1972 m. Poezijos pavasario, skirto TSRS įkūrimo 50-mečiui, atidarymo iškilmių metu vaidilutės neša fakelą šventės aukurui uždegti. 1972-05-26. Michailo Ogajaus nuotrauka. LCVA

Įprasta sakyti, kad totalitarizme poetas visuomet daugiau nei poetas, užtat poezija beveik visuomet mažiau nei poezija1. Tyrinėjant ilgiausiai Lietuvoje einančio poezijos almanacho Poezijos pavasaris istoriją (bent pirmąją dalį – iki nepriklausomybės atkūrimo), galima konkrečiau pamatyti, kaip poezija „veikė“ sovietinio režimo sąlygomis, ir galbūt – pakoreguoti apibendrinimus apie poeziją ir oficialius jos sklaidos kanalus?

Pretekstas

1965 m. pavasarį LTSR Rašytojų sąjungos ir Kauno miesto vykdomojo komiteto iniciatyva minint Salomėjos Nėries mirties dvidešimtmetį Palemone, Lakštingalų slėnyje ant Kauno marių kranto, šalia Salomėjos Nėries memorialinio namo-muziejaus buvo surengtas pirmasis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“. Renginys nuo pat pradžių buvo sumanytas su ilgametės tradicijos perspektyva: iš karto įsteigti specialūs apdovanojimai (paties festivalio ir įvairių Kauno miesto įmonių bei organizacijų vardiniai prizai), numatytas po regionus keliaujančio festivalio pobūdis, programoje vertimų ir susitikimų forma puoselėtas sovietinių vadinamųjų „broliškų respublikų“ kūrybinis bendradarbiavimas, išleista festivaliui skirta einamųjų metų poezijos rinktinė – almanachas. Tarsi nieko išskirtinai naujo – klasikinis grandiozinis Sovietų Sąjungos kultūros politikos projektas, skirtas, kaip teigiama pranešimuose, žmonėms, „kurie dienas praleidžia prie staklių, prie verpimo mašinų, už laboratorijų stalų, klausytis gyvo poezijos žodžio“2. Kasmet po šventės Rašytojų sąjungos valdybos posėdžiuose aptarus sėkmes ir nesėkmes rašyta ataskaita: „Nutarta pripažinti, kad „Poezijos pavasario“ šventės metu atliktas didelis literatūros propagandos darbas, daug prisidedantis prie darbo žmonių estetinio ir politinio auklėjimo“3. Taigi poezijos šventė, kaip ir bet kuri kita režimo kultūros politikos priemonė, buvo skirta ideologiškai auklėti visuomenę.

Šventės idėją greičiausiai įkvėpė šešto dešimtmečio pabaigos Komunistų partijos nutarimas dėl priemonių, skirtų „tinkamai užpildyti ir naujai įprasminti laiką“. Siūlyta organizuoti masines šventes, taip sukuriant atsvarą krikščioniškoms šventėms, kurios po Stalino mirties atlėgus visuotinės baimės atmosferai tarsi atgijo – žmonės vėl ėmė gausiai lankytis bažnyčiose ir atlaiduose4. Poezijos šventės idėją galėjo pasufleruoti sovietinėje Rusijoje nuo 1955 m. rudenimis vykęs festivalis „Poezijos dienos“, kurio proga leistas ir poezijos almanachas tokiu pačiu pavadinimu5. Septinto dešimt­mečio pradžioje populiarėjo Maskvoje, Politechnikos muziejuje, vykę poezijos skaitymai, kur sausakimša salė klausydavosi jausmingai eiles deklamuojančių vadinamosios šestidesiatnikų kartos poetų: Jevgenijaus Jevtušenkos, Andrejaus Voznesenskio, Rimmos Kazakovos, Roberto Roždestvenskio, Bellos Achmadulinos ir kitų6. Su šiais poetais bičiuliavosi lietuvių 30-ųjų gimimo kartos poetai (Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius ir kiti). Ir lietuvių, ir rusų poetų knygas iliustravo bendras jų bičiulis dailininkas Stasys Krasauskas7. Tai rodo, kad „periferijų“ (pavyzdžiui, Lietuvos, Latvijos) literatūrinis gyvenimas buvo projektuojamas pagal centro – Maskvos – modelį, o renginiai tarpusavyje saistėsi per asmeninius ryšius.

Taigi greičiausiai Maskvos pavyzdžio įkvėptas „Poezijos pavasaris“ pasižymėjo dideliu patosu, kone religiniu apeigiškumu8: šventės atidarymo aukuro ugnį įžiebdavo stilizuotų „vaidilučių“ lydimi aukščiausi valdžios atstovai (pavyzdžiui, 1965 m. – LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, po kelerių metų – Motiejus Šumauskas, ir t. t.), pagrindinius renginius transliavo radijas ir televizija. Remiantis 1969 m. ataskaita, „apytikriais apskaičiavimais, kiek­vieną šių laidų stebėjo 1 350 000 žiūrovų, o betarpiškai šventiniuose literatūros vakaruose poetų žodžio klausėsi daugiau kaip 5000 darbo žmonių“9.

Svarbiausia festivalio metafora ir emblema tapo 1965 m. Krasausko sukurtas ir iki šiol naudojamas „Poe­zijos paukštės“ piešinys, galimas interpretuoti ir kaip Pablo Picasso „Taikos balandžio“ (1961) replika, ir kaip nuoroda į Maurice’o Maeterlincko simbolistinį literatūrinį Žydrosios paukštės (1908) vaizdinį. „Poezijos paukštė“ tapo plačiai eksploatuojama retorine kliše – renginio „sparnuota fraze“:

Tegu dar aukščiau pakyla Poezijos paukštė, nešdama gėrį ir grožį, skiepydama meilę kiekvienam darbo žmogui, įkvėpdama naujiems rytojaus žygdarbiams. Su švente, brangūs draugai!10

Nors poezijos šventė buvo oficialios kultūros politikos dalis, festivalyje dalyvaudavę literatai ją prisimena labiau ne kaip oficiozinę, o kaip kūrybinio bendravimo, kartais savotiško suokalbio erdvę: „Poezijos pavasario“ almanachas ir šventė buvo savotiška sala sovietinės literatūros kasdienybėje“ (Kęstutis Nastopka)11; „Tie Poe­zijos pavasariai, tos mūsų žodžio šventės, sovietmečiu buvo mums ir suėjimų šurmulys, ir smagumėlis, ir atgaiva, ir pasididžiavimas, ir net rezistencija. Būtent rezistencija. Džiaukis tuo, ką turi, ginkis tuo, kuo gali“ (Henrikas Čigriejus)12. Nors atsiminimais galima kliautis su išlyga, amžininkų pasakojimuose išryškėja kai kurios bendrosios reikšmės. Viena iš tokių bendrai prisimenamų ypatybių apie „Poezijos pavasarį“ yra girtuok­lystės. Lietuvių festivalyje septintame dešimtmetyje svečiavęsis estų poetas Matsas Traatas prisiminė:­

