Vieša paslaptis, kad baigi rengti knygą apie Antaną Sniečkų ir jo aplinką. Tavo disertacijos žvilgsnis tarsi buvo platesnis, apie nomenklatūros tinklus, o knyga susitelkia į centrinę šio tinklo figūrą – Sniečkų. Kodėl įvyko šis posūkis?
Turbūt pati disertacija parodė, kad tai, kas svarbu, vienaip ar kitaip susiveda į Sniečkų. Ne viskas, aišku, bet centrinės gijos, todėl natūraliai atrodo, kad į jį ir reikia koncentruotis. Be to, jis vis tik pirmasis sekretorius toje sovietinėje, hierarchinėje, nomenklatūrinėje sistemoje – svarbiausias žmogus, kuris, norim to ar ne, aiškiai dominuoja visuomenės atmintyje.
Kita vertus, nemažiau svarbus dalykas – skaitytojas. Rašiau platesniam žmonių ratui, o kai yra vienas aiškus protagonistas, veikėjas ar objektas, per jį lengviau papasakoti kitus dalykus. Knygoje daug kas sukasi apie Sniečkų, kad ir Lietuvos komunistų partijos veikla. Apie ją sovietmečiu yra parašyta daug, neverta kartotis, tačiau jos veikla tarpukariu istoriografijoje neatskleista, o Sniečkus ir čia ryškėja kaip viena svarbiausių figūrų – jis labai anksti pakliūna į šią aplinką, jo pavyzdžiu galima iliustruoti daug bendresnių tendencijų. Čia ir kitas skirtumas lyginant su disertacija – kai kuriuos dalykus disertacijoje buvo sunku paversti nuosekliu pasakojimu, kadangi tyriau įvairių asmenų ryšius, be to, tyriau laikotarpį tik nuo 1944 m., neimdamas tarpukario, kuriam dabar skiriu didesnį dėmesį.
(Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 2, b. 64, l. 17)
Kartais atrodo, kad Sniečkus Lietuvos istorijoje atsiranda tik 1940 m. vasarą, kai po sovietinės okupacijos jis išleidžiamas iš kalėjimo ir paskiriamas sovietizuojamo Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovu. Tačiau kalėjime jis atsiduria neatsitiktinai: kiek svarbus Sniečkui suprasti yra tarpukario laikotarpis?
Knygos chronologija yra labai neįprasta, grubiai 1926–1974 m. laikotarpis, nes reikia aptarti Sniečkaus įsitraukimą į LKP veiklą, o tuomet neišvengiamai ir Vincą Mickevičių-Kapsuką, ir Zigmą Aleksą-Angarietį. Rašydamas disertaciją galutinai įsitikinau, kad Sniečkus, pradėjęs partinę karjerą tikrai ne 1940 m., į sovietizuojamą Lietuvą atsineša kažką iš to ankstesnio, tarpukario laikotarpio. Ryšiai, pažintys, draugystė, o gal dar svarbiau – patirtis, veikimas pogrindyje, išmoktos pamokos. SSRS jis gyveno 1921–1926 ir 1933–1936 m. Pirmą kartą – mokėsi Plechanovo institute, sukosi Kominterno ratuose, matė sovietų valdžią ir partiją žemame lygmenyje. Atvykęs antrąkart, 1933 m., jau matė bręstantį stalinizmą, absoliučią diktatūrą. Kažkiek patyrė tas gyvenimo SSRS įtampas, o tai taip pat formavo jo požiūrį. Bet labiausiai jį formavo veikimas pogrindyje Lietuvoje – tai didino jo įtarumą, atsargumą, jis išmoko veikti užkulisiuose, šešėliuose; užuot problemas kėlęs viešai, išmoko jas spręsti ar apeiti užkulisiais. Visa tai jam padėjo ir tikrai prisidėjo prie jo politinio ilgaamžiškumo.
Pamoka jam buvo ir tai, kas nutiko jo mokytojui Angariečiui – 1938 m. jis suimtas, 1940 m. sušaudytas. Angarietis jam buvo labai svarbus. Galima tiesiog atsiversti knygą Draugas Matas, t. y. Sniečkaus žmonos Miros Bordonaitės atsiminimus apie vyrą, kurie remiasi vyro pasakojimais (pats Sniečkus atsiminimų nepaliko), – juose akivaizdžiai dominuoja Angarietis. Kapsuko ten mažai, apie jį užsimenama gal net, sakyčiau, iš mandagumo. Nežinau, nors tai labai įdomu, kada tiksliai Sniečkus sužino apie Angariečio likimą, bet tai dar labiau paskatina jo atsargumą, ypač stalinizmo laikotarpiu. Su tuo susidūrė ir Motiejus Šumauskas, kurio brolis irgi turėjo problemų – buvo trockistas; taip pat, panašu, ir Kazys Preikšas – apie tai, rašydamas apie šeimos pasakojimus, prieš keletą metų Naujajame Židinyje-Aiduose užsiminė Kazys Preikšas Jr. Visi šie tarpukario komunistai jautė iš stalinizmo atėjusias įtampas, baimes – būtent dar iš tarpukario. Disertacijoje man tarpukaris buvo svarbus tik nustatyti, kada užsimezgė asmeniniai ryšiai tarp paskirų nomenklatūrininkų – o dabar žvelgiau plačiau, ir šis stalinizmo patirčių aspektas yra vienas esminių.
Sniečkus yra vienas išdavystės simbolių – lietuvis, tapęs „blogu žmogumi“, išdavęs idealus, Lietuvą, šeimą. Bet juk kad būtum išdavikas, turi kažkada priklausyti struktūros ar sistemos vidui, šiuo atveju – Lietuvai, jos idėjai. Atsigręžus į tarpukarį išryškėja tai, kad su Lietuva jį mažai kas siejo – gimęs 1903 m., ir jau Pirmojo pasaulinio karo metais pabėga į Rusijos imperiją, kur prasidėjo jo radikalėjimas. Kai įvyksta spalio perversmas, jam tėra 14 metų. Jis spalio revoliucijos, ne Lietuvos vaikas.
Taip, tokiu būdu žvelgiama tik per tautybę – lietuvis, kuris ne už Lietuvą, tai dėl to ir išdavikas. Tačiau Sniečkus visiškai neturėjo ryšių su Lietuva. Čia kažkiek spekuliuoju, bet 1918 m. Lietuvą tik pradėta atkurti, juk sukurti valstybę buvo ilgas ir sudėtingas procesas. Daug Lietuvoje gyvenusių ar Rusijos imperijoje dėl karo atsidūrusių žmonių nesuvokė net šios sąvokos turinio, nežinojo, kas yra Lietuva ir kaip ji turi atrodyti. Pavyzdžiui, Julius Janonis, jis tarsi linko prie bolševikų, bet nežinia, kaip būtų pasisukę, jeigu nebūtų miręs 1917 m. gegužę. Su juo artimai draugavo Marcelė Kubiliūtė, kuri paskui nuėjo visiškai priešinga kryptimi, atrodo, kad jų skirtingi politiniai vektoriai netrukdo bendrauti, bet, galbūt, tuomet tie skirtumai dar nebuvo tokie ryškūs ar aiškūs. Čia ypač svarbus Rusijoje atsidūrusių karo pabėgėlių klausimas – jie trynėsi įvairiuose politiniuose sluoksniuose, įvairiai interpretavo situaciją ir įvairiai žvelgė į ateitį. Vieni galbūt įsivaizdavo Rusijos imperijos sudėtyje, tik su daug didesne, tikra autonomija, kiti matė Lietuvos monarchiją. Projektų buvo daug – ta pati Lietuvos Taryba kurį laiką projektavo nepriklausomybę Vokietijos pašonėje.
