Trylika muziejų. Trylika istorijų: kai kurios ištrauktos už siūliuko, kitos puikiai žinomos, tačiau net ir žinomus dalykus kartais sveika pasikartoti ir pažiūrėti į juos kitais rakursais. Ar tikrai kolekcionavimas atneša tik džiaugsmą, ar tikrai geras skulptorius būtinai turi būti kietas ir rūstus, ar tikrai gerai elgiamės, vadindami visos šeimos namus tik vyro vardu, ar tikrai nustojome mums svarbių žmonių biografijas šukuoti pagal madą ar savo įsitikinimus ir į ką gi reinkarnavosi Liudas Truikys ir Marijona Rakauskaitė.
Trylika nerimo kelionių einant į susitikimą su muziejaus vedėja ar darbuotoja (vieną kartą tai buvo darbuotojas) ir trylika panikos rytų, kai jau tikrai reikia sėsti rašyti, bet visiškai nežinia, kaip pradėti ir ar įvyks toji istorija mano tekste. Trylika tekstų, kas reiškia, kad štai jau pusantrų metų aš nuolat arba graužiuosi, kad ne viską ir gal ne visai taip, kaip norėjau, aprašiau, arba suku galvą, kurį muziejų rinktis kitam kartui. Man patinka eiti, važiuoti, ieškoti. Bet dabar jau jaučiuosi truputį pavargusi, neslėpsiu. Galbūt todėl, kad, pasirodo, belankydama ir berašydama nemažai mokiausi.
Į MUZIEJŲ – SAUGUMO JAUSMO
Pripratau prieš eidama į muziejų pasidomėti jo istorija. Kada įkurtas, kieno? Kas saugoma ir kas – rodoma. Neseniai įsteigtus muziejus aplenkdavau ne todėl, kad jie prasti. Norėjau ilgesnės, kitaip tariant – komplikuotesnės, taigi ir įdomesnės istorijos. Oficialiuose muziejų pasakojimuose ieškojau vietų, kuriose gali susisukti klaustukai, muziejaus ekspozicijose dairiausi simpatijų tarp niekada nereklamuojamų, tarsi nepastebimų eksponatų. Visa tai ne tam, kad papasakočiau Visą Tiesą. Klaustukus sukti ir istorijas sekti yra labai įdomu. Tai vis noriu priminti ir muziejų lankytojams, kuriems kuo toliau, tuo dažniau atrodo, kad pasisamdžius gidą visos tiesos bus atvertos ir istorijos papasakotos, bet taip nėra ir niekada nebus. Ne todėl, kad gidai blogi, o todėl, kad kiekvienas pasakotojas renkasi savo istorijos giją, kurios ir laikosi vesdamas paskui save klausytojus. Įdomu pasidaro tada, kai pavyksta surasti savo, niekieno nepastebėtą giją, aplink kurią pradeda vytis ir kiti pasakojimai, ne tik dabarties ir planuojamos ateities, o praeities.
Man muziejai asocijuojasi su praeitimi ir saugumo jausmu. Senais kūriniais, senais parketais ir turėklais, kuriais per ilgus dešimtmečius slydo tūkstančiai pirštų galiukų. Kyli Gustave’o Moreau (1826–1898) Paryžiuje esančių namų-muziejaus laiptais į tapytojo palėpę ir supranti, kad lygiai taip pat tais pačiais laiptais ne kartą kilo Salvadoras Dali, Henri Matisse’as, Francis Baconas ir dar tūkstančiai menininkų ir žiūrovų per jau daugiau nei 100 muziejaus veikimo metų. Toks artimas (pirštų galiukų) ryšys su praeitimi jaudina, o taip pat žada, kad dar tūkstančiai menininkų ir žiūrovų kils tais laiptais ateinančius dešimtmečius.
Saugoma praeitis yra pažadas, kad ir dabartis bus lygiai taip pat pagarbiai išsaugota. Tai – saugumo jausmas, jis – mano muziejų lankymo šalutinis poveikis. Galerijose, mugėse ir bienalėse tikiuosi susitikti su dabartimi ir visa jos sumaištimi ir nepatogumais: narsiai neriu į tamsius kambarius, kantriai žiūriu į ekranus, nesaugau ausų nuo stiprių garsų ir leidžiu suktis galvai nuo informacijos pertekliaus. Tuo tarpu muziejų stiprioji vieta – jų ilgaamžiškumas, nepajudinamos kolekcijos, kurias saugo bei tyrinėja tylūs ir susikaupę muziejininkai, kurių lankytojas niekada nepamato, tačiau visada žino juos esant kažkur už sienos, kur paprastam mirtingajam eiti negalima. Man patinka muziejų tyla ir tvarka, net ir šiek tiek arogancijos jiems visai tinka, juk tai ne prekybos centrai, kad lėktų prie kiekvieno sveikintis ir draugiškai plekšnotų per petį kartodami banalius komplimentus. Žinau, toks senamadiškas muziejaus įvaizdis nebemadingas. Kaip ir saugumo jausmas. Ar jo kada buvo mūsų kraštuose?