Mus vežiojo į visokius kultūros namus ir kolūkius, grupei vadovavo nenuilstantis Antanas Drilinga. Prie rajonų ribos margą poetų būrį paprastai su duona ir druska sutikdavo rajono valdžia. Paskui jau vykdavo susitikimai su skaitytojais, eilėraščių skaitymai. […] Vietinė partinė valdžia nekantriai laukdavo poezijos vakaro pabaigos, kad galėtų greičiau atsidurti prie šventinio stalo. Kartą – tai buvo vėliau, neprisimenu, kuriais metais, nes aš kelis kartus dalyvavau Poezijos pavasaryje – sėdėjome prie stalo kartu su Semionu Bot­viniku, Leningrado gydytoju ir poetu, ir nebuvo galo tostams, reikėjo gerti degtinę. Galų gale Botvinikas man pasakė: „Nenusiminkit, Matsai, mudu tiesiog dėl vaizdo kilnosim stikliukus“. Taip mes išlikome gyvi.13

Rašytojas Herkus Kunčius romane Kolūkio metraščiai (2021) pasitelkdamas dokumentinę medžiagą apie „Poezijos pavasario“ šventę regionuose pasakojo taip:

Neretai garbių poetų sutiktuvės prie rajono ribos užsitęsdavo ne valandą ir ne dvi. Sočiai apsirūpinę valdiška degtine rajono partiniai veikėjai nenorėdavo dosniai nepavaišinę paleisti poetų, o šie nesipriešindavo. Tada apsiforminus valdžia su poetais imdavo broliautis – bučiuodavo vienas kitą į lūpas ir nesivaržydami, pamiršę duoną ir druską, be užkandos gėrė. Todėl kartais vieni bei kiti prarasdavo laiko nuojautą ir į kolūkį, kur poetų ant kolūkio ribos laukdavo kolūkio pirmininkas bei kolūkiečiai, atvykdavo ne tik gerokai pavėlavę, bet stipriai apšilę. Tačiau visa tai nieko nestebino, nes tokia buvo dešimtmetį gyvuojančios poezijos šventės tradicija.14

Festivalio atmosferos laisvumas ar suvaržymas priklausė nuo sociopolitinių aplinkybių. Ypač po didesnių visuotinių sukrėtimų (pavyzdžiui, Romo Kalantos susideginimo) saugumas priekabiau ieškojo nepaklusniųjų „elementų“ visuomenėje. Pavyzdžiui, Sigitas Geda prisimena festivalio atmosferą 1972 m., vos kelios savaitės po Kalantos viešo susideginimo, Kaune nuvilnijus masiniams jaunimo protestams prieš sovietų valdžią:

Martinaitis grįžo iš „Poezijos pavasario“, klausiu, kokia buvo auditorija? Sako, prie visų staliukų sėdėjo vyrai su vienodais mėlynais kostiumais ir gėrė mineralinį. Jie norėjo, kad vyktų šventė, kad parodytų, jog Lietuvoj nieko neatsitiko. Prisodino pilną salę saugumiečių ir komjaunimo sekretorių. Poetai dalyvauja, socializmas remiamas.15

Kaip matyti iš trumpos apžvalgos, „Poezijos pavasario“ festivalis buvo įvairiaplanis sovietmečio sociokultūrinis reiškinys, vertas atskiro tyrimo. Toliau įdėmiau pažvelkime į vieną svarbiausių festivalio atributų – poe­zijos almanachą.

Matmenys ir metmenys

Nuo pat 1965 m. iki nepriklausomybės atkūrimo kasmet festivaliui 10 000 tiražu buvo išleidžiama reprezentacinė einamųjų metų rinktinės poezijos knyga ir pardavinėjama šventės kioskuose, knygynuose, dovanojama festivalio dalyviams ir svečiams. Leidiniui parinkta originali, fotografijų ar meno albumą primenanti forma. Pirmųjų almanachų redakcinėje komisijoje dirbęs poetas Vytautas Rudokas prisimena: „Kai ką tais laikais šokiravo neįprastas [almanacho] formatas, sumanytas įžymaus grafiko Stasio Krasausko, su simboliška poezijos paukšte ant viršelio aplanko. Tas formatas buvo sumanytas ne šiaip sau, o tam, kad šalia poe­zijos posmų būtų galima spausdinti iškiliausius mūsų grafikų darbus, paliekant jiems pakankamai erdvės“16. Dailininkų (skirtingais metais – Krasausko, Rimtauto Gibavičiaus, Broniaus Leonavičiaus, Vytauto Valiaus, Sauliaus Chlebinsko ir kitų) meniškai apipavidalinta knyga buvo leidžiama horizontalaus formato su spalvingais popieriniais viršelio aplankais. Leidinyje tarp erdviai sumaketuotų eilėraščių spausdinta įvairių kartų lietuvių grafikų darbų – ypač modernistų (Domicelės Tarabildienės, Taidos Balčiūnienės, Albinos Makūnaitės, Vinco Kisarausko, Valentino Antanavičiaus, Saulės Kisarauskienės, Gražinos Didelytės, Petro Repšio, Ramunės Vėliuvienės ir kitų). Nuo 1986 m. almanacho formatas pakeistas į vertikalų, viršelis blizgiai laminuotas, be aplanko. Devinto dešimtmečio paskutinių metų ekonominį sunkmetį ir popieriaus stygių liudija suprastėjusi poligrafinė kokybė.

Kad ir ant kokio popieriaus – poetams, žinoma, svarbu matyti išspausdintus savo eilėraščius. Pavyzdžiui, Antanas A. Jonynas, kuris Poezijos pavasaryje debiutavo 1975 m. (dar neišleidęs savo pirmosios knygos), prisimena almanachą kaip tuo metu svarbią kūrybos sklaidos terpę: „Nepamirškim, kiek galimybių publikuotis buvo ir kokią konkurenciją tekdavo atlaikyti; truputį didesnė publikacija buvo net ir šiokia tokia garbė, o sudalyvauti pačiam festivaly ir visai smagi pramoga“17. Publikacijos almanache ar periodikoje galėjo veikti ir kaip tramplinas į solidesnę kūrybos sklaidą: pro almanacho ar žurnalo cenzūrą praėję tekstai, tikėtina, nebus išbraukti ir iš knygos, jei tokia planuota leisti.

