Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Linas Blažiūnas. Šviestuvas. 2019. Popierius, pieštukas

Vieną dieną nusprendžiau pagaliau išsamiau ir nuosekliau pasidomėti Lietuvos dailės istorija. Nesu dailės istorikė, nedalyvauju (ir neplanuoju dalyvauti) mokslinėje veikloje, tad klestelėjau į smalsaus, pažinti ir suprasti norinčio skaitytojo fotelį. Tiesa, gana greitai pasijutau labiau svečiu, atsitiktinai patekusiu į svetimos kompanijos vakarėlį – neišmanančiu tradicijų, priežasčių ir pasekmių, nežinančiu subtilių tarpusavio ryšių ir užduodančiu kvailus klausimus.

Kaip žinome, skaitytojai mūsų šalyje menu nesidomi, meno kritikos ir meno istorijos darbų neskaito. Neskaito, tiesa. Nežino garsiausių, Lietuvos dailės klasikais vadinamų menininkų. Tik apie Čiurlionį kažką girdėję. Čiurlionis iš tiesų yra vienintelis menininkas, apie kurį daug galima skaityti, klausyti ir žiūrėti, rasti įvairesnių jo biografijos ir kūrybos interpretacijų. Tema didėja it sniego rutulys. Menininkas, paklaustas, kodėl planuoja kurti filmuką būtent apie Čiurlionį, atsakė – bet juk kitų niekas nežinos ir todėl niekam nebus įdomu. Priežasčių, kodėl daugybė XIX ir XX a. pirmos pusės ryškių asmenybių ir įdomių menininkų užsimetė paraštėse turbūt yra daug, tačiau šį kartą noriu pakalbėti apie vieną jų – norintys susipažinti ir pamilti dailės klasikus žiopliukai, tokie kaip aš, tiesiog neturi tam galimybių.

Priminsiu, kad šiuolaikinės (Nepriklausomoje Lietuvoje parašytos) Lietuvos dailės istorijos vis dar neturime. Dokumentinių filmų esama, tačiau nei youtube, nei nacionalinio transliuotojo mediatekoje jų nėra. Man liko menininkų biografijos, kurių skolintis eidavau į biblioteką. Išgirdusi apie kurio nors klasikų vardu pavadintą knygą, bibliotekininkė pakeldavo antakį ir tik po patikros sistemoje kiek nustebusi patvirtindavo – taip, pasirodo, turime, einu ieškoti. Iš poros dešimčių iš bibliotekos paimtų knygų meno tema tik viena atrodė taip, lyg būtų dažnai skaitoma. Vieną paėmus pirštų galiukai liko juodi nuo dulkių, kita, 2003 m. išleista, taip nė karto ir neatsiversta – tai man išdavė sulipę lapų krašteliai. Taigi galiu patvirtinti ne iš nuogirdų – meno knygų tikrai neskaito. Nes jos ir neskirtos skaitytojams. Tai nereiškia, kad prastos – kritika nėra ir šio teksto tikslas.

Lietuvių kalba rašomos menininkų biografijos yra hibridas tarp mokslinės monografijos ir platesniam skaitytojų ratui skirtos knygos. Jos atrodo taip, lyg būtų skirtos plačiajai auditorijai – pagal laikmečio galimybes iliustruotos, neretai didesnio nei vidutinis formato knygos pasitinka įžangomis, žadančiomis, kad dabar jau sužinosime apie „vieną žymiausių“, „vieną išskirtiniausių“, „vieną įtakingiausių“ menininkų, jo veiklą ir gyvenimą. Tačiau pradėjus skaityti paaiškėja, kad daugumos turinys seka tarsi vienu kanonu: linijinis pasakojimas, nuoseklus ir smulkmeniškas kūrybinių ir kitų viešųjų veiklų fiksavimas, kūrinių aprašymai, santūriai ir selektyviai fiksuojami asmeninės biografijos faktai.

