Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Dalia Grybauskaitė Europos Vadovų Tarybos susitikime Briuselyje. 2018. Roberto Dačkaus nuotrauka. LR Prezidento kanceliarijos archyvas

Kai kuriems politikams tenka būti epochos simboliais. Tokiais buvo Charles de Gaulle‘is, Winstonas Churchillis, António de Oliveira Salazaras, Antanas Smetona ir daugelis kitų. Nereikia nė sakyti, jog tai išskirtinio politiko ir net valstybininko bruožas. Tačiau galimas ir kitas politiko tapatinimas su epocha, kai jo pavardė tik dėl patogumo tinka laikotarpiui apibūdinti. Sunku pasakyti, ar Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo išskirtinė politikė. Tam reikia bent vienos kartos distancijos. Tačiau jos prezidentavimo metais Lietuva pasikeitė, ir tas permainas galime apibendrinti jos pavarde net ir neatsižvelgdami į jos pačios valią. Mes nežinome Grybauskaitės asmeninio gyvenimo detalių, jos dvasios rūpesčių, džiaugsmų ir išgyvenimų. Nežinome, apie ką ji kalbėdavosi su savimi, kaip bendraudavo su artimaisiais. Mes ją pažįstam kaip simbolį. Tiesą pasakius, pati prezidentė linko būti simboliu ir persona. Lotyniškai persona reiškia kaukę, tad apie Grybauskaitę tenka kalbėti kaip apie politinę kaukę. Mes ją prisimename tik taip, kaip ji įstrigo mūsų vaizduotėje, mintyse, lūkesčiuose ir nusivylimuose. Sunku rasti Grybauskaitę ir jos valdymo metų Lietuvą skiriančią ribą. Prezidentė nebuvo tik politikė ir savo asmeniu nuspalvino visą šalies dešimtmetį.

Grybauskaitės atėjimas į valdžią buvo tarytum lietuviškosios demokratinio atstovavimo tradicijos problemų atspindys. Demokratiniai rinkimai Lietuvoje šiandien jau nereiškia rimtos piliečių atstovų atrankos, yra tapę panašūs į karnavalą. Tai ypač tinka parlamento rinkimams. Pagal atstovaujamosios demokratijos idėją reikia išrinkti geriausius, tačiau to dažniausiai padaryti nepavyksta, nes į valdžią ateina jos išbandymų nepatyrę žmonės. Pergalė rinkimuose negali padaryti autoritetu, nes rinkimai gali tik patvirtinti autoritetą. Užimdama prezidentūrą Grybauskaitė turėjo turtingą CV, bet neturėjo autoriteto. Ją rinkę Lietuvos žmonės žinojo, kad kiekvienas turi teisę sėsti prie valstybės vairo, o štai pereiti iš ES komisarės kėdės į Daukanto aikštę reiškia savanoriškai persikelti iš aukštesnės lygos į žemesnę. Visą laiką išliko tarytum iš kitos planetos nusileidusios prezidentės įvaizdis. Prezidentūra jos laikais supanašėjo su monarcho rūmais. Parlamentarai leido įstatymus, ministrai juos vykdė, mokytojai mokė vaikus, gydytojai gydė pacientus, tačiau niekas nematė visumos. Tai priklausė prezidentei. Net jeigu, tarkime, būtų buvęs įsteigtas „Lietuvos valstybės krizės valdymo departamentas“, jo darbuotojai pagal funkcijas būtų negalėję matyti visumos, nes tai priklausė prezidentei. Grybauskaitės laikais nebereikėjo klausti apie tikslus, turėjo pakakti vykdyti. Šio teiginio oponentai gali sakyti, kad ji surengė daug diskusijų apie Lietuvos ateitį. Tai tiesa, tačiau ji pati į visa tai žiūrėjo kaip į kilnią pramogą. Jos stiprioji pusė buvo ne vizijų kūrimas, o sugebėjimas išlaikyti valdžią. Kol feministės sau įprastu stiliumi kalbėjo apie moterų vaidmenį, ji be didesnių sunkumų tapo prezidente. Po jos dešimtmečio neliko abejonių, kad moterys Lietuvoje gali pasiekti ką nori. Grybauskaitė feminizmui skynė kelią veikdama, o ne dėstydama painias teorijas. Nė vienas sovietinis dėstytojas nepadarė tokios didelės karjeros kaip ji. Tęsdama mokslininkės ir ideologės karjerą sovietų laikais ji nebūtų pasiekusi tiek daug, kiek pasiekė nepriklausomoje Lietuvoje. Prezidentė nekovojo už Lietuvą, kuri ją savo valia padarė prezidente. Ji neslėpė, kad nepriklausomybės prasmę suprato tik Lietuvai ją iškovojus. Grybauskaitės pasaulio samprata chroniškai vėlavo keliais dešimtmečiais ir buvo pagrįsta konformizmu. Pataikavimą tarybų valdžiai pakeitė pataikavimas ES taisyklėms. Kai prezidentė kalbėdavo apie ateitį, ji iš esmės reikalaudavo pritarti Briuselio dabarčiai.

