Mielas Redaktoriau,
Kaip dažnai girdime, kad kalbant apie istoriją svarbiausias imperatyvas yra neužmiršti? Apie tai byloja renginių afišos, straipsnių antraštės ir susirūpinimo kupini visuomenės veikėjų, švietėjų ir nuomonės formuotojų veidai. O kur dar amžinasis, visa sergintis pamokslas: nežinantys istorijos (tie, kurie pamiršta), yra pasmerkti ją pakartoti. Šis imperatyvas paverčiamas kova, kova dėl istorinių įvykių ir asmenybių neužmaršties, kuri primetama ateitiems kartoms. Tik jos pavidalas dailus: kartais – tai pramogos (kultūriniai renginiai, įsimintinų datų ir sukakčių minėjimai), o kartais – dvasinis pažadas, kad žinantys istoriją (ir tik jie) gyvens teisingai, taikiai ir ramiai. Tačiau vaikštant miestų gatvėmis, skaitant minėtus tekstus, lankantis renginiuose neapleidžia nežinia: o su kuo ir dėl ko mes vis dėlto turime kovoti? Su tais, kurie prisimena, bet ne taip kaip reikia? Ar su tais, kurie neprisimena, bet turėtų? Tad ir bandysiu su tavimi pasidalinti keliomis mintimis apie šią nežinią, gaubiančią imperatyvą neužmiršti, jo prielaidas ir ateitį.
Net pasiekus geidžiamą neužmarštį, ši kova nebūtinai laimima – juk tai, kad kažką prisimename, savaime nenusako rūpesčio ar susidomėjimo. Vien Vilniuje stovi kelios dešimtys su istorija susijusių paminklų, įvairiose vietose pakabinta dar apie 300 atminimo lentų. Kiek iš šių ženklų funkcionuoja mūsų kolektyvinėje atmintyje (ar kad ir kaip mes vadintume visuomenėje vyraujančius naratyvus apie praeitį)? Kiek vilniečių žino vietas, asmenybes, kurioms šie atminties ženklai yra skirti? Kiek vilniečių atsitiktinai pamatę tokią lentą, vėliau pasidomi biografijomis asmenybių, kurios ten vaizduojamos? Ar tai reiškia, kad vilniečiai pamiršo šią istorijos dalį?
Atsikūrusioje Lietuvos valstybėje atmintis tapo kovos lauku, kuriame privalu laimėti. Okupacijų metais Lietuvos istoriją – svarbius žmones, įvykius ir procesus, netgi tautas – gaubė tyla arba melas, tad natūralu ir teisinga, kad prisiminti, įamžinti, grąžinti Lietuvai jos istoriją buvo ir politinė užduotis. Tačiau tuoj minėsime 35-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, o mes vis dar karštligiškai kabiname naujas memorialines lentas, ieškome, kam pastatyti paminklą, ginčijamės dėl jų (ne)tinkamumo ir vis barame jaunimą, kuris nesugeba įsiminti visų datų ir faktų, įrašytų į istorijos vadovėlių puslapius. Juk atminimo prievolė liečia ne tik vietas: egzistuoja tam tikras metafizinis sąrašas skaičių ir žmonių, kurių nevalia pamiršti.
Kolektyvinė atmintis yra vertybinė ir instrumentinė – tai yra tam tikras įvykių, žmonių ir vietų rinkinys, kurio dėka įsivaizduojame, kuriame Lietuvą ir lietuvybę. Natūralu, kad dėl jos vyksta ginčai, juk lietuviškumas, kaip ir bet kokios tautos apibrėžimas, nėra monolitinis, lietuvybė nuolat kinta tiek laike, tiek erdvėje. Sunkiausia šioje kovoje pripažinti faktą: kaip bendruomenės lietuvių tautos (nei Lietuvos) užmarštis nekamuoja. Nepriklausomybės sąlygomis grėsmė pasiekti kolektyvinės užmaršties būseną neegzistuoja. Tuo tarpu individuali atmintis yra susidomėjimo, auklėjimo ir asmeninių patirčių rezultatas – būtent ją labiausiai ir veikia užmarštis. Ir jeigu memorialinės pastangos atliepia kolektyvinės atminties tikslus, individualiai atminčiai jų nepakanka. Jos esminis elementas yra būtent susidomėjimas, kuris nekyla iš prievolės.
