Dailininkė Kristina Saveljeva
Vis dar yra nemažai klausimų, menkai nagrinėtų lietuviškoje istoriografijoje, prie kurių tyrėjai, jeigu apskritai prisiliečia, tai tik probėgšmais. Tačiau yra tokių temų, kurias tirti įdėmiau, net ir norint, yra labai sudėtinga, nes jos slepiasi po gėdos, kaltės, intymaus šeimos gyvenimo skraiste. Vienas tokių klausimų yra smurtas prieš moteris. Įvairios analizės metų metus rodo, kad kas trečia moteris Lietuvoje patiria smurtą, kuris paprastai nematomas, mat šeimos gyvenimas, kuriame dažnai prieš moteris ir būna smurtaujama, laikomas privačiu, tad smurtą lengviau nuslėpti, aplinkiniai yra mažiau linkę kištis, jeigu tokį smurtą pastebi. Dėl šios priežasties pateikiamus oficialius duomenis apie smurtą lyties pagrindu visuomenė dažnai pasitinka skeptiškai, tarsi linkstama jais netikėti. Galbūt tai lemia, kad „Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“, geriau žinoma kaip Stambulo konvencija, be jokių sąžinės skrupulų gali tapti politinių rietenų objektu, iškraipant jos teksto esmę ir nuvertinant jos svarbą bei reikalingumą. Būtent todėl Sigitos Černevičiūtės ir Monikos Kareniauskaitės monografija Pati kalta? Smurto prieš moteris istorija XX a. Lietuvoje šiuo metu yra labai aktuali ir reikalinga.
Knyga apima platų laikotarpį: nuo 1918 iki pat 1990 m. Nors knygoje yra daugiau skyrių, tačiau tyrime aiškiai matome dvi didesnes dalis, išskirtas pagal analizuojamus laikotarpius: tarpukarį ir sovietmetį. Tuo tarpu karo laikotarpį aptariantis skyrius kiek kitoks, nes karas, masiniai žudymai, trėmimai ir prievartavimai neatsiejami nuo visa apimančio smurto, todėl moterų aukos bendrame kontekste, nors ir žiaurios, nėra išskirtinės ir veikiau yra tik vienas iš karinių veiksmų įrankių siekiant palaužti priešo moralę. Tad šiame skyriuje aptariamo moterų patirto smurto nebegalima laikyti buitiniu – jis labiau kolektyvinis, patiriamas „iš viršaus“, represinių galios struktūrų, todėl sunkiai lygintinas su kitų dviejų laikotarpių smurto aukų aprašymais. Autorės išsikelia ambicingą tikslą išanalizuoti ne tik smurto prieš moteris XX a. Lietuvoje formas ir socialinių praktikų visumą, bet ir pamėginti paaiškinti fenomeno priežastis, kilmę bei atskleisti, kiek smurto prieš moteris problema Lietuvoje gali būti paveldėta iš ankstesnių istorinių laikų ir režimų.
Pagirtina, kad tyrime naudojamasi gausiais šaltiniais: įvairia archyvine medžiaga, publikuotais teisės aktais, periodine spauda, edukacine literatūra, mokomosiomis brošiūromis, amžininkų memuarais. Taip pat atlikti interviu su sovietmečiu dirbusiais pareigūnais ir tuo metu smurtą patyrusiomis moterimis. Autorės su šaltiniais išlaiko kritišką santykį, supranta ne tik šaltinių privalumus, bet ir ribotumus. Be to, išsamiai pristatoma abiejų laikotarpių teisinė aplinka, įstatymai, kuriais reguliuotas smurtas prieš moteris, analizuojama teisės aktų taikymo praktika. Aprašoma aibė įvairių smurto prieš moteris bylų: kaip jos buvo sprendžiamos, kokios bausmės susilaukė nusikaltėlis. Nagrinėjant kiekvieną smurto atvejį, atsiskleidžia daugybė niuansų, parodančių problemos kompleksiškumą. Tuo pat metu galima įžvelgti ir panašumų tarp abiejų tiriamų laikotarpių, siejančių pateiktus skirtingus smurto prieš moteris pavyzdžius ir iškeltas bylas. Vienas ryškiausių panašumų, būdingų abiem laikotarpiams – tai teisėsaugos ir teismų šališkumas, visokiais būdais mėginant pateisinti prieš moteris smurtaujančius vyrus, ieškant lengvinančių aplinkybių kaltinamojo atliktoje veikoje. Kitas akivaizdus panašumas: visuomenės palankumas aukai tik tuo atveju, jeigu ji yra „ideali“ – dora, nekalta, aktyviai besipriešinanti užpuolikui. Visais kitais atvejais visuomenėje noriau ieškoma pačios moters kaltės, svarstoma, kad ji savo apranga ir elgesiu pati išprovokavo vyrą nusikaltimui. Akivaizdu, kad ir šiais laikais pastarosios tendencijos nelinkusios išnykti, kai nusikaltimo aukos viešojoje erdvėje dažniau sulaukia tokio pat ar net didesnio visuomenės pasmerkimo nei užpuolikas.