Grybauskaitės laikais Lietuva įžengė į partijų politinės negalios epochą. Partijos buvo pradėtos finansuoti valstybės. Iš jų jau buvo likęs tik pavidalas tų, kuriomis andai tikėta. Apie partijas prisimenama tik artėjant rinkimams. Tarp rinkimų jos labiau rūpinasi vidinėmis intrigomis, o ne piliečiais. Per paskutinį dešimtmetį Lietuvos politinės partijos prarado atramą visuomenėje, nesugebėdamos suprasti naujos tikrovės, nerasdamos žodžių jai apibūdinti, būdamos pasiruošusios bet kokiems kelią į valdžią atveriantiems pareiškimams. Konservatoriai nustojo konservatyvumo, socialdemokratai skilo nomenklatūriniu būdu, žalieji ir valstiečiai vadinasi sąjunga, liberalai paskendo korupcijos skandaluose, o kiti veikė kaip kazino lošėjai, tikėdamiesi netikėtos rinkimų dienos sėkmės. Partijos veikia kaip oligarchinės organizacijos, kurių pagrindinis tikslas – įgyti vykdomąją valdžią. Parlamentas nustojo politinės lyderystės, o prezidento institucija Grybauskaitės laikais dar labiau jį žemino, stiprindama save ir vyriausybę. Ji ir rengė įstatymų projektus parlamentui, o sunkius teisės klausimus sprendė visuotiniuose rinkimuose nerinktas Konstitucinis teismas. Internetinės komunikacijos priemonės sukūrė naujų viešųjų erdvių diskusijoms, tad parlamentas liovėsi buvęs išskirtine jų vieta. Vyriausybės ir valdymo reikalai pasidarė svarbesni. Žiniask­laidos paviešintas Grybauskaitės susirašinėjimas su Liberalų sąjūdžio pirmininku Eligijumi Masiuliu rodo, kad, viešai skelbdama neutralumą, prezidentė nesibaidė manipuliavimo. Kadangi pamatėme tik mažą šios manipuliacijos fragmentą, jos mastą atskleisti liks istorikams. Lietuva susidūrė su ligi tol nepatirta idėjinio išsekimo būkle. Nebepajėgiama suprasti nei nacio­nalinio intereso, nei pasaulyje vykstančių permainų. Naudojama daug tarptautinių žodžių, tačiau į nieką rimčiau nesigilinama. Lietuva tapo tokia pasyvi, kad neliko partinei reprezentacijai tinkančių visuomenės sluoksnių. Vienas žmogus tapo pranašesnis už partijas. Sociologinės apklausos rodė nuo jų atsiribojusios prezidentės pranašumą. Kai kolektyvinis veiksmas lietuviams pasidarė sunkiai įkandamas, triumfavo prezidentūra. Nesvarbu, kas vyko tikrovėje, svarbiausia tapo pirmauti apklausose. Pastarosios virto neaišku kiek pagrįstais nesibaigiančiais rinkimais.

