Akvilė Rėklaitytė. Nors vieną gyva žodelį (NŽA nr. 6)

Žinia apie naują Marcelijaus Martinaičio knygą suint­rigavo. Dar nespėjom dorai permąstyti prieš keletą mėnesių išleistų poeto užrašų (Marcelijus Martinaitis, Viskas taip ir liks: 1988–2013 metų užrašai, sudarė Valentinas Sventickas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018), ir štai vėl nauja kitos leidyklos knyga: Gyvenimas į praeitį: Prisiminimų atšvaitai. Knygos pavadinimas itin susirimavo su ankstesnėmis Martinaičio ir apie jį knygomis: Prilenktas prie savo gyvenimo (1998), Mes gyvenome (2009), Sugrįžęs iš gyvenimo (2013). Pirmą kartą vartydama kaip tyčia užkliuvau už pastraipų, kurias prisimenu iš kitų leidinių. Tačiau pradėjusi skaityti – supratau.

Kai 2006 m. išėjo pirmieji Martinaičio biografiniai užrašai Tylintys tekstai apie paskutinius tris praėjusio amžiaus dešimtmečius, o 2009 m. pasirodė autobiografinis pasakojimas Mes gyvenome apie karo, pokario laiką ir vaikystę, pats poetas knygos atvarte pažymėjo: „Lieka biografijos spraga, maždaug 1952–1970 metai, daug kuo nepanašūs į tuos, kurie minimi vienuose ir kituose biografiniuose užrašuose. Tikiuosi, jog kada nors užpildysiu ir šį laiko tarpą kita knyga“. Šį susiformavusį lūkestį savaip išpildo aptariamas naujas Martinaičio tekstų rinkinys, lyg nesuspėtos įgyvendinti idėjos rekonstrukcija.

Knygą sudarė ir parengė patyręs redaktorius, buvęs autoriaus bendramokslis Antanas Rybelis. Poeto žmona menotyrininkė habil. dr. Gražina Martinaitienė jam patikėjo tekstų pluoštą iš poeto archyvo, kuriame vis dar randama niekur nespausdintų, nebaigtų eilėraščių, skelbtų ir nežinomų straipsnių rankraščių įvairiais kultūros, literatūros, visuomeninio gyvenimo klausimais. Tikėtina, kada nors visa medžiaga suguls į raštų tomus; tuo tarpu naujoji knyga puoselėja biografinio pasakojimo vientisumą.

Knyga suskirstyta į tris skyrius. Pirmajame – „Pokalbiai: apie save ir kūrybą“ – surinkti ir daugmaž temiškai (apie vaikystę, namus; apie knygas, poeziją, kalbą; apie Kukutį; apie premijas; apie literatūrinį jaunystės laikų Vilnių; apie Martinaičiui svarbų margučių skutinėjimą; apie Atgimimą, Lietuvą ir pasaulį) surikiuoti daugiausia nepriklausomybės laikų interviu ir atsakymai į anketų klausimus iš įvairių leidinių. Ne tokius senus pokalbius su dienraščių žurnalistais ir rašytojais galima atrasti internete, tačiau didžioji dalis tekstų taip ir būtų likę tūnoti be specialios progos nepaliesti spaudos archyve. Tad surinkta knyga ištraukia į paviršių nenuvertėjančius susitikimus su poetu ir siūlo ilgo bei turiningo, kaskart kitaip atsiveriančio pokalbio malonumą. Kartu ir retą progą klausytis talentingai pasakojamos istorijos, gražios kalbos, autentiško, įtaigaus, laisvo kalbėjimo. Skaitant jau dabar galima justi maironiško troškimo „išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų“ pildymąsi. Pokalbiuose atsiskleidžia ir gyvas Martinaičio sąmojis, subtili ironija. Pavyzdžiui, paklaustas, kodėl pasitraukė iš didžiosios (viešosios) politikos, poetas atsako:

 

Ir pasitraukiau, ir – ne. Mano slaptas siekis arba intencija – veikti politiką. Tai geriau užtikrina sėkmę nei skelbiantis politiku. Prieinu ir sakau: esu Martinaitis, ar nebūtų galima?.. Sako – galima… Ačiū… (p. 155)

