Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Pagavaus pavadinimo Zigmo Vitkaus mokslinė monografija Atminties miškas pasakoja apie Panerių mišką ir labai simboliškai (kartu – metodiškai, net skrupulingai) veda skaitytoją per tamsų Antrojo pasaulinio karo aukų Lietuvoje atminčių mišką. Nors viešumoje populiarinant Vilniaus istoriją linkstama pabrėžti miesto daugiakultūriškumą, tačiau kai skirtingų etninių ar kultūrinių grupių kančios atmintys susiduria vienoje erdvėje – tai virsta ne romantika, o įtampomis, kurias autorius sėkmingai atskleidžia pasakodamas apie Vilnijos žydų ir lenkų, taip pat lietuvių ir romų, dargi sovietų karo belaisvių žudynių Paneriuose atminčių
(per)kūrimus nuo žudynių pabaigos 1944 iki 2022 m. Daugiasluoksnis Vitkaus tekstas atitinka daugia­sluoksnes Panerių patirtis – makabrišką kurorto virsmą masinių žudynių vieta, ideologizuotą ir klaidinančią memorializaciją sovietmečiu bei politinį angažavimą (iš visų įmanomų pusių – Lietuvos, Lenkijos, Izraelio ir Rusijos) Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.

Paneriai Vitkui nėra tik memorialas (ar juolab politinių žaidimų laukas), jam rūpi pačios vietovės istorija. Kartais atrodo, kad ši erdvė tyrime netgi šiek tiek personalizuojama, Panerių gamta romantizuojama, jai priskiriamas savotiškas aukos statusas. Skaitant knygą, šalia istorijos ir atminties analizės, nuolat jaučiamas savotiškas antropologinis tyrimo dėmuo, esmingai keičiantis tyrėjo santykį su tiriamu objektu. Autorius jo ir nebando slėpti – iš karto deklaruoja, kad kurį laiką dirbo Panerių memoriale, dalyvavo su memorialu susijusių sprendimų priėmime, stebėjo memoriale besilankančiuosius ir t. t. Nepaisant artimo santykio su vieta ir tema, Vitkus išlieka objektyvus, pavyzdžiui, vertindamas kai kuriuos nekonvencinius sprendimus Paneriuose (pokarinį leidimą Panerių teritorijoje ganyti karves), primena besupykstančiam skaitytojui, kad žmogaus būtį ir santykį su aplinka sąlygoja ne tik ideologija, bet ir pragmatiniai išgyvenimo poreikiai.

Panerių atvejis knygoje universalizuojamas, Paneriai pristatomi kaip „atminimo vieta, atskleidžiančia, be kita ko, svarbiausius XX–XXI a. Lietuvos atminimo politikos pokyčius“ (p. 15). Siekiant platesnio atminties politikos suvokimo, nuolat lyginamos memorializacijos praktikos Kauno IX forte, Pirčiupiuose, kitose Holokausto vietose Lietuvoje ir visoje SSRS. Pirmojoje knygos dalyje pateikiama Panerių vietovės istorija, tačiau vėlesnė memorializavimo perspektyva nedingsta – autorius neapsimeta nežinąs, kas nutiks Paneriuose Antrojo pasaulinio karo metais. Antrojo pasaulinio karo realybė – tiek sovietinė, tiek nacistinė okupacijos ir jų padariniai Paneriuose – aprašoma gana glaustai, nesileidžiant į detalesnę istorinę analizę. Daugiausia dėmesio tyrime susilaukė būtent su antrąja sovietine Lietuvos okupacija prasidėjęs Panerių memorializavimo procesas ir jo iššūkiai sovietinėje Lietuvoje. O iššūkių būta daug – didžioji dalis jų siejosi su bendresnio pobūdžio sovietinės biurokratijos, kvailų institucijų ir valdininkėlių tarpusavio varžybų problemomis, bet dalis atliepė tam tikrus ideologinius nusistatymus – pavyzdžiui, požiūrį į gedulą kaip neproduktyvų reiškinį visuomenėje; vadinamojo „Didžiojo Tėvynės karo“ kontekste – tik kritusių herojų, bet ne aukų naratyvo akcentavimą.

