1. (KAS PER ĮKYRUMAS ROBOTŲ NAMINIŲ, ARBA) IŠMANUSIS ANT PAVADĖLIO
Apyrankė amteli
Pavojus:
Jūsų širdis
Sukrutėjo
Sukruto kriuksėdama
Suktis
Parametrai rodo kad
Fizinė veikla šiuo metu
Nefiksuojama
Ko gi blaškote savo širdį
Po šitą užrašų knygutę.
2. (IŠ PARAPIJONIŲ, ARBA) ŠIRDIES MUZIEJUS YRA DIDŽIULIŲ MUZIEJŲ RŪMŲ ŠIRDYJE
Širdies muziejų įkūrė belgas
kardiochirurgas.
Prisirinko per gyvenimą
tų širdžių tiek, kad užsipildė
trys dideli širdies
daktaro namų kambariai.
Širdies daktaro žmona,
kaskart, kai jos širdininkas
vyras, jos širdukas, parsitemp-
davo į namus dar vieną
širdį, kaskart daktarienė stverdavosi
už širdies
ir sušukdavo beširdi tu man
širdies priepuolį įvarysi!
(Iš tikrųjų tai ji tylėdavo, nebent
piktai šnarpšdama pagniau-
žydavo kumščius suknelės
kišenėse. Daktarų namas buvo
didžiulis, kambarių daug, tad
daktarienė į tuos tris
priširdintus galėdavo
tiesiog neužsukti. Nė karto per
dieną, nėkart per savaitę.
3. (IŠ PARAPIJONIŲ, ARBA) HANNA, ABI EN TARIAMOS
Prižiūriu senus žmones dabar, o
Namuos esu pati viena sau
Karalienė, valgau ką
Noriu, kada
Noriu, miegu ramiai kada
Noriu.
Keturiolikos ištekėjau.
Man keturiolika buvo, jam
Aštuoniolika buvo. Pastojau
Šešiolikos. Anyta ant manęs labai
Pyko, šaukdavo, ar negalėjai
Palaukti? Ar negalėjai
Dar kiek palaukti?
Jis gi jos vaikas.
Jis turėjo
Palaukti. Anyta
Matuodavo kiekvieną
Kąsnį,
Dirbti labai sunkiai vertė
Kaimas, laukai, gyvuliai,
Dirbi sunkiai, o valgyt
Neduoda. Neduoda, labai
Pikta buvo anyta,
Penkis
Vaikus pagimdžiau. Va,
Žiūrėk, anūkytė, mokau
Vynuogių balandukus sukti,
Nu tu pažiūrėk, kaip
Gražiai dirba širdutė mano,
Kaip moka.
Turėjo greitai
Ištekinti, nes ant sienos
Mergaites grobdavo,
Nuotakomis išsiveždavo
Prievarta, o ištekėjusių
Nebegrobdavo, tad mergaites
Reikia kuo skubiausiai
Ištekinti.
Pažiūrėk gi, kokia mano
Širdutė.
O čia mano brolis, rytoj
Skrendu jo lankyti,
Mano brolis Stambulo kalėjime
Tu būtinai būtinai turi parašyti mano brolio istoriją.
Tu būtinai mano brolio.
4. (IŠ PARAPIJONIŲ, ARBA) HELA
Skaičiau skaitytą istoriją, ją jau skaitė
Visi, tad aš greitai prasuksiu:
Henrieta turėjo penkis vaikus.
Henrieta buvo trisdešimt vienerių.
Ėjo tūkstantis devyni šimtai penkias-
dešimt pirmieji metai, kai ji
Mirė nuo smegenų vėžio. Mokslininkai
Neatsiklausę pasiėmė Henrietos ląstelių.
Paveiksle ji nutapyta penkiasdešimtųjų
Šukuosena, baltais marškinaičiais po
Žydro dviborčio švarkelio ir sijono
Kostiumėliu, kairė ranka įremta į
klubą, kitoje laiko pilką dubenėlį su
Žydrų žibuoklių pliurze, kurioje
Plūduriuoja po du sulipę aukso gurvuolėliai.