Sprogus turinys

Almanachas be originalios poezijos skelbė ir skaitytojų atsiliepimus apie poeziją, literatūrologinius straipsnius, rašytojų anketas. Kitos almanacho rubrikos vadinosi „Iš poetinio palikimo“, „Iš pasaulinės poezijos“, „Nauji vardai“, „Pirmoji publikacija“, „Svečiuose – broliškos respublikos poetai“, literatūros kritikos skiltis.

Poezijos gerbėjai almanachus, kurie – bent jau regionuose – greitai dingdavo iš knygynų lentynų18, medžiodavo ir dėl naujausių lietuvių poetų eilėraščių, ir dėl užsienio, ypač Vakarų šalių, poezijos vertimų. Pavyzdžiui, 1965 m. rubrikoje „Iš pasaulinės poezijos“ buvo išspausdinta Federico García Lorcos poezijos (vertė Aleksys Churginas), 1968 m. pristatytas Dylanas Thomas (vertė Tomas Venclova), 1969 m. – Oskaras Milašius (vertė Tomas Venclova), Cezaris Vallejo (vertė Vytautas Bložė). Pamažu buvo išspausdinta Charles’io Baudelaire’o (vertė Tomas Venclova, 1971), Konstantino Kavafio (vertė Tomas Venclova, 1972), Rainerio Maria Rilke’s (vertė Sigitas Geda, 1973), Conrado Aikeno (vertė Tomas Venclova, 1973), Friedricho Hölderlino (vertė Aldona Puišytė, 1975), Paulio Éluard’o (vertė Tatjana Rostovaitė, 1975), Georgo Traklio (vertė Jonas Juškaitis, 1983), Lawrence’o Ferlinghetti (vertė Vytautas Rubavičius, 1985) ir kitų tekstų. Pavienių Vakarų poetų vertimų pasirodydavo ir Pergalėje, Literatūroje ir mene, Nemune, Vagos leidykla išleido kelias vertimų knygas ir antologiją XX a. Vakarų poetai19. Vis dėlto, jeigu apie almanachą galima galvoti (Jurijaus Lotmano pavyzdžiu) kaip apie tam tikrą kultūros tekstą, t. y. kolektyvinės sąmonės ar pasaulėvaizdžio reprezentaciją20, tai svarbu yra tai, kad leidinys kūrė išskirtinai koncentruotą poetinį diskursą, į vieną vietą sutelkiantį ir tuolaikinę lietuvių kūrybą bei literatūrinį palikimą, ir apskritai įvairių laikų, skirtingų kraštų poeziją (nuo Giesmių giesmės (1981), sanskrito lyrikos (1983), egiptiečių (1984), babiloniečių (1985) (vertė Sigitas Geda) iki naujausios socialistinio bloko, Afrikos ir Vakarų pasaulio šalių poezijos). Net jei almanachas – kartą per metus išeinantis reprezentacinis leidinys – netapo tarp skaitytojų itin populiaria, parankine knyga (tam reikėtų atskiro tikslingesnio tyrimo), jis vis vien generavo sodrų kūrybišką turinį ir bent patiems literatams teikė paskatą nuolat permąstyti poezijos procesą, ieškoti autentiškų balsų savo ir kitų poezijoje, versti.

Vienas aktyviausių Vakarų moderniosios poezijos vertėjų leidinyje (bent iki 1973 m.) buvo Tomas Venc­lova – su sovietine sistema tuo metu atvirai konfrontavęs jaunas poetas, dėl ko jo kūrybinė veikla, iš dalies ir vertimai, buvo ribojami21. Poezijos pavasaris spausdino ir daugiau tokių valdžiai neįtikusių poetų kūrybos – Jono Juškaičio, Sigito Gedos, Vytauto P. Bložės, Antano Kalanavičiaus. Pavyzdžiui, pirmajame almanacho tome buvo išspausdintos tokios Bložės eilėraščio eilutės:

Pamiškėm dar vaikščiojo šūviai.

Reikėjo peržengti

turgavietėj išrikiuotus lavonus,

eiti tolyn ir įrodyti,

kad žmogus – ne sraigtelis,

kibernetika – ne idealizmas.

Mes stovėjom prieš didelį kalną.

Atvertę galvas, žiūrėjom aukštyn.

Bet vieną naktį

Ilgas traukinys išvežė tave į rytus.

Eilinė sąskaita

Už kažkieno padarytus ir nepadarytus nusikaltimus.22

Nors 1965 m. – pats Atšilimo įkarštis, vis dėlto tremties ir partizanų represijų tema buvo draudžiama (apie tremtį ir partizanus oficialiai atvirai prabilta tik 1988 m. vasarą, atsivėrus specialiesiems fondams, pirmą kartą publikavus Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų fragmentus23).

Almanachas taip pat pasižymėjo tuo, kad pirmenybę teikė jauniems kūrėjams (pavyzdžiui, 1979 m. vyresnieji (Stasys Anglickis) net piktinosi, kad almanache spausdinta jaunų autorių po 6–7, o „senų“ poetų – po 1 eilėraštį24), be to, almanache „praeidavo“ tai, ko kituose leidiniuose dėl cenzūros būdavo neįmanoma skelbti25. Juškaitis pasakojo, kad nuo pat 1966 m., kai jam nežinant bičiuliai Aušra Marija Sluckaitė ir Juozas Aputis pateikė jo tekstų Poezijos pavasariui ir tie buvo išspausdinti, iki pat nepriklausomybės laiko almanache „praeidavo visa, ką duodavau – ir eilėraščiai, ir tekstai apie poeziją […], ir vertimai“26.

Fragmentai iš juodojo cenzūros sąrašo almanache būdavo pristatomi kaip natūrali literatūros istorijos dalis. Rubrikoje „Iš literatūrinio palikimo“ be sovietinio kanono autorių (Teofilio Tilvyčio, Juliaus Janonio, Antano Venclovos ir t. t.) buvo pristatyti ir šiaip jau nepageidautinų nepriklausomos Lietuvos ir išeivijos poetų tekstai: Algimanto Mackaus (1967, knyga 1972), Jono Meko (1969, knyga 1971), Liūnės Sutemos (1970, knyga 1992), prisiminimai apie tarpukario Kauno literatūrinį gyvenimą ir Juozą Tysliavą (1971), Henriko Radausko (1978, knyga 1980), Alfonso Nykos-Niliūno (1981, knyga 1989), Jono Aleksandriškio (Aisčio) (1983, knyga 1988) kūryba. Tiesa, Bernardo Brazdžionio eilėraščių almanache išspausdinta tik 1989 m.

