Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Parodos „Theatrum biblicum: Velykų preliudijos scenovaizdžiai“ ekspozicijos fragmentai. 2023. Ingos Juodytės nuotraukos

Žiniasklaida kaip niekad išsamiai informavo apie „Theatrum biblicum: Velykų preliudijos scenovaizdžiai“ – Velykų dekoracijoms skirtą Bažnytinio paveldo muziejaus parodą, kuruotą Astos Giniūnienės (2023-03-15–09-02).
Tai nebe pirma pastarųjų metų šio muziejaus ekspozicija, kuri priartina religinės kultūros palikimą ne tik paviešindama naujai atrastus ar gerai užmirštus artefaktus, bet ir ieškodama neįprastos, netikėtai aktualios žiūrovui prieigos. Tos parodos („Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“, „Corpisanti: Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“, etc.) paskatina plačiau mąstyti ir pagalvoti apie tikinčiųjų bendruomenę, jos mentaliteto pokyčius ir sąsajas tarp skirtingų vienalaikės kultūros sluoksnių. Atveria žiūrovo akis naujam žvilgsniui. Būtent žiūrovo. Ankstesnių šimtmečių žmogus nebuvo žiūrovas, jis buvo tikintysis. Žiūrėtojas, žiūrintis maldininkas. Jį su šiuolaikiniu žiūrovu per amžių atstumą susieja regėjimo geba, žvilgsnis. Kyla paradoksali mintis, kad šie užmiršti, palėpėse dulkėję velykinio meno objektai dabartiniam žiūrovui tapo savaip artimesni, negu buvo prieš trisdešimt ar penkiasdešimt metų. Jie priartėjo.

Kai po Vatikano II Susirinkimo XX a. antroje pusėje imtasi atnaujinti ir suaktualinti bažnyčios vizualinę kalbą, viskas prasidėjo nuo švarinimo. Kažkas panašaus jau vyko prieš 400 metų, nuo XVI a. antros pusės, po bažnytinio Tridento Susirinkimo. Tuomet vizualinis apsivalymas vyko atsisakant Viduramžiais susikaupusių „apnašų“, t. y. visko, kas tiesiogiai nesusiję su liturgija ir kas komplikuoja pagrindinių tikėjimo tiesų sklaidą. Panašiai ir XX a. viduryje buvo atsisakyta daugelio galbūt antraeilių dalykų, kurie nėra būtinybė, bet praeityje buvo glaudžiai susiję ir su liturgija, ir su procesijomis, žmonių pamaldumo papročiais, ritualais (pavyzdžiui, zakristijų komodose teberandame išlikusių barokinių dalmatikų, manipulių, bursų). Paradoksalu, bet ilgainiui vis labiau aiškėja, kad dalis tikinčiųjų pasiilgo ir mielai laukia praturtintos apeigų eigos, gausesnių pašventinimų, retorikos ir judesio elementų, daugiau vaizdų, daugiau visokių interaktyviai stimuliuojančių, žmogų įtraukiančių detalių. Toks jau tas žiūrėtojas, toks žvilgsnio alkis. Matyt, biblinio teatro apraiškos bažnyčioje atsirado neatsitiktinai. Dabar jau kurį laiką stebime, kaip dalis primirštų vizualinių raiškų sugrįžta.