Ląstelės, vėžines Henrietos smegenų
ląsteles mokslininkams pavyko
Gyvas išsaugoti, auginti ir dauginti ir
Dalintis tyrimams po visą pasaulį.
Tūkstantis devyni šimtai dvide-
šimtaisiais gimusios amerikietės
Ląstelės vadintos Super Ląstelėmis,
Pavadintos HeLa ląstelėm. Jos gyvos iki
Dabar, dirba medicinos moksle.
Henrietos artimieji apie tai, kad
Mamos ląstelės šitiek metų po jos
Mirties yra gyvos, dirba, tarnauja
Mokslui, sužinojo tik po daugelio
Daugelio metų. Po daugybės metų
Sužinoję, giminės tarė: tai Dievo
Įrankiu būti Henrieta Dievo
Darbams buvo pasirinktoji.
5. (NUFOTOGRAFAVAI MANE AŠTUNTĄ RYTO, ARBA) METODAS
Nufotografavai mane aštuntą ryto
Grūto ežere plaukiojančią su
Gulbėm.
Kadras neryškus, nes nuo kranto,
Bet geras.
Apsidžiaugiau, pamačiusi dvi
Gulbes link manęs lėtai iriantis.
Pasukau jų pasitikti, bet kai
Pagreitėdama pirma gulbė ėmėsi
Plaukt link manęs, rausgeltoniu
Snapu švilpčioja, spjaudosi ir
Artėja, artėja! Aš jau apsisukus,
Pūkščiu į krantą, nes jau labai
Baisu!
Atsigręžiu, jos man už nugaros
Savo keliais iriasi.
Fotografavai, bet beveik visuose
Kadruose aš nusisukus nuo kranto, reikia
Prižiūrėti savo užnugarį, reikia
Stebėti gulbių porelės judesius.
Vandens kendo, gulbių nito
Ežeras žongliruoja, aš bandau
Kirtį nuskaityti. Viename kadrų aš
Atsisukusi, išsišiepus laiminga,
Moju ant kranto fotografuojantiems
Tarp dviejų gulbių
Balčiausių ryto dangaus
Mėlyniausio. Nuo jų vandeniu bėgu.
Išnyra dieviška Jūratė.
Nufotografavęs pasakė E.
Išnyra Dieviška Jūratė.
Prieš savaitę Salose pasakė ne toks jau ir
Senas tekstologas.
Ką čia bandai? Klausia Klarutė.
Ką čia išradinėji? Klausia Klarytė.
Darau bandymą, ar tikrai vien
Didžiąsias raides eilutės pradžioj
Nupiešus proza virstų poezija, –
Sako Klara. Išradinėju dar vieną
Agliutinacinį stilių, – sako
Ji.
Ką čia darai?
Klausia netoks jau ir
Senas tekstologas.
Žaidžiu, linksminuosi, šoku ir
Plaukioju teksto malonumo
Jūrose, – sako
Ji.
Kokie muziejai tau labiausiai
Patinka? – klausia jauna
Tekstologė, kuri ką tik Kauno Rotušės
Muziejuje uostė senojo miesto
Kvapus iš mėgintuvėlio.
Pasvalio Krašto muziejuje gali vairuoti
Poškos motociklą su lopšiu, priekyje
Ekrane skrieja kelias, ventiliatorių
Vėjai šiauš plaukus, galima matuotis
Skrybėlaites ir apžiūrėti akmenis, yra
Kvailių aukso didžiausias gabalas.
Leistis žemyn Žaliojo šaltinio urvais.
Vanduo ausyse ir širdies šniokštimas.
Giliausias urvas, kur dar giliau
Jis nusirango, kokias gelmes
Pasiektume, jeigu taptume tikrai
Mažutėliai.
Ežero vanduo geriausiai sugarbiniuoja.
Ir išsirinkus patį
Stipriausią, pakloja paparčiuos
Raudonus plaukus.