Imperatyvasnepamirštiyra savotiškas būdas kovoti su XX a. pasaulį apėmusia neviltimi, tad jis būdingas ne tik Lietuvai. Šis imperatyvas ypač susijęs su Holokausto atminties kultūrą simbolizuojančiu never again, dažnai klaidingai redukuojamu iki vokiečių kaltės klausimo arba tik žydų tragedijos nepakartojamumo. Niurnbergo tribunolas, pradėjęs kovą su šia neviltimi, pasiūlė naujas sąvokas – genocido, nusikaltimų prieš žmoniją – kurios turėjo apsaugoti ir užkirsti kelią naujam Aušvico masto žiaurumui. Tačiau realaus saugumo jausmo pasauliui Niurnbergas nesuteikė, nors ir toliau inertiškai kartojame: never again. Todėl never again yra socialinis saugumo mechanizmas, tam tikra savęs raminimo praktika, teikianti viltį, kad baisūs dalykai (ne tik Holokaustas) daugiau niekada nepasikartos. Ši savotiška mantra mūsų vaizduotėje turi pagrindą – atminties vietas ir paminklus. Naikinimo vietos turi priminti ir įspėti, herojai – įkvėpti tikėjimo žmogiškumu, įkvėpti vilties.
Nors vis kartojame never again ir atliekame įvairius atminties išsaugojimo ritualus (t. y. memorialinės praktikos, kultūriniai renginiai, švietimas), karo nusikaltimai kartojasi. Dėl to kažkurioje vietoje pametame šių žodžių prasmę: tragiškų, nesuvokiamai dramatiškų įvykių baimę mes pavertėme baime pamiršti, nors vėlgi savaime neužmaršties būklė nieko nesprendžia. Prisimenantis nusikaltimus nebūtinai užkirs jiems kelią ateityje arba jų nekartos, nes žmogus – nepaprastai lanksti būtybė. Tačiau toks bent dalinis never again neefektyvumas nereiškia, kad jo apskritai nereikia. Po pasaulinių karų gyvename visuomenėje, žinančioje, kaip nesunku žmogui pamesti savo žmogiškumą ir atsidurti prie bedugnės – ir tai mus gąsdina. Mūsų sugalvoti diplomatiniai, teisiniai mechanizmai, kurie turėtų padėti išvengti šios bedugnės, kartais nesuveikia, nepadeda. Galbūt atmintis čia yra net perspektyviausias įrankis, tačiau ne taip, kaip jis naudojamas, nes priversti kuo nors domėtis yra praktiškai neįmanoma. Ar pokalbiuose prie kavos istorija ir atmintis, ypač primetamos iš viršaus, galėtų konkuruoti su sporto varžybomis, politikos aktualijomis ar ilgaamžiškumo papildų manija?
Apie istoriją ir atmintį dažnai kur kas efektyviau prabyla ne istorikai, ir tikrai ne Lietuvoje apie imperatyvą neužmiršti bene daugiausiai kalbantys istorijos politikos entuziastai, o menininkai. Ieškodami prieglobsčio nuo jau kurį laiką agresyvesnės tikrovės, sielą gelbėjame menu. Tačiau šiuo metu net teatras atspindi visuomenės būklę, vis labiau jaučiamą nerimą dėl ateities, todėl dažnai pasuka link sunkiasvorių egzistencialistų ar absurdo pakeleivių kaip Albert’as Camus, Eugène’as Ionesco ar Johnas Maxwellas Coetzee. Net kūriniai, tarsi kalbantys apie istoriją (pavyzdžiui, skambiausios šio sezono premjeros Lietuvoje – Łukaszo Twarkowskio Quanta arba Krystiano Lupos Užburtas kalnas) nuo jos tik atsispiria, – žiūrovui siūlomos apibendrinančios interpretacijos, labiau filosofiškai reflektuojančios belaikiškumą, negu konkretų istorinį pjūvį ir jo žmones. Istorija savaime tarsi nebeįdomi ir menas tą atliepia. Kam žiūrėti Thomo Manno knygoje aprašomą fašizmo užuomazgų persmelktą visuomenės krytį į Pirmojo pasaulinio karo pragarą, jeigu žymiai suprantamesnis belaikį blogį parodantis Lupos spektaklis su besisukančiais Holokausto vaizdais? Taip paprasčiau, universaliau – aliuzijos į lagerių kalinių rūbus ir aukų vaizdiniai, kurių knygoje paprasčiausiai nėra, spektaklyje yra visų atpažįstami, lengviau įsisąmoninami. Tačiau palyginimas su Holokaustu iš bet kurio istorinio įvykio atima savaiminio poveikio galimybę, o režisierius tarsi netiki, kad blogis, atsietas nuo Holokausto, žmonėms gali būti suprantamas. Aišku, iš dalies toks sprendimas susijęs su noru priskirti Mannui pranašo vaidmenį, bet veikiau toks nepasitikėjimas žiūrovais parodo, kad režisieriaus manymu jie istorija greičiausiai nesidomi.