Kalbant apie Panerių kaip vietos, kurioje buvo įgyvendintas blogis, istoriją ir Panerių kaip vėlesnės šio blogio atminties vietos istoriją, susidaro įspūdis, kad tiek pasakojimų dalyviams, tiek pačiam tyrėjui leng­viau susitaikyti su atviru ir pripažintu blogiu – nacių vykdytomis žudynėmis. Šis blogis baudžiamas, visi sveiko proto žmonės dėl to sutaria, tačiau sunkesnis atvejis su „mažesniu blogiu“, veikusiu po tariamos tiesos ir gerovės priedanga – sovietmečiu vykusiu žudynių slėpimu, aukų negerbimu ir niveliavimu, skaičių iškraipymu ir t. t. Vitkus tyrime atveria uždangą, už kurios pasimato sovietinių įstaigų neveiksnumas, skurdas, ir, žinoma, abejingumas žmogaus skausmui. Per visą sovietinį laikotarpį stagnavęs Panerių memorialas ir jo muziejaus „amžino laikinumo“ istorija iškelia šiuos skaudulius. Kuo patogus šis daugiau nei pusę amžiaus besitęsiantis Panerių (ne)sutvarkymo klausimas? Vitkus primena, kad ir šiandien tebesprendžiamas Panerių memorialo ir muziejaus klausimas, perėjimas iš laikino memorialo į… nuolatinį? Tyrime kritiškai žvelgiama ir į nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos politiką Paneriuose – nors neabejotinai gerbiama laisvė minėti įvairių tautybių aukas, tačiau ir šiandien dalis memorialinių užrašų Paneriuose tebėra iš 1984 m., praėję visą tuometę komunistinės cenzūros ir propagandos mašiną. Tad greta oficialios, pozityvios Panerių atminimo politikos iškeliami sovietinį letargą menantys praktinio Panerių tvarkymo klausimai dabartinėje Lietuvoje.

Atskiro pagyrimo ir pastebėjimo vertas tyrėjo apsibrėžtas „kolektyvinės vaizduotės“ terminas (p. 35), kai kalbama apie atmintis ar prisiminimus tų, kurie tiesiog fiziškai tokių prisiminimų negali turėti dėl gyvenamojo laiko nepersidengimo su istoriniu įvykiu. Nors šį terminą Vitkus vėliau prilygina Mariannes Hirsch ir Leo Spitzerio „poatminties“ (postmemory) sąvokai, kuri nusako situaciją, kai tie, kurie neišgyveno skaudžių, traumuojančių įvykių, dėl vėlesnio gilaus ir jautraus santykio, manosi (jaučiasi?) juos išgyvenę, manyčiau, kad Vitkaus „kolektyvinė vaizduotė“ turi kiek platesnę panaudą – juk ir neturintys jautraus santykio su tam tikru trauminės patirties istoriniu įvykiu, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių besigilinantys į tą reiškinį, gali su(si)formuoti specifinę „kolektyvinę vaizduotę“. Tokios vaizduotės apie Panerius kūrimas prasidėjo dar egzistuojant ir realiai atminčiai. Sovietinėje Lietuvoje šią atmintį siekta performuoti į kolektyvinį įsivaizdavimą, kad Paneriuose, kaip ir visose kitose masinių žudynių vietose SSRS teritorijoje, buvo žudomi „tarybiniai piliečiai“, kurių likusios tapatybės detalės buvo menkai svarbios. Tokios propagandos neatitikimą tik­rovei aiškiai parodė pirmasis sovietmečiu Paneriuose pastatytas žydų atminimo paminklas – jame pateikti užrašai jidiš, hebrajų ir rusų kalbomis, tačiau jo greitai neliko – menamai dėl religinės simbolikos, bet, tikėtina, ir dėl nesuderinamumo su naujai kuriamu Panerių pasakojimu. Nejauku, bet tai šiek tiek primena ir dabar populiarizuojančiame žydų istorijos diskurse egzistuojantį „Lietuvos piliečių žydų tarpukariu“ naratyvą, aklai prijungiantį ir Vilnijos žydus. Kaip atskleidžia Vitkaus tyrimas, Vilnijos žydai, t. y. Lenkijos piliečiai, tampa Lietuvos piliečiais post mortem būtent sovietų viešajame diskurse apie Panerių žudynes (p. 85–88). Kartais ir pats autorius patenka į sąmoningai perkuriamų Vilniaus žydų tapatybių spąstus – antai besiremdamas Samueliu Barnai jis teigia, kad Vilniuje po karo buvo aukštas gyvenusių žydų tautinės savivokos lygis, ir nuo savęs prideda, kad tai skatino ir dvi dešimtys gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje metų (p. 187). Belieka svarstyti: galbūt omenyje turimi po karo į Vilnių suvažiavę išgyvenę žydai, tarpukariu gyvenę Lietuvos miestuose? Tačiau kaip tada vertintina išgyvenusių Vilniaus žydų tautinė savivoka?