Ką čia vėl darai? – pyksta
Leidėjų Leidėja, – vėl rašai
Knygą, kurią skaitys tiktai
Penki žmonės?! – klausia
Rūsčiai mano taip mylima
Leidėjųleidėja, ledi ryklys
Geležinširdis sirupliežuvis
Mėsėdis, švelni kaip lopšinę
Murkiantis tigras, vyriškoji
Galūnė čia vis iššoka, kadangi
Galioje yra daug testosterono, bet kai
Galia švelni, aš noriu, kad ji man
Pakasytų paausį, kaip savo
Augintiniui, kaip savo
Ugdytinei.
6. (TRANSFORMERĖS ARIJA, ARBA) GREITAKALBĖ DEVYNGYSLĖ TRIŠAKIAMS LIEŽUVIAMS MANKŠTINTI
Trišakė pušies šakelė
Šlumšteli man į balkoną
Sklendžiantį švelniai
Dygliakiaulytė mano
Balkono sode pasišiaušusi
Žaliaspyglė ir žaliaakė
Spragsi karštyje eterio aliejais
Įsikarščiavusi
Kvatojasi varna balkono
Palubėje pakibusi
Spygauja pasičiauškėdama
Smalsi šarka švilpianti
Tuščiavidurė fleitos
Gerklytė.
Savo zoologijos balkone
Aš ant laiptuko sėdžiu
Šypsausi švelni
Narvo grotelės pušinės
Nebandykite pro virbus
Glostyti
Aštrios žaibų iltukės
Kibirkštim spragsiu
Norėtum
Užmesti antklodę
Galėti nešti nebedygią
Kiaulytę
Duot iš delnų palakti
Po visko šniokščia
Pušis kaip šniokštus
Puikusis mano zoosodelis
Mano triširdė tvinksinti
Dygliaširdė įsiširdusi
Blėsta bet tebešildo
Paglostyki palei širdį
Ne prieš širdį mat
Mano dygliai sušukuoti
Širdies pušis šniokščia
Kaip šniokštus
Sakais šeriai spragsi
Prieš šerį papūsk
Sakau
Ataušinki.
7.
Matematikos ir fizinio mokytojas
Musteika, – sako kažko prisikėlusi
Mama, – ką tik iš kariuomenės, atrodė kaip
Alekniukas dabar, fizinio
Mokytojas, aš tave po velnių
Kada nors užmušiu, sako
Pranei, kuri labai bijo
Kamuolio ir jam atlekiant
Atsuka petį. Aš tave po velnių
Užmušiu, sako Pranei ir
Trenkia kamuoliu iš visų
Jėgų, mes sustoję ratu.
Direktorė tokia nuputus minkutė
Vis sakydavo
Faaaaustai, Faustai, taip plonai vis
Sakydavo Faaaustai, labai jo jai
Reikėjo, bet jis dėmesio nekreipė.
Algebros mokytojas buvo,
Geometrijos.
Skriestuvas toks medinis,
Reikia brėžti, aš maža, lentos
Nepasiekiu. Tai jis čiupo ir pastatė
Mane ant kėdės. Dabar. Nu
Nubrėžiau, skriestuvas toks didelis, nenulaikau,
Jis sako, gerai, brėžk iš
Rankos. Su karine uniforma.
Tik grįžęs.
8. (IŠ PARAPIJONIŲ, ARBA) CLAUDE
Atrodai kaip baltas
Debesėlis, kaip balta
Balandė tu šiandie!
Trūksta žabelės dar į dantis, –
Pritaria džiugiai
Baltas juklus debesėlis,
Pikaso balandė balta, baltą
Kardjuostę besivyniojanti
9. BŪSIU
būsiu
labai gudria sena moterim,
tiek sena ir gudria, kad jau nieko
nebesakysiu, tik žiūrėsiu, taip, lyg
sakyčiau –
taip taip,
žinoma žinoma, –
bet tokia intonacija, kurioje girdi
– gal jau patylėk, kvailas vaike,
daug tokių jau prisižiūrėjau –
tokia
intonacija į jus tik
pasižiūrėsiu,
kai jau reikės, kai jau
būsiu.
