Tekstą privalau pradėti nuo prisipažinimo – jo pavadinime ištransliuota šiokia tokia netiesa. Panevėžio rajone esančiuose Ėriškiuose negyvenu nuo 2004 m. rudens, kai visai neprastai išlaikęs brandos egzaminus, tapau Vilniaus universiteto studentu, o tada neišvengiamai ir pačiu tikriausiu vilniečiu. Vis dėlto, cituojant žymaus aktoriaus, politiko ir sportininko Arnoldo Schwarzeneggerio filmografiją, toks mano pareiškimas yra ne kas kita, o „Melas vardan tiesos“. Skubu paaiškinti šios savo misijos esmę.
Ėriškiai, kuriuose man likimo buvo duota gimti ir užaugti, sovietmečiu buvo paversti pavyzdine gyvenviete, o jos karūnos perlu, be abejo, buvo prestižinis kolchozas. Bepigu, aišku, girtis prestižinės gyvenvietės statusu, tokių būta ne vienos, bet jeigu skaitytojui kiltų abejonių, kokios pieno upės anuomet tekėjo Ėriškiuose, aš turiu ir kozirį – apie Ėriškius buvo sukurtas filmas!
1984 m. pasirodė lietuvių poetinės dokumentikos pradininko Roberto Verbos kūrinys, apdainuojantis šlovingą Ėriškių kolchozo dabartį ir neabejotinai šviesią ateitį. Tos 18 minučių ir 31 sekundė (arba, kitaip – 1111 sekundžių!) juodai baltų kadrų kiekvienam tikram ėriškiečiui turėjo sukelti tyrą ir niekuo neatmieštą džiaugsmą. Tačiau nesukėlė. Vien dėl to, kad filmo pavadinimas, kaip ir šio teksto, buvo netikslus – pasauliui jis buvo pristatytas pavadinimu Gyvenu Ėriškėse. Ne Ėriškiuose, o Ėriškėse. Tokiu neatidumu Verba čionykščius gyventojus mušė skaudžiai.
Suprantu, kad tai gali pasirodyti kaip visiškai neesminė smulkmena, techninė detalė, tačiau, jeigu jau Jums lemta šį bei tą sužinoti apie ėriškiečius, sužinokite: mes labai jautriai reaguojame į mūsų gimtinės pavadinimo iškraipymus. Aš visiškai nenustebčiau, kad ši kolektyvinė trauma užgimė būtent tais 1984 m. Didysis Brolis tave stebėjo, tačiau vinjetėje taisyklingai pavadinimo užrašyti – nesugebėjo. Taigi atitaisykime istorinę neteisybę ir dar kartą pakartokime: „Gyvenu Ėriškiuose“.
Kita vertus, ši istorija apie plataus užmojo dokumentinį filmą ir klaidą jo pavadinime puikiai simbolizuoja gyvenimo sovietiniame Pleasantvilyje patirtį – didžiulė ambicija ir nesuvokiamas atsainumas detalėms. O tokių paradoksų Ėriškiuose būta apstu, bet apsiribosiu tik šiais laikais nepadoriu veiksmu – sumaišysiu sportą su politika. Mano mielos Ėriškių mokyklos sporto salės lubos buvo tokios žemos, kad krepšinio lankai ten neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik kabėti labai neaukštai. Taip neaukštai, kad aš, būdamas nors ir išstypęs, tačiau vis tiek tik šeštokas, jau nesunkiai dėdavau iš viršaus abiem rankom. O štai mokyklos stadiono komplekse esančioje lauko krepšinio aikštelėje buvo susiklosčiusi priešinga situacija – abu lankai buvo pakabinti gerokai per aukštai. Taigi suma iš šio sporto ir politikos sumaišymo? Keturi krepšiai – ir nė vieno tinkamo. Tiesa, manęs neapleidžia nuojauta, kad išvedus visų keturių lankų aukščių vidurkį, mes sužinotume, kad Ėriškiuose visi lankai vidutiniškai kabėjo standartiniame aukštyje.
Ėriškiai kaip pavyzdinė kolchozinė gyvenvietė įvairiais pjūviais buvo socialinis ir ekonominis eksperimentas, su visu iš to išplaukiančiu sovietiniu brutalumu. Tai atsispindėjo ir kolchozo steigimo istorijoje – jį kuriant kažkas pasiūlė kolchozą pavadinti „Ašarų pakalne“, bet galiausiai likta tiesiog prie Ėriškių. Didelę dalį kaimo gyventojų sudarė prievarta sukelti aplinkinių kaimų ir sodybų gyventojai, iš kurių atimtos žemės buvo paverstos kolchozo laukais. Būdamas penkerių mano tėtis ėriškiečiu tapo būtent tokiu būdu. Tiesa, iki prestižo buvo toli – keltis teko į namą be kanalizacijos, todėl mano seneliai iki pat mirties turėjo eiti į lauko tualetą. Kiek neįprasta, kad sunaikinti aplinkiniai kaimai tam tikra prasme įsiliejo į naująją gyvenvietę – jų atminimas išliko Ėriškių gatvių pavadinimuose – Rojūnų, Žaibgalos, Gėlainių, Dubulių, Sabonių. Taip, Lietuvoje yra vienintelė Sabonių gatvė – Ėriškiuose. Net nebandysiu slėpti, kad būdamas vaikas toli gražu ne baltu atspalviu pavydėjau tiems žemiečiams, kurie galėjo pasigirti gyveną tokiu didingu adresu.