Grybauskaitė visą dešimtmetį buvo įsitikinusi, kad geriau autoritarinis makiavelizmas, o ne partijos. Tą įsitikinimą sąlygojo ir pačių partijų silpnumas. Prie Grybauskaitės Lietuvos politinės partijos pradėjo ieškoti prezidentės paramos, o ne atvirkščiai. Jos laimėti antrosios kadencijos rinkimai rodė, kad Lietuvos partijos neturi rimtų kandidatų. Zigmas Balčytis buvo rinkimų laimėti nenorėjęs oponentas. Antrąją kadenciją buvo galima tikėtis agresyvesnių prezidentės veiksmų, tačiau taip neatsitiko. Tai rodo Grybauskaitės realizmą. Nebebuvo prasmės didinti valdžią, nes jos ir taip būta didelės. Partijų, visuomeninių organizacijų ir verslo veikėjai prie jos galėjo prieiti tik jai panorėjus. Visi žinojo apie jos paradoksalų charakterį – jai nepatiko, kai pataikaudavo, bet nepatiko ir nepataikaujantys. Ši charakterio savybė padarė prezidento instituciją kaip niekad uždarą. Nė vienas ankstesnysis prezidentas nebuvo toks autonomiškas kitų politinių veikėjų atžvilgiu. Aplinkiniams atrodė, kad Grybauskaitė padaryta iš geležies. Jai prigijo mažai originalios „geležinės ledi“ ir „geležinės magnolijos“ pravardės. Tačiau prezidentė buvo nei iš geležies, nei visiems vienodai teisinga. Kai kas į jos kabinetą patekdavo lengviau. Ji turėjo vieną tikslą – išsilaikyti politikoje be draugų ir didesnių prisirišimų. Ji nuosekliai to siekė, tik abejotina, ar tai tapo šalies laimėjimu. Visi žinojo, kad prezidentė, kurią vaidina ir vaizduoja Grybauskaitė, sukurta viešiesiems ryšiams. Ji mėgo viešųjų ryšių darbą, nes tai buvo net ne darbas, o asmenybės dalis. Tai, ką žmonės matydavo viešumoje, slėpė tikrąjį veidą, kuris taip ir liko po kaukėmis. Tikriausiai joks kitas Lietuvos prezidentas neturėjo tokios aistros uždarumui ir slaptumui (plg. filmo apie ją pavadinimą: Valstybės paslaptis, rež. Donatas Ulvydas, 2019).

Slaptumo netrūksta ir jos biografijoje. Kaip minėta, Sąjūdžio laikais ji nebuvo nepriklausomybės pusėje. Dabartiniam Vytauto Didžiojo universitetui priklausančiame Vilniuje veikusios aukštosios partinės mokyk­los pastate būtų galima atidengti memorialinę lentą „Šiame pastate buvo įsikūrusi Aukštoji partinė mokykla, kurioje dėstė būsima Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė“. Gerą reputaciją ji susikūrė pirmiausia biurokratiniais gebėjimais ir tarnyba Europos Komisijoje, atsakant už finansinį programavimą ir biudžetą. Grybauskaitės prezidentavimo laikais pradėta įrodinėti, kad suverenitetas yra atgyvenusi sąvoka. Tai viena didžiausių moderniosios lietuvių tautos ir valstybės savivokos permainų nuo 1905 m. Tautinės valstybės atkūrimą pradėję nuo suvereniteto idėjos, lietuviai Grybauskaitės laikais įžengė į suvereniteto su išlygomis epochą. Teisės ir politikos teoretikai įrodinėjo, kad suverenitetas yra ne tai, kas buvo Antano Smetonos laikais. ES teisė formaliai tapo aukštesne už Lietuvos teisę, Europos Teisingumo teismas nėra pavaldus Lietuvai, Europos parlamento nariai nėra atskaitingi Lietuvai, euro valiutą įsivedusi Lietuva neturi finansinio suvereniteto, o su jos tvarkymu susijusius sprendimus priima Europos Centrinis bankas, ką ir kalbėti apie Lietuvos biudžeto priklausomybę nuo ES finansinės paramos. Sąjūdžio laikais buvo manoma, kad negali būti dviejų suverenų. Grybauskaitės dešimtmečiu Lietuvos teisininkai ir teisės teoretikai sugalvojo daugybę išradingų suvereniteto aiškinimų, susivedančių į mintį, kad stodama į ES Lietuva suvereniteto neprarado. Grybauskaitė asmeniškai nesigilino į skirtumą tarp ES ir Lietuvos suvereniteto. Ji jautėsi kaip ES susiformavusi, bet Lietuvoje valdanti politikė. Dirbdama Briuselyje į Lietuvos politikus ji žvelgė iš aukšto. Tai nepasikeitė ir sugrįžus į Lietuvą. Tėvynėje ji visą laiką gyveno tarytum užsienyje. Ne todėl, kad Lietuva jai nebūtų buvusi svarbi ar nerūpėtų. Tiesiog meilė tėvynei nesutapo su meile jos žmonėms. Prezidentės biografijos puslapiai apie meilę turbūt bus vieni sunkiausių bet kuriam iš apie ją rašysiančių.