Dalis šių žmonių galbūt projektavo Lietuvos ateitį kartu su bolševikais. Dalis Lietuvos intelektualų buvo Vilniuje, kai čia veikė Litbelas – ir su šia valdžia, kurią dabar vadiname okupacine, pirmu bolševikų bandymu pavergti Lietuvą, jie atvirai bendradarbiavo ar bent nebuvo priešiški. Aišku, kai ilgainiui pasirodo tikrasis bolševikų veidas – represijos, grubumas, antibažnytinis nusiteikimas, – tai žmones atstumia. Bet tuo metu dalis žmonių nežino ir nesupranta to, ką šiandien žinome ir suprantame mes. 1918, 1919, net 1920 m. yra laikotarpis, kai žmonės svyruoja tarp visų šių skirtingų projektų ir Lietuvos vizijų.
Sniečkus šiame kontekste su savo orientacija į bolševikinį projektą, galima sakyti, elgiasi nelietuviškai ar net antilietuviškai. Bet aš manau, kad ypač šiuo laikotarpiu Sniečkus buvo prie tų, kuriems tautiniai klausimai absoliučiai nerūpėjo, svarbiausia jam buvo klasinis aspektas – yra išnaudotojai ir išnaudojamieji, vargšiukai, kuriuos reikia gelbėti. Klasinis, o ne tautinis bendrumas jam svarbesnis, nors, aišku, dar klausimas, kiek jis tuo metu būdamas paauglys tai supranta, kiek tiesiog perima tai, ką kalba bolševikai. Vėliau tai keičiasi, kaip ir pati SSRS, kad ir per vadinamąją „korenizacijos“ politiką, kuri dar labiau viską apverčia ir ragina sovietinėse respublikose remtis vietiniu elitu, o ne reanimuoti Rusijos imperijos laikų generalgubernatorių valdymo politiką.
(trečias iš dešinės). Šeštojo dešimtmečio pabaiga – septintojo
pradžia. (LYA, f. 17638, ap. 1, b. 24, l. 4)
Truputį nukrypsiu, bet apskritai, kuo daugiau skaitau šaltinių, ypač dienoraščių iš 1918–1919 m. laikotarpio, tuo mažiau mane stebina, kad demokratinėje Lietuvoje 1920 m. gegužės 15-oji, o ne 1918 m. vasario 16-oji buvo daugiau minima kaip nepriklausomybės diena, t. y. Steigiamojo Seimo susirinkimo diena. Lietuvos valstybė atrodo labai trapi 1919 m., o kartais šaltiniuose jos išvis nesimato. Bet grįžkime prie Sniečkaus. Dar vienas vaizdinys, palaikomas populiariosios kultūros, tai Sniečkaus-sadisto siužetas, kurio viršūnė – tariamas jo dalyvavimas represijose prieš savo artimuosius ir šeimą. Ar tai tiesa?
Kadangi rašiau politinę, o ne asmeninę biografiją, specialiai to netyrinėjau, bet kiek pamenu, dalis Sniečkaus šeimos narių buvo represuoti, nes kai kurie jo giminaičiai tarpukariu tarnavo valstybės aparate, tėvas mirė anksčiau, mama, rodos, bėgo į Vokietiją 1944 m. ir ilgainiui atsidūrė Vakaruose. Nežinau, kiek Sniečkui tai rūpėjo, bet jis tikrai nieko nedarė, kad juos gelbėtų. Viena vertus, tai būtų labai rizikinga, antra vertus, su šeima jo niekas nesaistė jau ilgą laiką. Šeima į Lietuvą grįžo po Pirmojo pasaulinio karo, įskaitant ir jį patį, tačiau Sniečkus netrukus nutraukė su šeima visus materialius ryšius, o greitai ir visai nebesilankė namie. Tiesa, ryšius dar palaikė, pavyzdžiui, kai buvo suimtas ir paleistas laidavus broliui. Bet paleidus iš kalėjimo, 1921 m. jis išvyko į Sovietų Rusiją. Vėliau autobiografijose rašė, kad su šeima nutraukė visus materialius ryšius, o tai buvo svarbu, nes jo šeima buvo pasiturinti, bolševikiškai sakant – buožės.
Nesinori, kad tai būtų palaikyta Sniečkaus reabilitavimu, bet sakyti tiesą – ne tas pats, kas reabilituoti, todėl pasakysiu: jis nebuvo sadistas. Taip, jis turėjo nuožmumo, tiesiogiai prisidėjo prie žmonių represavimo, ne tik sėdėdamas kabinete. Ką šiame kontekste reiškia „tiesiogiai“? 1940 m. jis vadovavo sovietizuojamam, NKVD vietiniu padaliniu verčiamam Lietuvos VSD. Yra vienas liudijimas, kad jis pats vyko suimti bent kelių šnipų, t. y. VSD agentų, kurie teikė informaciją apie LKP veiklą (konkrečiai – Oną Trakimaitę, vieno iš LKP vadovų Kazio Sprindžio žmoną). Spėčiau, kad galėjo dalyvauti ir tardyme, nes žinojo jų partinės veiklos epizodus, galėjo užduoti tikslinius klausimus, arba bent aktyviai stebėjo procesą. Sniečkus taip pat pats dalyvavo sudarinėjant sąrašus, ką reikia represuoti iškart po okupacijos. Tačiau jis pats vėliau tai įvardijo kaip savo gyvenimo „juodą dėmę“. Jam tai nebuvo labai malonus, suprantamas ir suvokiamas darbas, netgi pavojingas – stalinizmo laikotarpiu atsidurti ir veikti NKVD struktūrose buvo pavojinga, buvo metas po valymų, kurių metu buvo naikinami patys NKVD darbuotojai. Sniečkus tą jau turėjo numanyti, juk Genricho Jagodos, Nikolajaus Ježovo ir kitų NKVD vadų ir jų satrapų nuopuoliai buvo žinomi.
Pakalbėkime apie LKP veiklą tarpukariu. Nepaisant to, kad partiniai istorikai sovietmečiu sugadino labai daug popieriaus bandydami įrodyti sėkmingą LKP veiklą prieš Lietuvos valstybę, man ta kova neatrodo labai sėkminga ar efektyvi. Ar klystu?
Ne, neklysti. Pati LKP nei perversmo, nei revoliucijos, nei kažkokiu kitu būdu valdžios paėmimo nebūtų užtikrinusi. Mano nuomone, ji buvo per menkai skaitlinga, stokojo intelektualiai pasikausčiusių žmonių, neturėjo platesnės atramos visuomenėje. Mosuojama tais keliais tūkstančiais narių ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, bet tuose sąrašuose buvo daug balasto. Be SSRS faktoriaus LKP nebūtų nieko nuveikę, tik kėlę sąmyšį, streikus, krizes.
Realaus pavojaus valstybingumui nebuvo?
Valstybingumui – ne. Ir neaišku, ar pati SSRS labai norėjo, kad jie tokių veiksmų imtųsi po 1918–1920 m. laikotarpio. Santykis tarp Lietuvos valstybės ir SSRS buvo keistas – Lietuva buvo karo padėtyje su Lenkija, Vilniaus kraštas atplėštas, vienintelė valstybė, kuri aiškiai pripažino Vilnių Lietuvai, ir buvo SSRS. Ji, kaip anuomet sakyta, drauginga valstybė, kartu ji tarsi atsvara Lenkijai. SSRS irgi nuolat konfliktavo su Lenkija, kad ir ne taip akivaizdžiai, todėl Lietuva buvo matoma tarsi sąjungininkė. Ją bolševizuoti dar anksti, tad kam čia kištis? Yra agentūra, yra pogrindis, jie čia kažką veikia – bet vargu ar jiems buvo duota užduotis siekti paimti valdžią. Bet čia tik prielaida,
ne faktas.