Po Vatikano II Susirinkimo, per pamaldumo praktikų askezės laikotarpį ne tik bažnyčių šeimininkai, bet ir mokslinės ekspedicijos, tyrinėjančios bažnyčių paveldą, kreipė nepakankamai dėmesio į užkampiuose sudėtus velykinių (ir kitų) inscenizacijų frag­mentus, net ne visus juos fiksavo. Ir štai vėl paradoksas. Iš viso pasaulinio nealtorinio vizualiojo paveldo geriausiai išliko tai, kas savo laiku pakliuvo į pasaulietinių muziejų rinkinius, bet ten pateko ne kaip bažnytiniai objektai, o kaip meno kūriniai. Pavyzdžiui, garsieji Kristaus karsto atvaizdai. Andrea Mantegna’os Apraudojimas iš Milano Brera muziejaus (paveikslas, kuriame Kristus pavaizduotas neįprastu rakursu, žvelgiant nuo žaizdotų pėdų, atgręžtų į mus, link galvos. Jis vėliau inspiravo Salvadorą Dali). Arba – negailestingai natūralistinis Hanso Holbeino Kristus karste. Juk abu šie šedevrai tikriausiai buvo velykinės įrangos dalis. Ir ne tik dekoracijos – visi sakralūs kūriniai, atsiradę dėl tikėjimo, iki šiol yra vertinami būtent kaip meno kūriniai, ir atrenkami bei saugomi (arba brangiai parduodami) taikant XX a. susiformavusius estetinius kriterijus. O šie lėtai, bet neišvengiamai transformuojasi.

Šiuolaikinė visuomenė jau iškopė iš XX amžiaus, jos meninė žiūra ir stiliaus samprata, atitikusi modernizmo epochą, gerokai pasikeitė. Nepasakyčiau, kad visuotinai įsivyravo postmodernistinis skonis, bet tikrai plačiai reiškiasi vizualinė šiuolaikinių medijų įtaka. Tiesiogiai ir netiesiogiai. Tai mums padeda kitaip, ne per XIX, bet ir ne per XX a. akinius pamatyti ir figūrinius relikvijorius iš ankstesnės muziejaus parodos, ir velykines inscenizacijas. Kas būtent pasikeitė?

Mano galva, esminis pokytis liečia istorijos pasakojimą. Šiandien vertinant dailės kūrinius, kritikai pirmiausia aptaria kūrinio koncepciją ir naratyvą. O juk dar prieš porą dešimt­mečių „literatūriškumas“ buvo laikomas tapybos yda. Šioje parodoje eksponuojamos Velykų inscenizacijos yra konceptualios. Pirmiausia minėtina buvusi velykinė altoriaus uždanga iš Švėkšnos. Tokios uždangos – tai Viduramžių Europos tradicija, prasitęsusi iki Baroko. Anot parodos kuratorės Astos Giniūnienės, uždanga atlikdavo vizualinio pasninko funkciją, nes iki pat Prisikėlimo slėpdavo nuo žiūrėtojų – maldininkų – mišių ceremonijos vyksmą. Joje buvo pavaizduotos Senojo Testamento scenos, išpranašavusios Kristaus istorijos epizodus ir pamokas. Jas prisimindami žiūrėtojai pasiruošdavo Velykų kulminacijai. XIX a. už­danga buvo supjaustyta į atskirus paveikslus, o dabar Giniūnienei pavyko rekonstruoti jos visumą. Minėtos scenos, dabar paveikslai, turi kartušus su komentarais. Tie užrašai sujungia vaizdus į rišlią programinę visumą, tai neatskiriama bendro sumanymo ir vaizdo dalis, paaiškinanti bendrą idėją, kuri nuosekliai vystoma per visą uždangą. Analogiškai konstruojama ir šiuolaikinių konceptualių kompozicijų visuma. Tekstai sudaro būtiną jos dalį.

Šiuolaikiniame mene, palyginus su modernizmo kūriniais, kur kas mažiau žiūrima, kaip artefaktas padarytas – iš kokių medžiagų, kokia maniera, kokiomis priemonėmis suformuotas. Už materialumą daug svarbiau bend­ras įspūdis, įtraukiantis žiūrovą ir paverčiantis jį reginio (teatro) dalyviu. Baroko interjerų vaizdo kūrėjai naudodavo stiuką, spalvas, veidrodėlius, dirbtinį marmurą ir kitas nebūtinai taurias ir brangias medžiagas. Tapytos dekoracijos jungdavosi su materialiais, skulptūriniais paviršiais ir su tikrais daiktais. (Parodoje tuo principu suformuotos tapybinės dekoracijos ant lentų, kurių viršuje arba pavaizduoto asmens širdies vietoje išpjautos ert­mės monstrancijai su ostija išstatyti.) Nors ir keista, tačiau dabartinės medijos konceptualiame mene sukuria iš esmės panašius efektus, kokius savo laiku turėtomis priemonėmis išgaudavo barokinė sienų tapyba ir teatras. Dabar mene vėl tapo itin svarbus šviesos vaidmuo, erdvių iliuzija ir simbolinės personažų sąšaukos, išgaunamos jų gestų ir žvilgsnių pagalba. Nematerialios medijos neretai netgi nustelbia arba išstumia medžiagiškąsias.

