Dainius Liškevičius, LABYRINTHUS, sudarė Dainius Liškevičius, Agnė Narušytė, Vilnius: Lapas, 2018, 272 p., [300] egz.
Dizaineriai Jurgis Griškevičius, Dainius Liškevičius
Jei yra Ariadnės siūlas – raudona virvelė, kuria aprišta nauja Dainiaus Liškevičiaus knyga Labyrinthus, – tai yra ir labirintas. Nežinau, ar ten tebegyvena Minotauras, hibridinė būtybė, sudaryta iš žmogaus ir jaučio. Praėjus kiek laiko vaizdai nusitrina, pirminis jausmas aptrupa, lieka tik tai, ką norisi laikyti. Ariadnės siūlas irgi jau yra tik praeities veiksmo liudytojas, nors knyga, kurią jis riša, visai neseniai išleista Lapo leidyklos.
Taigi vargu ar kas laiko galvoje visą Liškevičiaus kūrinį, pirmą kartą eksponuotą 2014 m. Šiuolaikinio meno centre. Net pats autorius greičiausiai atmintyje nešiojasi tik mėgstamiausius fragmentus, visa kita lieka sužymėta kaip užkoduoti rašteliai, žodžiai, leidžiantys greitai vėl atkurti trūkstamus vaizdus. Dabar, kai jau išleista knyga, galima tai padaryti jos pagalba. Bet ji jau nėra labirintas. Knygos struktūra yra autoritariška, verčianti laikytis sudarytojų pasirinkto naratyvo, ir kitaip negu labirintas, neleidžianti išklysti iš kelio, nors nuolat vyksta titaniški bandymai ją sugriauti. Ji taip pat reikalauja nuoseklaus linijinio ėjimo („Žinau graikų labirintą, kurį sudaro viena vienintelė linija – tiesė“, – randu knygos p. 12). Toje starto ir finišo tiesiosios pabaigoje šį kartą sudėtos įvairių autorių, rašiusių apie kūrinį Labyrinthus, apžvalgos, interpretacijos, net Reino Raudo drama. Išklysdama iš kelio paminėsiu, kad šie tekstai, būdami kaip desertas ar vynas, kuris patiekiamas su pagrindiniu patiekalu, kaip ir dera tikriems rūšiniams vynams, vertingi ir vartojant po vieną, ir atskirai; visus vartojant vieną po kito gali ištikti pagirios, bus prarasti poskoniai, aromatai, spalvos ir konsistencijos niuansai. Kiekvienas jų yra savitas, tačiau teleportuojantis į svaigius potyrius, rakursus, įžvalgas.
Tačiau, kaip minėjau, knyga jau nėra labirintas, greičiau ji – tikslus ir metodiškas kelionės vadovas. Brukdama savo kūrinio skaitymo eiliškumą, pati siūlo jo suvokimo versiją, taigi prieštarauja pačiam klaidžiojimo/paklydimo reikalavimui, kuriuo turėtų būti grįstas labirintas. Iš kitos pusės – be jos sunku atmintyje atkurti tą kadaise materialią struktūrą, kuri, priešingai, buvo atvira klaidžiojimui, kurioje prasmės, svarbios pačiam autoriui, dažnai liko nepaviešintos, tyčia paslėptos. „Niekam nesakyk, kur veda labirintas“, – rašo Agnė Narušytė knygoje patalpintame tekste.