Prezidentės Grybauskaitės metais Briuselio valdininkai galėjo būti ramūs, kad Lenkijos pašonėje esanti Lietuva nebus su šia šalimi ir Vidurio Europos valstybėmis. Vokietija pasidarė svarbesnė už Lenkiją. Pirmą kartą per moderniąją istoriją Lietuva nustojo būti Vidurio Europos šalimi. Buvo uždrausta sakyti, kad lenkai ir veng­rai gina savo suverenitetą. Žiniasklaidos šališkumas ir vienpusiškumas tapo akį rėžiančiu. Net menkiausiai ES kritikai buvo pradėta klijuoti „euroskepticizmo“ etiketė. Kartais atrodydavo, kad Vokietija sukūrė sanitarinį kordoną Lietuvai atskirti nuo Lenkijos. Darbas ES institucijose Grybauskaitę išmokė nepasitikėti vietos politikais. Negalėdama jų atvirai žeminti, ji kaip kovos įrankį pasitelkė „oligarchų“ terminą. Pati veikdama Smetonos stiliumi, ji demokratijos vardu pradėjo kovą su oligarchais. Niekas iki galo taip ir nesuprato, kas buvo tie oligarchai. Grybauskaitei patinkantys veikėjai pasidarė demokratijos apaštalais, o nepatinkančius ji galėjo persekioti per specialiąsias tarnybas. Prezidentės pradėta bijoti kaip prie demokratijos prisitaikiusios Stasi. Politikai ir verslininkai įsikalė sau į galvą mintį, kad jų telefonų pokalbių gali būti klausomasi ir atsitiktinis „Ponios“ rytinės kavos gėrimo pyktis gali stipriai apkartinti jų gyvenimą. Net jeigu tai išgalvoti pasakojimai, juos pasakoja žmonės. Tai nebuvo totalitarinių režimų valdžios baimė, bet baimės veiksnys turėjo didelį vaidmenį. Prezidentė nebuvo iš tų mokinių, su kuriais mokykloje visi nori draugauti. Baimė jai atrodė patikimesnė negu draugystė.

Grybauskaitė neįvykdė nė vienos didelės, ateities kartoms svarbios reformos. Šiuo požiūriu ji priklauso pokomunistinėse valstybėse paplitusiai reformatorių klasei. Bet kuris Lietuvos valdininkas Grybauskaitės laikais kalbėjo apie reformas. Jos prezidentavimas neįsivaizduojamas be maldų reformoms. Soviet­mečiu buvo dainuojama apie nesibaigiančią revoliuciją, dabar gi – apie reformas. Lietuvai reikėjo reformų, tačiau Grybauskaitės laikais buvo tik šnekos apie jas. Žiūrint į nesibaigiantį reformų už savus ir svetimus pinigus vajų, nepaliko įspūdis, kad reformatoriai už nieką neatsako. Kas, pavyzdžiui, buvo atsakingas už masinę lietuvių emigraciją? Parlamentas ir prezidentė nesijautė atsakingi. Emigracija buvo aiškinama kaip piliečių pasirinkimas. Atseit žmonės savo noru nutarė gyvenimą susitvarkyti už Lietuvos ribų. Nesvarbu, kad Lietuvos valstybė tapo antraeiliu emigrantų gyvenimo reiškiniu. Būdama ambicinga politikė, Grybauskaitė neturėjo talento telkti žmones. Į kiekvieną raginimą kurti Lietuvą žmonės atsakydavo emigracijos protrūkiais. Lietuviai turi atsilikimo nulemtą bėgimo iš savo krašto tradiciją. Prezidentei emigracija atrodė savaime suprantama, kaip vasaros karščiai ir rudens lietūs.