Dideliu įvykiu tapo antrajame almanacho numeryje (1966) pirmą kartą sovietmečiu viešai paskelbti Vytauto Mačernio eilėraščiai su literatūrologo Vytauto Kubiliaus įvadu27; taip pat – Aušros Sluckaitės straipsnis apie Balio Sruogos lyriką28. Šiandieniniam žmogui sunku suvokti tokio „akibrokšto“ mastą (kalbėdami apie Sruogą ir Mačernį kritikai nevertino jų ideologiškai, kalbėjo apie estetinį pasaulėvaizdį), bet 1966 m. knyga dėl to buvo griežtai kritikuojama, LTSR Rašytojų sąjungos Poezijos sekcijoje ilgai diskutuota apie almanache peržengtas ribas.

Vadavietė

Meniškai vertingas, nors ideo­logiškai pavojingas turinys almanache neatsirasdavo savaime. Už festivalio organizavimą ir almanacho leidybą buvo atsakinga LTSR Rašytojų sąjungos Poezijos sekcija, kuri kasmet siūlydavo Rašytojų sąjungos valdybai patvirtinti nežymiai kintančią redakcinės komisijos sudėtį – 5–7 skirtingų kartų poetus ir literatūros kritikus (iš komisijos vienas narys – „atsakingasis redaktorius“; nuo 1971 m. skiriamas ir antrasis – „sudarytojas“). Pavyzdžiui, pirmąjį almanachą sudarė: Vacys Reimeris (atsakingasis redaktorius), Algimantas Baltakis, Vytautas P. Bložė, Vytautas Kubilius, Vytautas Rudokas; skandalingąjį 1966 m. leidinį – tie patys plius Marcelijus Martinaitis ir Vladas Šimkus. Apskritai daugiausia metų redakcinėje komisijoje dalyvavo Algimantas Baltakis, Albinas Bernotas, Vytautas Rudokas, Alfonsas Maldonis, Mykolas Karčiauskas, Sigitas Geda, nuo 1986 m. – Aleksas Dabulskis. Almanacho sudarytojai keisdavosi dažniau nei „atsakingieji redaktoriai“, kurie turėjo prisiimti atsakomybę už knygos „idėjinę liniją“ (nors, anot Antano A. Jonyno, bent devintojo dešimtmečio pradžioje, „nebuvo aršių tarybininkų toj redkolegijoj“29).

Sovietmečiui simptomiška, kad moteris į redakcinę kolegiją pirmą kartą įtraukta tik po 20 almanacho metų: 1984 m. – Viktorija Daujotytė, 1986 m. – Onė Baliukonytė, 1990 m. – Judita Vaičiūnaitė. Prie pirmųjų almanacho tomų, kaip pastebėta posėdyje, itin daug prisidėjo Aušra Marija Sluckaitė30, nors ji leidinių met­rikose nebuvo minima.

Poetų sekcijos posėdžių protokolų išlikę ne itin daug (po keletą kas kelerius metus), tačiau šiokį tokį įspūdį apie tai, kaip vyko konceptualieji almanacho rengimo darbai, susidaryti galima. Apskritai laikytasi nuostatos, kad festivalio knyga turėtų būti tam tikras metų poezijos „pjūvis“, „metraštis“, metinio poezijos proceso reprezentacija ir kartu – pasitelkiant kritikos straipsnius – to proceso refleksija. Kai 1969 m., pajutus poe­zijos festivalio inerciją, Rašytojų sąjungos valdyboje buvo svarstoma festivalio ateitis (ar jį apskritai tęsti ir kokiomis naujomis formomis), dėl almanacho, nors jį parengti ir nelengva (Vytautas Rudokas: „Ypač sunku surinkti rankraščius, nuo to priklauso ir pavėluotas įteikimas leidyklai“31), klausimų nekilo (Eduardas Mieželaitis: „Poezijos pavasaris“ mums atstoja poezijos žurnalą, kurį turi kitos šalys“32).

Protokoluose užfiksuotos poetų nuomonės apie naujausius almanacho tomus, reakcijos į ideologinius priekaištus leidiniui, ypač dėl nuolat pasigendamo „santykio su gyvenimu“ – pagrindinio socrealistinio meno principo.

Vargas dėl „vertybių gradacijos“

Aptariant minėtus 1966 m. almanacho „akibrokštus“ (Sluckaitės straipsnį apie Sruogos lyriką, Mačernio poe­zijos publikaciją), Vytautas Kubilius gautų pastabų pernelyg nesureikšmino. Pasiremdamas šeštame dešimtmetyje propaguota ideologine kliše, kad „Tarybų Lietuva yra kultūrinio palikimo tėvynė“33, jis siūlė pernelyg neatgailauti ir dėl Mačernio pristatymo almanache34, juolab kad, kaip pastebėjo susirinkime dalyvavęs teatrologas Dovydas Judelevičius, Mačernio „rankraščiai [jau seniai] eina, per rankas vaikšto“35. ­Poetas Juozas Macevičius tikėjo, kad radus deramą būdą, pamažu įmanoma viešumai pristatyti viską: „Taip. ­Išleisime savo laiku ir Brazdžionį, bet prieš tai reikia pagalvoti, kaip tai padaryti“36. Algimantui Baltakiui atrodė, kad Mačernį reikėjo anksčiau išleisti, bet svarbiausia „atsakingai pristatyti“ – „iš marksistinių pozicijų įvertinti rašytoją […], nes skaitytojas daug ko nežino, nesiorientuoja“37.