Monografijų autorius (dauguma jų, tiesa, autorės) – kantrus, kruopštus ir santūrus. Pasakojimas ir pasakojimo tonas sudaro objektyvumo įspūdį. Tekste nerasime tiesiogiai išreikšto autoriaus požiūrio, abejonių ir dvejonių, kitaip tariant – netikima teksto (pasakojimo ir stiliaus) autentiškumo verte. Vengiama bet kokių asmeniškumų. Įdomu, kad tą patį tokie autoriai atlieka ir su savo aprašomaisiais herojais, iš aistringų, abejojančių, gerus ir blogus sprendimus priimančių, garbėtroškų ir tylenių žmonių sukurdami didingus, bet bebalsius ir bekraujus paminklus. Paminklai, visai kaip mūsų gatvėse, gana panašūs vienas į kitą: jei ne privalomoji sovietinė retorika įžangose, būtų gana sunku atskirti biografijas, parašytas sovietmečiu ir XXI a.

Mano skaitymo pradžia ir geras tokio autoriaus pavyzdys – vienas didžiausių dailės istorijos autoritetų Vladas Drėma. 1973 m. išleista jo monografija Pranciškus Smuglevičius, vėliau pasirodė šio autoriaus parašytos menininkų Kanuto Rusecko (1996) ir Vincento Smakausko (2001) biografijos. Atrodo, kad dauguma vėliau išleistų monografijų sekė Drėmos rašymo ir pasakojimo būdu: stengiamasi, kad autorinis rašymo stilius, jo spalvos ar blikai, neduokdie, neišblaškytų skaitytojo, lygiai taip pat vengiama ir asmeninių pastebėjimų, apibendrinimų, įspūdžių ar hipotezių, o jei jie ir paliekami, tai taip subtiliai, tarp eilučių, kad suprasti gali tik į temą jau įsigilinęs skaitytojas.

Sauso, moksliškai objektyvaus gyvenimo ir kūrybinės biografijos dėstymo būdo laikomasi nuosekliai, telieka tik susitaikyti ir jį priimti. Tačiau kartais netikėtai pasakojimas ima ir suputoja. Pavyzdžiui, aprašydamas Smuglevičiaus grįžimą iš Italijos namo, į Abiejų Tautų Respubliką, santūrusis meno istorikas netikėtai poetiškai pratrūksta: „Spalvingoji ir saulėtoji Italija nustojo žavėjusi. Gimtojo krašto ilgesys vis didėjo ir nedavė ramybės“, – rašo jis, neturėdamas (ar nepateikdamas) tam nė vieno rašytinio pagrindimo. Man tikrai smalsu, kodėl tapytojas nusprendė grįžti. Galbūt – finansiniai svertai, galbūt – didesnės garbės nei gali pasiūlyti menininkais pertekusi Roma troškimas, galbūt – meilė, galbūt ir patriotizmas. Fiksuoju žaidimo taisyklių papildymą: objektyvų atstumą nutraukti emocionaliai spėjant ar laisvai interpretuojant galima, bet tik tam tikrose situacijose – kai kalbama apie patriotizmą, skurdą ir asmeninius santykius.

Kam reikalingos gyvenimo smulkmenos?