Atliekant tokius tyrimus, kai problemos egzistavimą galima įrodyti tik pasitelkus baudžiamąsias bylas, kurių nėra tiek jau daug dėl nusikaltimų latentiškumo, iškyla rizika smurto mastą kartais nuvertinti. Pavyzdžiui, monografijoje teigiama, kad „itin nedidelis skaičius nuteistų už lytinius nusikaltimus karių leidžia teigti, kad kariai Lietuvoje nebuvo išskirtinai linkę į seksualinius nusikaltimus“ (p. 102). Žinoma, tai gali būti visiška tiesa, tačiau nesant galimybės patikrinti fakto, taip vienareikšmiškai teigti kiek drąsu. Nepasvarstoma, kad oficialių duomenų trūkumas nebūtinai indikuoja reiškinio nebuvimą.
Įmanoma pakliūti ir į atvirkštinius tyrimo spąstus. Ieškant ir aprašant įvairius smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje atvejus, nesunku pradėti tiriamas visuomenes matyti kaip išskirtinai smurtingas. Taigi ieškant smurto ir dėmesį kreipiant tik į smurtą, įmanoma pasimesti galimose smurto visuomenėje proporcijose, atsiranda poreikis problemą užaštrinti, matyti ją kaip opesnę, nei galimai buvo iš tiesų. Nors knygos įvade pristatomos įvairios teorinės prieigos, matomas problemos daugialypiškumas ir smurto prieš moteris kilmės aiškinimų įvairovė, tačiau galutinės tyrimą apibendrinančios išvados dėl galimų smurto priežasčių nuvilia. Jos atrodo labai supaprastintos, teigiant, kad tarpukariu dėl smurto prieš moteris labiausiai kaltas patriarchalizmas ir toksiškas vyriškumas. Tuo tarpu sovietmečiu labiausiai kalta, atrodytų, laikoma veidmainiška sovietinė sistema, viešai skelbusi apie moterų emancipaciją, nutylėdama apie moterų patiriamos prievartos ir kitokio smurto atvejus. Kai kaip viena pagrindinių smurto prieš moteris sąlygų įžvelgiama patriarchalinė visuomenės sankloda, vieninteliu ir pagrindiniu kaltininku dėl moterų kančių tampa vyras vien dėl savo lyties. Jis pradedamas matyti kaip plėšrūnas, sąmoningai skriaudžiantis moteris, siekiantis tokiu būdu tiesiog įtvirtinti savo viršenybę, visada suvokiantis, kad jo veiksmai yra nusikaltimas. Tokiu atveju net jokio smurtingo akto neatliekantys vyrai turėtų jaustis atsakingi už visas moterų patiriamas negeroves, o visi kiti ideologiniai, ekonominiai ir psichosocialiniai veiksniai lieka už borto. Taip pat kritikuotina šiais laikais labai paplitusi ir nereflektuotai vartojama sąvoka „toksiškas vyriškumas“. Toksiškam vyriškumui paprastai priskiriamas stereotipiškai vyriškas elgesys, žalingi bruožai, kurie priimami kaip „tikram vyrui“ būdingi elgesio atributai, nesąmoningai kenkiantys jam ir aplinkiniams. Pačios autorės toksiško vyriškumo niekaip nepakomentuoja, laiko tai tarsi savaime suprantamu terminu. Neaišku, kuriuos būtent vyrų elgesio bruožus jos laiko toksiškais: ar tai tik moters mušimas ir prievarta, ar kažkas daugiau? Vartojant šį terminą lengvai pasiduodama esencialistiniam mąstymui, suponuojančiam, kad egzistuoja kažkas būdinga biologinei lyčiai savaime, nepaisant visų kitų su neigiamai vertinamu elgesiu susijusių ir tam įtaką dariusių veiksnių.
