Ar galėtumėte papasakoti apie savo vidinę, dvasinę būseną įkalinimo metu? Ar žinojimas, kad esate nekaltas, kad nepadarėte nieko blogo, suteikia jėgų ir palengvina buvimą nelaisvėje, ar kartais kankina klausimai: kodėl būtent aš? gal vis dėlto aš neteisus? gal aš veikiu prieš savo šalį?
Ne, man niekada nekilo minčių, kad esu neteisus. Aš labai aiškiai suprantu, su kuo mes turime reikalą – tai nelegitimus režimas, iš esmės chunta, kuri užgrobė valdžią Baltarusijoje, remdamasi vien tik ginkluota jėga ir smurtu. Jie neturi jokio legitimumo, jie neturi tautos palaikymo, ir tai aš galiu pasakyti visiškai užtikrintai: dabar Lukašenkos ir jo aplinkos, taip pat jo vykdomos politikos palaikymo lygis yra mažiausias per visus jo valdymo metus.
Kodėl aš taip tvirtai įsitikinęs? Todėl, kad sėdėjau kalėjime tarp labai paprastų žmonių, kurie ten pateko tiesiai iš laisvės. Tai buvo patys paprasčiausi žmonės, žemiausio visuomenės sluoksnio atstovai, dažnai išvis nesidomintys politika. Ir vis dėlto labai retai iš jų girdėdavau bent kokį žodį, kuris pateisintų dabartinius Baltarusijos valdžios veiksmus – tiek jos elgesį su politiniais oponentais, tiek apskritai su baltarusių tauta. Todėl ta aiški perskyra tarp valdžios ir baltarusių tautos egzistuoja. Mes tai puikiai suprantame: esame kartu su baltarusių tauta, o ne su valdžia, kuri iš esmės yra tarsi gauja, jėga laikanti valdžią savo rankose. Žinojimas, kad esame kartu su tauta, suteikė jėgų ir pasitikėjimo, jog viską darome teisingai. Turint omenyje mano didelę patirtį – aš jau daugiau nei 40 metų dalyvauju Baltarusijos demokratiniame judėjime – tai man buvo aišku dar nuo pat pradžių.
Kai Lukašenka buvo išrinktas 1994 m., daugiau nei prieš 30 metų, jis iš tikrųjų turėjo didelį palaikymą tarp žmonių, tarp paprastų posovietinės Baltarusijos gyventojų. Tačiau tie laikai jau praėjo. Ta karta, kuri jį palaikė, jau išėjo. Atėjo nauja, jauna karta, gyvenanti visiškai kitomis – europietiškomis vertybėmis, ačiū Dievui. Tačiau valdžia to nenori pripažinti, nes tai reikštų jų gyvenimo pralaimėjimą. Nori jie to ar ne, bet tas pralaimėjimas jau atėjo. Jie vis dar laiko valdžią savo rankose, bet nebeturi jokios ateities.
Žvelgiant iš šalies, labai aiškiai matyti šio režimo brutalumas. Vis dėlto jūs tarsi sąmoningai ėjote į kalėjimą, suvokdamas, kad tai gali baigtis net mirtimi, kaip kad, pavyzdžiui, Aleksejui Navalnui Rusijoje. Ar buvo toks suvokimas – kad einu tarsi ant ešafoto? Jūs juk tarsi pasiaukojote – tai auka dėl laisvės, dėl žodžio ir tautos laisvės.
Ne, aukos jausmo nebuvo, kaip ir heroizmo. Nemanėme, kad esame didvyriai ar aukos. Greičiausiai tai buvo tiesiog sąmoninga pozicija, kurios laikaisi visą savo gyvenimą. Man jau daugiau nei 60 metų, ir keisti savo pozicijos aš, žinoma, neketinau. Buvo svarbu visa tai oriai ištverti. Todėl nusileisti ar bandyti išsisukti nuo to smūgio, kurį visa Baltarusijos demokratinė visuomenė patyrė 2020–2021 m. ir patiria iki šiol, man atrodė neteisinga. Mes turėjome būti kartu su žmonėmis – ir mes buvome su jais visą tą laiką, visus šiuos metus. Taip, tai, be abejo, pats sunkiausias laikotarpis Baltarusijos istorijoje po stalinizmo, ir jį reikėjo ištverti. Mes priėmėme tą smūgį ir, kiek galėjome, tiek atlaikėme.