O kokia prasmė tada finansuoti partijos veiklą, siųsti agentus, kurie vienas po kito suimami? Tas pats Sniečkus, rodos, tris kartus buvo suimtas? Ar nėra tai pinigų metimas į balą?
Čia į laiko aplinkybes reikia atsižvelgti – tuo metu neturėjo tokio konkretaus tikslo, tačiau ilgainiui vis tiek įsivaizdavo, kad anksčiau ar vėliau čia reikės ateiti sutvarkyti dalykų. Prisiminkime tą sovietinę maksimą, pakeitusią ankstyvuosius planus dėl pasaulinės revoliucijos: sukurkime socializmą vienoje šalyje, t. y. SSRS. Reikėjo stabilizuoti padėtį SSRS, juk šalis, iš pradžių Rusija, po to SSRS, nenustojo kariauti nuo 1914 m. – Pirmasis pasaulinis, paskui pilietinis, žygiai į Vakarus prieš naujai susikūrusias valstybes. Tai sukurkime socializmą vienoje šalyje, tada daugtaškis – o kas po jo? O tada ir imsim viską, ką galim, tai ir matyti per Molotovo-Ribbentropo paktą ir tolesnę Antrojo pasaulinio karo eigą. Vietinės partijos, tokios kaip Lietuvoje veikusi pogrindyje, čia suvaidino vaidmenį, tiesa, toli gražu ne esminį. Jie destabilizuoja padėtį, mezga pažintis, verbuoja žmones, kurie paskui tampa svarbūs.
pirmas Kazys Preikšas, antras Antanas Sniečkus, trečias Vladas Niunka, ketvirtas
Motiejus Šumauskas, penktas Juozas Bulavas, šeštas Karolis Didžiulis. Iki 1958 m.
Ar šaltiniuose, kuriuos tyrinėjai, bent kažkur išlenda 1926 m. Lietuvos perversmas? Žinome, kad perversmininkai ateina su lozungu apginti Lietuvą nuo komunizmo, apeliuojama į tai, kad Estijoje komunistai 1924 m. nesėkmingai bando įvykdyti perversmą. Tačiau rimto pagrindo tam istorikai kol kas neranda, nors, aišku, atsakymo reikia ieškoti Maskvos archyvuose, kurie neprieinami. Tačiau ar tai bent kiek atsispindi LKP dokumentuose?
Nežinau. Tai vienas tų atvejų, kai pasimeti interpretacijose, nes faktų turime labai mažai. 1926 m. Seimo rinkimus laimi kairieji, kurie nuo birželio ima paleidinėti politinius kalinius, panaikina cenzūrą, pasirašo nepuolimo sutartį su SSRS – dėl viso šito komunistai tampa labiau pastebimi ir reiškiasi atviriau. 1926 m. rugsėjį LKP CK plenumas vyksta Kaune, o ne Maskvoje, tai rodo, kad komunistams veikti yra galimybės, pavyzdžiui, Karolis Požėla paleistas iš kalėjimo net į universitetą įstojo. Taip sukuriamas vaizdas, kad komunistų visur labai daug, šakės valstybei. Bet kiek tai pagrįsta? Taip, kairieji tikrai atpalaidavo viešąją erdvę, dėl to komunistai ima reikštis aktyviau, tačiau tai tikrai nereiškia, kad jie gali nuversti valdžią, jie tam nepajėgūs. Su SSRS kariniu užnugariu – kitas klausimas, bet apie jį nieko nežinau, čia reikia žvelgti į Maskvoje esančius archyvus. Kas matyti iš šaltinių, tai kad patys komunistai tarpusavyje nesutaria, remti šią vyriausybę, ar ne. Iš vienos pusės jiems tarsi aukso amžius, nes jie gali siautėti, iš kitos pusės – ideologiniai principai – čia buržuazinė valdžia, buržuazinės partijos ir t. t.
Tuo tarpu dešinėje reakcija priešinga, jie ne tik netekę valdžios, bet ir turi stebėti šiuos pokyčius. Dėl pradėtų reformų kariuomenėje atsiranda ir karininkų, nepatenkintų valdžia, o toliau istoriją mes žinome. Dešinieji bei karininkai ir taip nepatenkinti valdžia, o čia dar matai, kad komunistai kelia galvas. Pateisinimas perversmui akivaizdus, atpirkimo ožys – komunistai. Suimi keturis, sušaudai, nors ką ten tas pats Požėla tokio reikšmingo buvo nuveikęs?
Bet taip, norint atsakyti pilnai, tu teisus – čia Maskvos diplomatinių, karinių, aukščiausių valdžios institucijų archyvų klausimas. Iš LKP, Kominterno dokumentų (tos dalies, prie kurios galime prieiti), realaus pavojaus Lietuvai 1926 m. nesimato.
O ar matosi iš LKP varpinės koks nors visuomenės radikalėjimas ketvirtajame dešimtmetyje, kairysis ar dešinysis, ar tai vis dėlto daugiau pavienių asmenybių reikalas? Istoriografijoje vienu metu daug kalbėta apie tokį visuomenės radikalėjimą, taip pat ir apie tariamą visuomenės ir valstybės krizę, kurios pasekmes neva pajuntame 1940 m. birželį, kai niekas nesukyla, niekas nepasipriešina.
Aš visuomenės radikalėjimo nematau. Taip, politinis laukas keičiasi, atsiranda radikalesnių nutarimų iš pačios valdžios, pavyzdžiui, 1936 m. išvaikomos politinės partijos, išskyrus valdančiuosius. Tai paskatina reakciją – atsiranda pavienių radikalių asmenybių, jos formuoja didesnes ar mažesnes grupeles, kuria šiokią tokią opoziciją partijų viduje, bet nemanau, kad tai itin reikšminga, valstybei didesnio pavojaus jie nekelia, kad negalėtų susitvarkyti. Labai patogu ir paprasta parodyti radikalėjimą, nes visa Europa radikalėja: naciai, fašistai ir komunistai primeta Europai du radikalumus – eini su naciais, arba eini su komunistais, lyg nėra alternatyvų. Tačiau naciai su komunistais tiesiog garsiausiai rėkia, todėl pražiūrima, kad tų, kurie išlaikė vidurio kelią nepuldami į kraštutinumus, buvo daug. Lietuvoje irgi tokių žmonių buvo, bet mes juos pamirštame, bandydami suprasti ir paaiškinti Vinco Krėvės, Justo Paleckio ar Salomėjos Nėries laikyseną. Jeigu tik į juos žiūri, tai ir atrodo, kad visi tapo radikalais, neva nebuvo pasirinkimo.
