Dizaineris Rokas Gelažius
Dailininko ir poeto Gvido Lãtako rinkinys Salos (2022) – ketvirtoji poeto knyga. Stora, kietais viršeliais – labiau kaip rinktinė nei rinkinys, iliustruota paties autoriaus piešiniais, ekslibrisais. Autorius iš literatūtinio gyvenimo pakraščių nesiveržia į centrą, tad buvau primiršusi, kad prieš kažkiek metų esu skaitinėjusi ir ankstesnį autoriaus rinkinį Lokenos (Vilnius: Naujoji romuva, 2015) – keistą, anachronistišką, palyginus su mums įprasta šiuolaikine poezija: ten rašyta apie visokius meškinus, čigonus, Adalbertą Brunoną, Petro Repšio freskas – pasakoriškai, žemaitiškai tiesmukai, vietomis su tarme, bet ir lyriškai, su giedra šypsena. Buvo įdomu, nors ir kilo asociacijų su tokia liaudies kūrybos sritimi, kurią atpažįstame kaip kičą.
Atsivertus knygą Salos, užkabina jau pirmasis eilėraštis: „Kalnumas žodžių / ir žmonių kalnumas / kalnumas pelkių žiburių / kalnumas vaiko liūdesio / per lietų / kalnai dangaus ir aitvarų […]“ (p. 9). Kas čia per kalba? Skamba taip, lyg žodžiai, žmonės, pelkės ir kalnai būtų iš tos pačios medžiagos padaryti, sukurti vieni iš kitų. Tikrinu antrą eilėraštį („Kalvė kalne“, p. 10): klasiškai skamba kalvių, kalvų, kalnų aliteracijos, bet aptinku žodį leliumoj ir truputį nusipurtau – neskoningai persistengta demonstruojant tautosakiškumą. Trečiame eilėraštyje („Gentis“) – vėl hipnotizuojantys savadarbių žodžių sąskambiai („dangaus daigumo / marių dilgumo / dangaus dingumo / marių žvilgumo / dangaus dangumo / marių / marumo […]“, p. 11), įtraukiantys į keisto vaizduotėje besikuriančio pasaulio sferą, po kurią norisi atidžiau pasižvalgyti.
Latako eilėraščiai šiandieninės poezijos kontekste atrodo neįprasti pirmiausia dėl savo skambesio – autorinės kalbos, sukurtos iš tarmybių, laisvo žodžių bei sintaksinių normų perkūrimo, gyvybingų metaforų. Apie Latako Salas rašiusi Viktorija Daujotytė, žemaitė, patikina, kad taip, kaip Latakas kalba savo eilėraščiuose, nei kas kalbėjo kur, nei yra kalbama (Viktorija Daujotytė, „Salos su aštriais iškyšuliais“, in: Šiaurės Atėnai, 2022-09-23). Tiesa, jo aktyvi, veiksmažodinė, ištiktukinė (pvz., vingurkt vingurkt… pastrakt patrakšt, eil. „Misinginė II“, p. 156), liaudiškos vaizduotės prisodrinta kalba literatūrinėje tradicijoje savaip siejasi su skirtingų laikų ir dialektų „tekstynais“ – Motiejaus Valančiaus Palangos Juzės (1869), Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajonių (1963) kalba, Albino Žukausko (XX a. aštuntas dešimtmetis) poetinėmis kalbos transformacijomis, Gintauto Dabrišiaus poetine pasaulėjauta.
