Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Juozas Zikaras. Motinystė. 1916. LLMA (f. 189, ap. 1, b. 11, l.4)

Jei pasiseks įsukti į reikiamą kiemą, tiesiai iš judrios gatvės laiptukais galima pakilti iki pat Kauno meno mokyklos tvoros. Tuomet reikės truputį paeiti palei tą tvorą ir štai – gelsvas medinis namas čerpių stogu ir dailiai rusvai išdažytomis langinėmis: Juozo Zikaro namai-muziejus. Bet prieš atveriant medinius vartelius, norisi dar atsisukti – kitoje gatvės pusėje, priešais namą, ant tvoros tupi skulptoriaus Vinco Grybo ten pasodintas, įėjimą nuolat stebintis apuokėlis. Kadangi paukštis betoninis, tai, manau, galime pasitikėti, kad jis ir yra tai, kas atrodo. Ir su juo labai norėtųsi pasikalbėti: jis čia jau beveik 100 metų – žino viską.

Jis matė, kaip energingas vyras ilgai vaikštinėjo po šlaito šabakštynus ir vis žiūrėjo į nuo kalno atsiveriančią Kauno senamiesčio panoramą. Paskui tas pats vyras grįžo su išdidžios laikysenos gražia moterimi, kuriai kažką pasakojo, gestikuliuodamas rankomis, tarsi piešdamas ore. Ji kiek abejodama žiūrėjo, tačiau nesiginčijo. Paskui buvo dar daug žmonių, ir kostiumuotų, ir darbininkų, kurie tautiškai keikdamiesi pradėjo statyti namą ant Žaliakalnio šlaito. Tai buvo nedidelis pastatas: keturi ratu išdėstyti kambariai, siaura virtuvė, palėpė, o pusrūsyje su atskiru įėjimu iš lauko – skalbykla ir atskira studija iš trijų nedidelių erdvių. Viskas statyta tik iš lietuviškų medžiagų, ne tik mediena, bet ir plytos, ir čerpės pagamintos nepriklausomoje Lietuvoje – tokia patriotiška, nors ir ne ūkiška šeimininko užgaida. Apuokėlis turbūt prisimintų ir čia turėjusį lankytis namo architektą, kurio mes, deja, nebežinome. 1933 m. atvyko naujakuriai – Zikarų šeima.

Ponas Juozas Zikaras – smagiai nusiteikęs vyras įdėmiu žvilgsniu ir šauniai į viršų užriestais ūsais. Žymus skulptorius, visų mylimos „Laisvės“ autorius, vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių. Gerbiamas ir mylimas dėstytojas, kurį tuometinis švietimo ministras šiaip ne taip prisikvietė į Kauną iš Panevėžio, žadėdamas ne tik gerą algą, bet ir gyvenamąją vietą. Iš pradžių sakęs, kad nieko jam nereikia, užtikęs šią vietą skulptorius apsigalvojo – erdvė yra tokia prabanga, kurios neatsisako joks menininkas.

Ponia Anelė Zikarienė, iš gerbiamos Tūbelių šeimos. Graži, veikli ir išdidi žmona, motina, moteris juodais ilgais plaukais ir mėlynomis akimis. Ji puikiai tvarkėsi visais buities ir šeimos finansų klausimais ir kai gyvenimas buvo gąsdinamai skurdus ir šaltas, ir šeimai atsidūrus tarp Kauno elito. Už perspektyvaus, tačiau neturtingo jauno skulptoriaus iš vargingų valstiečių šeimos ištekėjusi moteris Kaune pagaliau galėjo pradėti gyventi kaip reikiant: turėti reikalų įvairiose moterų draugijose, namuose vadovauti tarnaitėms, priimti arbatėlei garbias ponias, tame tarpe ir Smetonienę, vesti vaikus į operą, baletą, koncertus, samdyti muzikos ir užsienio kalbų mokytojus. Tam, kad galėtų kontroliuoti besimokančius vaikus, ji mokėsi visko kartu su jais. Ir niekada nenustojo būti ūkiška – per maždaug dešimtį metų ji, vyrui nežinant, sugebėjo sutaupyti vilai Kačerginėje, kurią pati ir pastatė, be sutuoktinio pagalbos.