Liškevičius mėgsta kurti vizualiai aiškiai struktūruotas sistemas, tačiau pasigilinus, jų dalys pradeda rodyti į priešingas puses, sudaryti didelius ar mažus savarankiškus sūkurius, perša vienas kitą naikinančius siužetus (taip sudarytas ir Muziejus), prasmių daugis painioja, prieštarauja ankstesniems savo paties nurodymams, siūlo „eiti į visas keturias puses“, sprogdinant naratyvą iš vidaus. Šis prieštaravimų kamuolys atriedėjo ir iki knygos, kuri iš tiesų yra viską išsprendžianti Ariadnė. Autoritariška, preciziška, prabangi, elegantiška Ariadnė, reprezentuojanti iš esmės savo antipodą – klaidųjį labirintą. Po pilku (kas gali būti apgaulingiau už pilką!) viršelio apdaru slypi daugiasluoksnis spalvotas knygos kūnas. Jurgio Griškevičiaus (kartu su Liškevičiumi) sukurtas maketas negali nežavėti, kartu jis yra itin funkcionalus – išlankstomi lapai atveria atskirus buvusio labirinto kambarius „Sapnuotojas/Okeanas“, „Laikas“, „Žvilgsnis“, „Bokštas“, „H, HB, B“ (ir t. t.) bei ten talpintus objektus. O jei pradedi keliauti po labirintą (su vadovu ar tiesiog klaidžioti), tai turi sutikti ir Minotaurą.
Pagal autoriaus sumanymą, viskas prasideda nuo citatų. Suprantu, kad čia, knygos pradžioje, kur pateiktos citatos, būtų galima išsišaukti Jorge Luiso Borgeso, Julio Cortázaro, Richardo Brautigano, Umberto Eco ir kitas dvasias, nepaliekant nuošalyje net Jono Kubiliaus, ir liepti joms pasiaiškinti, ką turėjo galvoje. Bet to griežtai neleidžia Liškevičius, versdamas jas keistai kalbėti, nutraukinėti viena kitą, o iš esmės viską nutylėti, supainioti, tad verčiau traukti ne savais keliais, o tik jų siūlomais, nes šios dvasios taip pat yra punktyrai, koaniškos kelionės versijos, kaip ir kalnų bei raudonos linijos, žyminčios žuvusio alpinisto maršrutą, vaizdas.
Kelionė prasideda nuo raudonojo taško ant Braižomosios geometrijos viršelio, ant kurio kraujuoja nukirsta galva ir pergalės šokį šoka kaubojus. „Jūs esate čia / Ten galite pasiklysti“, – sakoma pradžioje. „Pradžia turi savyje paslėpusi pabaigą“, – rašoma p. 12. Labirintas perša baugią nuojautą, kad Minotauras ar, šiuolaikinėje versijoje, Jackas Nicholsonas iš Stanley Kubricko Švytėjimo (1980), yra kažkur netoliese, nors jo dar nesimato. Atsidūrus antrame, „Rojaus“ kambaryje, užpuola daiktų gausa, Luko Cranacho „Adomas ir Ieva“ atrodo pasimetę tarp reklaminės šypsenos, plastikinės palmės, kareivėlio ir kriauklės, greta dėmesį į save kreipia bilietas į Vatikaną, kur galima gyvai pamatyti popiežių. Bet tuoj negali nepastebėti pusbrangių akmenukų, tarsi klasikinė pagunda nukreipiančių mintis, o objektai verčia mąstyti apie priešistoriniame Rojuje vykusius paklydimus. Nors labirintas kaip reiškinys knygos autorių tekstuose nagrinėjamas skersai ir išilgai, tačiau jau šiame kambaryje kyla klausimas, ar daiktai yra labirinto dalis? Ar jam priklauso paveikslai ant sienų, organinio stiklo vitrinos, postamentai, pagaminti iš dailiausių lakuotų išmestų pianinų plokščių? Pradžioje, toje ilgiausioje iš citatų ir vaizdų sunarstytoje knygos pradžioje, po visą atvartą užėmusios kalnų ežero nuotraukos randame nedidelę įkliją – „Labyrinthus modelis, 2014“. Tuščios sienų konstrukcijos yra labirintas – rodo ši iliustracija. Kas tada ta nudaužta keraminė lėkštutė (muilinė, peleninė?) su palmėmis, kas yra greitosios pagalbos automobilio modelis, vežantis daug kartų už save didesnę plunksnomis padengtą šlepetę, laikrodis su pritvirtintais (išaugusiais?) stirnos ragais?
