München 1946–1948, Berlin: Metropol Verlag, 2021, p. 869–691.
11 Jacob Oleyski, „Die Berufsschule im Ghetto Kaunas“, 1948, in: Von der letzten Zerstörung, p. 773.
12 Raphael Lewin, „Frauen im Arbeitseinsatz im Ghetto Kaunas“, 1948, in: Von der letzten Zerstörung, p. 691.
13 Arūnas Bubnys, op. cit., p. 33–35.
14 Tamara Lazerson-Rostovsky diaries, File 2, l. 56–57.
15 Ibid., File 3, l. 34–35.
16 Arūnas Bubnys, op. cit., p. 74.
17 Tamara Lazerson-Rostovsky diaries, File 2, l. 42.
18 Cohen Sharon Kangisser, „The Experience of the Jewish Family in the Nazi Ghetto: Kovno – A Case Study“, in: Journal of Family History, 2006, t. 31 (3), p. 279–281.
19 Tamara Lazerson-Rostovsky diaries, File 3, l. 34.
20 Jacob Oleyski, „Die Berufsschule im Ghetto Kaunas“, 1948, in: Von der letzten Zerstörung, p. 773–775.
21 Tamara Lazerson-Rostovsky diaries, File 2, l. 37.
22 Ibid., l. 45.
23 Ibid.
24 Tamara Lazerson Rostovskaja, „Apie tėvą“, in: Vladimiras Lazersonas, op. cit., p. 434.
25 Dovo Levin, „Argon Brit Tsiyon (A.B.Ts.)“, in: Nativ, 2017, nr. 3, in: https://www.daat.ac.il/daat/v-articles/levine-brit.pdf.
26 Tamara Lazerson-Rostovsky diaries, File 3, l. 35.
27 Įdomu tai, kad čia ji kalba apie pasirūpinimą „vargšais Žiežmarių vaikučiais“. Kauno gete kalėjęs Samuelis Gringauzas, istorinėje-sociologinėje geto bendruomenės analizėje teigia, kad gete į „svetimuosius“ (t. y. iš užsienio ar kitų Lietuvos miestų į getą atgabentus žydus) buvo žiūrima kone priešiškai, atskirai mini ir iš Žiežmarių atvežtus žydus. Panašu, kad A.B.C. gretose šis principas negaliojo; daugiau žr. Samuel Gringauz, „The Ghetto as an Experiment of Jewish Social Organization (Three Years of Kovno Ghetto)“, in: Jewish Social Studies, 1949, p. 3–20.
28 Tamara Lazerson-Rostovsky diaries, File 2, l. 51.
29 Ibid., l. 55.
30 Ibid., l. 62.
31 Ibid., l. 46.
32 Šila Blaha, „Me-ever la-tmuna: ahavata shel ha-na‘ara Tamara Lazerson“, in: https://www.yadvashem.org/he/articles/general/love-of-tamara-lazarson.html#footnote4_8gb7h9z.
33 1944 m. kovo 27 d. vykusios akcijos metu iš namų ištraukti ir išvežti apie 1200 vaikų ir senelių; žr. Arūnas Bubnys, op. cit., p. 109–110.
34 Arūnas Bubnys, op. cit., p. 111–128.
35 Виктор Лазерсон, Тамара Лазерсон-Ростовская, op. cit., p. 14.