Baltakis, rengdamasis sudaryti kitą – 1967 m. – Poezijos pavasario leidinį ir reaguodamas į praėjusių metų skandalus, ypač stengėsi, kad Spalio revoliucijos 50-me­čiui dedikuotasis nenuviltų partijos. Daug nerimo kėlė literatūros kritikos situacija. Baltakis nuogąstavo, kad jauni kritikai vengia komentuoti pasaulėžiūrinius dalykus, kad nekalba apie partiškumą nei liaudiškumą38. Anot Literatūros ir meno redaktoriaus ir almanacho redakcinės komisijos nario Vacio Reimerio, jaunieji:

giliai nagrinėja kūrinį, bet kartais per daug „garbanotai“ rašo. Ir jauni labiau ambicingi, jie nesileidžia redaguojami, taisomi. Kaip su jais dirbti, bendradarbiauti? Trūksta jauniems pasaulėžiūros, gilesnio politinio išsilavinimo, nors jie ir baigę mokslus Maskvoje gerose mokyklose.39

Tokie priekaištai jaunajai­ kri­tikų kartai dėl „nesveikų požiūrių nagrinėjant šių dienų poeziją“, dėl „ribojimosi siauromis estetinėmis išvadomis“, „neaiškios vertybių gradacijos“, dėl „fetišizuojamo daugiareikšmiškumo“40 buvo kartojami nuolatos. Sekcijos susirinkimuose netrūko literatų, prižiūrinčių, kad bendras „tikslas – įgyvendinti partijos liniją meninės kūrybos srityje“41 nebūtų pamestas (pavyzdžiui, Baltakis, Alfonsas Bieliauskas, Macevičius, Reimeris, Ričardas Pakalniškis ir kiti), tačiau diskusijas gyvino kolegos, palaikantys kūrinio formų įvairovę, meno kalbos savarankiškumą (Bložė, Kubilius, Geda, Martinaitis). Pavyzdžiui, vyresniosios kartos poetas Stasys Anglickis kritikavo dar pirmajame Poezijos pavasario tome pastebėtą naują tendenciją – eilėraščių rašymą be skyrybos ženk­lų („Man patinka eilėraščiai su kableliais ir taškais, nuo jų nereikia atsisakyti“42). Bložė jam išaiškinęs, kad toks formalumas poezijoje turi tradiciją ir idėjiškai nėra kenksmingas: „Poezijos skyryba sąlygiškas dalykas, prisiminkime S. Nėrį. Tai kūrybinės laisvės dalykas, kuris nepakreips kūrinio idėjinės pusės“43.

Rašytojų sąjungos sekcijose periodiškai, pagal iš anksto numatytą planą, vykdavo teminiai seminarai, kuriuose būdavo aptariama lietuvių ir pasaulio poezija (pavyzdžiui, 1978 m. gruodį – Alfonso Nykos-Niliūno portretas, atsakingi – Karčiauskas, Geda; 1979 m. kovą – lietuviško rimo teorija ir praktika, pranešėjas – Juozas Girdzijauskas, atsakingas – Baltakis44). Kartais tų seminarų medžiaga virsdavo publikacijomis almanache, tačiau ne visada. Pavyzdžiui, 1972 m. rugsėjį seminarą „Žymiausi lietuvių emigracijos poetai“ įsipa­reigojo surengti Reimeris, įtraukdamas jaunųjų poetų ir kritikų pranešimus apie atskirus išeivijos autorius45, tačiau po 1972 m. pavasario masinių protestų Kaune bent penkerius metus lietuvių išeivijos publikacijų almanache nebuvo.

1971–1973 m. almanacho redakcinei komisijai priklausęs Nastopka prisimena, kaip 1973 m. audituoti leidinio turinį buvo paskirtas leidyklos Vaga vyriausiasis redaktorius Kazys Ambrasas ir iš Martinaičio sudaryto almanacho savavališkai išėmė daug tekstų:

tarp jų – Tomo Venclovos eiles ir straipsnį apie Jurgį Baltrušaitį. Protestuodami prieš tokį elgesį drauge su Marcelijumi Martinaičiu, kuris buvo šio tomo sudarytojas, pasitraukėme iš „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos. Vėl joje dalyvavau 1978–1980 m., kai leidinio atsakomuoju redaktoriumi buvo Vytautas Rudokas, taip pat palaikęs nepageidaujamų autorių spausdinimą.46

Taigi cenzūra dirbo savo darbą, o ypač priekabiai – prieš režimą nukreiptų sujudimų (pavyzdžiui, po Kalantos susideginimo) laiku. Vis dėlto almanachas garsėjo kaip sąlygiškai liberalus literatūros sklaidos kanalas. Tokią situaciją greičiausiai lėmė vėlyvajam sovietmečiui gana bendra praktika: nors leidinys buvo ideologinės struktūros dalis, užprogramuotas aptarnauti režimą, – „programa“ neveikė mechaniškai tiksliai dėl sunkiai sukontroliuojamo žmogiškojo aspekto. Pavyzdžiui, Jonynas prisimena, kaip vyko darbas 1981 m. redakcinėje komisijoje (kartu su Rudoku, Karčiausku, Martinaičiu ir Nastopka), kurioje jis buvo jauniau-
sias narys:

Kažkokių aršesnių susikirtimų net nelabai pamenu, jei kam kas labai patikdavo, kiti nepuldavo labai prieštarauti – dėl atmestinų, silpnesnių irgi daugmaž sutardavom. Aišku, būdavo ir padiskutavimų, nors aš gal ir nebuvau aktyviausias jų dalyvis. Kažkiek buvo laikomasi ir „rango“ – RS narys ar ne, tų šiaip jau visai iš kolegiškumo nenubrokydavo, vieną du eilė­raščius palikdami; į vertus jaunuosius buvo tikrai palankus ir palaikantis požiūris. Apskritai atsimenu labai geranorišką ir draugišką atmosferą, gal kad ir visi kolegijos nariai nebuvo aršūs ir kategoriški žmonės, gal Rudokas kartais griežtesnių pozicijų prisilaikydavo, nors ir tai…47

Redakcinėje komisijoje įvairių kartų, skirtingų kūrybinių nuostatų literatai iš esmės buvo nusiteikę kolegiškai ir tolerantiškai vieni kitų skoniams ir nuomonėms. Tiesa, privalomus nurodymus įvykdydavo („kažkiek“ atsižvelgdavo į publikacijų autorių statusą; dedikuodavo turinį oficialiems minėjimams), tačiau, kaip pastebi sovietmečio tyrinėtojai, stagnacijos laikotarpiu žmonių santykis su sistema darėsi vis aiškiau dvilypis, išsisluoksniavęs į formalias privalomąsias praktikas (duoklę sistemai) ir asmeninį suinteresuotumą kitais, nei tikisi režimas, dalykais (pavyzdžiui, akiračio plėtimu, žiniomis, išsilavinimu; kūrybiniais eksperimentais; smagiu bendravimu; materialinėmis privilegijomis ir t. t.)48. Toks dvigubas santykis su oficialiomis pareigomis (įvykdymas to, kas privaloma, ir disponavimas atliekamais resursais) kūrė sąlygišką laisvės erdvę auten­tiškiems interesams ir saviraiškai.