Prie Grybauskaitės pasidarė nebeaišku, kokie yra Lietuvos valstybės ir tautos tikslai. Prezidentė buvo įsitikinusi, kad šioje srityje viskas yra aišku, likę tik surasti priemones tikslams pasiekti. Baltijos kelias ir tautinio atgimimo epochos entuziazmas nugrimzdo į praeitį. Praradusi dvidešimt procentų gyventojų bet kuri valstybė turėtų jausti didelį nerimą. Tačiau to nebuvo Lietuvoje. Nesibaigiančios Grybauskaitės laikų reformos tapo dūmų uždanga politikų bejėgiškumui. Lietuva taip reformavo savo švietimo sistemą, kad vaikų išprusimas pradėjo nusileisti sovietmečio pabaigos lygiui. Grybauskaitės metais lietuviai virto homo oeconomicus. Dėmesį pritraukia prezidentės santykis su Lietuvos istorija. Ji istoriją suvokė ideologiškai, jos politinėse kalbose nematyti asmeninio istorijos apmąstymo požymių. Viskas dvelkė sovietinių politinių darbuotojų stilistika. Kai prie to kartais būdavo pridedama kokia nors emocija, darydavosi nejauku, nes negalėjai būti tikras, ar tai tikra, ar suvaidinta. Visi ankstesni prezidentai turėjo vienokį ar kitokį asmeninį Lietuvos istorijos supratimą. Grybauskaitė džiaugėsi istoriją galinti pakeisti ekonomika. Sakytum, gamybiniai santykiai, formuojantys žmonių asmeninius santykius. Tai buvo netikėtas sovietinių marksizmo studijų įtakos aidas. ES nuo pat pradžių būdingas ekonominis mąstymas susisiejo su marksizmo ekonomizmu. Tačiau Grybauskaitės neišeina laikyti marksiste, nes taip ir liko neaišku, kokios jos tikrosios pažiūros. Jos politiniai įsitikinimai ideologinio principo lygmeniu liko neaiškūs. Norintys ją galėjo vadinti socialdemokrate, kiti galėjo pavadinti liberale, treti konservatore, o ketvirti – visais šiais vardais kartu. Tai nebūdinga kokiam kitam Lietuvos valstybės vadovui. Visi jie pasižymėjo daugiau ar mažiau atpažįstama ideologine tapatybe, įsitikinimais ir simpatijomis politinei doktrinai. Prezidentė Grybauskaitė turėjo pažiūras pagal aplinkybes.

Grybauskaitė tvirtai gynė Lietuvą. Savo pasisakymų apie Rusija kontekste ji net galėjo atrodyti arši nacionalistė. Tačiau tai buvo keistas nacionalizmas. Jeigu Grybauskaitei kas būtų pasakęs, kad ji yra nacionalistė, ji tai būtų paneigusi ir pagarbą tautai paprašytų atskirti nuo nacionalizmo. Tai stebinantis dalykas, nes neįmanoma būti tautinės valstybės šalininku ir nebūti nacionalistu. Modernistinius paveikslus tapantis menininkas yra modernistas. Grybauskaitės pasisakymų sąvokos dažnai neturėjo aiškios prasmės ir buvo naudojamos kaip propagandos įrankiai. Kalbėdama kaip pati tikriausia nacionalistė Grybauskaitė nebuvo nacionalistė, o siekdama kuo platesnio žmonių palaikymo ji nebuvo populistė, nes populistais galėjo būti tik jai nepatinkantys žmonės. Rusija buvo priešas, o visi kiti – konkurentai. Baltarusija buvo kažkas tarpinio tarp priešo ir politinio nesubrendėlio. Lenkija nekėlė pasitikėjimo, ji to paties nekėlė ir jai asmeniškai pasitikėjimą kėlusiai ES. Pati būdama nuosaikia lietuvių nacionaliste, ji galėjo priekaištauti, kad lenkai yra nacionalistai. Prezidentė  politines sąvokas vertė suktis aplink save ir nepaisė jų vidinės logikos. Tai pagirtina politiko savybė. Tačiau su viena didele išlyga – turi būti ne tik nesilaikoma nusistovėjusių politinių sąvokų, bet ir siekiama aiškumo.