Kitaip nei dalyje apie smurtą prieš moteris tarpukariu, skyriuose apie sovietmetį daug didesnis dėmesys skiriamas politinei-ideologinei sovietinės Lietuvos tikrovei ir įvairioms sovietinės sistemos prieštaroms. Smurto prieš moteris samprata ir problemos mastas sovietmečiu laikomas neatsiejamu nuo pačios sovietinės ideologijos. Nepabėgama nuo nuolatinio noro demaskuoti, sugriauti tam tikros visuomenės dalies sąmonėje įsitvirtinusias nuostatas apie neva „geresnius laikus“. Tai nėra blogai savaime, turint omenyje, kad sovietinė propaganda tikrai neprisidėjo prie moterų gerovės, smurto aukas buvo linkusi stigmatizuoti, o vyrus teisinti. Tačiau kartais taip susikoncentruojama į SSRS blogybes, kad nepastebimas jos panašumas su visu likusiu pasauliu. Pavyzdžiui, tai matome, kai monografijos autorės vertina savo kalbintų moterų pasisakymus. Knygoje cituojamos pašnekovės smurto aukas kartais pačios apkaltindavo, manydavo, kad jos išprovokavusios smurtą savo palaidu elgesiu, alkoholio vartojimu ir amoralumu. Tai autorių laikoma sovietinės ideologijos internalizavimu, ignoruojant, kad tokie aiškinimai visokiais būdais ieškant moters kaltės dėl jos patiriamų kančių, nėra kažkuo išskirtiniai lyginant su kapitalistinėmis valstybėmis. Vertinant smurto prieš moteris sovietmečiu priežastis, turėtų būti matomas ne tik pats sovietiškumas, bet ir bendros požiūrio į moteris tendencijos.
Vis dėlto monografija Pati kalta? Smurto prieš moteris istorija XX a. Lietuvoje reikšmingai prisideda prie lietuviškos istoriografijos atskleisdama itin menkai anksčiau tyrinėtą temą. Smurtas prieš moteris įvelkamas į istorinį kontekstą pateikiant konkrečius pavyzdžius, parodant jo atvejų kiekį ir įvairovę. Tai gali padėti kitoms smurtą patyrusioms (ar vis dar patiriančioms) moterims geriau suprasti savo patirtis. Nors tokio tikslo sau autorės ir nekėlė, būtų įdomu pamatyti, kaip tam tikros smurto prieš moteris formos ir realios ar numanomos priežastys keitėsi palyginti su dabartiniais laikais. Ar tikrai viskas yra paveldėta? Ar tikrai smurtingas elgesys prieš moteris ir stigmatizuojantis diskursas yra tiesiog įsišaknijęs į žmonių tarpusavio santykius? Baisiausia, kad palyginę greičiausiai pamatysime, kokie menki pokyčiai šiuo klausimu. Ir atsakydami į knygos pavadinime užduotą klausimą, privalėsime pripažinti, kad visuomenės akyse moteris dėl patiriamo smurto vis dar pati kalta. Nes atima vyrų socialines funkcijas ir misiją, nes nesukuria vyrui jaukumo namuose, nes provokuoja savo trumpu sijonu ir iškirpte, nes kartais pati išgeria, nes neatsako į vyro jausmus, nes priekaištauja vyrui ir su juo barasi, nes kartais pernelyg pasitiki vyru, nes eina viena tamsiu paros metu namo, nes yra fiziškai silpnesnė ar tiesiog yra moteris.
