1991 m. rugpjūčio 21 d. Danija tapo pirmąja pasaulio šalimi, atkūrusia diplomatinius santykius su trimis Baltijos valstybėmis. Šiam žingsniui buvo rengiamasi kantriai ir ilgai, nuo pat 1990 m. pavasario. Procesui vadovavo ir lemiamą sprendimą priėmė tuometinis Danijos užsienio reikalų ministras Uffe Ellemannas-Jensenas. 2021 m. lapkričio 1 d. šiam artimam Baltijos šalių draugui sukako 80 metų. Lietuvos ir Danijos diplomatinių santykių užmezgimo šimtmečio ir jų atkūrimo trisdešimtmečio proga su Ellemannu-Jensenu kalbėjosi Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro dėstytojai Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė ir Giedrius Tamaševičius.
Giedrius Tamaševičius: Prieš dvidešimt metų Danijoje pasirodė Jūsų knyga Østen for solen (Į Rytus nuo saulės), kurios pradžioje Jūs pasirėmėte austrų rašytojo Stefano Zweigo mintimi apie Sternstunden der Menschheit (vok. žmonijos žvaigždžių valandos) – palankiai susiklosčiusias aplinkybes lemtingiems posūkiams žmonijos istorijoje įvykti. Šis apibūdinimas labai tinka ir Lietuvai, kuri per XX a. tokias žvaigždžių valandas patyrė net dukart. Kokį pasaulį matote šiandien, prasidėjus XXI a. trečiam dešimtmečiui?
Uffe Ellemann-Jensen: Prieš dvidešimt metų buvau didelis optimistas. Juk man teko patirti visą Šaltąjį karą – jis paliko gilų pėdsaką mano gyvenime. Prisimenu Danijos išvadavimą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, Vengrijos sukilimą, Prahos pavasarį (ne kartą lankiausi ten būdamas studentas, o vėliau kaip žurnalistas). Prisimenu Kubos krizę ir Berlyno sienos statybą, tuo metu atlikau karinę tarnybą, patyriau ir Šaltojo karo pabaigą, jau būdamas politiku ir užsienio reikalų ministru. Žvelgdamas į visą tą laikotarpį galiu pripažinti, kad patys nuostabiausi metai buvo tarp 1989-ųjų ir 1991-ųjų. Tai buvo tokie nepaprastai įdomūs ir geri metai, kad norėčiau dar kartą jais pagyventi, ne tam, kad kažką kitaip padaryčiau, bet dėl pačios nuostabios patirties. Juk per tuos metus tiek visko įvyko – pirmiausia griuvo Berlyno siena, buvo panaikinta geležinė uždanga, išsivadavo Baltijos šalys, o Sovietų Sąjunga subyrėjo. Tai buvo nuostabu.
Optimistas buvau dėl to, kad paskutiniu Šaltojo karo etapu dėl Helsinkio proceso mums pavyko parengti daug dokumentų rinkinių ir susitarimų dėl ginklų kontrolės, nusiginklavimo, tvarkos ir pagarbos atskiroms šalims. Nebuvau naivus optimistas. Nuolat sakydavau: „Atsargiai, laisvės medalis turi ir kitą pusę. O ta kita pusė – tai nacionalizmas, kuris daugybę metų, kol Europa buvo padalinta ir nelaisva, buvo slopinamas. Esama rizikos, kad nacionalizmas, staiga gavus laisvę, vėl iškils į paviršių“. Taip ir nutiko. Tačiau tikrai nesitikėjau, kad Rusijoje atsiras toks Putinas, kuris visus tuos susitarimus tiesiog nužers nuo stalo, kaip pas mus sakoma. Tai sutartys, turėjusios užtikrinti stabilumą, laisvę ir taiką Europoje. Dėl to šių dienų Europa, o ir pasaulis (jei žvelgsime plačiau, turėdami omenyje ir tai, kaip šiandien elgiasi Kinija), mano nuomone, yra daug pavojingesnis nei Šaltojo karo laikais, bent jau pastaruoju metu.
Prieš dvidešimt metų rašydamas knygą Į Rytus nuo saulės tikėjau, kad mus vis dar sieja tos išmintingos, pamatuotos sutartys, kad jomis vadovaudamiesi galėsime ir toliau gyventi… Šiandien, ko gero, rašyčiau kitokią knygą.
Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė: Grįžkime dar kartą į 1991-uosius, į tą pilną euforijos, bet ir dramatišką laiką. Didysis pasakojimas Lietuvoje apie tuos laikus daugiausia dėmesio skiria Islandijai – 1991 m. vasario 11 d. pirmajai mus pripažinusiai valstybei. Prisimenama, kad Islandijos užsienio reikalų ministras Jónas Baldvinas Hannibalssonas Lietuvą aplankė jau 1991 m. sausį, o Islandijos parlamentas patvirtino, kad 1922 m. priimtas sprendimas pripažinti Lietuvos nepriklausomybę lieka galioti. Tačiau tai juk dar ne visa istorija, ar ne? Kaip Jums, kaip danui ir kaip žmogui, taip aktyviai dalyvavusiam anuometiniuose procesuose, visa tai atrodo?
Uffe Ellemann-Jensen: Atrodo puikiai. Pirmiausia pasakysiu, kad su Jónu Baldvinu esame geri draugai. Jo padėtis buvo visiškai kitokia nei mano. Ankstesnis islandų pripažinimas buvo priimtas tais laikais, kai Islandiją su Danija siejo personalinė unija. Danija Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1921 m. Mes nepripažinome Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. Būtent dėl šios priežasties negalėjau atvykti į Vilnių, juk būčiau turėjęs prašyti vizos Maskvoje.
1991 m. pradžioje mes sudarėme sutartis su kiekviena iš Baltijos valstybių, kuriose patvirtinome, kad mūsų 1921 m. pripažinimas tebegalioja, kad niekada nepripažinome, jog šios trys šalys tapo Sovietų Sąjungos dalimi ir kad diplomatinius santykius atkursime, kai tik tam atsiras reikiamos sąlygos. Toliau negalėjome eiti. O kaip dėl to tūžo Maskva! Mūsų ambasadorius buvo iškviestas į Užsienio reikalų ministeriją ir ten kaip reikiant gavo pylos. Sovietų ambasadorius apsilankė pas mus ir taip pat plūdosi. O mes jam ramiai paaiškinome, kad yra taip, kaip yra.
Galiausiai jie visiškai pasiuto, kai balandžio mėnesį priėmėme Lietuvos ministrę pirmininkę Kazimirą Prunskienę. Po Kopenhagą su ja važinėjome dideliu Užsienio reikalų ministerijos automobiliu, kurį puošė Danijos ir Lietuvos vėliavos. Surengėme bendrą spaudos konferenciją, kurios metu prieš mus buvo padėtos Lietuvos ir Danijos vėliavėlės. Kaip jie pyko!
Štai kokių dalykų galėjome padaryti. O ta sutartis, kurią sudarėme vasario pabaigoje ar kovo pradžioje su Vilniumi, aiškiai patvirtino, kad Lietuvos nepriklausomybę esame pripažinę dar 1921 m. Na, o istorija apie Jóną Baldviną Hannibalssoną tikrai gera. Laikykitės jos. Visada puiku, kai mažos šalys, kurios jaučia didelių šalių spaudimą, suvienija jėgas panašiose situacijose.
Giedrius Tamaševičius: Ar nebuvo sunku įgyvendinti tokią politiką Baltijos šalių atžvilgiu, turint omenyje tuo metu egzistavusias simpatijas Sovietų Sąjungai, raginimus netrukdyti Gorbačiovui vykdyti reformas, kitaip tariant, „nesiūbuoti valties“? Kaip reikėjo elgtis atpažinus, kad tai yra šių mažų tautų žvaigždžių valanda, suvokus, kad reikia padėti joms išnaudoti savo šansą?
Uffe Ellemann-Jensen: Tuos žodžius don’t rock the boat („nesiūbuokite valties“) mums kartodavo kai kurios didžiosios Europos ir Šiaurės Amerikos šalys. Tuo jos norėdavo pasakyti, kad mes nekeltume problemų Gorbačiovui. Priimti tokius paraginimus rimtai nebuvo lengva. Juk tuo pat metu pats Borisas Jelcinas darė viską, kad valtis būtų išsiūbuota. Tai, kas mus iš tiesų išgąsdino – tai 1991 m. liepos 31 d. žudynės Medininkuose (esu vėliau ten lankęsis ir klausęsis Tomo Šerno – vienintelio likusio gyvo pareigūno, vėliau tapusio kunigu, pasakojimo).