Suvokimą plečianti kritika

Aptariamu laikotarpiu Rašytojų sąjungos valdyba vienu svarbiausių literatūros leidinių rūpesčių laikė silp­ną kritikos sritį. Naujos kartos kritikai ir poetai, jeigu patys tais metais nepriklausė almanacho sudarytojų kolegijai (kaip, pavyzdžiui, Martinaitis, Nastopka, palikę redakcinę kolegiją 1973 m.), sekė almanacho gyvavimą ir recenzuodavo negailėdami pastabų, kartu keldami kartelę poezijai, formuodami meno autentiškumo lūkestį. Vienam aktyviausių kritikų Nastopkai 1969 m. Poezijos pavasario tome būtent Vlado Šimkaus, Sigito Gedos, Tomo Venclovos, Jono Juškaičio, Marcelijaus Martinaičio, Jono Meko eilėraščiai atrodė vertingiausi, o bendras fonas – nykus, nuobodus („Jei iš šiemetinio „Poezijos pavasario“ mėgintume atkurti dvasinį amžininko portretą, jis išeitų gan blyškus“49). Geda taip pat vis kritikuodavo almanache spausdintos poezijos idėjinį ir estetinį suvienodėjimą sakydamas:

užtenka vienam poetui parašyti geresnį eilėraštį, užtenka kam nors jį pagirti spaudoje, kaip pasipila dešimtys panašių – ir išraiška, ir nuotaika, ir melodija… Kartais peršasi mintis, gal mes gyvename kolektyvinės kūrybos (kaip folkloras) metus, kur visiems būdavo galima taisyti ir tobulinti, pritaikant prie savo skonio…50

Sistemai lojaliems Rašytojų sąjungos kolegoms neįtiko ir Martinaičio recenzijos – dėl susitelkimo į „subjektyvizmą“, estetiškumą (Pakalniškis)51. Panašiu metu literatūros lauke (įvairiuose leidiniuose) veikė bent keletas už poezijos autonomiškumą kovojusių kritikų, kurie, nors ir siutino cenzūrą (pavyzdžiui, Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“52), neleido „socrealistams“ patogiai jaustis su savo retrogradiškomis pažiūromis. Viena vertus, socrealistinę tradiciją palaikantys literatai piktinosi jaunųjų kritikų laisvamaniškumu, jų domėjimusi vien estetiniais aspektais poezijoje:

Robijamasi siauromis estetinėmis išvadomis. […] imamas fetišizuoti daugiareikšmiškumas, sudėtingumas. Išryškėja, jei kūrinys „nesuprantamas“, supersudėtingas – geras. Atveriamas kelias šarlataniškumui mene. (Algimantas Baltakis)53

Man atrodo, kad [kritikos] lyderiais gali būti tikri marksistiniai, gilaus idėjinio pagrindo kritikai, ne tokie, kurie, kaip Nastopka, nagrinėja vien estetinę pusę. (Tatjana Rostovaitė)54

Kita vertus, literatūrinė nomenklatūra paisė „nenaudėlių“ modernistų nuomonių (anot Baltakio: „Yra literatūrinė opozicija, kuri mus formuoja, parodo situaciją“55). Galima manyti, kad kai kuriais atvejais aukštesnius postus užimantys poetai, smerkdami modernius autorius, tiesiog atlikdavo KGB pavestas užduotis, net jei patys manydavo ir kitaip56. Pamažu, į poetų sekcijos veiklą įsiliejus jauniems literatams (Kornelijui Plateliui, Sauliui Žukui), kategoriškas ideologijos sergėtojų tonas švelnėjo (Pakalniškis: „Teisus K. Platelis: Kiek­vienas poetas savaip įdomus. Bet ir vertės akcentai būtini“57). Lotmanas tokią nuostatų kaitą kultūros lauke (kolektyvinėje sąmonėje) aiškintų įtampa tarp „pagrindinės“ nuomonės ir „periferinių“ požiūrių, kurie sąveikaudami perstruktūruoja dominuojančias pozicijas.

Kodėl Trojos arklys?

Apibendrinkime panoraminiu planu: „Poezijos pavasario“ festivalis ir almanachas sovietų režimo kontroliuojamame lietuvių literatūros lauke atsirado paties režimo pastangomis – su dideliu, strateginiu palaikymu šventei ir leidiniui kaip ideologinės propagandos priemonei. Tačiau šis propagandos modelis, nekaltas kaip poetinis paukštės vaizdinys, greitai ėmė transformuotis iš vidaus – per „sprogų“ turinį (per ideologiškai pavojingas lietuvių literatūrinio palikimo publikacijas, išeivijos autorių, Vakarų modernistų eilėraščių vertimus, socrea­lizmo standarto neatitinkančią jaunų autorių kūrybą). Lotmanas netikėtus, tarsi iš kitos kultūrinės terpės atklydusius reiškinius, kurie perstruktūruoja lauką, vadino „sprogimais“. Poezijos pavasario publikacijos nebuvo tokio lygio – lauką perstruktūruojantys – „sprogimai“, tačiau, kaip rodo poetų liudijimai apie kūrybišką tarpusavio bendravimą, besiplečiančius estetinius interesus, almanacho turinys smulkesniu mastu galėjo minimaliai ardyti sistemos monumentalumą (bent jau almanacho kontekste), kurti įtrūkius, „sprogimo“ galimybę. Tokią galimybę pagrindžia, pavyzdžiui, skaitytojos, aštunto dešimtmečio moksleivės Živilės Pipinytės prisiminimai apie Venclovos vertimų reikšmę jos mokyklinių metų savišvietai:

Kiekvienas jo išverstas poetas, knygos fragmentas ir pan. skatino ieškoti kitų to paties ar tik kokioje smulkutėje išnašoje nurodyto autoriaus kūrinių, pagaliau mokytis kitų kalbų, kai pasirodė, jog ne viskas prieinama lietuviškai ar rusiškai. […] [T]ie visas cenzūras praėję vertimai ar straipsniai kūrė visiškai nuo oficia­liosios ideologijos nepriklausomą intelektinę perspektyvą, skatino savarankiškai vertinti, o jau kiek vėliau – visais būdais ieškoti savilaidos leidinių.58