Grybauskaitė nebuvo liberalė ir visko nesuvedė į individą. Tauta jai buvo aukščiau individo. Tačiau emig­raciją ji suvokė ne kaip lietuvių tautinės ir politinės savimonės problemą, o kaip individualų ekonominį pasirinkimą. Jeigu kas būtų paklausęs, kokią aukštesnę prasmę reprezentuoja lietuvių verslininkai, ji, be abejonės, būtų atsakiusi – asmeninės naudos siekį. Šį požiūrį galima vadinti liberalizmu, tačiau prezidentė savo pažiūrų viešai taip nevadino. Gindama ekonominį individualizmą, ji nerodė simpatijų politiniam individualizmui. Kita vertus, klausimas, ar ES yra aukščiau tautos, ją būtų sunervinęs. Grybauskaitės laikų lietuviai jautėsi nacionalistais, tačiau, išgirdę apie ES, tapdavo nacionalizmo kritikais. ES kritika pasitraukė į privatų gyvenimą. Panašiai kaip ir sovietmečiu, žmonės pradėjo kalbėti tai, ką nori girdėti valdžios atstovai. Trijų milijonų nebeturinti tauta buvo įstumta į ritualinės politikos epochą. Toliau vyko rinkimai, keitėsi vyriausybės ir kalbėjo politikai, bet žmonės viešai kalbėjo ne savo žodžiais. Jie negirdėjo tiesos apie Vengriją, girdėjo pusiau tiesą apie Lenkiją ir akivaizdų melą apie Prancūziją. Galima sakyti, jog tai darė žiniasklaida, tačiau ji buvo Grybauskaitės epochos dalis. Lietuvos žiniasklaidos primityvėjimas, konformizmas ir vulgarumas – taip pat reprezentatyvūs epochos bruožai.

Grybauskaitei prezidentaujant nunyko kritinė ES poveikio Lietuvai analizė. Vengdami rimtų diskusijų, lietuviai (neaišku, kiek savaime, o kiek suorganizuoti valstybės institucijų) primetė sau politinio korektiškumo suvaržytą diskusiją. Tai išskirtinis Grybauskaitės dešimtmečio bruožas. Prezidentė pirmenybę teikė valiai, o ne protui. Ši jos charakterio savybė persidavė valstybei, kuri, būdama neutrali ideologijoms, netikėtai tapo cenzoriumi. Kai kurios politinės sąvokos pradėtos naudoti pagal Grybauskaitės ir mainstream žiniasklaidos įgeidžius. Žiniasklaida toliau buvo laisva, tačiau vis daugiau publikuojamų tekstų keistai pradėjo sutapti su prezidentės nuomone. Net kai Grybauskaitė vaizdavo minties spontaniškumą, dažnai skambėdavo iš anksto paruoštos klišės. Galima pagirti jos valią, tačiau kalbėjimas klišėmis skatino šalies intelektinį sąstingį. Neteko matyti, kad Grybauskaitė stotų į kokią nors didesnę diskusiją su intelektualais. Jeigu tokia diskusija ir būtų įvykusi, ji būtų būtinai pasibaigusi prezidentės valingu veiksmu. Matydami prezidentės voliuntarizmą, mokyk­lų ir ligoninių direktoriai, departamentų viršininkai ir universitetų rektoriai pradėjo priimti valingus ir todėl žmonėms skausmingus sprendimus. Vis dažniau buvo galima išgirsti apie sukiršintus darbo kolektyvus, žmonių susvetimėjimą ir nesibaigiantį žeminimą. Emigracijos ir socialinės atskirties mažinimas transformavosi į jų didinimą. Šalies problemos buvo susijusios ne su valios stygiumi, o naujos situacijos nesupratimu. Pasaulis stipriai pasikeitė, o lietuviai nerado intelektinių jėgų jam suprasti. Lietuva pradėjo nebesuvokti, kur yra jos, o kur ES kūnas. Jeigu prie Smetonos Lietuva turėjo vieną kūną ir sielą, dabar atsirado du kūnai ir dvi sielos. Susidvejinimas buvo ne tik prezidentės asmeninio gyvenimo, bet ir visos šalies bruožas.

