Kiekvienas prakutęs humanitaras (ar tiesiog akademikas), žurnalisto paklaustas papasakos, kaip šaunu būti intelektualu, tirti kultūroms, civilizacijoms svarbius tekstus, atpažinti simbolius, gebėti papasakoti žmonijos istoriją, dėstyti, mąstyti, koks nykus pasaulis be intelektualų ir t. t. Žurnalistas padėkos už sugaištą laiką, padės telefono ragelį, o akademikas atsidus ir sugrįš į tikrovę, kurioje už intelektualines kompetencijas didesnę vertę turi taškai Microsoft Excel lentelėse.
Norėdamas gauti finansavimą savo tyrimams, projektams, akademikas rinks taškus – dalyvaus konferencijose, keps publikacijas – bus „produktyvus mokslininkas“1. Patogiausia taškus susirinkti gimtojo universiteto, instituto aplinkoje – tada nereikia nei lygiuotis į pasaulio akademinį elitą, nei ieškoti pigesnių taškelių kokiame Uralo kalnų pedinstitute. Tad lauki vietinių konferencijų, kurios dažnai būna proginės – dėliojantis darbus kažkas užmeta akį į minėtinų dienų kalendorių ir galvoja, kokį čia minėjimą surengus, kad būtų „aktualu“ – konferencijų temas dažnai diktuoja ne naujų tyrimų aptarimas, o prisitaikymas prie Seimo paskelbtų minėtinų datų sąrašo. Ko gero, panašiai gimė idėja mokslinei konferencijai Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Bronius Krivickas: Likiminiai kartos pasirinkimai, kurią organizavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetai.
Užbėgsiu už akių pasakydamas, kad konferencija gavosi tokia, kaip daugelis – nelabai originali, su geresniais ir gerokai silpnesniais pranešimais, tad viskas lyg ir tvarkoj. Išskirti norėtųsi Manfredo Žvirgždo ir Dalios Kuizinienės pranešimus: Kuizinienė nagrinėjo Niliūno rašytas literatūrines recenzijas, o Žvirgždas pristatė Lietuvių (vadinamosios „Bostono“) enciklopedijos rūpesčius Niliūno ir Juozo Girniaus asmeninėje korespondencijoje. Kiti daugiau bandė naujai (arba nelabai) perskaityti abiejų herojų kūrybą arba nagrinėjo kažką tiesiogiai nesusijusio nei su Niliūnu, nei su Krivicku. Pasigedau žmonių, gebančių įdomiau prakalbinti šias asmenybes, visų pirma – Arūno Sverdiolo ir Virginijaus Gasiliūno.
Daugelis konferencijos trūkumų buvo nulemti aiškios renginio koncepcijos stygiaus. Lyg ir skirtas Niliūnui ir Krivickui, lyg ir jų kartai, lyg ir likiminiams pasirinkimams, bet ar čia tikrai viskas taip lengvai susisieja? Norėta pagerbti? Prisiminti? Reaktualizuoti? Permąstyti? Sau? Visuomenei? Ambicingas buvo sprendimas konferenciją rengti dvi dienas, skirtinguose miestuose – Vilniuje ir Kaune. Tiesa, keldamasis 5:30 ryte į autobusą, vežantį Kauno link, šį sprendimą labai keikiau. Per dvi dienas – 24 pranešimai, tarp kurių du plenariniai, ir dar du atminimo vakarai.
Tebūnie tai istoriko pabumbėjimai (labiau) literatūrologų konferencijos fone, tačiau esminė renginio (ir net didokos dalies lituanistinio diskurso) problema, manding, buvo santykio su istorija stygius. Tą žinome ir iš didžiųjų batalijų viešojoje erdvėje, susijusių su vieno ar kito sovietmečiu gyvenusio autoriaus kūrybos ar biografijos reinterpretacija – neretai teigiama, kad istorikai turėtų patylėti, neteisti (nors jie niekad ir neteisia), nes jų aptariamų veikėjų „gyventas laikas buvo toks, koks buvo“. Priėmus tokią poziciją, istorikai neturi ką veikti sovietmečio kultūros lauko tyrimuose, o tada atsiveria daug erdvės kūrėjų Genijaus vertinimo peripetijoms, kurios retai kada turi tikrovės pamatą.