Labirinto viduje žiūrovą pasitinka keisčiausi junginiai, skirti pasakoti, skatinti pačiam susikurti istorijas, sumodeliuoti, pagauti ir paklaidinti. Kas yra tie stiklo rutuliai su Nukryžiuotuoju ar rožėmis viduje, stiklo obeliskai su motinos pienu persunktais medvilnės skritulėliais, rutulio formos garso kolonėlė, suaugusi su stikliniu cilindru ir jūros žvaigžde joje? Klaidžiotoją pasitinka prie stirnos kojų pritvirtintų pieštukų ir lempučių hibridas, į dvi dalis padalytas Kristus, Žemės gaublio, lėkštės, stiklinio rutulio ir pirmykščio žmogaus statulėlės junginys. Visi šie mutantai, gimę iš nežinomos galios ar aistros, užpuola žiūrovą. Jį supainioti taikosi ir žemyn galva kabantys kalnai ar jais apsimetančios patalynės raukšlės, milimetrinis popierius, vaikiški piešiniai.
Sakyčiau paprastai – jie visi yra hibridai, jie visi yra Minotaurai. Apdulkėję, pablukę, apsitrynę nuo laiko, kaip greičiausiai atrodė ir tas iš legendos, graikų mituose turėjęs vardą, kurį mūsų atmintis irgi stengiasi nutrinti – Asterijas („Žvaigždėtasis“). Liškevičiaus hibridai – dar prieš savo gimimą įmuziejinti dariniai, skirti kurti minotaurus, kentaurus, sfinksus, pegasus, sirenas, gorgones, harpijas ir kitus mūsų atmintyje. „Didelė ir sunki krūva susimaišiusių sėklų / Turinčių jungtis vėliau į visokių pavidalų daiktus“ (p. 22). Tojana Račiūnaitė tekste „Atspindžio fenomenologija“ šiuos kūrinius priskiria meistravimo aistrai, aš papildyčiau ir priskirčiau genetiniams eksperimentams. Tas pats meistravimas su mokslo pamušalu, kuris persunkia visą Liškevičiaus labirintą.
Tačiau grįšiu prie savo tiesių. Noli turbare circulos meos! – prašė Archimedas, tad paliksiu knygoje sudėtų tekstų apskritimus ramybėje, nes, kaip rašo Rolandas Rastauskas „Paviršiuose“ – „jokio gėrimo indas švarus skliausteliuose ei ei“. Nejaugi apie tai dar reikia kalbėti? Gerkite vyną atsargiai, be manęs, aš jau perskaičiau, išragavau, patirkite poskonius, išmokite paklysti (Ievos Gudmonaitės tekstas „Mokymasis paklysti“), ypač jei labirintas – tiesė.
Paklydus, sutikus/atpažinus Minotaurą, legenda baigiasi. Mes vėl stovime prie nukirstos galvos ant raudono skritulio. Pabaisa nužudyta. Mirusi jau starto taške. Muziejinimas – stiklo vitrinos, solidūs postamentai, tikslūs apšvietimai, sisteminimas – visada susiliečia su mirtimi, ne tik su įamžinimu. Dainius Liškevičius primena senąją tradiciją mirtį gretinti su miegu: „Miego ir mirties sugretinime slypi racionalus grūdas. Nuo pirmos iki ketvirtos val. nakties mūsų kūnas ir smegenys būna paties žemiausio aktyvumo“ (p. 25). Tad atliepsiu autoriui tardama, kad Minotauras tik miega. Jis snūduriuoja knygoje pilku viršeliu, ant kurios mažomis raidėmis parašyta LABYRINTHUS. Atvertę nesunkiai galime pažadinti šią keistą būtybę. Matyt, todėl knyga ir perrišta raudonu Ariadnės siūlu – kad neatsivertinėtų pati, kad neištrūktų jos pažadinti Jūsų, mielieji, minotaurai. Jūs, kaip sakė autorius, esate čia. Ten galite pasiklysti.