Aš radikalumo nematau, nes nors pavienių asmenybių ir grupelių būta, tačiau nėra didelio organizuotumo. Apskritai trečiasis dešimtmetis atrodo radikalesnis už ketvirtąjį, bet kažkodėl tuomet apie visuomenės radikalėjimą niekas nekalba – karo stovis su Lenkija, 1922 m. pasikėsinta į premjerą Ernestą Galvanauską, 1926 m. perversmas, 1927 m. Tauragės sukilimas, 1929 m. pasikėsinimas į Augustiną Voldemarą. Problema čia kyla iš šaltinių – istorikus kiek apgauna VSD šaltiniai, raportai, agentų pranešimai, analizės. 1936 m. uždraudus politines partijas, dalis jų pereina į pogrindį, kartu uždaromos ir visos organizacijos, tiksliau, jos turi persiregistruoti. Kaip minėjau, tai sukelia reakciją ir visa tai VSD stebi ir fiksuoja. Taip, dalis tų – pavadinkime, opozicionierių – buvo radikalūs, bet ne itin organizuoti, pavyzdžiui, Justas Paleckis – vienišius. Veikia keliose legaliose organizacijose, turi branduolį žmonių, bet struktūros nesuformuoja. Geriausiai organizuoti, matyt, yra voldemarininkai, bet ir jie po nesėkmingo 1934 m. pučo yra gerokai apkarpyti. Vienaip ar kitaip, mes turime daug patogių šaltinių, rodančių kažkokio pogrindžio veikimą, kurį VSD gal netgi įvardija kaip radikalų, nes toks VSD darbas, jie stebi ir analizuoja visuomenę, rašo kasmėnesines partijų veikimo suvestines. Jeigu jie mato kažką, kas rėksmingesnis, aktyvesnis – gali tai įvardyti kaip radikalumą. O istorikui viskas patogu: paskaito dokumentus, pamato juose minimas kelias dešimtis veikėjų, jų aktyvumą, rėksmingumą ir sako: štai, viskas radikalu. Surinkus kelias dešimtis pavyzdžių gali atrodyti, kad visuomenė kunkuliuoja, bet čia klasikinė laikraščio kriminalinės kronikos problema – jeigu žvelgsi per kriminalinę kroniką, suvestines, tai visuomenė gali atrodyti siaubinga. Tuo tarpu trečiojo dešimtmečio VSD pirmtakės dokumentai ne tokie gausūs, labiau chaotiški. Manau, čia šioks toks apsigavimas – radikalų ir jų grupelių buvimas nereiškia radikalumo suvešėjimo ar juo labiau valstybės kracho.
valstybės archyvo Fotodokumentų skyrius, sv 0-085240)
O patys komunistai, Maskva – ar iš šaltinių matosi, kad jie išskiria šitą laikotarpį, kad keičiasi visuomenė?
Juos domina tie patys pavieniai radikalai. 1935 m. įvyksta Kominterno VII kongresas, jie keičia taktiką ir ima kalbėti apie būtinybę formuoti liaudies frontus, t. y. bendradarbiauti su kitomis kairiosiomis partijomis, kurias dar visai neseniai keikė. Beje, kad tokio fronto suburti nepavyko, irgi parodo to „radikalumo“ mastą. Tuo pačiu keičiasi ir požiūris į lietuvių inteligentiją: jeigu 1930–1931 m. ir Angariečio, ir Kapsuko požiūris į Trečią frontą yra labai neigiamas, tai praėjus penkeriems metams atsiranda žurnalas Literatūra, kurį redaguoja Vincas Krėvė, o bendradarbiauja Nėris, Antanas Venclova, Teofilis Tilvytis, Petras Cvirka ir kiti – dėl pakitusios Kominterno taktikos į šį leidinį žiūrima kur kas palankiau.
Tų radikalų rasti jiems pavyksta, bet iš kitos pusės, pačios LKP veikimas 1938–1940 m. labai smunka dėl SSRS vykstančių represijų, kurių metu Stalinas imasi valyti Kominterną. Stalinas paranojiškai bijojo visų šnipų, o skverbtis į SSRS būtent per Kominterną buvo patogu – kažkokie čia vargšeliai, kuriuos persekioja Vokietijoje, Prancūzijoje ar dar kur nors, atvyksta į SSRS kaip politiniai pabėgėliai, ieškantys čia prieglobsčio. Kas jie tokie iš tiesų – niekas nežino. Tokių, aišku, nedidelė dalis, dauguma – atsidavę komunistai, tačiau valymų metu skirstymų būta mažai, naikinama masiškai.
Kominterno valymo pasekmė LKP – nebėra pinigų veiklai, nes nebėra tiesioginio ryšio su Maskva. Bordonaitės atsiminimuose tas aiškiai parodoma, partija ima gyventi iš nario mokesčio ir kitų aukų – tai visiška smulkmė palyginus su tuo, kas buvo siunčiama iki tol. Maža to, Lietuvoje irgi sėkmingai darbuojasi VSD: suimama Sniečkaus dešinioji ranka Icikas Meskupas, pati Bordonaitė. Suaktyvėjama tik 1939 m. rudenį, kai prasideda karas, ypač po spalio 10 d., kai pasirašoma Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis. Komunistai atkunta, bet matosi labai didelis pasimetimas, jie ieško ryšio su Maskva, nes supranta, kad pasikeitė žaidimo taisyklės, o nurodymų nėra. VSD fiksavo, kad partijos nariai pasimetę, juos sukrėtė ir Molotovo-Ribbentropo paktas, nes iki tol naciai buvo didžiulė grėsmė, o dabar – sąjunga, draugystė. Meskupas po paleidimo iš Lietuvos kalėjimo kone iškart išvažiuoja į Maskvą atkurti ryšių, tiesa, manau, kad važiuodamas rizikuoja – jo dėdė buvo Josifas Piatnickis, litvakas, ėjęs aukštas pareigas Kominterne ir sunaikintas valymų metu. Galėjo ir Meskupas už tai būti suimtas, bet jam viskas pavyko sėkmingai.
Suėmus Sniečkų 1939 m. pabaigoje, Meskupas praktiškai tampa LKP lyderiu, tačiau efektyvios veiklos organizuoti nepavyko. Tai iš dalies buvo kompensuota tais radikalais – Paleckiu, Mečislovu Gedvilu, kuris nors ir partijos narys, bet maskuojasi. Jie veikia aktyviai, prosovietiškai. Tačiau partija nėra vienintelis sovietų įtakos centras Lietuvoje, yra dar bent trys kiti. Pirmas – sovietų atstovybė, ypač 1938 m., kai dirbti atvyko Nikolajus Pozdniakovas. Jis pradėjo kviestis į sovietų atstovybės rengiamus pobūvius Krėvę, Paleckį, Nėrį ir t. t., telkti prosovietiškai nusiteikusių šalininkų ratą, rodyti jiems dėmesį. Antras centras – sovietų prekybos atstovybė, per kurią aktyviai veikia Jokūbas Jacovskis ir jo šeima. Jam priklausė „Triumf“ kino teatras, kurį nuomodavosi sovietų atstovybė ir ten rodė sovietinius filmus kviestiniams svečiams, o ir šiaip ten sovietinio kino labai daug rodyta, jis pigus. Kitas dalykas, Jacovskis turėjo dažų firmą, rodos, šveicariškais dažais prekiavo, juos veždamas tiek į SSRS, tiek į Lietuvą. Per šią firmą iš dalies buvo finansuojama partija, kartais lėšos netgi slepiamos dažų skardinėse. Jacovskio žmona Marija irgi buvo įsitraukusi į šią veiklą, o sūnus Aleksandras buvo antrasis LKP radijo ryšio su Maskva (Kominternu) operatorius (po Juozo Bulavo), tai svarbi pareigybė. 1940–1941 m. jis tapo Sniečkaus asmeniniu padėjėju, bet karo metais žuvo desantuotas į Lietuvą. Paskutinis centras – žvalgyba, t. y. ir NKVD, ir karinė. Čia trūksta šaltinių, yra daug mįslingų aspektų, pavyzdžiui, vienas jų – prieš pat okupaciją įvykęs NKVD agentų ryšio su tam tikrais Lietuvos visuomenės veikėjais mezgimas. Lietuvos ypatingajame archyve, KGB dokumentų skyriuje, yra saugomos labai keistos bylos, tiesiog padriki nuorašai ranka, kurie neaišku kieno ir kokiu tikslu padaryti, bet turbūt tai bylų, saugomų SSRS-KGB centriniame archyve, nuorašai. Jų turinys – NKVD agentų raportai kažkokiam NKVD rezidentui Lietuvoje, kuris prižiūri tuos agentus. Jie raportuoja apie susitikimą su Matu Mickiu, Povilu Pakarkliu ir generolu Vincu Vitkausku. Tai yra trys žmonės iš septynių, kurie tapo Liaudies vyriausybės ministrais. Šaltinis keistas, aišku, reikia vertinti įtariai, bet kai žinai, kaip visi šie žmonės pasielgė 1940-aisiais… Reiškia, jie turi ryšį su NKVD agentais, nors, aišku, jie galėjo ir nežinoti, su kokia institucija bendrauja, bet tikrai puikiai suprato, kad tokie susitikimai gali pasirodyti keistokai, todėl susitikdavo konspiratyviai, slapta. Iš tų šaltinių turinio aišku, kad jie tikrai suprato, jog kalba su kažkuo, kas artimas sovietams.
Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė. 1968. (LCVA Fotodokumentų
skyrius, sv 0-085160)
Pakarklis su Mickiu tuo metu, kaip čia pasakius – yra niekas, bet Vitkausko atvejis atrodo labai keistai.
Taip, palyginus jiedu yra niekas, nors spėju, kad ypač Pakarklis, o gal ir Mickis, turėjo ryšių su Pozdniakovu, t. y. NKVD agentai nebuvo vienintelis jų bendravimo su sovietais kanalas. Bet apskritai Mickio ir Pakarklio atsiradimas vyriausybėje nėra labai stebėtinas, tų kairuojančių intelektualų Lietuvoje tikrai buvo – jeigu ne jie, tai į jų vietą kažkas kitas būtų atsiradęs. Bet atsirado būtent šie, todėl galėjo nulemti ir Pozdniakovo nuomonė, o ir palankus žodis iš kokių nors NKVD rezidentų galėjo pasitarnauti. O Vitkauskas vis dėlto yra Lietuvos kariuomenės vadas. Tai, kad jį bando zonduoti NKVD iki tol, ir kad jis leidžiasi į tokius pokalbius, leidžia lengviau suprasti jo laikyseną 1940 m. birželį.
Žvelgiant plačiau, aš vis dar manau, kad 1940 m. sovietinė okupacija lieka viena mįslių mūsų istorijoje, mes jos dar nesame pilnai apmąstę. Nesame apmąstę, kaip elgėsi mūsų inteligentija in corpore ar paskiros jos dalys. Kai kurie labai aiškiai suvokė, kas vyksta ir labai priešiškai reagavo, pavyzdžiui, Ignas Šeinius. Kai kurie kiti gal irgi buvo priešiški, bet laukė, delsė, kai kurie svyravo, kai kurie rezignavo, bet labai nemaža dalis viską suvokė taip: galbūt pasikeis Vyriausybė, bet išlaikysim nepriklausomybę, suverenitetą vidaus politikoje, tvarkysimės kaip norim, nebus sovietizacijos. Juk ir Voldemaras iškart po sovietų okupacijos staiga grįžo į Lietuvą – matyt, tikėdamasis, kaip vienas iš opozicionierių Smetonai, kažkur prisidėti, gauti pareigas, turbūt nesuvokdamas sovietų kėslų, manydamas, kad įvyks tik valdžios pakeitimas ir papildomų dalinių įvedimas, o ne aneksija ir visiškas politinis pavergimas.
Taip, tas Liaudies vyriausybės paskelbimas birželio 17 d. krenta į akis. Skaitant dienoraščius, 15–16 d. įrašai kupini nerimo, visur matosi iš kažkur atsiradę raudonarmiečiai, o tada 17 d. Liaudies vyriausybė paskelbiama, ir nurimstama – gal visgi gerai čia viskas bus, komunistai šiame procese tarsi nedalyvauja.
Čia turbūt tas momentas, kai bandoma maskuoti okupaciją ir kuo ilgiau išlaikyti vaizdinį, kad viskas vyksta tvarkingai, kol nebus per vėlu. Uždeda kilpą ant kaklo, užveržia – ir tik tada supranti, kad blogai. Po birželio 15-osios bandyta kurti vaizdinį, kad komunistai ir toliau nevaidina jokio vaidmens, kad Lietuva nebus sovietizuota – gal apvalyta nuo fašizmo, gal nusmetoninta, kam dalis visuomenės galėjo ir neprieštarauti, nes galvojo, kad jis per ilgai čia užsisėdėjo. Net kai pradeda dingti suiminėjami žmonės, dalis visuomenės tai pastebi ir nerimauja, kiti – nelabai.
LKP kurį laiką tarsi iš tiesų lieka nuošalyje, bet Sniečkus gauna labai svarbias pareigas sovietizuoti VSD, kur, kaip kalbėjome, atlieka nešvarius darbelius. Be to, jis ir įniršio turi pakankamai, nes yra ką tik paleistas iš kalėjimo. Gedvilas, nors apie jo narystę partijoje turbūt niekas nežino, tampa vidaus reikalų ministru, kur valdo jėgos struktūras, savivaldybių departamentą, spaudos departamentą. Tokiu būdu per VRM ir vyksta pirminė sovietizacija – žmonių pakeitimas. Partijos vaidmuo maskuojamas, tačiau tai nereiškia, kad partija nieko neveikia. Jei valdžios viršūnėlę, svarbiausius postus skirsto atvykęs Vladimiras Dekanozovas su Pozdniakovu, remdamiesi sovietų atstovybės, taip pat NKVD šaltiniais, tai žemesnėse grandyse reiškiasi būtent LKP. Svarbiausių įstaigų sovietizacija taip ir vyko – įkišant savus žmones. Pavyzdžiui, sovietizuojamai Lietuvos policijai ėmėsi vadovauti iki tol niekam nežinomas pasienio policininkas, nes buvo užverbuotas NKVD agentu dar iki okupacijos. O į žemesnes policijos grandis atėjo Gedvilo žmonės, kurie įstaigą sovietizavo iš apačios, pirmiausia tikrindami ir keisdami žmones.
Kitaip tariant, po okupacijos valdžios viršūnes formuoja Dekanozovas su Pozdniakovu, remdamiesi įvairiais šaltiniais: NKVD kontaktais, vadinamaisiais antifašistais, komunistais ir jų kontaktais. Žemesnes grandis formuoja LKP CK, daugiausia Meskupas ir sekretorius kadrams Chaimas Aizenas. Kai viršūnėse esantys žmonės atlikdavo jiems numatytą funkciją arba paaiškėdavo, kad jos atlikti nesugeba, jie arba pasitraukdavo patys, arba būdavo patraukiami, o jų vietas užimdavo kiti, dažnu atveju – jau ne tokie žinomi žmonės, net ir komunistai. Pavyzdžiui, Galvanauskas pasitraukė iš Liaudies vyriausybės, vėliau nusišalino ir Krėvė-Mickevičius, o jo pareigas perima Gedvilas. Ilgainiui Liaudies vyriausybės sudėtis ženkliai pakito, nors kai kurie, kaip Pakarklis ir Venclova, postus išlaikė. LKP 1940 m. birželį-liepą veikia, bet ne pirmosiose eilėse. Čia Maskvos surežisuotas spektaklis vyksta pagal griežtai nustatytas taisykles. Taip pat buvo ir Latvijoje bei Estijoje.
O koks Sniečkaus vaidmuo šioje istorijoje? Kartais inertiškai atrodo, kad Sniečkaus tapimas sovietų Lietuvos vadovu, svarbiausia figūra okupuotoje Lietuvoje, iš esmės buvo užprogramuotas, jokių alternatyvų nebuvo – taip ir turėjo būti. Ar pagrįstas toks vaizdinys? Ir apskritai, jeigu grįžtume į tarpukarį, kada Sniečkus tampa kažkuo daugiau, nei eiliniu kareivėliu partijos viduje?