 

Šią savo „slaptą intenciją“ – pasitikėjimą poezija, jos „galia“ – Martinaitis ne kartą aptaria prisimindamas tamsius laikus, pasakodamas apie Sąjūdį, taip pat prog­nozuodamas ateitį, kurią suvokdamas gyvenamojo laiko paradoksus, vis dėlto regi šviesiai, su išminties optimizmu:

 

Nauja Atgimimo banga jau kyla – iš mokyklų, auditorijų, mokslo, meno, kultūros, kyla iš knygų, kompiuterių, laboratorijų. Ši karta ateina be konspiracinių kompleksų, be kerštavimų ir nuoskaudų, ateina gyventi nepriklausomoje Lietuvoje. O tai nė kiek nelengviau, negu suprasti gyvenimą kaip kančią, kuri buvo nuolatinė pusės amžiaus būsena. (p. 157)

 

Prieš daugiau nei du dešimtmečius pasakyti žodžiai, matyt, dar ilgai bus cituojami, nes atgimimo procesas nesibaigiantis.

Kitose dviejose apimtimi mažesnėse knygos dalyse – „Prisipažinimai: straipsniai, pasisakymai, pastabos“ ir „Susitikimai su kūrėjais“ – pateikiami paties Martinaičio įvairiomis progomis skelbti straipsniai ir rank­raščiai apie kūrybą, įspūdžiai iš tautosakos ekspedicijų su studentais, spausdinama devinto dešimtmečio autentiška paskaita apie jo kartos literatus. Ypač įdomūs į vieną vietą surinkti Martinaičio jaunystės įspūdžiai iš susitikimų su žymiais kūrėjais: Marcelinu Šikšniu-Šiaulėniškiu, mokytoju, ilgamečiu Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos vadovu, paskutiniu gyvu Vinco Kudirkos Varpo bendradarbiu; su Julija Biliūniene, Antanu Vienuoliu, Ieva Simonaityte – Martinaitis meist­riškai kuria žmonių psichologinius portretus, perteikia jų būsenas. Vėlesnių laikų Martinaičio pasakojimai ir nekrologai apie Paulių Širvį, Eduardą Mieželaitį, Laimoną Noreiką, Ireną Kostkevičiūtę, Juditą Vaičiūnaitę, Vladimirą Toporovą, Norbertą Vėlių, Vincą Kisarauską ir kitus atveria įdomių epizodų iš menininkų kasdienybės istorijos sovietmečiu. Pavyzdžiui, kaip Širvys iškvietė Martinaičiui taksi, kad parvežtų namo į gretimą laiptinę (10 metrų), nes „poetai pėsti nevaikšto!“ Šis „Susitikimų“ skyrius leidžia pajusti, kad neparašyta biografijos dalis apie gyvenimą 6–8 dešimtmečiais būtų buvusi spalvinga, sodri, su daugybe atminties personažų ir siužetų. Kita vertus, Martinaičio kalbėjimo būdas, stilius išlieka tapatus jo ankstesniems sakymams – poetinis, meditatyvus, – tad ir tokia tekstų fragmentų rinktinė gana papildo punktyru nužymėtą jo biografijos atkarpą.

 

Tai galima papasakoti ypatingu būdu – per refleksijas. Nors proza rašyti labai traukia. Traukia bend­ras noras išsipasakoti – tik ne faktai. Kaip tai turi atrodyti – nežinau. […] Šitą savo norą kompensavau žurnalistika: straipsnių esu prirašęs kur kas daugiau negu eilėraščių. (p. 250–251)

 

Klasikiniai ir naujesni eilėraščiai Martinaičio pasakojime (kaip autorinėje knygoje Mes gyvenome, taip ir šioje rinktinėje įterpiami) tarsi išplečia tas pasakojimo vietas, kurios neišsitenka vien faktuose, datose. Apskritai poezija knygos kompozicijoje išryškėja kaip biografijos ašis, gyvenimo patirtį sujungianti gija. Poezijoje susikristalizuoja pačios netvariausios akimirkos, eilėraščiai lieka „kaip paminklai“ (p. 283) viskam, kas praeina. Viename pokalbyje Martinaitis poeziją lygina su banke padėtais pinigais, „kai žinai, jog iškilus reikalui (o toks reikalas Lietuvoj dažnai iškyla) galėsi iš ten išsiimti ir paleisti apyvarton“ (p. 65–66). Toks poezijos indėlis, kaip žinome, itin pravertė Atgimimo metais, kai mitinguose buvo skaitoma poezija, dainuojama, giedamas Maironis (p. 155).