Latako eilėraščių siužetams būdingi gavendų – ATR laikais tarp bajorų ar keliautojų išplitusio istorijų pasakojimo žanro (eilėraščiuose nurodomo ir tiesiogiai – p. 115) – komunikaciniai elementai: laisva kompozicija, šnekamosios kalbos stilius, siužeto nukrypimai, kreipiniai į skaitytoją, humoristiniai intarpai. Pavyzdžiui, eilėraščio pradžia: „nuo mūsų į šiaurę šaunusis veltėdi / nutiko kaip nenutiko tai / apie ką išgirs tavosios ausys […]“ (eil. „Pasiruošęs“, p. 20) – nelyg klasikinio epo ar renesansinės dramos prologas, nuteikiantis skaitytoją-klausytoją („šaunųjį veltėdį“) išgirsti neįtikėtinų istorijų; eilėraščio naratorius toliau kalbėdamas įterpia paaiškinimų, pastabų, tarsi kalbėtų kasdiene šnekamąja kalba (pvz., „nepasakiau – tatgis pas latvius priimta / džiaugtis kad žmogus į dausas išvasnoja / sako – paliko matai pirmesnis šią ašarų / pakalnę […]“, p. 21). Eilėraščių siužetuose pinasi buitiniai nutikimai, fantastinės, pseudo-mitinės ir absurdiškos istorijos: pavyzdžiui, redakcijoje prie rankraščių dirba vilkas, arklys ir meškino sūnus (eil. „Dvare“, p. 27); čigonas kas rytą į daugiabučio penktą aukštą parsiveda arklį, kanopas skudurais apmuturiavęs, kad kaimynai negirdėtų kaukšėjimo (eil. „Naktigonė“, p. 103); pasakojama Jūratės ir Kastyčio legendos priešistorė, kaip Kastyčio tėvas jam sukrovęs kapitalą iš sukurtos ir sėkmingai išgarsėjusios dainos, kaip Kastytis žvejojęs, kol kartą jo valtyje atsidūrusi marių mergelė, kuri buvusi „vardu Lalatė (nes r neištarė)“ (eil. „Lalatė ir Kastytis“, p. 24–26); atpasakojamas latvių dūdmaišininkų grupės pasirodymas: persirengėliai muša būgnus, kiti tuo metu gąsdina mergeles, šios bėga, juokiasi, po to įteikia artistams austines juostas atminimui (eil. „Auliai“, p. 16); salų žuvys gyvena dvigubą gyvenimą: dieną spiriasi per dumblą, „nuogom krutinaitėm“ maitina pamestus kūdikius, o naktį vėl apsiavusios kelnes lenda į vandenį (eil. „Salų žuvys“, p. 86) ir pan. Keistesnių lietuviškų poetinių siužetų po Sigito Gedos ir Marcelijaus Martinačio „Kukučio“ mažai pasitaikę.
Ne vienas Latako poetinis siužetas turi etnografinį-antropologinį pagrindą – galima spėti, kad eilėraščiuose fiksuojami autoriaus matyti ar nugirsti atsitikimai, pastebėtas neįprastas žmonių galvojimas, jų papročiai (eil. „Piršlybos“, p. 33), sapnai (eil. „Miegas San Mikelėje“, p. 105). Eilėraštyje, atpasakodamas savo bičiulio sapną, naratorius komentuoja: „man belieka / užrašyti juk dalia mana / kaip bitinui ištraukti naudą / iš kiekvieno žiedo“ (p. 105). Panašiais keliais į eilėraščius patekę ir keistesni pasakymai, žodžiai. Išleidęs savo pirmąją knygą (Kol išsiris varniukai, Kaunas: Nemunas, 2008) autorius interviu pasakojo: „Aš save vadinu „senoviniu“ žmogumi. Paveikslus tapau seniai klasikinėmis tapusiomis temomis, o eilėraštyje įamžinu žodį, kurį rečiau sutinkame arba visai nesutinkame savo kalboje. Tokiu būdu jį išgelbėju. Išgelbėju žodžius, žodžių formas, jungtis. Nevengiu tarmybių – jos man gražios. Jos turi skonį, spalvą. Dabartiniai mūsų žodžiai susiniveliavo, tapo tarytum sterilūs, o poezijai sterilumas kenkia. Jai reikia šiokios tokios smarvelės“ (Raimonda Adamonytė, „Poezijai reikia šiokios tokios smarvelės“, in: Vakarų ekspresas, 2009-07-17, in: https://ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/gvidas-latakas-poezijai-reikia-siokios-tokios-smarveles). Užfiksuoti ir „išgelbėti“ žodžius – ne šiaip žaidimas, bet ir autoriaus antropologinio sąmoningumo ženklas.