1940 m. rugpjūtį ar rugsėjį, kai Sniečkus vėl buvo paskirtas LKP CK pirmuoju sekretoriumi, jis labai džiaugėsi. Turbūt ne tik dėl to, kad galėjo grįžti į sau artimesnį partinį darbą, bet ir todėl, kad jam pačiam nebuvo aiškus jo likimas. Jį paskyrė į sovietizuojamą VSD, jis suvokė, kad turi tą daryti, negali prieštarauti, manydamas, kad galbūt po to grįš į partinę veiklą. Bet jis galėjo ten ir likti – migracijos iš partinių į represines struktūras pasitaikydavo pakankamai dažnai, patys Lavrentijus Berija ar Nikolajus Ježovas tokiu būdu ten atsidūrė. Nors Sniečkus pirmojo sekretoriaus pareigas ėjo 1936–1939 m., iki paskutinio arešto, tačiau tai nereiškė, kad ir sovietų Lietuvoje juo turėjo tapti. Jeigu viskas vyktų automatiškai, jis į pareigas būtų buvęs sugrąžintas 1940 m. birželio 19 d., kai buvo paleistas iš kalėjimo, arba netrukus po to. Bet jis buvo paskirtas į VSD ir nebuvo aišku, ar dar grįš vadovauti partijai. Kita vertus, realių alternatyvų trūko. Partija buvo išvalyta, joje rasta ir šnipų, Angariečio tinklas buvo sutaršytas – Kazys Sprindys susikompromitavo dėl žmonos Trakimaitės, Meskupas netiko dėl minėtos „korenizacijos“ politikos, nes buvo žydas. Tad realus kandidatas buvo vienas – Sniečkus.
Dėl antros klausimo dalies – jis į komunistų partiją įstojo 1919 arba 1920 m., o 1921 m. jau atsidūrė Angariečio aplinkoje. 1926 m. pabaigoje, būdamas vos 23 metų, Sniečkus siunčiamas į Lietuvą ir paskiriamas dirbti LKP CK sekretoriate – pareigos ne aukščiausios, tačiau jis įvykių centre. Partija tuo metu nukraujavusi dėl keturių komunarų sušaudymo ir kelių šimtų narių suėmimų, bet vis vien aiškiai matėsi Sniečkaus statusas, dėl ko Kapsukas buvo nepatenkintas, skundėsi Kominternui, kad Angarietis proteguoja savo žmogų. 1933 m. Lietuva ir SSRS apsimainė politiniais kaliniais, tarp kurių ir Lietuvos žvalgybos susektas Sniečkus. Grįžęs į Maskvą, jis vėl atsidūrė Angariečio aplinkoje ir vėl kyla. 1935 m. Sprindys paskiriamas pirmuoju sekretoriumi, tačiau kažkas nepavyksta ir Sniečkus vėl siunčiamas į Lietuvą jo pakeisti, kaip naujas pirmasis sekretorius.
Kaip ir sakiau, Sniečkus yra visiškai Angariečio žmogus. Negalima teigti, kad nieko nebūtų pasiekęs be savo patrono, nes buvo ir ambicingas, ir pakankamai gabus. Man net keista – šaltiniuose Kapsukas ir kiti įvardija jį kaip inteligentą, nors jis nieko nebaigęs, kaip ir didžioji dalis Lietuvos komunistų – mokėsi gimnazijoje, bet neaišku, ar ją baigė. Kad ir kaip būtų, jis ir be Angariečio veikiausiai nebūtų prapuolęs, bet su tokiu globėju jo karjera buvo itin sparti. Angariečiui čia irgi pragmatinis interesas – reikėjo savų žmonių, atramos nuolatiniuose konfliktuose su Kapsuku, patikimų žmonių, gebančių veikti pogrindyje. Sniečkus patirtį čia kaupė labai efektyviai. Jeigu pirmą kartą atvykęs į Lietuvą elgėsi kiek atviriau, tai 1936–1939 m. buvo kur kas atsargesnis: nebelakstė po Kauną kaip jo pirmtakai, gyveno kaimeliuose aplink Kauną, susitikimus organizuodavo Pažaislyje ar Pakaunėje. Todėl kaip ir sakiau, jis turėjo sugebėjimus pogrindinei veiklai, bet manau, kad jo karjera bent iš dalies yra Angariečio nuopelnas.
Ivanas Bagramianas, greičiausiai Dainų šventėje Vingio parke 1965 m.
(LYA, f. 1771, ap. 278, b. 579, l. 54)
O kas nutiko Angariečio patikėtinių tinklui po jo mirties? Juk Sniečkus nebuvo vienintelis jo narys – minėjai Sprindį, kitus. Ar tinklas tiesiog iširo be savo kertinės figūros, ar jį perėmėSniečkus?
Tokio klausimo dar nekėliau. Taip susiklosto, kad artimiausi Angariečio žmonės Lietuvoje buvo Sniečkus, Sprindys, Juozas Garelis, kažkiek Preikšas – bet jie išsisklaido. Sprindys nebepatikimas dėl žmonos, Garelis pateko į kalėjimą ir ten mirė, Preikšas išvyko į Ispaniją, kur dalyvavo pilietiniame kare. Sniečkus 1937–1938 m. pats turėjo formuoti savo žmonių ratą su Meskupo pagalba, čia iškilo Vladas Niunka, Motiejus Šumauskas, Michalina Meškauskienė, ta pati Mira Bordonaitė, kuriuos pažinojo iš anksčiau. Jeigu Angariečio tinklas nebūtų pradėjęs irti, galbūt visi šie žmonės būtų įsitraukę į Sniečkaus komandą, bet taip susiklostė, kad Sniečkus labai greitai liko be visos Angariečio komandos ir turėjo remtis tais, kurie veikia aplink jį Lietuvoje. Vienintelis Preikšas, grįžęs iš Ispanijos, tarsi yra tęstinumas. Aplinkybės susidėliojo taip, kad Sniečkus net neturėjo galimybės perimti Angariečio tinklo.
Ar Sniečkus apskritai turėjo žmonių, kuriuos galėtume pavadinti jo draugais? Kaip su jais bendraudavo, be žanro klasikos – medžioklės?
Taip, turėjo. Sniečkaus aplinką apskritai sudarė trys kartos: pogrindininkai, Antrojo pasaulinio karo sovietiniai frontininkai ir partizanai, ir trečia karta – jaunesnieji, kaip Ringaudas Songaila, kurie iškilo šeštajame dešimtmetyje, baigę sovietinius universitetus, o kartais ir sovietizuotas vidurines mokyklas. Šilčiausi ir labiausiai ilgalaikiai santykiai buvo su pogrindininkais, „senąja gvardija“, pirmiausia Šumausku ir Niunka – tai buvo jo žmonės, kuriais jis pasitikėjo; taip pat ir Preikšas, bet jis anksti mirė. Su Šumausku Sniečkus dažnai tardavosi, kalbėdavosi dėl darbinių ar gyvenimiškų situacijų, tai šaltiniuose matyti. Pavyzdžiui, išvažiuoja aplankyti ūkių ar gamyklų su nakvynėmis, tai susitaria kitą dieną susitikti kažkur pusiaukelėje, laukuose, miškuose ar poilsiavietėje. Ten ir buteliukas atsirasdavo, apsauginiai (vadinami adjutantais) kažkokios užkandos pasiimdavo. Jie dviese aptardavo reikalus – be pašalinių ausų, įpratimas dar iš pogrindžio ateina. Yra nuotraukų, kur Sniečkus su Niunka sanatorijoje ar kur su kažkokias marškiniais, kone pižamomis dviese pilvus išpūtę stovi, tokie du burbuliukai neformalioje aplinkoje. Iš jaunesnių – Songaila daug kur nuotraukose šmėsčioja, taip pat su LSSR KGB vadovu Alfonsu Randakevičiumi, panašu, kad būta šiltesnių santykių, apie tai liudja laiškai.