O aukojimasis? Tai jau filosofinis klausimas. Gyvenimas tęsiasi, kad ir kur gyventum – ar ant jūros kranto, ar kalėjime – jis vis tiek eina. Svarbiausia yra oriai išgyventi šį laiką, išsaugoti savo įsitikinimus, orumą. O kur būtent tas gyvenimas praeina – tai jau, kaip kam pasiseka, kaip korta iškrenta.
Taip, kaip korta iškrenta. Bet vis dėlto gyvenimas kalėjime – ne sanatorija…
Be jokios abejonės, tai sunkus išbandymas, bet dauguma baltarusių, kurie ten patenka – politiniai kaliniai, – tai ištveria oriai. Labai mažai kas palūžta, nusivilia ar pereina į režimo pusę dėl spaudimo ar baimės. Absoliuti dauguma žmonių oriai pakelia kalėjimo suvaržymus ir sunkumus, ir tai man žadina gilų pagarbos jausmą ir net susižavėjimą.
Ar žinia apie Nobelio premiją kaip nors atsiliepė jūsų kalinimo sąlygoms? Ar valdžia, prižiūrėtojai, sargybiniai ėmė į jus žiūrėti kitaip?
Iš esmės taip, nors pirmieji metai kolonijoje, ypač po tardymo izoliatoriaus Minske, buvo labai sunkūs. Mane atvežė į koloniją prie pat Rusijos sienos – maždaug už 14 kilometrų nuo Rusijos, Horkuose, Mogiliovo srityje. Ten pirmus metus spaudimas buvo labai didelis, maždaug toks pats kaip ir visiems politiniams kaliniams. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad mūsų kolonijoje politinių kalinių atžvilgiu nebuvo taikomas fizinis smurtas. Kitose kolonijose žmones žiauriai mušė. Tačiau kalbant apie nežmonišką elgesį apskritai – pavyzdžiui, kankinimus šalčiu – visa tai buvo. Aš visa tai patyriau pirmaisiais metais.
Vėliau, matyt, iš Minsko atėjo nurodymas su manimi vis dėlto elgtis atsargiau. Aš aiškiai jutau, kad Nobelio laureato statusas kalėjime mane tam tikra prasme saugojo. Man nebuvo taikomos kai kurios papildomos bausmės, kurias patyrė mano kolegos ar kiti politiniai kaliniai. Baltarusijoje už „šiurkščius vidaus tvarkos pažeidimus“ gali būti skiriama papildoma bausmė – dar vieneri ar net dveji metai kalėjimo. Daugelis taip ir gavo: pavyzdžiui, nuteisti trejiems metams vėliau gaudavo dar vienerius metus, po to dar vienerius, ir galiausiai kalėdavo penkerius metus. Tarp politinių kalinių tokių atvejų buvo daug. Man taip nenutiko, nors administracijos spaudimas buvo nuolatinis. Todėl, viena vertus, aš tikrai jaučiau tam tikrą apsaugą, bet buvau laikomas bendromis sąlygomis, panašiai kaip ir kiti politiniai kaliniai.
Kas, jūsų manymu, motyvuoja budelius? Tuos, kurie kankina, saugo kalėjimus, persekioja žmones. Ar valstybiniam aparatui tarnaujančius žmones vienija kokia nors bendra idėja (nebūtinai ideologija, bet tam tikras įsitikinimas), ar vis dėlto tai labiau vidinis interesas išgyventi čia ir dabar skurdžioje šalyje?