GREIČIAU, DAUGIAU, NAUJAU
Muziejai man papasakojo, kad praeičiai saugoti mes neturime nei laiko, nei kantrybės. Didingų istorijų pasakojimas tai viena, bet saugoti realius artefaktus – ne mums. Mums reikia kurti, statyti, paskui perstatyti, o perstatant jau planuoti, kaip perstatinėsime netolimoje ateityje. Kiek pamenu, nebuvo nė vienos muziejaus vedėjos, kuri nekalbėtų apie planuojamas ar bent jau geidžiamas pastato rekonstrukcijas ar statybas, ne viena jų džiaugėsi ką tik atliktais su statybomis ar remontu susijusiais darbais, ir tučtuojau planavo naujus. Dažniausiai reikia keisti sovietmečiu kolegų muziejininkų atliktus darbus, bet ne taip retai norima keisti ir visai neseniai, prieš dešimtmetį ar du, atliktus remontus. Nė viena jų neminėjo apie poreikį pagaliau imtis tirti saugyklose saugomus ar salėse kabančius eksponatus: pamėginti rasti autorius, datuoti tiksliau nei 100 metų diapazone, išsiaiškinti kilmės istoriją. Nė viena nesigyrė radusi būdų, kaip padidinti atlyginimus ar pagerinti darbo sąlygas darbuotojams. Bet visos norėjo statyti ar perstatyti. Šitą žaidimą galima žaisti amžinai, juo labiau kad visuomenė su tuo sutinka. Lėti ir brangūs tyrimai nėra labai įdomu. Bet jei muziejus perstatinėjamas ir keičiamas – reiškia, viskas gerai: dirbama, stengiamasi.
Ar pastebėjote, kad šalyje beveik nebeliko muziejų su nuolatinėmis ekspozicijomis? Jos anksčiau buvo, tačiau pradingo iš: Vilniaus paveikslų galerijos, Kino, teatro ir muzikos muziejaus Vilniuje, Kauno paveikslų galerijos (nuolatines ekspozicijas taip pat turėjusios Kauno M. Žilinsko dailės galerija ir Žemaičių muziejus „Alka“ Telšiuose užsidarę dėl rekonstrukcijų). Nuolatinė ekspozicija akivaizdžiai nėra net Nacionalinės dailės galerijos prioritetas. Pirmenybė – laikinoms parodoms. Žinojimas, kad atėjęs į tą pačią (tokią pačią) salę rasi tą patį paveikslą kaip prieš penkerius metus – tai prabanga ar stagnacija? Man tai atrodo būtinybė, leidžianti panorėjus saugiai grįžti prie mėgstamo paveikslo. Jau nekalbu apie galimybę papasakoti dailės istoriją vaikams ir suaugusiems: parodyti žymiausius menininkus, istorijos eigą, įdomiausius jos momentus. Laikais, kai tiek daug kalbama apie meno sklaidą ir edukaciją, šalyje nėra kaip susipažinti su sava dailės (o taip pat dizaino, kino, teatro) istorija! Vietoje nuolatinių ekspozicijų turime nuolatines permainas.
Galbūt tos nuolatinės permainos susijusios su visuomenės spaudimu muziejams. Mes norime kitokių muziejų. Geresnių! Gražesnių, draugiškesnių, patogesnių, įdomesnių, labiau įtraukiančių, pasididžiavimą keliančių, inovatyvesnių, interaktyvesnių, rodančių geresnes parodas su daugiau geresnių eksponatų ir, žinoma, verslesnių, pageidautina, kad išsilaikytų save patys. Dažnas savo pageidavimus gali patikslinti, kaip pavyzdį parodydamas vieną ar kitą kelionių metu aplankytą muziejų. Žinoma, geresnių visada atsiras. Štai neseniai buvo pristatytas „tikrasis XXI amžiaus muziejus“ Katare, kuris atsidarys 2030 m. ir kuriame lygiomis teisėmis bus rodomas menas iš viso pasaulio (modernistinis ir šiuolaikinis) ir demonstruojama meno istorijos pasakojimų įvairovė, taip pat eksponuojami amatai, dizainas, mada, filmai. Pagrindinio muziejaus pastato erdvė – 80 000 m2, galerijoms skirta 23 000 m2. Nepasivysime. Nemanau, kad ir reiktų vytis.