Ir keturi jų vaikučiai, tobulai švariais rūbeliais ir angelėlių šypsenomis: aštuonmetis Vaidutis, šešiametis Teisutis ir keturmečiai dvynukai Alytė ir Vainutis. Taip, visi vardai mažybiniai. Galvoju, kaip įdomiai turėjo skambėti jų šeimyniniai barniai! Bet juos girdėjo nebent apuokėlis – tokių moterų kaip Anelė šeimose dūmai iš namų neišeina.

Dažais kvepiančiuose namuose greitai nusistovėjo tvarka. Į savo vietas sustojo sofos ir stalai, sugulė staltiesės ir kilimai, susirikiavo spintos, užuolaidos, paveikslai ir nuotraukos ant sienų. Žemyn besileidžiantį kalno šlaitą užėmė Zikarienės daržas, kiemą ėmėsi saugoti du vokiečių aviganiai ir būsima kalėdinė kalakutė. Vaikai keliaudavo į mokslus, šeimininkė atiduodavo nurodymus tarnaitei ir užsiimdavo savais ponių reikalais, o šeimininkas arba sukdavo pro mūsų pažįstamą apuokėlį į meno mokyklą, arba – per kiemą žemyn, į studiją. Ten – trys kambariai, iš kurių viename dirbama, antrame ilsimasi ir ant jaukios tamsios sofkutės su santūriais kutukais priimami svečiai (ant jos yra sėdėjęs pats Basanavičius!), trečiame saugomi jau sukurti darbai. Šią savo erdvę skulptorius švelniai, bet ryžtingai gynė nuo gerbiamos sutuoktinės priežiūros ir tvarkos, bet net ir čia jos neišvengė, nes be jos – niekaip. Ponia Anelė buvo žymiausiuose, svarbiausiuose jo kūriniuose.

TRYS ANELĖS ATVAIZDAI

Skulptūra „Motinystė“ sukurta Sankt Peterburge, kaip baigiamasis studijų Peterburgo meno akademijoje darbas. Jaunas skulptorius iš Lietuvos rizikavo. Buvo įprasta, kad baigiamieji darbai kuriami pasirinkta mitologine tema, tokią temą turėjo ir Zikaras. Tačiau, matyt, nedžiugino jo tas „Kadmis užmuša drakoną“, tad nieko neperspėjęs jis sukūrė darbą laisva tema – motinystės temos alegoriją. Realistiškai perteikta skulptūra vaizdavo ant plokščio paviršiaus sėdinčią, kojas po savimi parietusią natūralaus dydžio nuogą moterį. Rankose ji laiko kūdikį, šis rankomis siekia nuogos krūties. Moteris žvelgia į kūdikį ir švelniai šypsosi. Pavaizduota moteris – jauna skulptoriaus žmona, o kūdikis jos rankose – judviejų pirmagimis Jurgutis, deja, vėliau miręs. Taip jauna graži moteris iš geros šeimos, Anelė Zikarienė, turėjo ne tik valandas praleisti šaltoje studijoje, bet ir ryžtis pozuoti nuoga. Bet geriau jau ji, nei kokia kita, kas žino, ar tai – pavydas, ar ūkiškumas, nenorint leisti šeimos biudžeto pozuotojoms? Gal, kaip neretai pasitaiko – abu. Vėliau protinga moteris turės pripažinti, kad negali visos skulptūros būti vienodos, tad skulptūrų veidams pozuotojas menininkas galėjo rinktis savo nuožiūra, tačiau kūnas visada buvo jos. Ji pozavo ir šiuo metu muziejuje esančiai „Vilčiai“, sukurtai panašiu į pražuvusią „Motinystę“ principu: natūralaus dydžio nuoga moteris sėdi palenkusi po savimi kojas ir ramiai žvelgia į tolį. Netolimos ateities toliai šeimai buvo išties palankūs.

Vėliau, Panevėžyje, skulptoriaus darbams išskirtoje gimnazijos sporto salėje, Anelė ilgai ir kantriai stovėjo, kaip stovi laisvė – pozavo žymiajai, šiuo metu Kauno karo muziejaus sodelyje stovinčiai „Laisvei“. Elegantiška ir tvirta toji Zikaro, o dabar jau ir mūsų visų, „Laisvė“ – sunku įsivaizduoti geresnį modelį šiai alegorinei figūrai. Graži moteris. Ir valinga. Pozuodama šiai statulai ji turbūt net neįsivaizdavo, kokia valinga.