Šiuos įvykius lydėjo fantastiška savaitė – the window of opportunity („galimybių langas“). Pirmadienis (1991 m. rugpjūčio 19 d.), karinė muzika per Maskvos radiją, pučas. Kas gi čia darosi? Turėjome nuojautą, kad kažkas turi įvykti. Kopenhagoje buvome įsteigę Baltijos šalių informacijos biurą, kuriame kiekviena Baltijos šalis turėjo savo atstovą, galima sakyti, tai buvo jų ambasadų veiklos pradžia. Dėl to buvome gerai informuoti apie tai, kas vyksta. Turėjome ryšių visose šalyse.
Tos savaitės trečiadienį (rugpjūčio 21 d.) Briuselyje vyko NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas. Tai nepamirštamas laikas. Posėdžio metu telefonu susisiekėme su keliais Raudonosios armijos karininkais, anksčiau dalyvavusiais bendruose susitikimuose su NATO atstovais. Taip mus pasiekė žinia, kad kariuomenė ir kitos jėgos netrukus pričiups perversmininkus, kad iš Maskvos ateinančios informacijos nereikia priimti už gryną pinigą. Vėliau išgirdome, kad telefonu su mumis nori kalbėtis pats Jelcinas. Tuometinis NATO generalinis sekretorius vokietis Manfredas Wörneris išėjo pokalbio į kitą patalpą, o kai sugrįžo, pasakė: „Perduodu visiems labų dienų nuo Jelcino. Dalis perversmininkų pabėgo, kiti yra areštuoti. Gorbačiovas grįžta iš namų arešto Kryme. Viskas bus gerai“. Be to, Jelcinas paprašė, kad į NATO susitikimo komunikatą būtų įtraukta ir žinutė nuo jo paties. Tuo metu įsignybau sau į ranką. Ar aš nesapnuoju? Tai buvo nuostabu.
Toliau atidžiai sekėme įvykius. Pirmoji žinia šeštadienį mus pasiekė iš Estijos. Su mumis susisiekė užsienio reikalų ministras Lennartas Meris, kuris mums pranešė, kad Estija perėmė savo sienų kontrolę. Na, taip, perėmė. Nors „romėnų“ pajėgos dar buvo visose trijose šalyse. Tačiau mes Danijos užsienio reikalų ministerijoje šią žinią priėmėme kaip window of opportunity. Tą patį vakarą paskelbėme, kad atkuriame diplomatinius santykius su visomis trimis Baltijos šalimis.
Kitą rytą pusryčiaudamas namuose sulaukiau skambučio iš Vokietijos. Skambino užsienio reikalų ministras Hansas-Dietrichas Genscheris: „Man pranešė, kad jūs atkūrėte diplomatinius santykius su Baltijos valstybėmis. Ar tai tiesa?“ „Taip!“ – atsakiau aš. – „Argi mes nebuvome susitarę, kad prieš priimdami tokius sprendimus, dar turėtume visi pasitarti?“ – „Taip!“ – „Bet Jūs man nepaskambinot!“ – „Nepaskambinau, nes Jūs būtumėt paprašęs manęs šiek tiek palūkėti, o aš laukti nenorėjau. Tuomet mes būtume susipykę, o aš tikrai nenorėjau su Jumis pyktis.“ Tuomet jis nusijuokė ir pasakė: „Koks įžūlumas! Turėsit dėl to rūpesčių, bet būkit ramus, mes Jus palaikysim. Padarysiu viską, kad Vokietija pasektų jūsų pavyzdžiu.“ Jie taip ir padarė.
Trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai po vizito Reikjavike turėjo atskristi į Kopenhagą. Mūsų karalienė Margarita II buvo paprašiusi, kad ministrai atvyktų susitikti su ja, net jei ir būtų labai vėlu. Algirdas Saudargas, Jānis Jurkānis, Lennartas Meris ir aš susėdome į autobusiuką ir pajudėjome į Fredensborgą – karalienės vasaros rezidenciją.
Tuo metu buvo beveik vienuolikta valanda vakaro. Pilies kieme mus pasitiko karalienės rūmų sargybiniai, dėvintys lokio kailio kepures. Mums įvažiuojant, nedidelis karinis orkestras užgrojo Danijos vėliavos maršą, kiemą nušvietė pilnatis. Tuo metu vienas iš ministrų, nepamenu, Saudargas ar Jurkānis, pasakė: Don’t cry, Lennart! („Neverk, Lenartai“). Tiesą pasakius, mums visiems gerklę gniaužė graudulys. Prie įėjimo į rūmus laukė iškilmių uniformą dėvintys rūmininkai ir karališkasis šuo – taksas, kuris lojo, kviesdamas užeiti. Mus pasitiko karalienė Margarita II su vyru, pakvietė vidun, pavaišino šampanu ir trumpai visus pasveikino: „Sveiki atvykę į laisvę!“ Visi graudinomės. Tai buvo nuostabus vakaras.