Ėriškių prestižas neabejotinai nulėmė ir tai, kad paskyrimus čia dirbti ir klestėti gaudavo šiek tiek žvitresni technikumų ir kitų mokslo įstaigų absolventai, kas teigiama linkme formavo gyvenvietės socialinį audinį. Sauja čiabuvių ir būrys veržlių atvykėlių – ar Ėriškiai tuomet nebuvo tai, kuo šiuo metu yra Dubajus?
Turbūt net nereikia aiškinti, kad iš tokios netikėtos vietinio ir atvykėlės meilės istorijos radomės ir mudu su broliu: tėtis, kolchozo vairuotojas, pamilo sau skirtąją ir į Ėriškius paskirtąją, Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto prancūzų filologijos absolventę. Vairuotojas ir prancūzų filologė – nenoriu būti skeptiškas šių laikų atžvilgiu, bet tokios šeimos dabar nesusikuria, o tuo metu tėčiui šis krepšys nepasirodė per aukštas.
Be galingojo kolchozo, ėriškiečio tapatybės trikampį tais laikais dar sudarė „Gojus“ ir Balčikonis. „Gojus“ – tai tais pačiais 1984 m. Ėriškiuose baigtas statyti, nepabijokime to žodžio – prekybos ir paslaugų centras. Sovietiniais standartais čia tilpo viskas – maisto ir buitinių prekių parduotuvės, valgykla, restoranas, viešbutis, kirpykla, ambulatorija. Kaip 800 gyventojų nesiekusiai gyvenvietei, ambicinga.
Mano atmintyje „Gojus“ yra įsirėžęs įvairiais pjūviais, tačiau vienas bene netikėčiausių – man būnant trejų metų gautas skiepas nuo rasizmo visam gyvenimui. Anuomet pasigrožėti vietiniais stebuklais į Ėriškius plūsdavo delegacijos tiek iš aplinkinio sovietyno, tiek iš draugingų tolimesnių respublikų. Vieną tokią dieną, kai mudu su mama lankėmės parduotuvės buitinių prekių skyriuje, į jį sugužėjo būrys delegatų iš Afrikos. Kitos odos spalvos žmones gyvai mačiau pirmą kartą gyvenime ir niekaip nesugebėjau nuslėpti savo didžiulės nuostabos. Bet ne ką mažesnę nuostabą man sukėlė ir tai, kaip draugiškai ir šiltai šie žmonės su manimi elgėsi. Įdomu tai, kad Dariaus Pocevičiaus knygoje Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, 2 dalis ties du šimtai septyniasdešimt aštuntu ir devintu puslapiais randu aprašytą štai tokią istoriją:
1985-ųjų lapkritį Vilniaus padangėje sužibo ne viena, ne dvi, o visas tuzinas literatūros žvaigždžių. Savaitę čia vyko 7-asis SSRS ir JAV rašytojų susitikimas, kuriame dalyvavo Pulitzerio, JAV nacionalinių ir kitų garbingų premijų laureatai: dramaturgas, garsiosios „Komivojažieriaus mirties“ autorius Arthuras Milleris, bytnikas, seksualinės revoliucijos šauklys A. Ginsbergas, garsūs postmodernizmo pradininkai Williamas Gaddisas ir Williamas H. Gassas, rasinius konfliktus kariuomenėje vaizdavęs juodaodis dramaturgas Charlesas Fulleris, krūvą premijų už tarptautines apžvalgas susišlavęs žurnalistas Harrisonas Salisbury, kiti pripažinimo sulaukę JAV literatai bei žurnalistai su žmonomis arba be jų – iš viso 23 asmenys.[…] Šaltojo karo atmosfera išsisklaidydavo per svečių laisvalaikį. Amerikiečių rašytojai su žmonomis apžiūrėjo restauruotus Vilniaus senamiesčio kvartalus, keliavo į IX fortą prie Kauno, lankėsi agronomo Alfonso Giedraičio pavyzdingai tvarkomame Ėriškių kolūkyje – ten juos apstulbino į bizonus panašių stumbrų banda. Savo ruožtu ne mažiau apstulbo mažieji Ėriškių gyventojai, pirmąkart pamatę juodaodžius žmones.
1985 m. lapkritį buvau ženkliai per jaunas sudalyvauti knygoje aprašomuose įvykiuose, maniškė patirtis galėjo nutikti apie 1988 m., bet tokie nevienkartiniai įvykiai tik paaiškina, kodėl iš Ėriškių nėra kilęs nė vienas rasistiniais pareiškimais liūdnai pagarsėjęs asmuo.