Istorinės refleksijos stoka atsiskleidžia ir renginio koncepcijoje – nei konferencijos rengėjai, nei dalyviai pranešimuose pernelyg nereflektavo paties Krivicko ir Niliūno santykio ir sprendimo skirti jiems bendrą konferenciją. Istoriškumo stoką liudija ir tai, kad konferencijos metu Niliūnas bent kelis kartus buvo pavadintas emigrantu. Susidarė įspūdis, kad konferencija buvo bendra tik todėl, kad Niliūnas ir Krivickas gimę tais pačiais metais, buvo pažįstami, 1944 m. priėmė lemiamus sprendimus. Iš čia ir likiminiai kartos pasirinkimai. Tačiau juk visa poetų karta nepasitraukė į Vakarus arba neatsidūrė miške, pavyzdžiui, Eduardas Mieželaitis irgi gimęs 1919 m., kiti po okupacijos tiesiog nustojo rašyti, treti Sibire atsidūrė ir be buvimo miške. O kur dar tokie atvejai kaip Juozo Kėkšto, išeivijoje atsidūrusio netgi per Anderso armiją? Štai dar keli likiminiai kartos siužetai, kurie konferencijoje liko praktiškai nereflektuoti, išskyrus porą pranešimų: Elenos Baliutytės-Riliškienės „‘Neik su velniu obuoliauti’: Fausto mitas Eduardo Mieželaičio kūryboje“ ir Onos Dilytės apie Albertą Dilį. Taip „kartos“ reprezentacija tapo išeivijos ir partizanų karo naratyvai, dar kažkiek tarpukaris. Nors konferencijoje dalyvavo ir keli istorikai, tačiau ir jie pernelyg nesigilino į šį klausimą. Pavyzdžiui, Aurimas Švedas skaitė pranešimą tema „Kaip mąstyti apie žmogų ribinių situacijų ir lemtingų pasirinkimų akivaizdoje“, tačiau daugiau nagrinėjo teorines prielaidas ir modelius, leidžiančius geriau tokius pasirinkimus suprasti, o ne analizavo šių pasirinkimų konkretybes.
Tačiau net likus prie Niliūno su Krivicku, kyla dvejonės dėl tokio jų sugretinimo. Abu kūrėjai iš tiesų priklausė tai pačiai kartai, studijavo, buvo pažįstami, tačiau niekas nekelia priešingo klausimo – galbūt po 1944 m. jie yra kur kas labiau skirtingi negu panašūs? Ypač atsižvelgiant į tai, kad tuo metu jiems buvo vos po 25-erius metus, vienas žuvo po kelerių metų, o kitas mirė įpusėjęs dešimtą dešimtį. Išeivijos ar partizanavimo pasirinkimas atskyrė juos ne tik erdviškai, o būtent šios refleksijos labiausiai ir trūksta. Istorikai, panašu, kol kas apskritai Niliūno nemato kaip istorinės asmenybės, jiems sunku prasibrauti per poetizmų ir intelektualinių užkardų barikadas, neleidžiančias „atrakinti“ jo dienoraščių – nesu matęs (gal menkai ieškojau) istoriko studijos, kurioje būtų nuorodų į Niliūno dienoraščius. Mano galva, Krivickas ir Niliūnas reprezentuoja dvi skirtingas Lietuvas, kurių tik išeities data panaši: gimusios 1918 m., jos esmingai išsiskiria 1944 m. Tai Niliūną ir Krivicką pastato į visiškai skirtingas pozicijas, apgyvendina skirtingose Lietuvose, viena kurių žuvo, kita dar tebeegzistuoja išeivijoje, tačiau, mano galva, taip ir neįsiliejusi į posovietinę Lietuvą. Kas žino, galbūt Krivickas, sėdėdamas bunkeryje, netgi keikė studijų draugą Niliūną, kad šio nėra šalia, o gal net tokį gerokai primiršo. Pats Niliūnas, neabejoju, būtų gerokai nustebęs, kad jo šimtmečio minėjimas vyko kartu su Krivicko – visuose dienoraščio fragmentuose (1938–2012) Krivickas paminimas vos penkis kartus.