Tad čia reikėtų grįžti prie klausimo laiško pradžioje, ir klausimo, kurį kelia (ar bent turėtų kelti) istorikai ir politikai: kaip sudominti žmones istorija, kaip puoselėti atmintį? Pradžiai, manau, reikėtų atsiriboti nuo paties imperatyvo, nes jis neleidžia užmegzti nuoširdaus santykio su praeitimi. Užmaršties išvengia tik tai, kas mums asmeniškai yra įdomu, brangu arba baisu. Bet nuo mokyklos suolo istoriją siūloma suvokti labiau kaip tai, kas yra baisu. Tuomet iš baisumo išplaukia antrinės prasmės – ko reikėtų pasimokyti, tad vėl grįžtama prie imperatyvo, prievolės. Tačiau vargu ar norėtume prisiminti tik gyvenime patirtas traumas.
Praeitį galima laikyti tiesiog netektimi – viskuo, ką esame praradę. Bet netektis nebūtinai traumuoja. Tad galbūt į istoriją galėtume žiūrėti kiek romantiškiau? Kaip į tau asmeniškai brangų prisiminimą; prisiminimą, kurio pats nepatyrei, bet atsakantį į tavo gyvenimo klausimus, todėl įdomų ir svarbų. Tada galima būtų dažniau kelti klausimą ne ar reikia prisiminti visus faktus, o kurie iš jų yra įdomūs ir paaiškina mums ką nors apie mus pačius. Kritiškai žiūrint, toks romantizavimas yra pavojingas, nes tuomet istorinis pasakojimas tampa panašus į mitą, atsiduriame interpretaciniame lauke, kuriame kiekvienas yra istorijos „kūrėjas“. Tačiau mitas turi kitokį vaidmenį. Apie tai nemažai su kolega C. S. Lewisu ginčijosi Johnas R. R. Tolkienas. Jis gindavo mitus kaip žmonijos pasakojimą apie juos pačius ir supančią tikrovę, tam tikrą būdą prieiti prie tiesos, ją suprasti, personalizuoti ir tokiu būdu – prisijaukinti. Todėl ginčai ir diskusijos dėl istorinės tiesos yra neišvengiami, bet suteikiant žmogui laisvę rinktis būdus, kaip jam kurti ryšį su praeitimi, galima tikėtis, kad tokie pasirinkimai bus nuoširdūs ir labiau entuziastingi, negu einant imperatyvo keliu.
Tatuiruotės neretai yra daromos svarbaus, džiaugsmingo ar tragiško įvykio įamžinimui. Tai yra ir susitaikymo, ir skausmo išgyvenimo, ir laimės įšventinimo praktika. Jeigu miestą įsivaizduotume kaip kolektyvinį kūną, tai memorialinės pastangos yra it tatuiruotės ant mūsų visų odos. Tačiau ši kolektyvinė oda sensta žymiai greičiau nei akmuo, iš kurio lentelė ar skulptūra pagaminta. Kol mes, žmonės, kalbame apie imperatyvą nepamiršti, istoriniai įvykiai laiko plotmėje nejučia kovoja dėl mūsų dėmesio. Ir jeigu atminimo prievolė ir egzistuoja, matyt, ji slypi pastangoje tiems įvykiams padėti, – leisti jiems pasakoti. Grįžtant prie Manno: skaitydamas paskaitą Princetono universiteto studentams apie Užburtą kalną 1939 m., rašytojas kalbėjo apie leitmotyvą kaip svarbiausią pasakojimo ašį ir tai, kas magiškai jungia praeitį ir ateitį į abipusiai judantį ryšį. Vokiškas žodis leitmotiv, tiesiogiai verčiamas kaip „vedantis motyvas“ ir, Manno suvokimu, veda mus į dabartį, tarsi padeda joje išbūti. Galbūt toji kolektyvinė odataip greit nesusentų, jeigu mus vedančiu motyvu istorijos pasakojime būtų susidomėjimas, o ne prievolė.
Vilnius, 2025 m. sausis