Dar po kelių savaičių pagaliau pirmą kartą apsilankiau Baltijos šalyse. Pirmoji vieta buvo Vilnius. Čia mane pasitiko geras bičiulis – prezidentas, pianistas ir profesorius Vytautas Landsbergis. Priešais jo kabinetą gulėjo sukrauti smėlio maišai, budėjo rūstūs jauni vyrai – jo asmens sargybiniai. Mus pakvietė užeiti vidun. Kabinete stovėjo pianinas, prie kurio Vytautas mums pagrojo Čiurlionį. Tais laikais jau turėjau ne vieną Čiurlionio muzikos plokštelę. Man labai patinka jo muzika. Kita diena buvo ypatinga. Mes vykome į kasmetinius atlaidus Šiluvos miestelyje. Didžiulis įvykis. Ten buvo susirinkę 50 000 žmonių, tarp jų ir kunigas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Sibire, daug vyskupų ir arkivyskupų. Mačiau, kaip Vytautas Landsbergis ten apsikabino su savo garbaus amžiaus tėvu, visi braukė ašaras. Tai patirtys, giliai įsirėžusios man į širdį.
Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė: Nuostabu, kad turėjot tiek ryžto tą rugpjūčio vakarą… Ir drauge, kad niekam apie tai neprasitarėt…
Uffe Ellemann-Jensen: Gyvenime tam tikrais atvejais pirma reikia kai ką svarbaus nuveikti ir tik po to paprašyti nuodėmių atleidimo… Tokia gera, daniška nuostata…
Giedrius Tamaševičius: Atgautą nepriklausomybę nemažai žmonių Lietuvoje priėmė kaip Dievo dovaną, kaip išklausytas maldas, prašant laisvės Tėvynei, tremtinių sugrįžimo ir taikos pasauliui. Ar Jums tomis dienomis lankantis Šiluvoje ar vėliau, apmąstant šiuos įvykius nekildavo mintis, kad čia neapsieta be aukštesnių jėgų įsikišimo?
Uffe Ellemann-Jensen: Esu religingas žmogus. Ne katalikas, bet protestantas, tikintis krikščionis. Žinoma, tikiu gyvenimu po mirties. Asmeniškai visuomet tikiu, kad aukštesnės jėgos veikia mūsų gyvenimus. Tik niekada nemėginu svarstyti, ką mano aukščiausiasis protas, kai kas nors ima klostytis iš esmės blogai arba išties labai gerai. Nors, žinoma, vienu ar kitu būdu Dievas yra už visa to…
Giedrius Tamaševičius: Nepaprastai įdomu buvo išgirsti apie Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų apsilankymą pas Margaritą II. Mano paties atmintyje ryškiai iškyla Danijos karalienės apsilankymas Lietuvoje 1992 m. vasarą, juk tai buvo pirmas tokio lygio karališko asmens vizitas į Baltijos šalis. Gal galėtumėt papasakoti, kaip kilo šios kelionės idėja?