Neapsvarsčius tokių klausimų, daugelis sąsajų ir lieka tam tikrame ezoteriniame lygmenyje – būtent tą ir turiu omenyje teigdamas, kad tokiose konferencijose ir lituanistikos diskurse labai trūksta istorinės refleksijos, kuri suteiktų kalbėjimui apie rašytojus kokį nors konkretesnį pagrindą. Dabar gi, sėdėdamas konferencijoje vis mačiau kažkur nuo pranešimo iki pranešimo, nuo knygos iki knygos besitęsiantį ezoterinį siūlą, kuris sugeba viską susieti. Kad tai viso diskurso, o ne tik konferencijos problema, geriausiai rodo Viktorijos Daujotytės (ir jos mokinių) pavyzdys – ji be vargo sukabino Niliūną, Salomėją Nėrį, Justiną Marcinkevičių (ir save) į vieną knygą2.
Kad ezoterinis siūlas sklandžiai imtų sieti atskirus žmones, juos derėtų izoliuoti nuo jų gyvento laiko, o kūrybą – nuo poelgių. Biografiniai kontekstai tokiu atveju reikalingi tik selektyviai. Tada jau žiū, partizanai virsta Sąjūdžiu, visi atranda savyje vidinę rezistenciją, sovietmetis dūžta ir tampa laisva Lietuva, kuri, pasirodo, net ir okupacijos metais iš tiesų buvo širdy laisva, o visos trys atskirtos Lietuvos vėl susijungia. Niliūnas dienoraštyje aiškiai parodė, kad toks susiejimas sunkiai įmanomas, kai 1998 m. trumpam sugrįžo į Lietuvą, nesijautė čia savas, viskas atrodė svetima. Sugrįžęs į JAV, užsirašė: „Prisimenant Lietuvą ir viskam (ką mačiau, ką jaučiau) kaskart labiau išryškėjant, mane vis dažniau slegia mintis, kad ten visi mano keliai buvo sunaikinti arba patys išnyko. Tad kaip aš galėčiau ten grįžti, jeigu nebėra kelių?“3
Istoriškumo stoką dažnu atveju nulemti gali jo nepatogumas. Desovietizacija, deja, didžiojoje dalyje Lietuvos mokslo institucijų taip ir neįvyko: nemaža dalis lituanistų pažinojo savo tiriamus herojus, augo jų šešėlyje ir sunkiai sugeba nuo šių patirčių atsiriboti. Kartu herojų gyvenimuose ir vertinimuose jie mato save pačius – žmones, taip pat dariusius kompromisus su sąžine, kuriuos maloniau pavadinti tautiškumo puoselėjimu. Vėliau aplink tokius žmones susiformuoja savotiškos akademinės mokyklos, o jų „absolventai“ nesugeba atsiriboti nuo autoritetų, perima jų pažiūras, vertinimo pozicijas ir pan.
Todėl nemenka dalis konferencijos man taip ir liko kyboti ore. Nors būta ir tikrai profesionalių literatūrologinių pranešimų, tačiau kartais apimdavo įspūdis, kad mokslininkas auditorijai nupasakoja tik savo galvoje susijungusius vaizdinius, kuriems iki (literatūrinės) tikrovės dar labai toli. Schema paprasta: susirandi knygą, kurią žinai, kad skaitė konferencijoje apdainuojamas herojus, paskaitai, o wtada ieškai panašumų ar skirtumų. Jeigu randi (o, be abejo, randi), tai konstatuoji: va, perėmė, va, įtaka, va, bendrybės, va, panašu, va, vertino, va, atsiribojo, va, savitas stilius. Taip, pavyzdžiui, Rita Tūtlytė ieškojo sąsajų tarp Niliūno ir XIX a. austrų rašytojo Adalberto Stifterio romano Der Nachsommer, tačiau besiklausant pranešimo atrodė, kad tikrovės mokslininkė taip ir neužkabino, tik atpasakojo kažkokias sau kilusias mintis. Tokią situaciją vaizdžiai aprašė Daujotytė minėtame opuse (kuris, tiesa, nėra mokslinė studija): „[t]a mintis apie poeziją atklysta lyg iš mano pačios galvojimo. Bet gal ir ne. Gal ji tik išleido stiebelį iš tų šaknų, kurios iš skaitymų, mąstymų, permąstymų. Labiausiai to, kas buvo artima, kas buvo pakeliui. Su kuo susitikau“4. Kad tą galvoje atsiradusią sąsają lengviau pagrįstum, visada galima pasitelkti unikalias sąvokas, kurių turinys aiškus tik bendraminčiams ezoterinio siūlo verpėjams, pavyzdžiui, konferencijoje nuskambėjusios „įvidujimas“, „įsibuvimas“, „dvasios švytuoklė“ ir t. t. O jeigu tai spausdintas tekstas, savo žodžio dvasinį pagrįstumą ir sunkį visada galima sustiprinti daugtaškiais, kartu rodant ir rūpestį savo nagrinėjamam objektui, nes abejingas žmogus niekada nededa daugiau negu vieno taško…