Menininko ir skurdo ar nepritekliaus tema itin miela XX a. menininkų biografijų rašytojams, ir ne tik Lietuvoje. Skurdžios gyvenimo sąlygos, skolų rašteliai, kuklios išvaizdos aprašymai autoriams kažkodėl įdomesni nei vėlesniame gyvenime vykę vakarėliai restoranuose, nuosavi namai ir kitos kartu su pinigais ateinančios gyvenimo smulkmenos. Tai neteisinga – skurdas vienodas visais laikais visuose kraštuose, tuo tarpu pinigai leidžia pasirinkimus, kurie gali daug papasakoti apie asmenybę, polinkius ir interesus. Dar kartą pasitelksiu Drėmos pasakojimą apie Smuglevičių ir jo gyvenimą Romoje, apie kurį sovietmečiu gyvenęs istorikas nelabai ką galėjo sužinoti. Vis tik jis cituoja laišką, kuriame architekto Carlo Spampanio, pas kurį jaunasis Pranciškus nuomojosi kambarį, mama laiške sūnui skundėsi, kad „pittore Francesco labai nereguliariai moka už butą ir maistą“. Čia istorikas daro išvadą: „Matyt Pranciškus dažnai turėdavo finansinių sunkumų“. Niekaip negaliu tokios išvados paneigti, tačiau kaip žmogus, kuris nuolat atideda ir pamiršta savo sąskaitų mokėjimus ne dėl pinigų trūkumo, o dėl išsiblaškymo ar tiesiog silpnybės atidėti nemalonias veiklas, galiu pasiūlyti kitų versijų: gal žmogus buvo išsiblaškęs, gal retai būdavo tuose namuose, gal tų pinigų trūko dėl to, kad mėgo brangesnio vyno rūšį, o gal kad aikštinga Liucija labai mėgo dovanas? Smuglevičius gyveno seniai, gal gyvenimo smulkmenos jau nuskendusios visiems laikams. Tačiau ir skaitant apie tarpukario menininkus – Petrą Kalpoką, Adomą Varną, Justiną Vienožinskį – visada papasakojamos situacijos, kai pinigų trūko ar tiesiog nebuvo, ir niekada nepasidžiaugiama – štai menininkas jau turi studiją, erdvų butą miesto centre, mėgaujasi automobiliu su vairuotoju ar degtinėle „Metropolyje“. Tik nuotraukose kartais pamatome juos tarpukario Kaune – sėkmingus, stilingai pasipuošusius menininkus, kurių sėkmė ateityje kažkodėl taps nutylima, tarsi koks gėdingas biografijos faktas ar nereikšminga smulkmena.

Nežinau kada ir kur rašantieji menininkų biografijas nusprendė, kad smulkmena yra ir asmeninis gyvenimas. Palietus šią temą dažnai tenka išgirsti griežtą atsakymą: kalbėti verta apie kūrybą, ne apie apatinius. Vis tik Laimos Laučkaitės knyga Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina (2007) puikiai parodo, kad ramiu tonu, dirbtinai nekuriant dramų vis dėlto galima įdomiai papasakoti tiek apie kūrybą, tiek ir apie gyvenimą taip, kad skaitytojas nesijaustų kaip mokyklinukas, nuo kurio kažkas slepiama. Juo labiau kad vien apie kūrybą nekalbama nė vienoje biografijoje. Smulkmeniškai aprašomi senelių ir tėvų gyvenimai, vaizdingai (visada pozityviai) piešiama aplinka, kurioje menininkas gimė ir augo. Tai tarsi reikštų požiūrį, kad žmogų supanti aplinka ir žmonės yra svarbūs.

Bet suaugusio menininko antrosios pusės pasirinkimas, šeimos gyvenimas, draugai, kasdienė buitis tampa nesvarbi, nieko negalinti papasakoti apie žmogų, niekaip nedaranti įtakos jo pasaulėžiūrai, kūrybai ir karjeros pasirinkimams. Kartais net gali pradėti kilti įtarimas, kad autorės savotiškai pavydi aprašomojo menininko jį supusioms moterims. Štai Nijolė Tumėnienė tapytojo Kazio Šimonio kūrybos albumo išsamioje įžangoje net nepamini menininko sutuoktinės ir dviejų sūnų motinos. Sužinau tik, kad „sukūrus šeimą, jį pradeda slėgti kasdienybės rūpesčiai“, o pabaigoje pamatau, kaip „senatvėje tapė užsidaręs studijoje su mylimiausiu katinu Murkliu, santūriai sutiko artimųjų sūnaus ir žmonos netektį“. Kitaip nei katinas Murklys, menininko sutuoktinės vardas tekste net nepaminimas, radau jį tik šalia bendros šeimos fotografijos. Turiu įtarimų, kad meno istorikė dėl kažko pyksta ant Šimonio žmonos, kaip, beje, ir ant Petro Kalpoko žmonos Olgos. Rašydama apie spalvingą moterį, kurios rankos tapytojas siekė 10 metų, sukūrė keletą išskirtinių jos portretų, meno istorikė šeimos gyvenimą po vedybų leidžia susidaryti iš tokio fakto: „jį jaudino kuklus Lietuvos gamtos grožis, o Olgą viliojo Palanga, pajūris, ištaiginga gyvensena“. Žiūriu į liūdną Kalpoką, paskui žmoną keliaujantį į Palangą, ir neapleidžia jausmas, kad kažko nežinau, nesuprantu. Gal esu neverta sužinoti.