Uffe Ellemann-Jensen: Tai buvo pačios karalienės noras – kiek įmanoma greičiau aplankyti Baltijos šalis. Man, žinoma, teko keliauti drauge. Tai buvo nuostabu. Iš Suomijos karališkuoju laivu išplaukėme į Taliną. „Romėnų“ pajėgos dar buvo Estijoje, tačiau jos laikėsi nuošalyje. Nors šiek tiek buvo neramu dėl saugumo, bet viskas išsisprendė. Estai kreipėsi į mus su prašymu paskolinti kelias saliutines patrankas. Nors Danijos įstatymai draudžia eksportuoti ginklus, man pavyko įtikinti keletą bičiulių, kad dėl poros patrankų nekiltų problemų. Galiausiai į Talino uostą įplaukiantį karališkąjį laivą iškilmingai pasveikino daniškų patrankų salvės. Po vizito estai užklausė, ar tos patrankos galėtų ir likti pas juos. Mes neprieštaravom. Vizito Estijoje programa buvo labai turtinga. Vykome ir į šalies gilumą, aplankėme porą senų pilių, kuriose buvo lankęsi senieji danų karaliai. Vėliau iš Talino plaukėme į Rygą. Jūroje kilo baisi audra. Dauguma keleivių susirgo jūros liga. Mus lydėjusiame danų karo laive susirgo visi. Bloga buvo ir visiems Danijos karinio jūrų laivyno orkestro muzikantams! O karalienė niekada neserga jūros liga. Ryte susirinkome pusryčių, stalus užtiesė staltiesėmis. Aš buvau vienas iš nedaugelio nesusirgusių. Kol kas. Kai karalienės vyras tai pastebėjo, jam šovė mintis manimi „pasirūpinti“. Jis paėmė pyragų lėkštę ir paklausė: „Gal ponas užsienio reikalų ministras norėtų gabalėlio šokoladinio pyrago?“ Man teko iš ten bėgte išbėgti… Įplaukus į Rygos įlanką, oras nurimo. Tai buvo nuostabus vakaras. Plaukėme iš lėto, kad atvyktume sutartu laiku. Buvo grojama pianinu ir dainuojama. Labai linksma. Latviai mus pasitiko su išrikiuota garbės sargyba, aprengta, man regis, iš Prancūzijos pasiskolintomis uniformomis. Pakeliavę po Latviją, automobiliais pajudėjome link Vilniaus. Ir Vilniuje mus pasitiko garbės sargyba, nepamenu tik, iš kur jie gavo uniformas. Mus pasitiko Vytautas Landsbergis. Nepamirštamą įspūdį paliko kelionė į Trakų pilį. Visur tiek gandrų! Danijoje gandrai yra beveik išnykę ir mes taip džiaugiamės, jei bent dvi poros apsistoja pas mus. O Lietuvoje jų buvo tokia daugybė, kad net ėmiau skaičiuoti. Suskaičiavau virš šimto. Trakų pilis paliko didžiulį įspūdį. Ypač mūsų karalienei, kuriai labai rūpi istorija, menas ir kultūra. Į Daniją, man regis, grįžome lėktuvu, o laivas parplaukė iš Rygos.
Beje, dar po dešimties metų Vilniuje teko lankytis ir kito fantastiško įvykio proga. Lietuvos priėmimo į NATO proga. Pats sprendimas buvo priimtas NATO viršūnių susitikime Prahoje 2002 m. rudenį, į kurį buvo pakviesta ir senoji diplomatų gvardija, dirbusi šiais klausimais nuo pat pradžių. Tarp jų ir aš. Vėliau buvau pakviestas ir į Vilnių, kai čia šia proga lankėsi JAV prezidentas George‘as W. Bushas. Rotušės aikštėje jis pasakė puikią kalbą, kurios pagrindinė mintis, kad nuo šiol, jei kas norės būti Lietuvos priešu, tas taps ir JAV priešu. Išgirdę šiuos žodžius aikštėje susirinkę žmonės ėmė trypti kojomis ir šaukti „Ačiū!“ Diena buvo labai šalta, žmonėms susitikimo teko laukti net kelias valandas. Žvelgiant nuo pakylos atrodė, kad visi ėmė siaubingai čiaudėti1. Prezidentas Bushas buvo sutrikęs. Stovėjau netoliese ir girdėjau, kaip jis paklausė Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus: „Ką jie sako? Ar jie čiaudi?“ Adamkus jį nuramino ir paaiškino, ką lietuvių kalba reiškia „ačiū“. Tuomet amerikiečių prezidentas padarė platų mostą ranka ir garsiai ištarė: You are welcome. Minia džiūgavo. Įdomu, kad šiandien šie žodžiai yra įrašyti lentoje, pakabintoje ant Rotušės sienos.
Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė: Lietuvoje gerai suvokiame, kokį vaidmenį atliko Danija, kad Baltijos šalys taptų gerai funkcionuojančiomis demokratinėmis valstybėmis. Pagalbos, vėliau peraugusios į bendradarbiavimą, pačiose įvairiausiose srityse (švietimas, gynyba, investicijos, kultūra…), jos buvo labai daug. Asmeniškai pažįstame nemažai žmonių, kurie turėjo galimybę pasimokyti Danijos liaudies mokyklose (højskole) ar universitetuose, dalyvauti kursuose ar stažuotėse, dauguma šių atvejų tapo įmanomi tik Užsienio reikalų ministerijos Demokratijos fondo dėka, kuriame Jūs atlikote svarbų vaidmenį. Gal galite šiek tiek papasakoti, kodėl tas fondas buvo įkurtas, o vėliau uždarytas?
