„Literatūros salos“ – senas geras lietuvių literatūros tyrinėtojų ir kūrėjų vasaros akademinis seminaras, šiemet liepos 27–30 d. įvykęs jau šešioliktąjį kartą. Seminaro savitumas tas, kad jame siekiama, peržengus institucijų ir akademinių hierarchijų ribas, suburti draugėn literatūros studentus ir tyrėjus iš įvairių Lietuvos universitetų. Tai – klajojantis seminaras, kasmet nutūpiantis vis kitoje Lietuvos ar kaimyninių šalių vietoje, taip temiškai susisiejantis su Lietuvos literatūros ir kultūros istorija. Šių metų seminaras Vytauto Mačernio 100-ųjų gimimo metinių proga buvo skirtas poeto ir jo kartos kūrybiniam palikimui naujai aptarti. Ta proga „Salos“ keturioms dienoms įsikūrė Žemaitijoje, Vytauto Mačernio Žemėje.
„Salose“ susiformavusi tradicija skaityti poeziją iš atminties. Pirmąjį vakarą dalyviai kartojosi Mačernio tekstus. Skaitovai akivaizdžiai ieškojo naujų rakursų pažvelgti į Mačernio kūrybą – atskleisti jos ironiškumą, išryškinti egzistencialistinį skepsį, naujai išgirsti „Vizijas“, sulaužyti įprastas žinomų eilėraščių prasmines intonacijas. Tokie pasirinkimai byloja apie poreikį atnaujinti santykį su klasiko kūryba ir permąstyti jos istorinę bei meninę vertę.
Literatūrinėje ekskursijoje po Mačernio gimtąsias vietas, kaip beveik visad panašiose išvykose, teko pripažinti, kad kultūros istorija ir mokslas daug netektų be vietinių visuomenininkų ir gidų, kurie atsidavę renka duomenis, ieško istorijoje pasimetusių galų, kaupia archyvus. Vytauto Mačernio muziejaus gidas Bronius Kleinauskas seminaro dalyvius vedžiojo po Šárnelę, Žemaičių Kalvariją. Asfaltuoto ir žvyruoto kelių sankryža šalia Mačernio geriausio draugo Pauliaus Jurkaus namų, su detalėmis rekonstruota lemtingoji 1944 m. spalio 7-oji, bombos skeveldros, tąkart įstrigusios ir į šalimais tebestovinčios Kryžiaus kelio koplytėlės lentines sienas, žinomus istorijos faktus padėjo patirti kaip asmeninį liudijimą.
Poetui dedikuotas seminaras suteikė progų grįžti prie pačių šaltinių – jo eilėraščių. Kęstutis Nastopka pranešime semiotiškai analizavo Mačernio „Penktąją viziją“: išryškino kuriamas prasmines priešpriešas, jų sąsajų efektus. Paulius Jevsejevas („Modalumas ir sakymo reprezentavimas „Vizijose“) ištyrė lyrinio subjekto įžengimo į vizijos patirtį poetinius siužetus, kuriuose išryškėjo nuo realybės atsijęs, savaip vaiduokliškas, labiau konceptualus nei kūniškas, lyrinio subjekto pobūdis. Dalia Jakaitė („Sielos gyvybė ir sinderezė Vytauto Mačernio sonetuose“) kalbėjo apie Vytauto Mačernio poezijoje kuriamas sielos charakteristikas. Marijus Šidlauskas („Šimtamečio Mačernio lygtys“) analizavo Mačernio kūrybos egzistencialistiškumą.
Mokslininkai apžvalgė ir istorinį-kultūrinį žemininkų bei visos epochos kontekstą: Mindaugas Kvietkauskas („Žemininkų laikysenos karo metais: tarp kartų ir kultūrų“) svarstė apie kūrybinių kartų formavimosi principus. Temą savaip tęsė Virginija Balsevičiūtė („Žemininkų generacijos kodai lietuvių sovietmečio poezijoje“), kalbėjusi apie žemininkų kartos ir sovietmečiu subrendusių poetų (labiausiai – Jono Juškaičio) pasaulėvokos bendrumus. Žydronė Kolevinskienė („Rūpesčiai dėl Mačernio išeivijoje“) rekonstravo išeivijoje pradėtus Mačernio atminimo įprasminimo darbus. Brigita Speičytė („Apie naiviąją poeziją“) aptarė gilią naiviosios poezijos tradiciją ir dėsningą jos atsinaujinimą istorinių katastrofų laiku. Filosofė Jurga Jonutytė („Apie kitus aš nieko nežinau. Eiblizmo atmainos XX a.“) kalbėjo apie galimas sąsajas tarp XX a. pradžioje vyravusių dvasingumo mokyklų ir eiblistinio mąstymo, apmąstydama jas ir kaip Mačernio kūrybos kontekstą, ir kaip jo tekstų recepcijos specifiką. Istorikas Tomas Vaiseta („Geidulingieji Vakarai: propagandinis smerkimas, seksualinis ezopas ar…?“) atvėrė sovietmečiu cenzūruotos seksualumo temos apraiškas literatūroje parodydamas, kad romanuose ji egzistavo su privaloma sąlyga vaizduoti deramai ideologiškai – kaip blogą „supuvusių Vakarų“ įtaką.
Naujų knygų pasirodymo proga Darius Kuolys ir Akvilė Rėklaitytė kalbėjosi su Viktorija Daujotyte apie žemininkų kartą ir Mačernį (žr. Viktorija Daujotytė, Žemės keleiviai: Mačernis, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2021), o Jurgita Žana Raškevičiūtė kalbino istoriką Norbertą Černiauską apie Lietuvai lemtingus 1940-uosius iš kitos – ateitimi pasitikėjusių žmonių – pusės (žr. Norbertas Černiauskas, 1940. Paskutinė Lietuvos vasara, Vilnius: Aukso žuvys, 2021).