TAMSUSIS PERIODAS

Zikarų šeima nesikišo į politiką, tačiau karas ir politinės permainos šalyje žiauriausiu būdu įsikišo į jų gyvenimą. Vokiečiams traukiantis, be žinios pradingo visi trys sūnūs, tėvai buvo įsitikinę, kad jie žuvo. Tačiau atėję sovietai tuo abejojo. Menininkų jie skriausti neskubėjo. Zikaras – neturtingų tėvų vaikas, Peterburgo akademijos absolventas. Kita vertus – „Laisvės“, lietuviškų monetų, medalių autorius. Anelė perka šešis šiltus apklotus ir šešis maišus džiūvėsių. Zikaras pyksta ir sako, kad niekur iš čia nevažiuos ir tyliai prisimena morfijaus buteliuką, kurį jam davė bičiulis gydytojas, prisaikdinęs juo pasinaudoti tik tremties atveju. Tremties nebuvo. Bet Zikaras vis kviečiamas į tardymus dėl jo sūnų – bolševikai įtarė, kad sūnūs ne mirę, o išėję į miškus. Kaip juos įtikinti priešingai?

Apuokėlis irgi matė, kaip 1944 m. lapkričio naktį Zikaras lipo į kalną pasilaikydamas tos pačios tvoros – iš tardymo grįžo žiauriai sumuštas, jis nebegalėjo. Paliko testamentą ir prierašą, kad dėl jo mirties niekas nekaltas ir ištuštino buteliuką. Tuščiuose namuose liko Anelė su devyniolikmete dukra Alyte, abi tylėdamos žvelgė pro langą į šaltą, pasimetusį Kauną. Paverkė, patylėjo, prakentė į namą įkraustytus karininkus, tačiau netrukus Anelė susiėmė ir ėmėsi veiklos. Atsikariavo visą namą, laisvus kambarius nuomojo. Vienas iš ilgalaikių mylimų nuomininkų buvo tuomet dar tiesiog jaunuolis, studentas Algirdas Mykolas, puikiai sutaręs su ponia ir galėdavęs ilgai klausytis jos istorijų. Gyvenimas nesustoja. Reikia suktis, reikia rūpintis dukra, reikia visiems parodyti, kad gali išgyventi viską, kas benutiktų. Išgyvenus juodžiausią metą, 1952 m. gyvenimas atsiuntė ir malonių staigmenų – žinią, kad sūnūs gyvi! Visi sėkmingai pasitraukė į vakarus, vienas Australijoje, kiti du – Amerikoje. Dabar jau jų eilė sužinoti viską, kas nutiko. Žinodama, kad praradimo ir kaltės liūdesį šiek tiek malšina prasminga veikla, jau suaugusi Alytė džiugiai priima brolių pasiūlymą kartu imtis veiklos – surinkti po Lietuvą išsibarsčiusius tėvo kūrinius. Broliai siuntė siuntas ir pinigus, o ji važinėjo po šalį, ieškojo, derėjosi, pirko ir kaupė. Taip pat rinko prisiminimus, archyvinę medžiagą. Užaugo dar viena stipri moteris.

IŠSAUGOTI IR PERDUOTI ATEIČIAI

1959 m. Alytė Zikaraitė buvusioje tėvo studijoje atidaro slaptą privatų muziejų. Kaip paskui pati rašys: „Remontas vyko sunkiai: […] pradėjau dažyti sienas. Tuo metu nebuvo galima gauti norimos spalvos dažų, tai aš į kalkes pyliau rašalą, lazurką, tušą ir bandžiau išgauti tinkamą pilką spalvą. Kad sienos neteptų, dėjau ūkiško muilo. Dažiau vėl ir vėl iš naujo. Pati pjausčiau, klijavau; pjausčiau stiklą, dažiau rėmus, dariau paspartus ir kabinau ant metalinių juostų“. Bet didžiausias iššūkis juk ne remonto darbai. Drąsa ir užsispyrimas elgtis pagal savo įsitikinimus, tvarkytis savo namuose taip, kaip nori. Muziejaus ji su niekuo nederino, čia apsilankyti galėjo tik siauras pažįstamų ratas. Tačiau vieną dieną atėjo drg. Janina Narkevičiūtė iš Vykdomojo komiteto ir primygtinai norėjo pamatyti tą „sandėliuką“. Teko įsileisti. Ir laimėti. Zikaraitė ne tik nebuvo nubausta, muziejus taip ir liko slaptas, bet čia valdžia kartais atveždavo užsienio delegacijas parodyti, kad sovietinėje šalyje tiesiog kur nepažiūrėsi skatinama privati veikla, ypač kultūrinė.