Koks yra renginio rezultatas? Kažkokie ore pakibę vaizdiniai, šešėliai, kuriuos mato Platono olos lituanistas ir tiki, kad tai yra tikrovė. Visa tai vaizdingai iliustruoja konferencijoje nuskambėjusi žiūrovo iš šalies (ne akademijos) mintis, kurią jis išsakė po vieno iš pranešimų. Vyriškis, pasitelkęs Knuto Hamsuno pavyzdį teigė, kad reikia skirti kūrėjo gyvenimą nuo jo genijaus, Hamsuną-nacių kolaborantą nuo Hamsuno-rašytojo. Kaip tai padaryti? Ogi, pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje apie Lenino gimimo dieną reiktų pakeisti žodį „Leninas“ į „Dievas“ – tada galėtume įvertinti tikrąjį Marcinkevičiaus kūrybos genijų. Nors šurmulys salėje ir Dalios Satkauskytės įspėjimas, kad tai labai pavojingas pavyzdys, liudijo, jog anaiptol ne visi su tokia mintimi sutiko, neabejoju, kad kai kuriems ji turėjo patikti.
Tai, žinoma, galioja anaiptol ne kiekvienam konferencijos pranešimui – kaip jau minėta, jų būta ir tikrai solidžių, tačiau jos metu vis neapleido mintis, kad trūksta istorijos ir tikrovės pojūčio, o tai ne vien konferencijos, bet ir (dalies) literatūrologinio lauko problema. Kartu prisiminiau ir 1995–1996 m. kilusį šaršalą dėl Vytauto Kubiliaus XX amžiaus literatūros, kai autoriui tūlas priekaištavo, kad šis nepakankamai dėmesio skiria estetiniam laukui, o neva susitelkia į istorinius, socialinius, politinius ir ideologinius kontekstus5, kurie vos po Nepriklausomybės atkūrimo buvo itin jautri teritorija. Nors 2019 m. galima išvardinti ne vieną literatūrologą ir literatūros istoriką, literatūrą matantį ne vien kaip estetinį, bet ir kaip socialinį, istorinį reiškinį, tačiau aiškiai matyti, kad dar ne visiems toks požiūris priimtinas. Visų pirma todėl, kad tuomet sovietmečio kūrėjų genijus turėtų būti matomas rėmuose, kuriuose jis niekaip nepranoksta sistemos, tik žaidžia jos ribose, kaip piktosios pamotės prižiūrimas vaikas. Nors banalu ir nesinori dabartį aiškinti jau prieš tris dešimtmečius (ne)pasibaigusia sovietine patirtimi, tačiau lituanistikos lauke sovietmečio vis dar per daug. O kol kas lieka viltis, kad po dešimtmečio vyksiančioje konferencijoje, kuri neabejotinai bus surengta, nes taškų juk reikia, Niliūną atras ir istorikai.
1 Žr. Valdemaras Klumbys, „Kaip tapti sėkmingu ir produktyviu mokslininku“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2017, Nr. 3, p. 75–77.
2 Viktorija Daujotytė, Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Alfonsas Nyka-Niliūnas: Mintys, pastabos, fragmentai, Vilnius: Nacionalinis muziejus LDK Valdovų rūmai, 2016.
3 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai, 1976–2000, Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 328 (1998-03-08 įrašas).
4 Viktorija Daujotytė, op. cit., p. 157.
5 Žr. Loreta Jakonytė, „Vytauto Kubiliaus XX amžiaus literatūros recepcija: ginčas dėl literatūros, istorijos ir kritiko“, in: Colloquia, 2006, Nr. 17, p. 81–96.