Nors almanachas buvo oficialaus ideologijos aparato dalis, jo veikimas daug priklausė nuo universalios žmogiškos savybės – kūrybiškumo, įprastai peržengiančio sistemų ribas. Poezijos pavasario atveju kūrybiškumu naudojosi ir poetai, ieškodami „naujų išraiškos formų“, autentiškumo savo ir kitų kūryboje, ir skaitytojai, paveikti gero eilėraščio įtaigos. Kūrybiškumo komunikacinį aspektą stiprino gyvi „Poezijos pavasario“ skaitymai, poetų susitikimai vienų su kitais ir su skaitytojais, taip pat redakcinės kolegijos (bičiuliškai nusiteikusių grupelės poetų) susirinkimai. Nors leidinio turinį prižiūrėjo atsakingieji redaktoriai ir Glavlito paskirti cenzoriai, knygą kūrė ir skaitė žmonės, kuriems rūpėjo ir pati poezija kaip savarankiškas menas („Čia [almanachas] vis dėlto poetų pramanas buvo“59). Almanachas kaip koncentruotas ir pamažu kintantis poezijos ir kalbėjimo apie poeziją srautas, sovietmečiu stingant diskurso įvairovės, teikė impulsų plačiajai visuomenei autentiškiau mąstyti, kai ką sužinoti apie lietuvių ir pasaulio literatūrą, laisvintis iš mąstymo šablonų. Iš jų laisvinosi, arba prie naujų dominuojančių krypčių palaipsniui prisitaikė, ir kai kurie poezijos sekcijos susirinkimuose diskutuodavę senieji nomenklatūriniai literatai. Taigi Poezijos pavasaris – kaip kūrybiško mąstymo platforma – nelyg Trojos arklys, pačių ideologų įvežtas į miestą, nepastebimai į lietuvių literatūrinį gyvenimą įgabeno „sprogaus“ turinio, kuris, tikėtina, paskatino kūrybiškumo mainus, meno autentiškumo siekį, mentaliteto laisvėjimą. Įvykusias transformacijas (persipynusias ir su sociopolitinio konteksto pokyčiais) liudija Sąjūdžio metų tomai (itin patriotinio turinio) ir almanacho istorijos tąsa iki šių dienų.

Vaidilutės prie uždegto Poezijos pavasario aukuro. 1974. Michailo Ogajaus nuotrauka. LCVA
Poetas Eduardas Mieželaitis 1969 m. Poezijos pavasario šventės Palemone metu lydimas merginų neša šventinę ugnį. Arnoldo Baryso nuotrauka. LCVA
Kaišiadoriečių atstovės – merginos tautiniais drabužiais, su duona ir druska sutinka 1973 m. Poezijos pavasario svečius. Iš kairės: gruzinų poetas Morisas Pocchišvilis, lietuvių poetas Alfonas Maldonis ir gruzinų poetas Džansugas Čarkvianis. Prano Duboso nuotrauka. LCVA

Straipsnis parengtas vykdant projektą, bendrai finansuojamą Euro­pos socialinio fondo lėšomis pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (Nr. 09.3.3-LMT-K-712-19-0168).

1 Tai dažnai perfrazuojama rusų poeto Jevgenijaus Jevtušenkos eilėraščio (1964) eilutė „Поэт в России больше, чем поэт“ („Poetas Rusijoje daugiau nei poetas“).

2 „Respublikoje – poezijos šventė“, į klausimus atsako LTSR Rašytojų sąjungos valdybos sekretorius poetas Juozas Macevičius, Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkės pavaduotoja Janina Narkevičiūtė ir partijos Pasvalio rajono komiteto sekretorius Antanas Paškevičius, in: Literatūra ir menas, 1966-06-16, p. 1.

3 Išrašas iš LTSR Rašytojų sąjungos valdybos posėdžio protokolo, 1969-06-16, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 544, p. 12.

4 Pagal minėtą nutarimą 1957 m. Pagėgių rajone ant Rambyno kalno surengta Joninių šventė pašalinus religinius motyvus. Į renginį susirinko daug žmonių (teigiama, kad apie 30 000), todėl kitais metais Jonines suplanuota švęsti visoje šalyje; žr. Arūnas Streikus, „Apie antikrikščioniškus sovietinių švenčių ir apeigų tikslus“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2003, Nr. 10, p. 514.

5 Festivalis „Poezijos dienos“ 1965 m. pradėtas rengti ir Rygoje; kiek­vieną rudenį vyksta iki šiol.

6 Kadrai iš Maskvos politechnikos muziejuje vykusio poezijos vakaro panaudoti Marleno Chucijevo filme Iljičiaus užkarda (Заставa Ильича, 1964); fragmentai: https://youtu.be/oCicLaJvTgo, (2022-07-06).

7 Pvz., Krasauskas sukūrė estampą, kuris tapo rusų literatūros ir meno žurnalo Jaunystė (eina nuo 1955 m.) emblema, iliustravo Marcinkevičiaus knygą Kraujas ir pelenai (1960), Roždestvenskio Rekviem (1961), Mieželaičio Žmogus (1961) ir kt.

8 Apie sovietmečio šventes kaip „politinės religijos“ ritualus žr. Christel Lane, The Rites of Rulers: Ritual in Industrial Society – The Soviet Case, Cambridge: Cambridge University Press, 1981.

9 Išrašas iš LTSR Rašytojų sąjungos valdybos posėdžio protokolo, 1969-06-16, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 544, p. 13.

10 „Skrisk, Poezijos paukšte…“, redakcinės komisijos žodis, in: Poe­zijos pavasaris’79, sudarytojas Mykolas Karčiauskas, Vilnius: Vaga, 1979, p. 21.

11 Kęstučio Nastopkos elektroninis laiškas, 2021-09-21, in: Akvilės Rėklaitytės asmeninis archyvas.

12 Henrikas Čigriejus, „Penkiasdešimt Poezijos pavasarių“, in: Metai, 2014, Nr. 7, in: http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/7700-penkiasdesimt-poezijos-pavasariu, (2022-07-06).

13 Mats Traat, „Džiaugiuosi, kad Poezijos pavasaris gyvas“, in: Poe­zijos pavasaris 2014, in: https://rasytojai.lt/poezijos-pavasaris-2014, (2022-07-06).

14 Herkus Kunčius,„Į kolūkį atplasnoja „Poezijos pavasario“ paukštė“, in: Literatūra ir menas, 2020-07-24, in: https://literaturairmenas.lt/proza/herkus-kuncius-i-koluki-atplasnoja-poezijos-pavasario-paukste.

15 „Atlydys“, pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą, in: Metai, 1994, Nr. 10, p. 93–94.

16 „Vėjas į veidą…“, su poetu Vytautu Rudoku kalbasi Vytautas Skripka, in: Poezijos pavasaris’88, sudarytojas Jonas Strielkūnas, Vilnius: Vaga, 1988, p. 39.