Keista, kad moterys autorės taip ignoruoja menininkų gyvenime pasirodančias mylimąsias. Dalia Ramonienė, pasakodama apie Justino Vienožinskio jaunystę, labai išsamiai aprašo metus Krokuvoje – dėstytojus, studijas, gautus pažymius, taip pat ir lietuvius, su kuriais bendrauta laisvalaikiu. O tuomet – bum! Pranešama, kad iš Krokuvos į gimtinę jis grįžo ne vienas, o su „labai jauna žmona Elena“ ir 3 mėnesių dukrele. Posūkis tikrai netikėtas, skaitytojas nustebęs panašiai, kaip ir tėvai. Turbūt kaip ir tėvai, skaitytojas pasiskaičiuoja ir pradeda įtarti, kad vedybos buvo „iš reikalo“. Tėvai, kaip pasakojama, nebuvo patenkinti vedybomis, „dėl savo tautybės marti nebuvo labai prie širdies“. Skaitytojas ir vėl pasimetęs, nes tautybė taip ir nenurodyta. Kas netiko tėvams? Lenkė? Žydė? Negi tai nieko negali papasakoti apie Justino Vienožinskio aplinką ir jį patį? Jei sutuoktinės ignoruojamos, meilužės, regis, apskritai neegzistavo. Gal taip ir buvo? Ak, tie nutylėjimai taip žadina smalsumą!

Menininkas ir politika

Politika niekam nėra smulkmena. Tačiau rašant biografijas ji įprastai (taip pat ir pastaruosius 30 metų) ignoruojama. Tokia keista situacija: menininkai Lietuvoje visą XIX ir didžiąją dalį XX a. mažai dėmesio skyrė formalioms meninėms problemoms, menui vardan meno. Priešingai, jie nuolat rūpinosi visuomenės edukacija, tradicijų išsaugojimu, patriotiškumo skatinimu. Tačiau politinės aplinkybės iš biografijų šluojamos tiek, kiek tik įmanoma. Kartais net daugiau, nei atrodytų įmanoma: 2016 m. pasirodžiusioje Jurgitos Rimkutės sudarytoje knygoje Antanas Žmuidzinavičius prieš pat ateinant sovietams pasakojimas tiesiog nutrūksta, knygos herojus iš vakarėlio su Antanu Smetona atsiduria tiesiai LTSR Valstybiniame institute ir kaip niekur nieko toliau tęsia savo šaunią karjerą, tik jau kitoje santvarkoje. Šis sudėtingų, bet neišvengiamų politinių pasirinkimų metas yra (ir bus) galvos skausmas rašantiesiems, tuo pat metu jis ir labai įdomus skaitytojams. 2020 m. išleistoje Emos Mikulėnaitės ir Eglės Kunčiuvienės knygoje Antanas Gudaitis. Tekstai ir vaizdai tradicijos laužomos dviem aspektais: daugiau dėmesio šeimos gyvenimui ir buičiai, taip pat daug vietos ir laiko skiriama menininko kūrybai ir veikloms sudėtingoje sovietmečio aplinkoje. Galbūt tai reiškia, kad situacija pamažu keičiasi.