Nemačiau nė vieno darbuotojo, kuris turėtų kokių nors ideologinių įsitikinimų. Bent jau mūsų kolonijoje tokių nebuvo. Tie, kurie vykdė nurodymus, visų pirma tiesiog vykdė įsakymus. Jei tu gauni įsakymą iš Mogiliovo ar iš Minsko (Mogiliove veikė srities valdyba, kuri užsiėmė politiniais kaliniais, o Minskas – savaime suprantama) – tai tuos įsakymus ir vykdai. Jie gauna tiesioginius nurodymus ir juos vykdo taip, kaip jie pateikti.
Tačiau, žinoma, yra ir karjeristai – mano kolonijoje, pavyzdžiui, tikrai buvo keli, trys ar keturi. Jie yra pasirengę eiti per lavonus – tiek savo kolegų, tiek kalinių, tiek politinių kalinių. Jiems niekas nerūpi. Žmonės daro karjerą. Iš dalies jie galbūt ir sadistai, žmonės, kuriems leidžiama viskas – jie žino, kad jei vargins ar kankins politinius kalinius, jiems už tai nieko nebus. Priešingai – juos dar gali paaukštinti. Tokių žmonių yra, ir jų, mano manymu, yra bet kurioje visuomenėje. Bet absoliuti dauguma žmonių – o ten dirba daugiau nei šimtas darbuotojų – elgėsi arba neutraliai, arba net su užuojauta. Tikrų „lukašistų“, ideologiškai įsitikinusių, ten praktiškai nėra.
Kaip manote, ar jūsų išlaisvinimas buvo kaip nors susijęs su Vatikano diplomatijos pastangomis ir kardinolo Claudio Gugerotti vizitu į Baltarusiją praėjusių metų spalį?
Aš žinojau apie šį vizitą – apie jį pranešinėjo valstybinė Baltarusijos televizija. Man asmeniškai tai buvo įdomu, nes daugiau kaip prieš 10 metų, gal kokiais 2012-aisiais, kai aš atlikinėjau pirmąją bausmę už žmogaus teisių gynimo veiklą, Gugerottis, tuomet ėjęs Vatikano nuncijaus Baltarusijoje pareigas, aplankė mane kalėjime. Jis buvo vienintelis užsienio diplomatas, kuriam buvo leista aplankyti baltarusių politinius kalinius. Tiesa, jis lankė ne tik mane – jis vyko ir į kitas kolonijas, tačiau mūsų kolonijoje tuo metu buvau vienintelis politinis kalinys, todėl tai, be abejo, buvo labai reikšminga.
Labai gerai prisimenu tą dieną. Visus kalinius skubiai išskirstė, visi sėdėjome faktiškai uždaryti ir tik pro langą pamatėme, kaip kardinolas ėjo lydimas pareigūnų karinėmis uniformomis ir savo padėjėjo. Jie nuėjo į administracijos pastatą, o po to mane ten iškvietė. Įvyko trumpas mūsų susitikimas, dalyvaujant pareigūnui iš Minsko, sekusiam pokalbį. Tačiau pats susitikimas buvo labai šiltas. Vertėjauti padėjo nuncijaus padėjėjas, baltarusių kunigas. Kadangi Gugerottis pagal išsilavinimą yra filologas, o aš irgi, tik dirbantis su baltarusių literatūra, didžiąją susitikimo dalį mes ir kalbėjomės apie literatūrą: jis – apie italų, o aš – apie baltarusių. Tas pulkininkas, sėdėjęs kartu su mumis, atrodė labai sutrikęs, nes visiškai nesuprato, apie ką mes kalbame. Tačiau kadangi atvirai kalbėti ten nebuvo galima, o bet kokia informacija vėliau galėjo būti panaudota prieš mane, mes pasirinkome tokią neutralią temą. Vis dėlto aš padėkojau nuncijui už šį vizitą, o jis pamatė, kad aš bent jau esu gyvas ir sveikas. Man tai buvo labai stipri moralinė parama, o kolonijos administracija, žinoma, buvo labai nustebusi – jiems toks kalinio aplankymas buvo didžiulė staigmena.