Atsakydamas į interviu klausimus ir savo straipsniuose Martinaitis, kaip jam būdinga, kalba tarsi dvigubu registru: ir kaip sunykusios žemdirbių civilizacijos liudytojas, ir kaip antropologas, čia pat interpretuodamas ką tik paties pateiktą liudijimą, aptardamas jį analitiškai. Kelių dešimtmečių pasisakymuose justi Martinaičio percepcinė priešprieša, stipri vidinė įtampa tarp praeities gyvensenos ir šiuolaikinės kultūros, tarp archajinio pasaulėvaizdžio ir modernybės. Martinaitis intensyviai, visais būdais (poezijoje, eseistikoje, publicistikoje) liudija vykstantį civilizacinį lūžį. Modernybė jo suvokiama konservatyviai – kaip pertrūkis tarp praeities ir ateities, kaip sutrikdytas tęstinumas laike, kaip atminties praradimas („Trys kartos neperdavė ir beveik neperduoda saugoti tų mažųjų, mažai žinomų sielos paminklų, kurie į viena sujungia gyvuosius ir mirusiuosius, ilgai išsaugo miesto, kaimo, šeimos vienybę“ (p. 282)). Tačiau archajinę gyvenseną, senąją žemdirbių civilizaciją poetas regi ne kaip alternatyvą modernybei (ne pagal „arba–arba“ logiką), bet lyg papildomą atminties ir patirties teikiamą privalumą („ir–ir“), „išmintingą patarimą“ (anot Walterio Benjamino), turiningesnio gyvenimo galimybę:

 

Kartais net pačiam keista. Štai daugybę metų vaikštau po Vilniaus gatves, gyvenu mieste (tiesa, pastaruoju metu daugiau laiko leidžiu savo užmiesčio sodyboje), o, rodos, vis vedžiojuosi tą savo paties vaiką iš Paserbenčio kaimo, ir mano akyse plaukia tų vietų vaizdai, žmonių veidai, kurių jau ten nėra… daug ką matau to vaiko akimis, o tai padeda gyventi ir daug ką jausti atvira sąmone. (p. 104)

 

Tad archaikos ir modernybės priešprieša Martinaičio vaizduotėje nėra kategoriška, nors ir įtempta. Įdomu stebėti, kaip pokalbiuose ši riba poeto kaskart gyvai permąstoma, kaip vis grįžtama prie dviejų civilizacijų palyginimo, kaip vis iš naujo užklausiamos ankstesnės paties išvados apie patirties skilimą ir kaip ši vidinė neramybė stimuliuoja nuolatinę kūrybinę laikyseną: „Ir aš savo kūryba bandau susieti senuosius kodus su šiuolaikiška patirtimi, kitaip kultūra tampa pakibusi ir niekam nereikalinga“ (p. 186).

Martinaičio kūrybinis gyvenimas mūsų kultūroje yra išskirtinai suvokiamas kaip visuomenės istorijos dalis. Greičiausiai dėl to, kad savo biografiniu pasakojimu rep­rezentuoja didžiosios daugumos XX a. antros pusės lietuvių patirtį. Dėl savo išskirtinės kultūrų tarpininko (antropologo) laikysenos Martinaitis – savo poezijos personažo Kukučio pavyzdžiu – pamažu pats tampa folk­lorizuotu mūsų kultūros herojumi. Tókios ir panãšios knygos, perfrazuojant patį Martinaitį, kalbėjusį apie Maironį (p. 227), vis iš naujo pramina takus į poeto gyvenimo ir kūrybos erdvę, kad jis išliktų kultūros atmintyje, nes „su poetu daug kas užmirštama“.