Baroko instaliacijose yra ir papildomų detalių, kurios nebūtinai turi vien simbolinę prasmę ir ne visos nutapytos pagal ikonografinės tradicijos kanonus. Lieka vietos dailininko fantazijai. Štai ir šioje parodoje galbūt žiūrovo žvilgsnį patrauks kokia fantastinė pilis pasakojimo apie Lotą arba Joną fone. Arba nuostabūs liūtai su žmonių veidais. Taip, liūtai Danieliaus duobėje ir ankstesnėje ikonografijoje kartais būdavo vaizduojami su žmonių veidais, betgi kokie charakteringi jų bruožai (svarsčiau, apie kuriuos savo bendraamžius tapydamas pagalvojo autorius). Tokios dekoracijos kalba eiliniam tikinčiajam, nes jos pilnos nesuvaidinto žmogiškumo.

Ir pagaliau, teatrinė inscenizacija (pasaulietinė ar bažnytinė) visada būdavo kuriama su laikinumo nuojauta. Dekoracijos proginės, skirtos vienam tų metų mėnesiui ir dar gal keliems metams ateičiai, todėl jos pagamintos iš pigesnės medžiagos, o palyginus su altoriniais paveikslais, prie kurių meldžiamasi – nutapytos laisvesne ranka, mažiau įsitempus. Tai yra dekoracijos kuriamos pagal scenografijos taisykles. Jos skiriamos žiūrėti iš toliau, taigi tapomos platesniu mostu, ryškesnėmis spalvomis – juk svarbu sukurti įtaigią iliuziją. Kita vertus, XXI a. instaliacijos dažniausiai būna skirtos konkrečiai parodos salei – jos iš principo yra laikinos, gyvuoja tik konkrečioje erdvėje ir laike. Perduoda savo žinią, atlieka vaidmenį ir dingsta.

Dar norėčiau priminti, kad paveldui taikant XIX–XX a. „grynojo meno“ normas, ilgą laiką buvo nuvertinama didelė pasaulinio vizualinio paveldo dalis. Čia jau lendu į Helmuto Šabasevičiaus parateatrinių renginių ir įrenginių daržą, tik kad tas daržas buvo reikšmingas viešosios kultūros istorijos veiksnys. Juk bent jau nuo Gotikos laikų ne molbertinė dailė, ne portretai, o įvairios dekoracijos, inscenizacijos sudarė kiekybiškai didžiausią pasaulio vizualiosios kūrybos dalį. Nuolat vykdavo dvarų šventės, visokios eitynės, karnavalai, priėmimai. Miestuose buvo apipavidalinamos procesijos. Kiek pristatyta laikinų triumfo arkų visokiems žymiems veikėjams sutikti ir svarbioms progoms pagerbti. Ką ir sakyti apie bažnytinių švenčių, laidotuvių ir procesijų inscenizacijas… Šie artefaktai, turėję laikiną paskirtį, nebuvo išsaugoti ir todėl dabar tapo didesne retenybe už garsiuosius muziejinius šedevrus. Paradoksas, bet smagus, nes gerai trenkia per žmonių puikybę. Per mūsų arogantišką įsivaizdavimą, kad dabartinis mūsų skonis yra objektyvus ir neklystantis, kone amžinas, vertybės teisingos ir mes galime nuspręsti, kuriuos objektus turime išsaugoti ateities kartoms. Tikiu, kad visada reikia saugoti kiek įmanoma daugiau autentiško paveldo, nes negalime nuspėti, kas mūsų provaikaičiams taps artima ir įdomu.