Tačiau muziejai vis lekia, vis kuria modernizacijos planus, skuodžia suplukę, mėtydami į šalis pirštines ir nosines. Ir tai daro ne tik Lietuvos muziejai. Įtampa kažką keisti, kažką daryti juntama visoje Europoje. Mano truputį aukščiau minėtame paryžietiškame Gustave‘o Moreau muziejuje dirbančios damos vietoje to, kad ramiai sau megztų (ar ką veikia lengvai nuobodžiaujančios prancūzės), turi ruošti laikinas parodėles iš turimų archyvų, kurias eksponuoja ant siaubingų naujų stendų, darkančių autentišką patalpų erdvę ir net užstojančių dalį paties Moreau paveikslų. Ar nebus mūsų dabartinė kultūra – paniškai bijančių nieko neveikti žmonių kultūra? Ar tai tikrai teigiamas bruožas?
NETOBULI, BET KIEKVIENAS SAVAIP ĮDOMUS
Nesakau, kad nėra kur tobulėti. Pati turiu nemažą pretenzijų sąrašą Lietuvos muziejams. Tačiau rašydama šias istorijas išmokau įėjusi į muziejų nesipiktinti ir nelyginti su kitais, geresniais. Iš pradžių tai dariau dėl skaitytojų, kuriems istorija yra žymiai įdomiau nei nusiskundimai ar trūkumų vardijimas. Paskui supratau, kad taip maloniau ir man pačiai. Taip, muziejai netobuli. Neturėjome kolonijų nei vertingų naudingų iškasenų ir nevystėme prekybos vergais, tad dabar negalime pasididžiuoti pyragėlius primenančių pastatų grožiu ir prabangiais eksponatais iš karališkos kolekcijos. Patys ilgą laiką ne savo noru buvome didžiulės imperijos tamsoka ir liūdnoka provincija, lygiai toks pat buvo ir mūsų menas. Menas juk toks, kokia jį žiūrinti ir perkanti (ar neperkanti) publika. Paryžiuje toji publika vienokia, Kaune – kitokia. Visai nebūtina prie vieno dėti pliuso, prie kito – minuso ženklo. Ką galima būtų pamėginti – tai pažinti ir rasti būdų pamilti tuos eksponatus saugyklose, žvirbliukus saujoje. Kyla įspūdis, kad tai padaryti sugebėję muziejai labiausiai ir traukia publiką.
Trylika muziejų, iš jų po tris Vilniuje ir Kaune, o likę – Palangoje, Jurbarke, Tabariškėse, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Rokiškyje. Negaliu sakyti, kad skirtumai būtų didžiuliai. Gal tik atokiau nuo dviejų didžiųjų miestų esančių muziejų vedėjos daug labiau užsiėmusios, bent jau sprendžiant iš to, kaip nelengva kartais būdavo susitarti dėl joms tinkamo vizito laiko. Net trys vedėjos lyg tyčia mano atvykimo dieną sirgo. Tačiau visada atsirasdavo darbuotojų, kurios mielai viską aprodydavo ir papasakodavo. Tik viena visai nedidelio muziejaus vedėja į ilgai planuotą zoomo pokalbį taip ir neatvyko, nes turėjo svečių iš Prancūzijos. Sakyčiau, visai nebloga statistika. Visa kita didesnių ir mažesnių miestų muziejuose nelabai skiriasi. Remontai ir renovacijos, sėkmingos ir nelabai naujovių paieškos, pastangos būti draugiškais lankytojams. Ir tuo pat metu jie visi tokie skirtingi! Manau, kad jei pasivaikščiojimus po muziejus tęsiu, tai dar dažniau bus muziejai atokiau nuo Vilniaus ir Kauno. Nes įdomių žmonių ir dalykų galima rasti visuose muziejuose, net ir pačiuose mažiausiuose. Jei tik netingi paieškoti.
Kai žinai, kad apie muziejų, kuriame lankaisi, reikės rašyti – žiūri kitaip. Jautriau, įdėmiau, kelis kartus lėčiau. Šniukštinėji kaip jaunas šunytis po pirmą sniegą, kurią vietą pasižymėti? Sukyla azartas, smalsumas ir koks džiaugsmas apima kažką įdomaus iššniukštinėjus! Galvoju, gal į viską gyvenime reiktų žiūrėti taip, lyg ruoštumeisi apie tai rašyti. Muziejus – nebloga vieta treniruotei.