Autorius įvairiai svarsto, kodėl 1985 m. naujai atidarytas Panerių memorialas nesusilaukė dėmesio LSSR spaudoje: atkreipia dėmesį ir į ekonominę situaciją, ir kitų įvykių konkurencingumą, tačiau atsakymo neranda ir pats abejoja iškeltomis prielaidomis (p. 211–212). Tiesa, vienos prielaidos autorius nesvarsto – racionaliai nepaaiškinamo antisemitizmo visuomenėje. Ją svarstyti leidžia ir pačiame tyrime išryškinti žydų jausenų sovietmečiu etiudai, pavyzdžiui, 1988 m. organizuotas „gyvųjų maršas“ iki Panerių, pasak vieno iš organizatorių, siekė „suteikti galimybę žydams išgyventi tautinio orumo jausmą, neslepiant savo priklausymo žydų tautai“ (p. 239). Čia mes susiduriame su neretai atpažįstamu sovietinės realybės paradoksu, kurį itin sunku tirti (jei iš viso įmanoma) – už formalių įsakų, kalbų, cenzūruotų tekstų egzistuojančio žinojimo, tikrovės užčiuopimu. Apskritai antisemitizmas sovietmečiu tiek minėtuose svarstymuose, tiek kituose Panerių memorializacijos nesėkmių sovietmečiu pasakojimuose lieka savotišku „drambliu kambaryje“, kurį autorius veikiau apeina.

Aižėjant sovietiniam pasauliui, Paneriai labai greitai virto išimtinai žydų kančios atminties vieta (vėliau ją papildė kitos – lenkų, lietuvių, romų, rusų belaisvių – atmintys, tačiau jos nesiekia tapti dominuojančiomis). Žinoma, vien dėl gausiausio žydų masinių žudynių aukų skaičiaus tai yra visiškai logiška, tačiau kas nulėmė tai, kad šis pokytis buvo toks sklandus ir, rodos, priimtinas visoms pusėms? Vitkus monografijoje užima atsargią akademinę (nespėliojančiojo) poziciją, tačiau recenzijos žanras tokiam solidumui neįpareigoja, tad kelčiau prielaidą, kad žydų atminties Paneriuose reabilitavimo sėkmė taip pat glūdėjo tame ne visada istorikų instrumentais apčiuopiamame sovietiniame tiesos žinojime, virtuvės istorijoje, kai bent pokalbių virtuvėje metu žmonės nepaisė primetamo Panerių aukas nužmoginančio, tapatybę atimančio naratyvo.

Istorikas, kalbėdamas apie Panerių atminties su(si)-gražinimą po sovietmečio, įvardija jį kaip tam tikrą „normalybės atstatymo aktą“ (p. 262). Toks „normalybės atstatymo aktas“ yra ir šis Vitkaus tyrimas – pirmą kartą nuosekliai apžvelgiantis Panerių atminimo politiką ir parodantis, kad įatmintinimas kaip tęstinis procesas yra nuolat aktualus ir naujai problemiškas.