Meno lauko ir istorijos santykį vaizdžiai iliustravo skulptoriaus Teodoro Valaičio parodos proga 2014 m. išleista knyga (straipsnių rinkinys), kuriai rašytas istoriko Nerijaus Šepečio tekstas į knygą nepateko – buvo išleistas kaip priedas. Objektyvus istorinis biografijos tyrimas daug kam atrodė per grubus, akiplėšiškas ar bent jau nepakankamai pagarbus. Pagarba menininkui yra svarbesnė, nei pagarba istoriniams faktams. Spėčiau, toks požiūris susiformavo dar sovietmečiu, kada kai kuriuos faktus buvo privaloma nutylėti, kai kuriuos – pabrėžti ir taip įtikinti skaitytoją norima istorija. Pasikeitus laikams situacija išliko panaši, tik dabar norima įtikinti kitokia istorija, kažkodėl galvojant, kad visą (gal kartais ir nemalonią ar prieštaringą) informaciją gavęs skaitytojas nesugebės pasidaryti išvadų.

Suprantamas, tačiau nemanau, kad teisingas noras išvalyti, jei ne išdezinfekuoti, menininko biografiją. Šiandien nebeužtenka pasakyti, kad menininkas yra žymus ir svarbus, todėl jį reikia mylėti ir gerbti. Tai tiesiog neveikia. Tokio elgesio su visuomene pasekmės – tuščios parodų salės, neskaitomos meno knygos, nežinomi net klasikų vardai. Gyviems žmonėms įdomūs gyvi žmonės, net jei jie jau kadaise mirę. Menininkai buvo ir yra žmonės, su savo kompleksais, kaprizais ir fantazijomis. Kartais jie elgiasi garbingai, kartais bijo. Myli, nekenčia, aukoja, keršija, būna dosnūs ir godūs. Kartais priima neteisingus sprendimus, tame tarpe ir politinius. Tačiau tai nemenkina asmenybės ir menininko talento, priešingai – suteikia jam gyvybės. Gyvas žmogus daug įdomesnis nei paminklas, apie jį galima diskutuoti, galima daug sužinoti, gal net ko išmokti, o svarbiausia – jį galima mylėti. Susišildžius prie biografijos ir jos laiko kontekstų, lengviau suprasti ir pamilti kūrinius.

Ko šiandieninis skaitytojas tikisi iš menininko biografijos? Matyt, nori pažinti žmogų ir jo gyvenimo bei kūrybos kontekstus tam, kad kūriniai taptų artimesni, suprantamesni, trumpai tariant – įgautų gyvybės. Taip pat tikisi per konkrečią asmenybę pajusti aptariamą laikmetį ar bent kai kuriuos jo aspektus. Su konkretaus menininko biografija praleidęs keletą dienų ar savaičių jis tikisi gauti žinių ir suformuoti savo asmeninį santykį su aprašyta asmenybe. Ir, žinoma, iš kiekvienos į rankas paimtos knygos skaitytojas tikisi malonumo skaityti. Skaityti tarp eilučių, pačiam mėginti ieškoti atsakymų į kilusius klausimus taip pat savotiškai įdomu, tad turimų knygų nė kiek nenuvertinu. Tačiau vis tiek tikiuosi, kad permainos pasieks ir menininkų biografijas. Tai ir yra džiugiausia mano minčių apie menininkų biografijas dalis – kiek daug dar nežinoma, neparašyta, neišdiskutuota. Tai reiškia, kad pasiremdami parašytomis studijomis giliau nersime į jau šiek tiek žinomas, o kartais ir visai menkai tyrinėtas įdomių menininkų gyvenimų istorijas, padėsiančias perskaityti ir pamėgti jų kūrybą.