Grybauskaitės laikų Lietuvos politikai būdingi keli pagrindiniai bruožai. Pirma, jau minėtas partijų nuosmukis. Nė viena partija neturėjo tikrų lyderių ir nebuvo pajėgi formuoti naujų idėjų politiką. Antra, politinių partijų nariai nesugebėjo reaguoti į dramatiškas visuomenės gyvenimo permainas (emigracija, socialinė atskirtis ir valdžios institucijų neveiklumas). Trečia, įsigalėjo „plaukimas pasroviui“, be didesnės minties ir refleksijos. Politikai sakė privalomas kalbas ir taip ilgainiui tik gilėjo žodžių ir darbų atotrūkis. Ketvirta, jaunimas nesugebėjo įsitraukti į politiką. Net politikos mokslus baigę jauni žmonės mieliau rinkosi valdininko karjerą, o ne politiką. Grybauskaitės kalbėjimasis su „paprastais žmonėmis“ visada buvo iš anksto apgalvotas ir surežisuotas spektaklis. Vaidindama nuoširdžią, ji žinojo, jog tai tik viena tarp daugelio jos suvaidintų scenų. Surežisuotas nenuoširdumas būdingas ne tik jai, bet ir visai aptariamo laikotarpio Lietuvos politikai. Niekas nerašė bendro scenarijaus, tačiau visi veikė tarytum pagal tą patį scenarijų. Kai latvių žurnalistas netikėtai Grybauskaitei uždavė iš anksto nesutartą klausimą, tai buvo palaikyta pasikėsinimu į nerašytus prezidentės politinės filosofijos pagrindus. Jos valdomoje Lietuvoje neturėjo būti nesutartų improvizacijų. Šalis turėjo būti tiek pat spontaniška, kaip ir šimtą kartų matytas kino filmas. Atsirado keistų, Brežnevo laikus primenančių sąstingio požymių.

Prezidentei Grybauskaitei ypač patiko kova su populizmu. Tai buvo jos mėgstamas keiksmažodis. Ten, kur valdžia savo teisėtumą gauna iš liaudies, populizmas yra neišvengiamas dalykas. Grybauskaitė manė kitaip. Ji buvo įsitikinusi, kad populizmas yra demokratijos krizės požymis. Tačiau populizmą galima vadinti demokratijos krizės požymiu tik įrodžius, kad jo šalininkai turi pretenzijų į diktatūrą. Lietuvos politiniame gyvenime tokių nebuvo. Nė viena populistine vadinama partija nesiūlė panaikinti daugiapartiškumą ir įvesti diktatūrą. Grybauskaitei tiesiog nepatiko, kad populiarios darėsi jai nepatinkančios partijos. Noras surasti kelią į didesnio skaičiaus rinkėjų širdis ir jiems atstovauti yra atstovaujamosios demokratijos bruožas. Šiuo požiūriu demokratija neįsivaizduojama be populizmo. Demokratijos požiūriu nėra nieko neleistino, kai kas nors nori atstovauti demokratinio atstovavimo nuošalėje likusiems rinkėjams. Grybauskaitei nerūpėjo šios paprastos tiesos. Kritikuodama populizmą ji jautėsi kaip su Tarybų Lietuvos priešais kovojanti veikėja. Įžengdama į paskutinius prezidentavimo metus ji savo naujametinėje kalboje perspėjo apie „karingą neraštingumą ir agresyvų populizmą“. Taip ji norėjo pasakyti žinanti, kaip atskirti populizmą ir demokratiją. „Agresyvaus populizmo“ sąvoką ji pasiskolino iš jos valdymo metais rinkimus pralaiminčių tradicinių partijų, o „karingas neraštingumas“ buvo iš sovietmečio.