Kalbant apie dabartines Vatikano pastangas, esu įsitikinęs, kad pokalbiai dėl politinių kalinių vyko. Juk žinome, kad gruodį buvo paleisti du įkalinti baltarusių kunigai, ir tikriausiai tai buvo tiesioginis Lukašenkos susitikimo su kardinolu rezultatas. Tačiau manau, kad bendrame politinių kalinių kontekste – o jų Baltarusijoje vis dar lieka daugiau nei tūkstantis – kardinolo veiksmai, be abejo, buvo nukreipti į šios situacijos švelninimą. Esu tikras, kad jo vizitas prisidėjo prie to, jog buvo paleista kita didelė politinių kalinių grupė, į kurią patekau ir aš. Tačiau konkrečių detalių mes nežinome, nes tai buvo uždaros derybos. Tai tik mano interpretacija.
Ar iki atvykimo į Lietuvą ką nors žinojote apie dabartinę baltarusių opoziciją? Ar Baltarusijoje jaučiama jos veikla, ar vis dėlto ji labiau matoma iš išorės?
Mes buvome labai uždaroje erdvėje, informacija iš laisvės beveik nepasiekdavo. Turėjome tik valstybinę televiziją ir valstybinius laikraščius, kurie, pirma, labai mažai rašo, o antra – viską pateikia iš valdžios, Lukašenkos ir jo klikos, pozicijų. Todėl ten buvo išskirtinai neigiama informacija apie baltarusių opoziciją ir emigraciją. Iš ten praktiškai nebuvo įmanoma sužinoti jokių konkrečių faktų apie tai, kas iš tikrųjų vyksta. Taigi mano galimybės gauti informaciją buvo labai ribotos. Vis dėlto kai kurie garsiausiai nuskambėję faktai mus pasiekdavo – kaliniai susitikdavo su artimaisiais, tie papasakodavo, o tada informacija pasklisdavo tarp mūsų. Pavyzdžiui, aš žinojau apie Sergejų Cichanouskį – kad jis buvo paleistas į laisvę, kad davė pirmą labai emocingą interviu. Tačiau mes neturėjome jokio pilno vaizdo apie tai, kas vyksta, koks opozicijos mastas, mes to net neįsivaizdavome. Tik išėjęs į laisvę gavau labai daug informacijos ir dabar suprantu, kad iš Baltarusijos išvyko labai daug žmonių – mes to nežinojome.
Ar jums buvo siūlomas koks nors vaidmuo opozicijoje po to, kai išėjote į laisvę ir atsidūrėte čia, Lietuvoje?
Na, koks man gali būti vaidmuo? Aš tą vaidmenį gavau 2022 m., ir man jį teks atlikti iki gyvenimo pabaigos (juokiasi). Tačiau gryna politine veikla aš neužsiimsiu, nes esu visuomenininkas, žmogaus teisių gynėjas, ir būtent šia kryptimi toliau ir dirbsiu.
Ką baltarusių disidentai galvoja apie Ukrainą? Gal kiek banalus klausimas, bet įdomu: ar jūs pavydite jų ryžto, kovinės dvasios? O gal jus įkvepia kas nors kita? Kaip tik karo metinės, todėl negaliu jūsų apie tai nepaklausti.
Taip, žinoma, mes sekėme visą informaciją apie Rusijos ir Ukrainos karą, kiek tai buvo įmanoma kolonijoje. Tačiau informacija buvo iš rusiškų televizijos kanalų, todėl reikėjo atmesti visą propagandinį šlamštą ir bandyti išrankioti bent jau faktus, o tada daryti savo išvadas. Gan sunkus darbas, bet man pažįstamas dar iš sovietinių laikų, kai skaitydavome sovietinius laikraščius „tarp eilučių“, bandydavome išskaityti tai, kas svarbu ir reikšminga. Todėl, galima sakyti, aš buvau pasirengęs žiūrėti rusišką televiziją ir bandyti iš ten ištraukti bent ką nors naudingo (juokiasi).