Latakas savo poezijoje kuria primityvistinį pasaulėvaizdį, lyg tai būtų savamokslio liaudies menininko kūryba – iš pažiūros tiesmuka, negrabi, naivi, tačiau per poetiškai išdidintas figūras ir metaforas atskleidžianti universalesnes antropologines reikšmes arba tiesiog gyvenimiškų situacijų komiškumą, absurdiškumą:
kai laikas bulves apkaupti
ant smėlio miesčionys vartomės
atseit kas skaito rašo tas duonos neprašo
o po teisybei tuščiaviduriai žmonės esam
popieriniai žmoneliai ir tinginių padermė.
(eil. „Skrybėlei“, p. 59)
Metaforos – vizualios, dailininkiškos, įpinamos į eilėraščių tarsi šnekamąją kalbą. Pavyzdžiui, žodis „pinigai“eilėraščio kalbos sraute lyg niekur nieko pakeičiamas pasakymu „skridiniai su karalių veidais“ (p. 24) – tokios akivaizdžios įmantrybės skaitytojui kelia šypsnį; kitame eilėraštyje apie meno studentų būrelį naratorius autoironiškai sako: „Mes – ubagų gildijos žiedas / kreivarankių ir sutraukų padalinys“ (eil. „Suokalbis“, p. 23); žmogaus rankos eilėraštyje pavadinamos „silpnosiomis galūnėmis“ (eil. „Pilininkas“, p. 68); švelni kritika – „kailiuotaisiais supeikimais“ (eil. „Tai buvo prie jūros…“, p. 77). Greta atsidūrę skirtingų registrų žodžiai ir naratoriaus autokomentarai tekste (pvz., „([…] tikro / jo nebepamenu vardo o ir kam stengtis)“, eil. „Puplaiškis“, p. 133) kelia nerimtumo įspūdį, skamba žaidybiškai, šmaikščiai.
Postmodernistiškas autoriaus įsirašymas į kūrinio tekstą – tik vienas iš ženklų, kad Latako poezijos „naivumas“ sąmoningai sukurtas. Jo poezijoje intertekstualiai dalyvauja Vakarų civilizacijos kultūra – nuo graikų mitologijos, Nietzsche‘s, Maironio, Jurgio Mačiūno Fluxus (eil. „Mačiūnas“ – p. 55) iki šiuolaikinės lietuvių poezijos (pvz., Rimvydo Stankevičiaus, Kęstučio Navako, Kornelijaus Platelio) ir popkultūros (Barbės ir Keno, eil. „Pelius“, p. 109; „Adidas“ firmos batų, eil. „Bateliai“, p. 117–118; Bobo Marley regio muzikos, eil. „Kandeliabrija“, p. 115–116); šis eklektiškas poetinis pasaulėvaizdis apima prūsų, kuršių, žemaičių, latvių mitologinius ženklus – visokius dangaus kavolius, dundusius, pasikartojančius meškos, lokio, žuvies vaizdinius, krikščionybės simbolius.
Tirštas, gyvybingas Gvido Latako poezijos pasaulėvaizdis ne visuose eilėraščiuose atsiveria vaizdingiausiais savo rakursais. Kartais norima papasakoti tiek daug ir išsamiai, kad poetinės kalbos tėkmė vietomis kliūva už savo pačios atbrailų; net pats autorius/naratorius viename eilėraščių kelia klausimą: „tik kur šiame tekste poezija?“ (eil. „Bateliai“, p. 118). Nors rinkinio redaktorius Donatas Petrošius, lyg atsakydamas į šį klausimą, anotacijoje šmaikščiai konstatuoja: „Eilėraščių knyga – ne radinių biuras“, aš knygoje atradau daug autentiškos poezijos: žodžių ir siužetų keistenybių, giedro absurdo, kalbos „smarvelės“ – išsiilgtos gyvenant sterilioje šiuolaikybėje.