17 Pokalbis su Antanu A. Jonynu, 2022-04-25, in: Akvilės Rėklaitytės asmeninis archyvas.

18 Pokalbis su Gražina Kadžyte, 2022-05-06, in: Akvilės Rėklaitytės asmeninis archyvas.

19 Pvz., Federikas Garsija Lorka, Kryžkelė: Eilėraščiai, iš ispanų kalbos vertė Aleksys Churginas, Vilnius: Vaga, 1966; XX a. Vakarų poetai: Antologija, sudarytojai Galina Baužytė-Čepinskienė, Tomas Venclova, Elena Kuosaitė, Meilutė Zulonienė, C. Gecienė, Natalija Trauberg, Vytautas Bložė, Vytautas Karalius, Vilnius: Vaga, 1969; Raineris Marija Rilkė, Poezija, sudarytojas Leonas Petravičius, vertė Jonas Juškaitis, Vytautas P. Bložė, Janina Degutytė, Vilnius: Vaga, 1975.

20 Jurij Lotman, Kultūros semiotika, sudarė Arūnas Sverdiolas, vertė Donata Mitaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 81.

21 1972 m. Venclova Vagos leidyklai įteikė savo verstų rusų, lenkų, prancūzų, anglų, amerikiečių poetų eilėraščių rinktinę pavadinimu Choras. Iš pasaulio poezijos, tačiau leidykla knygą spausdinti atsisakė, nes esą dauguma vertimų jau paskelbti spaudoje, be to, redaktoriui abejonių kėlė knygos sudarymo principas (pavyzdžiui, rusų poeziją rinktinėje reprezentavo Anos Achmatovos, Boriso Pasternako, Osipo Mandelštamo, Velimiro Clebnikovo vertimai) (žr. Donata Mitaitė, Tomas Venclova: Biografijos ir kūrybos ženklai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 52–53).

22 Vytautas Bložė, „Novelė apie klasės draugą“, in: Poezijos pavasaris’65, atsakingasis redaktorius Vacys Reimeris, Vilnius: Vaga, 1965, p. 158.

23 Justinas Marcinkevičius, „Reabilituota – 1970 metais“, in: Literatūra ir menas, 1988-05-28; Dalia Grinkevičiūtė, „Atsiminimai“, in: Sietynas, 1988, Nr. 1, p. 138–160; Dalia Grinkevičiūtė, „Lietuviai prie Laptevų jūros“, in: Pergalė, 1988, Nr. 8, p. 151–165.

24 Poetų sekcijos ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo protokolas, 1979-11-22, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 831, p. 70.

25 Kęstučio Nastopkos elektroninis laiškas, 2021-09-21.

26 Jonas Juškaitis, „Penkiasdešimt Poezijos pavasarių“, in: Metai, 2014, Nr. 7.

27 Vytautas Kubilius, „Vytauto Mačernio lyrika“, in: Poezijos pavasaris’66, atsakingasis redaktorius Vacys Reimeris, Vilnius: Vaga, 1966, p. 158–159.

28 Aušra Sluckaitė, „Balys Sruoga – lyrikas“, in: Poezijos pavasaris’66, p. 132–140.

29 Pokalbis su Antanu A. Jonynu.

30 LTSR Rašytojų sąjungos Poetų sekcijos susirinkimo protokolas, 1966-09-30, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 498, p. 10.

31 LTSR Rašytojų sąjungos valdybos posėdžio protokolas, 1969-06-10, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 544, p. 6.

32 Ibid.

33 Pvz., atstatyta Trakų pilis, 1965 m. priimtas nutarimas steigti Liaudies buities muziejų Rumšiškėse, įkurtos LTSR liaudies meno ir kraštotyros draugijos, legalizuoti etnografiniai tyrimai, ėmė kurtis folkloriniai dainų ir šokių ansambliai. „Kultūrinio palikimo pervertinimas buvo glaudžiai susijęs su sovietų valdžios pastangomis formuoti naują istorinę atmintį“ (Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, „Įvadas“, in: Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990: Dokumentų rinkinys, sudarė Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005, p. 15).

34 LTSR Rašytojų sąjungos Poetų sekcijos susirinkimo protokolas, 1966-09-30, p. 11.

35 Ibid., p. 12.

36 Ibid., p. 10.

37 Ibid., p. 12.

38 LTSR Rašytojų sąjungos valdybos išplėstinio posėdžio protokolas, 1966-12-27, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 504, p. 20.

39 Ibid., p. 22.

40 LTSR Rašytojų sąjungos poetų sekcijos susirinkimo protokolas, 1977-02-10, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 726, p. 11.

41 Ibid.

42 LTSR Rašytojų sąjungos Poetų sekcijos susirinkimo protokolas, 1966-09-30, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 498, p. 8.

43 Ibid.

44 LTSR Rašytojų sąjungos Poetų sekcijos 1978/1979 metų darbo planas, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 831, p. 6.

45 LTSR Rašytojų sąjungos Poetų sekcijos biuro posėdžio protokolas, 1971-10-10, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 587, p. 24.

46 Kęstučio Nastopkos elektroninis laiškas.

47 Pokalbis su Antanu A. Jonynu.

48 Įvairių teoretikų (pavyzdžiui, Alexei Yurchak) dvilypių socialinių praktikų modelį Brežnevo laikų Lietuvos visuomenei tirti yra pritaikęs Tomas Vaiseta, Nuobodulio visuomenė: Kasdienybė ir ideologija soviet­mečiu (1964–1984), Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2014, p. 24–27.

49 Kęstutis Nastopka, „Penktasis „Poezijos pavasaris“, in: Literatūra ir menas, 1969-08-02, p. 6.

50 Sigitas Geda, „Kuo alsuoja poezija“, in: Pergalė, 1976, Nr. 8, p. 169.

51 LTSR Rašytojų sąjungos Poetų sekcijos susirinkimo protokolas, 1977-02-10, p. 12.

52 Vytautas Kubilius, „Talento mįslės“, in: Nemunas, 1972, Nr. 2, p. 17–20.

53 LTSR Rašytojų sąjungos Poetų sekcijos ataskaitinio rinkiminio susirinkimo protokolas, 1978-11-01, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 764, p. 5.

54 Ibid.

55 Ibid.

56 Rimantas Kmita, „Literatūrinės institucijos“, in: Sovietmečio lietuvių literatūra: Reiškiniai ir sąvokos, sudarytojai Algis Kalėda, Rimantas Kmita, Dalia Satkauskytė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 101.

57 LTSR Rašytojų sąjungos Poetų sekcijos susirinkimo protokolas, 1985-02-27, in: LMMA, f. 34, ap. 1, b. 934, p. 19.

58 Cit. iš: Donata Mitaitė, op. cit., p. 52.

59 Pokalbis su Antanu A. Jonynu.