Žinoma, mes labai išgyvenome dėl Ukrainos, dėl ukrainiečių tautos. Mes puikiai suprantame, kad tai labai sunkus ir dramatiškas kelias, kuriuo Ukraina eina pastaruosius ketverius metus. Aš žaviuosi ukrainiečių tauta, kuri kovoja už demokratiją, už laisvę, už galimybę gyventi nepriklausomoje valstybėje – tokioje valstybėje, kurią jie mato kaip Europos dalį. Beje, per šiuos ketverius metus pasikeitė ir tai, kad Europa taip pat pradėjo matyti Ukrainą kaip žemyno dalį. Tai labai svarbu, nes dar 2000-ųjų pradžioje Europos Sąjunga šio regiono iš esmės nepastebėjo. Tačiau vėliau ji pastebėjo jūsų šalis (juokiasi), jūs įstojote į Europos Sąjungą, ir tai buvo labai gerai, nes mes tapome Europos Sąjungos kaimynais. Tai sustiprino dėmesį kitoms posovietinėms šalims – Baltarusijai, Ukrainai, Moldovai.
Tai, kaip ryžtingai šiandien Ukraina kovoja už savo nepriklausomybę, už savo kaip atskiros tautos, europietiškos tautos išlikimą, yra be galo svarbu – pirmiausia patiems ukrainiečiams, bet taip pat ir mums. Mes esame artimos tautos, mes suprantame vieni kitus be vertimo, mūsų kalbos ir kultūra panašios. Mums tai labai svarbu, nes suteikia vilties ir perspektyvą, kad anksčiau ar vėliau ir Baltarusija taps Europos dalimi, Europos Sąjungos nare.
Tai yra itin svarbios perspektyvos mūsų tolesniam išlikimui, nes Rusijos, kaip imperinės valstybės, planai užgrobti kaimynines šalis ir jas asimiliuoti yra akivaizdūs. Jie tiesiog guli ant stalo. Rusija nemato nei ukrainiečių, nei baltarusių, nei kitų buvusių Sovietų Sąjungos šalių kaip nepriklausomų valstybių. Geriausiu atveju ji mato tik tautas, kurias galima išnaudoti – vykdyti kolonijinę politiką, gauti politinės ir ekonominės naudos, svarbios Kremliui, bet visiškai nesirūpinti mūsų valstybių ir tautų ateitimi.
Todėl Ukrainos kova už laisvę ir demokratiją yra ir kova už mūsų laisvę bei demokratiją. Aš tai labai aiškiai suprantu – ir ne tik aš. Su kitais politiniais kaliniais apie tai daug kalbėjome kalėjime, tiesa, darėme tai tyliai, iš esmės pogrindyje, kad administracija ar su ja bendradarbiaujantys kaliniai to nepastebėtų. Bet visada keitėmės informacija, visada išgyvenome dėl to, kas vyksta kare.
Taigi, jei teisingai suprantu, jūs neprarandate vilties ir matote perspektyvą, kad Baltarusija turi ateitį?
Taip, viltis išlieka, ji niekur nedingo. Jei pažvelgtume į dabartinę situaciją, taip – dabar labai sunkus laikas, didžiuliai nuostoliai. Bet kartu atsiveria ir labai daug žadančios perspektyvos. Dabar svarbiausia – kad karas pasibaigtų. Aš manau, kad ukrainiečiams viskas bus gerai, ir tai labai padės ir Baltarusijai.
Norėčiau paklausti apie jūsų pirmąjį įkalinimą, prie kurio, deja, prisidėjo ir Lietuva, tiksliau, mūsų Teisingumo ministerija. Ar jaučiate jų kaltę? Ar sulaukėte oficialaus atsiprašymo?
