Sunku rašyti. Sunku nepaversti šio teksto tik kažkokiu viešu terapijos seansu – tokiu, kokių negaliu pakęsti, nors vargu ar pavyks. Sunku stengtis universalizuoti ir aktualizuoti žmogaus, į kurį visą laiką kreipiausi tik kaip į tėvą, gyvenimą. Kita vertus, ar tas skausmas ir tuštuma, kurią palieka artimiausiųjų išėjimas, ir nėra pati universaliausia būsena, kokią žmogus gali patirti?
Profesiškai tėvas buvo vienas paskutiniųjų spausdinto žodžio ne tik kultūrinėje spaudoje, bet ir kasdienėje žiniasklaidoje apologetų – praktikų, o ne romantikų. Svarbi jam buvo ne tik forma, bet ir jos įtaka turiniui. Daugiau nei 20 metų Verslo žiniose, dar keleri Lietuvos žiniose. Po Lietuvos žinių uždarymo ir išsiskirstymo buvo galima konstatuoti, kad spausdintas žodis kasdienėje žiniasklaidoje mirė – beliko savaitraščių ar mėnraščių, bet nebe dienraščių puslapiuose. Tik gal nemirė, pataisytų tėvas, o buvo nužudytas – verslo skaičiavimų, kur į lygtis prasmės kintamasis neįtraukiamas, ir ne visuomet spaudai draugiškų vyriausybių – ekonominės krizės laikus būtent dėl vyriausybės smūgių popierinei spaudai tėvas nuolat keikdavo.
Prie naujų tendencijų žiniasklaidoje niekaip nepriprato – net nežinau, ar bandė priprasti, nes jos tiesiog atrodė kvailos. Ir visai nesvarbu, kad pats dėl to galėjo kitų būti palaikytas kvailoku seniu. Jaunesnių žurnalistų tendencija kasdienius darbinius reikalus redakcijoje tvarkyti virtualaus bendravimo priemonėmis, o ne kalbantis tiesiogiai – balsu – jam atrodė kaip didžiausia kvailystė. O kur pokalbiai prie cigaretės, per kuriuos visas kūrybinis darbas ir įvyksta? Grįžęs į Verslo žinias, ypač džiaugdavosi, jei prie cigaretės per 5 minutes sutvarkydavo tai, kam kiti organizuoja penkis virtualius susitikimus Teamsuose.
Žurnalisto pareiga – informuoti visuomenę, o visa kita – antraeiliai dalykai. Pareiga ir atsakomybė – o tais Lietuvos žiniasklaidos tapsmo laikais nuolat būta galimybių paminti ir vieną, ir kitą – tai žodžiai, kuriuos tėvas, apmąstydamas profesinį kelią, kartodavo nuolat. Clickais ir tiražais niekad nevertino veiklos prasmingumo, dėl to nuolat turėjo įrodinėti pasirinkto gyvenimo kelio prasmę – kaip kad kiekvienam humanitarui prisireikia susidūrus su vienokia ar kitokia biurokratija. Niekad netapo ryškiausia profesinio lauko žvaigžde, bet profesinės šviesos generuodavo kaip aukščiausios prabos žibintas. O ir ta šviesa – šilta, gebanti ne vieną bajerį papasakoti.