Įdomiausi santykiai buvo su Kazimieru Liaudžiu. Jis atvyko į Lietuvą 1944 m., iškilo į LKP sekretorius, 1954 m. tapo KGB pirmininku, tačiau tik penkerius metus padirbęs išėjo į pensiją, nors ir toliau turi tam tikras pareigas. Bet Sniečkus kiekvienoje užrašų knygutėje turi jo numerį ir šaltiniai liudija, kad nuolat jam skambindavo arba pasikviesdavo kažkur pasikalbėti – Liaudis tapo savotišku Sniečkaus patarėju ar konsultantu. Tai buvo žmogus, kuris iki atvykimo į Lietuvą gyveno SSRS, žinojo partinio žaidimo taisykles, dirbęs KGB, valdo informaciją, netgi Brežnevą pažinojo dar iš darbo Ukrainoje laikų, nors ypatingos reikšmės tai neturėjo. Sniečkui tokio žmogaus reikėjo, o Liaudis tapo ir informacijos šaltiniu – važiuoja į kolūkius, pamato problemas, praneša Sniečkui, perspėja. Nepavadinsime jų draugais, bet stiprus ryšys yra.
O dėl laiko leidimo, tai kaip man sakė Goda Ferensienė, kurią spėjau pakalbinti – kai linksmindavosi, tai linksmindavosi, apie darbą nekalbėdavo. Apskritai aplinka vaidino kelis vaidmenis, akivaizdžiausias, aišku, tas tarpusavio pasitikėjimas – tokioje sistemoje reikia patikimų žmonių. Tačiau negalima nuvertinti socialinio faktoriaus. Partinis darbas tikrai buvo sunkus, varginantis ir persipynęs su laisvalaikiu. Draugų iš šalies praktiškai nebūta, o bendrauti vis dėlto reikia kiekvienam žmogui – ir ne vien apie darbą. Nors kai Sniečkus norėdavo nuo darbinių reikalų atsiriboti, jis ieškodavo ne kitų draugų, o būdavo su šeima arba labai mėgdavo pasivaikščioti vienas.
Reikia turėti omenyje ir tai, kad Sniečkus šiems žmonėms, ypač vyresniems, buvo ir jų pačių statuso garantas. Sniečkui mirus, vyriausioji karta pašalinama, kažkiek pasitraukia ir partizanų linija, net ir dalis jaunimo susiduria su problemomis. Vieni, kaip, pavyzdžiui, Algirdas Ferensas, kažkuo užkliūna ir yra patraukiami, kiti – perkeliami į mažiau reikšmingas pareigas, treti tiesiog išleidžiami į pensiją, kaip Šumauskas. Songaila, pavyzdžiui, 1985 m. tapo Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininku, ir tik po Petro Griškevičiaus mirties atgavo įtaką, tapo pirmuoju sekretoriumi. Su Griškevičiumi Sniečkus bičiulystės nepuoselėjo, nors Griškevičius ir buvo Sniečkaus iškeltas, prašokęs kelis karjeros laiptelius, bet veikiau tai vadovo ir pavaldinio santykiai. Algirdo Brazausko, nors yra liudijimų, kad dar spėjo pamedžioti su Sniečkumi, irgi nebegalėtume laikyti Sniečkaus kadru, nors jis ir iškilo Sniečkaus aplinkoje. Visi LKP CK pirmieji sekretoriai iki pat Mykolo Burokevičiaus augo Sniečkaus arba
jo protégé aplinkoje.
(LYA, f. 16895, ap. 2, b. 56, l. 17 atv-1)
O kaip dėl Sniečkaus kelionių? Žinome, kad jis mėgdavo pavažinėti po Lietuvą, darbo reikalais, aišku, ir į Maskvą periodiškai tekdavo vykti, bet kaip dėl užsienio?
Knygoje šios temos neliečiu, bet Sniečkui yra tekę pakeliauti. Geografija nėra labai įspūdinga, daugiausia, aišku, socialistinės šalys – Lenkija, Čekoslovakija, Jugoslavija, Bulgarija, Vokietijos Demokratinė Respublika. Ne vien darbo reikalais – Čekoslovakijoje jis porą kartų atostogavo, Jugoslavijoje vizitas irgi buvo pusiau turistinis. Teko aplankyti ir kapitalistines šalis – Daniją, Belgiją, Airiją, o egzotiškiausia kelionė – į Kongo liaudies respubliką. Pastarojoje 1971 m. buvo kaip sovietinės delegacijos vadovas, o tai rodo, kad juo buvo visiškai pasitikima.
Yra ir šiokių tokių užrašų iš kelionių, didžiausią įspūdį jam paliko Danija. Važiuodamas jis rinkdavo rekomendacijas, ką aplankyti, matyt, iš lietuvių ar kitų sovietų respublikų komunistų, kas ten dirbę kažkada, galbūt kokioje ambasadoje. Tarp rekomendacijų – kooperatyvai, fermeriai, bendrovė, kuri stato laivus SSRS, aplankė ir kažkurio miesto burmistrą. Sniečkaus dukra Marija teigė, kad grįžęs iš Danijos tėvas daug apie ją pasakojo, jį sužavėjo, kaip ten viskas tvarkinga, išpuoselėta, žmonių gyvenimo sąlygos geros. Turbūt net ir jam tas kontrastas tarp Lietuvos ir Danijos buvo didžiulis.
Kadangi Sniečkus buvo senyvas, o ir ligotas žmogus, tai kelionės jį išvargindavo. Vienuose atsiminimuose žmogaus, dirbusio LSSR atstovybėje Maskvoje, rašoma, kad iš Kongo grįžęs Sniečkus „kvepėjo prakaitu“, reiškia, buvo labai pavargęs, ėjo į pirtį, kurią kaip tik išvakarėse atstovybė atidarė (tikriausiai specialiai Sniečkui, žinodami jo kelionės datas). Tai Sniečkus nors ir senas, ligotas, kelionėse pavargsta, bet vis tiek keliauja.
šalia Petras Griškevičius. 1974 m. sausis. (LCVA
Fotodokumentų skyrius, sv 0-045765)
Sniečkaus fenomenas, išbuvimas valdžioje 33 metus, istoriografijoje yra plačiai aprašytas, interpretuotas, todėl aš kiek kitaip paklausiu: kodėl bandymai Sniečkų patraukti, nuversti buvo nesėkmingi ar nepakankamai rimti?
Nelengvas klausimas, nes pernelyg paprasta būtų viską suvesti į Sniečkų – kad labai gerai jis viską mokėjo ir suprato. Tai dalis atsakymo, svarbi dalis, nes jis tikrai buvo apsistatęs patikimais žmonėmis, todėl informacija nenutekėdavo; jo patikėtiniai žinojo, ką kalbėti kur nors nuvažiavus – koks puikus mūsų pirmasis sekretorius. Maža to, Sniečkus buvo labai atsargus, geras moderatorius, kai kildavo didesni ar mažesni konfliktėliai, į intrigas praktiškai nesiveldavo.
Bet tai tik dalis atsakymo. Lietuvos istoriografijoje kartais įsivaizduojama, kad Maskva spragteli pirštais ir viskas, įvyksta – nuima, paskiria ką nori. Stalinizmo metais dėl to turbūt galime neabejoti, taip ir buvo, bet vėliau kur kas daugiau galvota apie pasekmes. Kas bus, jei tiesiog nuimsime pirmąjį sekretorių, šiuo atveju Sniečkų – žmogų, kuris turi autoritetą, kuris savo pusėn patraukęs dalį inteligentijos (net asmeniškai)? Sniečkus užtikrino Lietuvos sovietizaciją, ta sovietinė gerovė, kreiva ir šleiva, bet daliai visuomenės darė įspūdį – Sniečkus tos dalies visuomenės akyse yra jos tvėrėjas (kalbu ne apie faktą, o apie impresiją). O dabar jį nuimame ir pasodiname kokį nors Joną Petraitį, lietuvį, atsiųstą iš Maskvos aparato. Kaip reaguos vietinis elitas? Pirma, išsigąs, nes supras, kad ir jų pačių galvos gali lygiai taip pat nudardėti, antra – neišvengiamai padidinsi priešiškumą Maskvai, trečia – gali padidėti intrigos, bandymai analogiškai nuimti ir naująjį pirmąjį sekretorių, nes – pasirodo, kad tai įmanoma. Todėl Maskva stengėsi taip nedaryti, atsižvelgti į vietinį elitą.