Taip, oficialus atsiprašymas buvo pateiktas iškart. Panaši situacija nutiko ir su Lenkija – dokumentai buvo perduoti Baltarusijos valdžiai tiek Lietuvos, tiek Lenkijos institucijų. Tačiau atsiprašymą gavo mano žmona, nes aš jau buvau kalėjime. Ji man viską perdavė.
Aš niekada neturėjau jokių pretenzijų nei Lietuvos, nei Lenkijos valdžiai – sakau tai visiškai atvirai. Aš puikiai suprantu, kokia tuo metu buvo situacija: mūsų kaimynai iš esmės laikė Baltarusijos valdžią lygiaverte, jie ją suvokė kaip normalią vyriausybę, kuri veikia tarptautinių susitarimų rėmuose, laikosi savo konstitucijos, žmogaus teisių – gal ir prastai, bet vis dėlto laikosi. Tačiau Baltarusijos valdžia tiesiog pasinaudojo šiomis sutartimis – vidaus susitarimais su Lietuvos ir Lenkijos vyriausybėmis dėl informacijos apsikeitimo, susijusio su finansiniais pažeidimais ar mokesčių slėpimu. Tai savaime yra normalu – tokie mechanizmai šiandien egzistuoja visoje Europoje ir padeda kovoti su korupcija. Tačiau problema buvo ta, kad Baltarusijos valdžia šiuos mechanizmus panaudojo prieš disidentus. Todėl aš nekaltinu nei Lietuvos, nei Lenkijos valdžios. Visa kaltė tenka Baltarusijos režimui. Jis nepripažino pilietinės visuomenės anksčiau ir nepripažįsta jos iki šiol. Šis vidinis karas tarp pilietinės visuomenės ir autoritarinio, o dabar jau faktiškai totalitarinio režimo, tęsiasi pastaruosius trisdešimt metų.
Jūs esate katalikas, tikintis žmogus, todėl negaliu nepaklausti, kaip tikėjimas jums padėjo išgyventi visą šį kalėjimo laiką? Ar jautėte paramą iš Baltarusijos Katalikų Bažnyčios? Jūsų disidentinė veikla juk pastatė vietos hierarchus į sudėtingą padėtį – jie turi balansuoti tarp valdžios, kad pati Bažnyčia išgyventų. Tai primena ir sovietinius laikus, kuriuos išgyveno Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Taigi iš esmės čia du klausimai: kaip jums padėjo tikėjimas ir kaip jūs vertinate Baltarusijos katalikų hierarchijos, oficialios Bažnyčios, padėtį dabartinėje valstybėje?
Tikėjimas labai padeda išgyventi šiuos sunkius laikus. Aš visada pastebėdavau, kad tikintys žmonės lengviau pakelia nelaimes ir sunkumus, nes jie turi vidinį pasaulį, į kurį gali pasitraukti, rasti jame atramą ir palaikymą. Man tai buvo labai svarbu, nors išoriškai tai beveik niekaip nepasireiškė. Aš kalėjau pačiame rytiniame Baltarusijos pakraštyje – mūsų kolonijoje dauguma buvo stačiatikiai, katalikų buvo labai mažai, veikė tik stačiatikių koplyčia. O, pavyzdžiui, man pasakojo, kad Oršoje yra katalikų vienuolynas ir kunigai reguliariai lanko Oršos koloniją. Tačiau aš per visą tą laiką nemačiau nė vieno katalikų kunigo, todėl likau vienas su savimi ir savo tikėjimu.
Kiekvieną vakarą būtinai kalbėdavau maldas – tai buvo kasdienis mano ritualas. Tai man padėjo, nors maldos buvo trumpos. Malda mane labai stipriai palaikė, net tada, kai buvau baudos izoliatoriuose, uždaro tipo patalpose (tai tarsi kalėjimas kalėjime – ten praleidau pusę metų). Aš visa tai pakėliau normaliai – dvasine, moraline prasme. Man niekada nekilo abejonių, kad padariau ką nors ne taip ar kad klydau. Nors, žinoma, kai sėdi metus, dvejus, trejus, ketverius, o tavo bausmė – dešimt metų ir nežinai, kiek dar teks sėdėti, tai visada slegia. Tokiais atvejais tikėjimas man buvo labai svarbi atrama.