1995 m. Alytė testamentu po savo mirties paliko namą ir tėvo kūrinius M. K. Čiurlionio muziejui tam, kad čia būtų įsteigtas muziejus. Ji viską žinojo: kaip turi atrodyti muziejus, kas ir kaip turėtų būti pasakojama, kaip čia turėtų jaustis svečiai. Ir čia pasirodo dar viena moteris, muziejininkė Rasa Jonė Ruibienė. Jauna M. K. Čiurlionio muziejaus darbuotoja, kurios paprašė nueiti ir išsiaiškinti, kas gero tuose namuose ir ko toji Zikaraitė nori. O norėjo ji ne tik viską palikti valstybei, bet ir kuo smulkiausiai viską papasakoti, tad Rasa keturis metus klausėsi istorijų, smulkiausių detalių, dažnai ir jų pakartojimų. Iš to, kaip ji čia elgiasi, kaip vaikšto ir pasakoja atrodo, kad su visais tais pasakojimais muziejininkė tarsi įgijo dar vieną šeimą, ir dar vienus namus. Čia Rasa būna beveik kiekvieną dieną. Rūpinasi namo ir muziejaus buitimi, sutinka lankytojus, apnarplioja juos daugybe istorijų ir vadina, kaip priimta šiuose namuose – mažybiniais vardais. Neseniai ji išgyveno gana didelį namo-muziejaus remontą, kuris, pasidžiaukime, pavyko ne euroremontinis: išlaikytos autentiškos detalės, nauji šiuolaikiniai elementai įsiterpę labai santūriai, iš esmės nekeisdami namų atmosferos. Ir tie pasakojimai, ir tas vaizdas – bilieto kainos vertas jau vien ramus pakvėpavimas namo terasoje. Sako, geriausia ten, kai žydi jazminai ir bijūnai.

Vienus lankytojus užburia panorama, kitus stebina tai, kiek daug autentikos išlikę: svetainė su tais pačiais, garbių tarpukario Kauno ponių ir ponų nusėdėtais baldais, 1900 m. pagamintu „Kaps“ pianinu ir net art deco stiliaus linoleumas. Man įspūdį paliko po remonto čia atsiradęs keisčiausio buitinio kompaktiškumo pavyzdys – vokiškas stalas-lova. Dieną – rašomasis stalas, naktį – išsiskleidžianti lovelė, tiesiog jauno poeto svajonė. Dalis žmonių čia ateina ieškoti Juozo Zikaro skulptūrų ir mažosios plastikos, tačiau vargu ar tokių lankytojų daug. Vis tik šiandien tos skulptūros turi labiau istorinę reikšmę. Nemenkinant skulptoriaus talento ir nuopelnų, jo kūriniai nėra tie, kuriems guostis ar kuriais džiaugtis eitų šiuolaikinis žmogus – jie priklauso istorijai. Taip, tai skulptoriui dedikuotas muziejus. Bet lygiai tiek pat tai ir vienos šeimos namai.

Pastarąjį kartą lankydamasi užtikau čia dar vieną interaktyvų elementą – į svečius kartais užsukančią kaimynų katę. Labai maloni ir mandagi, sodriai murkianti katė muziejų akimirksniu paverčia tikrais namais. Namais, kur per kambarius ratais lakstė cypdami vaikai, ir kur arbatą iš plonų porceliano puodelių gėrė svarbūs sau ir valstybei žmonės, kur juoką keitė ašaros ir tikriausia neviltis. Kur gyveno žymus skulptorius, ir kuriuos visą laiką, štai jau beveik 100 metų, tvarkė ir saugojo moterys. Ir išsaugojo, beveik nepakitusius. Nors Zikarų giminė čia ir nebegyvena, tačiau namai vis dar moterų rankose. O tai, kaip patvirtintų liudininkas apuokėlis – geras ženklas.