Tai iliustruoja du atvejai: 1967 m. Juozas Maniušis nestokodamas ambicijų pareiškė pretenzijas į Sniečkaus pareigas, ir jam pavyko sulaukti šiokios tokios žalios šviesos Maskvoje – čia, aišku, interpretacijos, tiesioginių įrodymų trūksta, tačiau Maniušis be „stogo“ veiksmų tikrai nebūtų ėmęsis. Ta žalia spalva reiškė, kad Maniušiui leista iškelti klausimą Vilniuje LKP CK biure – ar yra palaikymas Sniečkui tarp Lietuvos politinio elito. Jei nėra – Sniečkus nuimamas ir perkeliamas dirbti į LSSR AT prezidiumą, vietoje į Maskvą iškeliavusio Paleckio, o LKP CK pirmuoju sekretoriumi tampa Maniušis. Tačiau esminis momentas – prieš imantis veiksmų, reikia išsiaiškinti, kokia elito nuomonė apie Sniečkų, ar yra palaikymas. Maniušiui nepavyko, bet jam numaldyti paaukojamas Šumauskas – jis atleidžiamas iš Ministrų tarybos pirmininko posto, jo vietą užėmė Maniušis.
Antras atvejis – 1974 m. Po Sniečkaus mirties susidarė beprecedentė situacija, kai tris savaites nepaskiriamas įpėdinis, savotiškas interregnum. Kodėl? Nes Maskva vėl leido išsidiskutuoti vietiniam elitui, kas geriausiai tinkamas, šįkart – per LKP CK antrąjį sekretorių Valerijų Charazovą. Kandidatas kaip ir aiškus – tas pats Maniušis, bet buvo pasipriešinimas, vidinė opozicija, nes Maniušis vietinių buvo nemėgstamas. Todėl galiausiai priimta kompromisinės figūros kandidatūra – Griškevičius.
Sovietologų tyrimai rodo, kad Maskva tokių radikalių intervencijų, ypač po Stalino mirties, nemėgo ir vengė, o kišdavosi tik tada, kai matydavo tam pagrindą – kai kažkas prisidirbdavo, kai pasipildavo problemos, skundai, nepasitenkinimas – tuomet ir riedėdavo galvos. Taip ir gaunasi, iš vienos pusės Maskva nėra tiek ryžtinga, iš kitos – Sniečkus sugebėjo aplink save sutraukti šalininkų ratą, kuris neveikė jam už nugaros ir nesiuntė jokių signalų, kad situacija Lietuvoje prasta. Maskvos akyse Sniečkus dirbo gerai – jis susitvarkydavo su užduotimis (industrializacija, kolektyvizacija), užtikrino Lietuvos sovietizaciją, rodikliai augo, dėl to gavo įvairių apdovanojimų ir turėjo autoritetą net Maskvoje. Galbūt jis neįtiko Chruščiovui, bet ir tuo metu Sniečkus liko atsargus – nepataikavo, neparėmė perversmo prieš Chruščiovą ir nesikišo į intrigas. Lygiai taip ir trumpu Berijos valdymo laikotarpiu po Stalino mirties – nelėkė strimgalviais Berijai pataikauti, bet po to, kai Beriją nušalino, pagal konjunktūrą pasisakė Berijos adresu kritiškai.
Šelepinas, SSKP CK Politbiuro narys, buvęs SSRS KGB pirmininkas) prie Trakų pilies. 1971
Paskutinis klausimas, kuriuo norėčiau apjungti pokalbio pabaigą su pradžia. Akivaizdžiai matome, kad Angarietis buvo Sniečkaus rėmėjas, globėjas, netgi mokytojas, o Kapsukas Sniečkaus net ir nemėgo. Bet jei pažiūrėtume į sovietų Lietuvos viešąją erdvę po Stalino mirties, iš dviejų tarpukario komunizmo šventųjų karvių, Kapsuko kultas buvo kur kas labiau skatinamas, nei Angariečio. Kodėl?
Todėl, kad nors Angariečiui geriau sekėsi telkti šalininkus, bet Kapsukas buvo svarbesnis. Jis buvo lietuviškasis Leninas. Vienas dalykas – Litbelas, tas pirmasis bandymas sovietizuoti Lietuvą, dėl kurio partiniai istorikai paskui teigė, kad 1940 m. buvo tik „atkurta“ tarybų valdžia. Kapsukas buvo jo lyderis, vyriausybės galva. Be to, jis turėjo ryšių su Leninu ir kitais bolševikais, buvo intelektualesnis, paliko platų rašytinį palikimą. Dėl to jis buvo naudingesnis LKP propaguotai istorijos versijai – jis buvo labiau idėjinis, per jį buvo galima net prabilti apie anticarinę veiklą, tautinį atgimimą (plačiąja prasme), kuriame jis trumpai dalyvavo. Jis buvo pažįstamas su Vaižgantu, simpatizavo Vincui Kudirkai, Jonui Biliūnui, parašė pastarojo biografiją ir išleido JAV.
Galiausiai – jis 1935 m. mirė sava mirtimi. Jeigu ne ji, tikriausiai būtų represuotas, kaip ir jo žmona. Dėl to apie jį patogiau kalbėti. Kapsukas – keista asmenybė. Dabar viską žinant, aišku, jis pagrįstai patenka į tam tikrą neigiamų veikėjų stalčių. Bet jis atėjo iš anticariškai nusiteikusių žmonių rato, skaitė draudžiamą lietuvišką spaudą, priklausė varpininkams, ėmėsi politinės veiklos, tapo Lietuvos demokratų partijos nariu. Vėliau keliai su kitais tautinio judėjimo inteligentais išsiskiria. Gal jeigu pasaulis ir gyvenimas būtų kitaip susiklostęs, jeigu nebūtų anksti susidėjęs su radikaliais socialdemokratais, gal nebūtų taip radikalizavęsis.
Tuo tarpu Angarietis nors ir svarbesnis Sniečkui, bet jo situacija dėl kelių aplinkybių sudėtingesnė. Pirma, jis ne toks ryškus kaip Kapsukas. Antra, jis represuotas, todėl jį reikėjo formaliai reabilituoti. Trečia, kai kurie kultūrininkai labai ant jo pyko, ypač Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. Tarpukariu irgi įsitraukęs į pogrindinę veiklą, jis nepateisino vilčių ir Angarietį „išdavė“, nepakluso jo nurodymams, o vėliau buvo suimtas Lietuvos saugumo. Kai Lietuva su SSRS keitėsi politiniais kaliniais, Angarietis, kaip spėjama, pats sudarinėjo mainomų kalinių sąrašus, ir Guzevičiaus neįtraukė, jis prakalėjo iki 1938 m. Trečiafrontininkai taip pat Angariečio nemėgo dėl jo kritikos jų veiklai, tai buvo pakankamai viešai žinoma. Todėl jei Angariečio figūra būtų buvusi išpūsta, dalis kultūrininkų galėjo to nesuprasti, net prieštarauti. Kapsukas čia buvo kur kas patogesnis.
Tekstą parengė Agnė Kereišiūtė