Uffe Ellemann-Jensen: Fondas buvo įkurtas man dirbant užsienio reikalų ministru. Lėšos buvo imamos didžiąja dalimi iš Danijos paramos trečiojo pasaulio šalims biudžeto (Den danske udviklingsbistand), dėl to šiame fonde buvo dirbama ir su kai kuriomis Afrikos šalimis. Galima sakyti, kad pinigus Baltijos šalims nešėme šiek tiek „pro užpakalines duris“. Į Fondą tuo metu kreipėsi nemažai danų, sumaniusių vykti į Baltijos šalis ir pasakoti apie demokratiją. Visi sulaukdavo neigiamo atsakymo. Tie pinigai buvo skirti ne tam, kad kas nors pakeliautų ir pademonstruotų savo išmanymą, o tam, kad Baltijos šalių žmonės galėtų atvykti į Daniją ir pasimokyti įvairiuose kursuose. Pavyzdžiui, savivaldos politikams (artėjant rinkimams kurioje nors šalių) arba skirtingų sričių specialistams Danijos prekybos ir verslo mokyklose. Vėliau visose trijose šalyse man teko susitikti žmonių, po tokių kursų įgijusių esminių žinių, perpratusių, kaip funkcionuoja rinkos ekonomikos visuomenė. Daugelis iš jų ir šiandien eina svarbias pareigas.
Tiesa, turėjome ir kronprinco Frederiko įsteigtą fondą. Jo lėšos buvo skiriamos norintiems studijuoti valstybės valdymą Orhuse. Šia galimybe prieš tris dešimtmečius pasinaudojo ir būsimas Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas. Gaila, kad tas fondas vėliau buvo uždarytas. Panašaus likimo sulaukė ir kitas mūsų įkurtas fondas (IØ-fonden), rėmęs investicijas į privačias įmones Baltijos šalyse. Nors aš ir smarkiai priešinausi jų uždarymui, sulaukiau atsakymo, kad Baltijos šalys dabar jau pačios yra tokios turtingos, jog tolimesnė parama yra nepateisinama. Kokie niekai! Švedai ir toliau tęsia šią veiklą, tik vadina kitaip… Bet kuriuo atveju gerai, kad turėjome tokį etapą.
Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė: Ar anksti pradėjote suprasti, kad Baltijos šalys yra atsidūrusios netinkamoje geležinės uždangos pusėje? Gal pamenant, kada tai įvyko?
Uffe Ellemann-Jensen: Tiesą sakant, dar tuomet, kai būdamas vaikas kolekcionavau pašto ženklus, ir vieną dieną aptikau Estijos, Latvijos ir Lietuvos pašto ženklus. Po karo pabaigos jau buvo praėję keletas metų, o istorija mane visuomet domino. Taigi ėmiau apie tai skaityti, kol vieną dieną, jau būdamas užsienio reikalų ministru, lankydamasis Fareruose pamačiau žvejybinį laivą, išsikėlusį man nepažįstamą vėliavą. Tai buvo Estijos vėliava, kurią žvejai išsikėlė [būdami saugiu atstumu nuo sovietų]. Tais laikais apie Baltijos šalių likimą, Ribbentropo-Molotovo paktą sužinodavom ir iš šias šalis palikusių žmonių. Didžiausią postūmį man davė visas tris šalis sujungusi žmonių grandinė. Baltijos kelias – išties giliai širdį palietusi manifestacija.
Reikia pasakyti, kad tuo metu man pačiam vis labiau rūpėjo mintis, kad toks pat likimas galėjo ištikti ir mus. Juk baigiantis karui, sovietų maršalas Konstantinas Rokosovskis gavo Stalino įsakymą apeiti Berlyną iš Šiaurės ir pabandyti pasiekti Jutlandiją, kad perimtų Danijos sąsiaurių kontrolę. Toks siekis savaime suprantamas, užtenka pasižiūrėti į žemėlapį. Tik pagalvokit, jeigu generolas Bernardas Montgomeris nebūtų paklusęs duotiems įsakymams veržtis Kylio ir Liubeko link ir užimti pozicijas taip, kad Raudonoji Armija negalėtų jų apeiti ir pasiekti Jutlandijos. Viską lėmė kelios valandos. Jei ne jos, būtume patyrę
tą patį likimą.