Kalbant apie formalią Katalikų Bažnyčios pagalbą, ji Baltarusijoje yra labai sunkioje padėtyje. Po 2020 m. represijos, užgriuvusios visą Baltarusijos visuomenę, labai stipriai palietė ir Baltarusijos Katalikų Bažnyčią. Vyskupams darytas didžiulis spaudimas, kai kurie kunigai pateko į kalėjimą arba buvo priversti išvykti iš Baltarusijos, nes jiems grėsė baudžiamosios bylos. Dabar, po Vatikano pastangų normalizuoti padėtį, situacija formaliai pagerėjo, ir, manau, realiai taip pat – kunigai buvo paleisti į laisvę, tai yra didelis žingsnis situacijos nuraminimo link. Tačiau tikėtis aktyvių veiksmų iš Bažnyčios nebuvo galima, nes pati Bažnyčia patyrė didžiulį smūgį. Svarbiausia buvo jai pačiai atlaikyti šį išbandymą. Aš tikiuosi, kad Bažnyčia išgyvens šį sunkų laikotarpį, kuris, deja, dar nesibaigė. Dėti galutinius taškus čia dar anksti, situacija lieka įtempta ir sudėtinga.
Esu labai dėkingas už Bažnyčios ir tikinčiųjų pagalbą, už visas maldas, taip pat ir Europoje, už visus bendrus veiksmus. Parama tokiomis aplinkybėmis yra nepaprastai svarbi.
Dabar esate Norvegijoje. Ar ketinate ten ir įsikurti?
Šiuo metu esu Norvegijoje. Tačiau ateityje, atsižvelgiant į tai, kad esu Nobelio premijos laureatas ir turiu daug kvietimų į konferencijas, o mano žmogaus teisių centras „Viasna“ veikia tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje – ateityje būsiu arčiau Baltarusijos sienų. Ten, kur realiai galima daryti didesnę įtaką.
Mane labai jaudina ir domina problemos visoje Rytų Europoje, susijusios su iššūkiais demokratijai ir žmogaus teisėms. Labai svarbu, kad visuomenė gerai suprastų problemas, su kuriomis susiduriame. Tai labai sudėtingas laikotarpis. Matome, kad susipriešinimai vyksta ne tik tokiose šalyse kaip Baltarusija – jie apima visą pasaulį. Klausimai, susiję su Europos Sąjungos vaidmeniu, problemos tarp demokratinių valstybių – tai labai rimti iššūkiai. Jie paliečia visų šalių pilietinę visuomenę. Ne viskas yra gerai. Net ir išsivysčiusiose šalyse matome stiprius ekstremistinius judėjimus – tiek dešiniuosius, tiek kairiuosius, kurie remiasi ksenofobija, rasine diskriminacija, moterų vaidmens nepripažinimu. Visa tai yra neteisinga, ir aš stengsiuosi dirbti ir su šiais klausimais.
Koks, jūsų manymu, galėtų būti Katalikų Bažnyčios vaidmuo demokratijos išsaugojimui? Popiežius Leonas XIV daug pasisako šia tema. Anksčiau toks klausimas atrodė neaktualus, bet dabar viskas keičiasi…
Taip, be abejonės. Tai yra patys pagrindai, ant kurių nuo pat pradžių buvo kuriama tai, apie ką kalbėjo Jėzus Kristus. Natūralu, kad Bažnyčios vaidmuo taikos ir stabilumo išsaugojimui yra labai didelis. Aš nematau jokio prieštaravimo tarp savo žmogaus teisių gynėjo pažiūrų ir tos misijos, kurią Bažnyčia atlieka šiandien. Priešingai, manau, kad turime labai daug bendro ir kad dirbame arba, dvasine prasme, esame tos pačios krypties.