Istoriškai tėvas buvo žmogus, kurio gyvenimo istorija unikali, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų. Užaugęs rezistentų šeimoje ir visą paauglystę praktiškai nematęs tėvo, nes jis arba kalėjime buvo, arba tremtyje. Vis apspjaudavęs prie namų Nemenčinės plente KGB priparkuotas „Volgas“, vengdamas tarnybos sovietinėje armijoje, nusprendė atsidurti ir psichiatrinėje ligoninėje. Sunku bendrauti su kitais, jaučiuosi uždaras – po Artūro Sakalausko, nušovusio septynis jį armijoje engusius kareivius, užteko ir tokių prasimanytų simptomų. O kur dar tikro literatūros meistro vertas siužetas, kaip KGB kratos metu, įsibrovėliams likus nakvoti namie, kartu su močiute (mano) naktį degino senelio pribraukytus Kapsuko ir Lenino raštus – kad nerastų, neatpažintų pogrindžio spaudoje naudotų fragmentų ir nepripaišytų dar vienos bylos. Čia ta rimtoji pusė, bet turbūt ne mažiau svarbi – margas it spalvotas televizorius laisvalaikis Nemenčinės plente. Vis prisigalvodavo keistų ir šiais laikais nelabai korektiškų išdaigų – kaip kad kiaušinių mėtymas į nuvažiuojančio autobuso vidų pro beužsidarančias duris. Arba priš…mas su draugais į kokį nudrengtą rankinuką, paliekant jį šalikelėje, laukiant kad kas susidomės ir sustos. Tokia savotiška žvejyba – kaip pasakojo, ne vien mailius užkibdavo. Vienas ypač godus karosas, vairavęs sunkvežimį, sustojo, tačiau nujausdamas klastą, vis dairėsi, ar niekas jo nestebi. Neįvertino, kad užuot dairiusis, reikėjo geriau žvilgtelti rankinuko vidun, prieš imant žvejoti apgraibomis… Arba: kaimyno triušių ūkio neplanuotas pagausinimas, kai su draugais vsegda gatovą patiną paleido pro patelių narvus pasiganyti. Mokytojams, vis periodiškai paspaudžiantiems stoti į komjaunimą, vis kartodavo, kad stoti į komjaunimą – čia rimtas reikalas, reikia laiko, reikia pasiruošti. Negali gi taip tiesiog – imti ir įstoti. Išstudijuosiąs įstatus, pasiruoš dvasiškai, ir tada jau tikrai stos. Visos šios istorijos tapo savotiška mokykla, suformavusia įpročius visam gyvenimui. Pavyzdžiui, tėvas niekad perėjose nestovėdavo pirmas prie gatvės – senelio pamokos po Broniaus Laurinavičiaus žūties. Vargu ar tikėjo, kad kas nors jį taikysis pastumti, bet tos vaikystės pamokos išliko.
Tėvas taip ir išliko sovietmečio taupumo ir auksarankystės talento etalonas par excellence, kurį įdiegė net sovietmečio mastais ant skurdo ribos nuolat balansavusi (ir ją dažnai peržengusi) vaikystė: seneliui (mano) nuolat sėdint kalėjimuose, dvi moterys, močiutė (mano) Elena ir bobutė Uršulė kopūstų ir kiaulių galvomis išaugino trijų vaikų šeimą. Net kai nebegyvenome Nemenčinės plente ir nebereikėjo kasmet rūpintis kietuoju kuru žiemai pratempti, tėvas, vis kur pamatęs, pavydžiai nužvelgdavo sustatytas malkų eiles: malkos, kaip sakydavo, „man didžiulė vertybė“. Kad ir nebereikalinga.
Visą gyvenimą tėvas man, broliui ir mamai kartodavo tuos pačius keturis žodžius: „Durnas gal, neišmesk. Panaudosim“. Nesvarbu, kas tai – virvagalis, suplyšę marškiniai, lygintuvas, peilis lūžusia rankena, senos audio ar videokasetės, kurių namuose jau kokius penkiolika metų neįmanoma niekuo paleisti – palik, panaudosim, neišmesk. Kiek girdėjau, mano bendraamžių tėvai irgi panašia savybe pasižymi, bet įtariu, šiose garbingose varžytuvėse tėvas vis tiek išsiskirtų. Iki šiol namuose galima rasti dar sovietmečiu iš Amerikos įvairių geradarių atsiųstų rankšluosčių, diržų – kad ir kiek nudrengtų, bet saugomų ne kaip relikvija, o kaip praktiškas daiktas. Nors iš Nemenčinės plento išsikraustėme prieš 20 metų, namuose vis dar pakankamai atsivežto šlamšto. Daugiausia, aišku, garaže – niekad taip ir nepanaudoti daiktai. Nors visą laiką iš tėvo šaipiausi, imu pastebėti, kad ir pats su daiktais labai nenoriai skiriuosi. Geriau tegul pabūna kur nors. Gal panaudosiu.