Ėriškių tapatybinį trikampį uždaro paskutinis taškas – čia gimęs, augęs ir palaidotas vienas didžiųjų šalies kalbininkų Juozas Balčikonis. Kaip lietuvybės dvasią įpūtinėjo tie laikai, kai buvome nuo jūros iki jūros, taip ėriškietišką orumą kėlė Balčikonio asmenybė. Kolchozas, „Gojus“, Balčikonis – tarsi galėtume šią trijulę suvesti į trijų raidžių trumpinį, bet gal ir nevertėtų. Nors sąsajų su valdžia, jos aparatais ir aparatčikais būta ir tiesioginių – 1983 m. čia netgi vyko LKP CK plenumas, o netoliese esančiame Pašilių stumbryne stumbrus medžiojo pats Petras Griškevičius.
Nesunku įsivaizduoti, kad režimo griūtis tokiam inkstui komunistiniuose taukuose negalėjo netapti šiokia tokia trikdančia kolektyvine patirtimi. Nors esu šventai (gal kiek naiviai?) įsitikinęs, kad absoliuti dauguma mano žemiečių stovėjo laisvos Lietuvos pusėje, tačiau radosi ir šiokio egoistiško apmaudo. Pavyzdžiui, apgailestauta dėl to, kad žlugo prižadėtos naujos Ėriškių mokyklos su baseinu statybos, kurių tiesiog nespėta įgyvendinti. Kitaip tariant, žvelgiant iš čionykščių gyventojų perspektyvos – sovietinis slibinas tegul dvesia, bet prieš tai bent jau ištesi, ką prisišnekėjęs.
Žlugus sovietynui, galingasis Ėriškių kolchozas praktiškai pernakt skilo į dvi žemės ūkio bendroves, kartu įstatydamas pleištą ir į pasimetusią bendruomenę – praktiškai kiekvienam reikėjo pasirinkti: ar tau pakeliui su ligtoliniu kolūkio pirmininku Alfonsu Giedraičiu, ar su jo jaunu konkurentu Antanu Čepu. Ramybės nesuteikė ir žinia, kad šalia Ėriškių stūksanti prabangi kolchozo poilsiavietė apsukriai atsidūrė įtartinų jaunų panevėžiečių rankose. Netrukus ji išgarsėjo – tapo Tulpinių dvaru.
Vis dėlto šoko būta gana trumpalaikio. Ėriškiečiai save į didįjį pasakojimą grąžino patys, ir gana nesunkiai. 1991 m. Čečėnijos prezidentu tapo Džocharas Dudajevas, po kelerių metų žuvęs per Rusijos slaptųjų tarnybų surengtą pasikėsinimą, ir tapęs savotišku kovos už laisvę simboliu. Ėriškiuose iki šiol sklando priemiesčio legenda, kad šis žmogus devintojo dešimtmečio pabaigoje, tarnaudamas Estijoje, tikrai lankėsi Ėriškiuose ir juose esančioje pirtyje.
O štai 1995 m. Lietuvoje kilo nemenkas skandalas, kai paaiškėjo, kad sekdamas Griškevičiaus pėdomis, prezidentas Algirdas Brazauskas, kartu su tuometiniu Lenkijos ministru pirmininku Józefu Oleksiu,nušovė po stumbrą. Ir ne šiaip kur laisvai besiganiusius, o tiesiog patogumo dėlei pririštus prie medžio. Beje, kolektyvinis Ėriškių mitas byloja, kad asfaltas vienoje iš kelio link stumbryno atkarpų jau nepriklausomoje Lietuvoje buvo nutiestas vien tam, kad Brazauskas galėtų patogiau į medžioklės plotus nukakti.
Gana makabriška, kad šalia Griškevičiaus ir Brazausko, prie žymiausių stumbrų medžiotojų anuomet buvo priskiriamas „Mažeikių naftos“ vadovas Gedeminas Kiesus. Tas pats Kiesus, kurį kolchozo dvarą užvaldę Tulpiniai 2000 m. brutaliai nužudė kartu su sūnumi ir vairuotoju. Jų kūnai buvo užkasti visiškai netoliese, vos trejetas kilometrų nuo Ėriškių. Šalia šios vietos plyti ūkininkų dirbami laukai, todėl pamažu vietinių žmonių žodyne jai prilipo atitinkamas pavadinimas – Kiesynas.
Kiesų istorija tapo Tulpinių pabaigos pradžia. Netrukus jų dvaras buvo šturmuotas didžiulių teisėsaugos pajėgų, Ėriškiai ir vėl atsidūrė pirmuose spaudos puslapiuose, o šių eilučių autorius besivažinėdamas po kaimą dviračiu buvo užkalbintas vienos didžiųjų šalies televizijų žurnalistų ir turėjo garbės duoti pirmąjį gyvenime interviu.
Žiniasklaidos dėmesys Ėriškiams aptariant svarbiausias šalies naujienas, kad ir kriminalines bei skandalingas, grąžino tą sentimentą ir išskirtinumą, kuriuo vietovė buvo gausiai maitinama sovietmečiu. Tiek ir tereikėjo atgauti susvyravusiai savivertei. Juk ir pats kolchozas iš esmės radosi ne iš ko kito – skandalo ir kriminalo.