Grybauskaitės laikais politinis žodis buvo pradėtas suvokti ne kaip mintis, o kaip veiksmas. Grybauskaitė mąstė makiaveliškai – ji reikalavo kurti Lietuvos ateities vizijas, tačiau jos neturėjo peržengti jai patinkančių standartų. Jos valdymo laikais atsirado nuo Lietuvos nepriklausyti ir atsiriboti norintis pilietis. Tai nebuvo vien tik Grybauskaitės veiklos rezultatas, tačiau ji kaip simbolis atspindi šią permainą. Kai prezidentavimo pabaigoje ji pasiūlė netrūkčioti ir veikti, paaiškėjo, kad padoriai veikti galima tik trūkčiojant. Per jos valdymo dešimtmetį nyko tautos solidarumas. Lietuviai į tautą pradėjo žiūrėti kaip į vieną asmeninio gyvenimo pasirinkimų, – šalia specialybės, pomėgio ir automobilio. Lietuvių politinė tapatybė tapo asmeninio skonio reikalu, kaip apsilankymas teatre ir muziejuje. Kai Grybauskaitė nenuvyko į Latvijos ir Estijos nepriklausomybės dienų šventimo iškilmes, tai nebuvo atsitiktinumas. Lietuvos šimtmečio šventimas taip pat vyko be didesnio entuziazmo. Prezidentė nemėgo švenčių. Tačiau kartais atrodo, kad ji tiesiog turėjo problemų su nepriklausomybės ir solidarumo šventėmis. Tai buvo sąžininga – geriau nevykti į šventę, negu apsimetinėti, kad tau linksma ir smagu švęsti. Sunku pasakyti, ar prezidentė buvo asketė, nes tam reikėtų žinoti daugiau, negu gali pašalietis.

Žvelgiant į „Smetonos Lietuvą“ matyti, kad prezidentas buvo epochos simbolis. Šiandien dar neaišku, ką simbolizavo Grybauskaitė. Gali būti, kad ji labiausiai simbolizavo gyvenimo ES pradžią. Jos valia būtų pravertusi savo vietą pasaulyje aiškiai supratusios ir subjektiškumo nepraradusios valstybės laikais. Deja, Lietuva jos prezidentavimo metais susidūrė su dideliais neaiškumais. Grybauskaitės voliuntarizmas buvo vienas nepriklausomybę atgavusios valstybės išbandymų. Valią reikėjo papildyti gebėjimu telkti žmones. Tai prieštaravo Grybauskaitės prigimčiai. Ne todėl, kad ji neturėjo gabumų, to jai užteko, bet dėl politinės kaukės pavertimo tikruoju veidu. Grybauskaitė nesukūrė asmens kulto, tačiau jos voliuntarizmas panašus į kitus voliuntarizmus. Knygos apie ją Nustokim krūpčioti autorė Daiva Ulbinaitė rašo, kad ji tikėjo į Dievą, bet tvarkydama politinius reikalus į Jį nesikreipė, nes tikėjosi viską padaryti pati. Tai puikybė. Tikintis žmogus į Dievą kreipiasi ne iš silpnumo, bet todėl, kad be Jo niekas negali įvykti. Puikybė yra ne tik Grybauskaitės asmens savybė, bet ir visos su jos vardu siejamos Lietuvos epochos bruožas. Lietuviai visą jos dešimtmetį norėjo būti ponais vieni kitiems, žemino vienas kitą, o paskui kalbėdavo apie solidarumą. Taip elgėsi prezidentė, verslininkai, valdininkai ir net pradėjo elgtis mokiniai. Nuo politinio elito iki žemiausių visuomenės sluoksnių žodžiai apie solidarumą ryškiai skyrėsi nuo darbų. Puikybė, tuštybė, pasipūtimas ir arogancija tapo Lietuvos piliečių gyvenimo norma. Šioms blogybėms pašalinti nereikėjo kokių nors didelių investicijų, spaudos konferencijų ir aukščiausio lygio susitikimų. Reikėjo tik kartais nenustoti krūpčioti. Daugybė žmonių krūpčiojo nuo Grybauskaitės žodžių ir poelgių. Jos valdymo laikais sugrįžo paternalistinis požiūris į piliečius. Lietuviai vėl tarsi tapo nesubrendusiais vaikais, kuriuos reikėjo globoti įvairiausiomis manipuliacijomis. Kadangi kalbame apie moterį, vietoj „paternalizmo“ reikėtų sakyti „maternalizmas“. Dešimt metų Lietuva turėjo prezidentę, kuri šalį suvokė kaip nesubrendusį vaiką.