Po sovietmečio atsiradus daiktų įvairovei, įpročio kaupti tėvas neatsikratė, o kaip tik – dar labiau išpuoselėjo. Itin pamėgo visokius niekam nereikalingus prietaisiukus, kuriuos tempdavo namo, ypač kai kokia akcija pasitaikydavo. Grįžta tėvas iš parduotuvės, mosuoja išdidžiai kažkokiu geltonu sieteliu aliejui, o mama dūsauja: kam? Tėvas aiškina: „Panaudosiu. Akcija“. Gulėjo kurį laiką stalčiuje, bet galiausiai panaudojo – įvairias tautiniam skystajam paveldui priskirtinas mikstūras mėgdavo miksuoti. Taip ir pusė sodo derliaus – nuo vyšnių iki šermukšnių – rasdavo panaudą. Iki šiol tas sietelis stalčiuje guli, kažkaip gaila dabar išmesti. Gal panaudosiu.
Tėvo išradimų būta ypatingų: lauko varteliai iki šiol „uždaromi“ užrišta virvele, nes didžiųjų civilizacijos protų išrastas mechanizmas sugedo kone pirmais metais mums atsikrausčius. Mintis taisyti vartelius nekilo – o kam? Taigi veikia. Sugedus žoliapjovei, tėvas užvedamąjį trosą įtempė, apvyniojo senu, nuo sovietinio lygintuvo nupjautu laidu ir pririšo. Žoliapjovė veikė dar kelerius metus. Vežti į servisą? O kam? Taigi veikia. Kai vėlyvoje paauglystėje išryškėjo mano knygų kaupimo tendencijos, ėmiau kaulyti tėvų naujų lentynų. Tėvas nuėjo į garažą, rado dar iš Nemenčinės plento atsivežtų lentų ir prišriūbijo keliais varžtais į ertmę drabužių spintoje. Dabar jau ir man nekyla minčių išardyti šį architektūrinį šedevrą. Kam? Knygas gi išlaiko.
Galiausiai, kaip asmenybė, tėvas buvo tiesiog… Tėvas. Tik išėjęs iš namų aplinkos ėmiau pamažu suprasti, kiek daug šis kasdienis žodis gali reikšti, kad daug mano bičiulių tokio žmogaus neturėjo. Ieškant kažkokių paprastesnių žodžių, pirmas ant liežuvio galo – senamadiškas – tiek žmogus, tiek žurnalistas, sunkiai priprasdavęs prie pokyčių. Vienas paskutinių Lietuvoje atėjo į feisbuką, ir tai – tik šeimos užspaustas, po to, kai uždarius Lietuvos žinias, liko be darbo. Spyriojosi, įrodinėjo, kad jam nereikia, bet ilgainiui priprato. Jei kviesdavo pasisakyti klausimu, kuriuo nuomonės neturėjo – neidavo. Jeigu neturėdavo ką pasakyti – tylėdavo. Kalbėjimas dėl kalbėjimo, kapitalų krovimasis kalbant banalybes, nuo kurių pats imi žiovauti – ne jo modus operandi. Kažkada buvo pakviestas į vertinimo komisiją stojamiesiems į žurnalistiką, viena užduočių buvo parašyti kažkokią interpretaciją Mažojo princo motyvais. Vienas stojančiųjų, akivaizdžiai knygos neskaitęs, parašė tekstą apie tai, kaip su savo mažuoju princu – buteliu – vaikšto po kaimą ir kokie nuotykiai juos ištinka. Tėvas nedvejodamas parašė 10.
Pokytis, prie kurio tėvas taip ir nepriprato, buvo vienatvė. Po mamos mirties 2020 m., tėvas tiesiog liko vienišas, ir tai jį negrįžtamai pakeitė. Turėjo daugybę prisiminimų iš praeities, ilgainiui, ačiū Dievui, atsirado ir planai ateičiai, tačiau sunkiausia jungtis buvo tas esamasis laikas, per kurį praeitis su ateitimi jam nebesusijungė, nes buvo negrįžtamai sutrūkusios. Vis kartojo: „Noriu į Romą“. Ir prieš pat mirtį, maždaug kartą per savaitę išgirsdavau, kad jis nori į Romą. Romoje su mama lankėsi daugiau nei dvi dešimtis kartų, būtų Dievas leidęs, būtų aplankę ir šimtus. Tačiau užuot paėmęs ir nuskridęs, tėvas tik kartojo: noriu į Romą. Kaip burtažodį, nebeturintį galios. Taip ir nebenuvažiavo – paskutinį kartą ir buvo su mama. Gal ir gerai. Gal taip ir turėjo viskas pasibaigti.