Viena svarbiausių „Literatūros salų“ programos dalių – vadinamoji „Studentų pieva“. Tai – pažodžiui pievoje vykstančios trumpos studentų pranešimų sesijos. Edita Puskunigytė (VU ŠA) pristatė eroso temos analizę Mačernio ir Rimvydo Stankevičiaus kūryboje („Eroso dvasia ir kūnas Vytauto Mačernio ir Rimvydo Stankevičiaus poezijoje“). Justė Gadliauskaitė (VU) parodė, kaip Mačernio eilėraščiuose interpretuojamas Don Kichoto vaizdinys („Don Kichoto figūra Vytauto Mačernio poezijoje“). Doktorantė Karolina Bagdonė (LLTI) kalbėjo apie skirtingų lietuvių poetų kultūrinės savivokos europietiškumo matmenį ir jo formuotojus („Vakarų literatūros poveikis Jono Aisčio ir Sigito Gedos europietiškumo sampratai“). Pokalbį apie poeziją pratęsė Viktorija Nabažaitė (VU), svarsčiusi apie šiandieninę lietuvių moterų kūrybą („Šiuolaikinė išpažintinė moterų poezija: ar ji egzistuoja?“). Įvairių istorinių išbandymų laikai ir kontekstai skirtingais pjūviais analizuoti doktorantės Agnės Cesiulės (VDU, „Galima 1938 metų lietuvių literatūros istorija: Dienovidžio atvejis“), Mildos Pakamanytės (LMTA, „Kultūra krizės metu: spektakliai pokario Lietuvoje“), Ievos Kristinaitytės (VU, „Romantikai iš 1863 m. sukilimo ir moterys: Juliaus Anusevičiaus drama „Kotrina“, Andriaus Vištelio poema „Kastitis ir Juraite“ ir Edvardo Daukšos meilės lyrika“) pranešimuose.
Programos rubrikoje „Susitikimas su poetu“ Aistė Kučinskienė su postmoderniosios lietuvių poezijos autoriumi Antanu A. Jonynu kalbėjosi apie kūrybą ir studijas Vilniaus universitete XX a. aštuntame dešimtmetyje. Pasigirstantys poetinio bliuzo ritmai Jonynui garsiai skaitant savo legendinius, nostalgine psichodeline stilistika parašytus eilėraščius (pavyzdžiui, ciklą „Larisa“) ir „Naujuosius sonetus“, neabejingai filologų auditorijai leido išgyventi, mačerniškai tariant, aukštąsias akimirkas. Jos tęsėsi ir šokiuose, kurių programiniu moto galima laikyti klasiko eilutes: „Visiems keistai atrodo mano šokis, Žiūrėti buvo linksma ir graudu“.
Seminaro epiloge – net du pokalbiai. Pirmajame (Donata Mitaitė, Rita Tūtlytė, Daina Opolskaitė, moderatorė Viktorija Šeina) – apie Mačernio aktualumą – išryškinta perskyra tarp dviejų literatūrologijos diskursų: vadinamųjų „literatūrinių atlaidų, adoravimo“ ir demitologizavimo. Dalies pokalbininkų palaikomą dekonstrukcinę poziciją atsvėrė Kvietkauskas, stojęs ginti jauno Mačernio talento, ypač netekus galimybės jam pačiam grįžti prie savo jaunystės tekstų. Reaguodama į kylančias emocijas Speičytė atkreipė dėmesį į profesionalaus santykio su kultūros tekstais poreikį, pirmiausia – tekstologinių Mačernio kūrybos tyrimų spragas.
Finalinėje diskusijoje „Tarp maišto ir tradicijos: ar mūsų literatūrologija keičiasi?“ (moderatorius Mantas Tamošaitis) Šidlauskas, Kvietkauskas, doktorantė Eleonora Terleckienė pristatė savo kaip tyrėjų intelektualinius autoritetus ir savarankiškėjimo kelius. Dalis diskusijoje (taip pat ir iš auditorijos) kilusių klausimų liko iki galo neatsakyti: pavyzdžiui, ar universitete tebesikuria intelektualinės mokyklos? Kaip veikia intelektualinių mokytojų autoritetai? Koks santykis tarp literatūros tyrimų ir ideologijų šiais laikais? Klausantis pasisakymų, kilo ir šalutinių minčių: kaip švelninti sociume ryškėjančias ideologines priešpriešas, o kartu ir literatūros tyrimų lauke? Kaip literatūros mokslo saloms koegzistuoti? Nevalingai atmintyje iškyla, kaip vos prieš dieną vyresniosios kartos profesoriai Kęstutis Nastopka ir Viktorija Daujotytė, kalbėdami iš skirtingų literatūrologinių pozicijų, šmaikštaudami kartu narstė Mačernio „Vizijų“ prasmes.
Įsiterpusios tarp buvusių ir būsimų karantinų, „Literatūros salos“ šiemet tapo tikra oaze gyvų socialinių kontaktų ir intelektualinio bendravimo išsiilgusiems humanitarams. „Salų“ organizacinės kolegijos narės ir jau kuris laikas pagrindinės organizatorės Aistė Kučinskienė ir Jurgita Žana Raškevičiūtė, puoselėdamos nuo 2006 m. vykstančio seminaro demokratiškumą ir atvirumą, į renginį sukvietė skirtingų intelektualinių krypčių kolegas, kad visi savo sielasalkanas kaip žvėris pamaitintų geriausiais žemės vaisiais – mokslu ir menu, kad mąstymui ir diskusijoms nepritrūktų gyvybės, o literatų bendruomenei – laisvės ir principinio solidarumo.