Nežinau, ar teko girdėti apie Samuelį Rachliną. Jo tėvai parašė knygą Šešiolika metų Sibire2. Jie buvo iš Lietuvos. Tai nuostabus pasakojimas, perskaičiau ją, nes labai gerai pažinojau Samuelį, prieš daugelį metų buvome su juo kolegos. Ši istorija mane taip pat labai paveikė. Taigi ėmiau gilintis į šią istoriją – lašas po lašo.
Tiesa, turiu ir savo šeimos liudijimą. Vieną dieną iš tėčio sužinojau, kad ketvirtame dešimtmetyje mano senelis – neturtingas valstietis, turėjęs mažytį žemės sklypą ir dvylika vaikų, buvo įsigijęs arklį, vardu Raimondas. Pasirodo, tai buvo senas Lietuvos kariuomenės žirgas, kuris atitarnavęs buvo parduotas neturtingiems valstiečiams Danijoje. Taigi mūsų šeimoje gyveno ir lietuvis Raimondas.
Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė: Noriu užduoti dar vieną klausimą, tik jau iš visai kitos srities. Priklausote partijai Venstre (da. kairė). Pažįstantys Danijos politiką žino, kad Venstre anaiptol nėra politinio spektro kairėje3. Ar nebuvo sudėtinga tarptautinėje politikoje atstovauti partijai, kurios pavadinime buvo žodis kairė, bet kuri pati nebuvo kairioji?
Uffe Ellemann-Jensen: Pilnas partijos pavadinimas yra Venstre Danijos liberalų partija. Tik aš šiandien nesu aktyvus partijos narys dėl vienos konkrečios priežasties. Mano sūnus Jakobas yra tapęs šios partijos pirmininku, todėl tenka laikyti liežuvį už dantų.
Giedrius Tamaševičius: Šiek tiek primena Lietuvą, kurioje Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielius yra partijos pirmininkas ir užsienio reikalų ministras.
Uffe Ellemann-Jensen: Danijoje neturime tokios tradicijos. Čia politikų dinastijos labai neįprastas dalykas. Įspėjau sūnų dėl to ir bandžiau atkalbėti nuo ėjimo į politiką, bet jis nepaklausė.
Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė: Esu tikra, kad geriau susipažinęs su trimis Baltijos šalimis, Jūs atradote ir tai, kokios jos yra skirtingos. O danams tuo metu galbūt atrodė, kad tai kažkas labai panašaus. Ar dėl to neiškildavo problemų, kai lietuviai, latviai ir estai nesugebėdavo susitarti dėl kokių nors esminių dalykų?
Uffe Ellemann-Jensen: O taip! Apie skirtumus žinojau nuo pat pradžių. Nuolat „pamokslaudavau“ visose trijose šalyse, ragindamas imti pavyzdį iš Beniliukso šalių. Kokios skirtingos šalys yra Belgija, Liuksemburgas ir Olandija. Kokios skirtingos kalbos, tradicijos ir papročiai, o kur dar anekdotai, kuriuos jie pasakoja vieni apie kitus. Verta atsižvelgti į tai, ką šioms šalims pavyko nuveikti suvienijus jėgas. Ir jūs turėtumėt tai sugebėti. Kartais ir pavykdavo, tačiau tokiems dalykams reikia laiko. Tikrai, puikiai žinau, kokios skirtingos šios šalys.
Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė: Turime ir didelių ambicijų tapti Šiaurės regiono dalimi. Kokios čia perspektyvos?
Uffe Ellemann-Jensen: Manau, kad turėtų būti geros. Prisimenu, kaip kitas mano bičiulis Tomas Ilvesas – Estijos prezidentas ir buvęs užsienio reikalų ministras – yra pasakęs: „Mūsų ambicija – tapti dar viena nuobodžia Šiaurės šalimi“. Kaip gerai pasakyta! Na, šiandien jis nebūtų visiškai tinkamas Šiaurės šalių apibūdinimas, ypač turint galvoje Švediją. Tapti nuobodžia šalimi – kokia puiki svajonė, ypač Baltijos šalims, patyrusioms tokį istorijos likimą.
Giedrius Tamaševičius: Rūpi paklausti, ar yra dalelė tiesos, kad po devyniasdešimtųjų Šiaurės šalys „pasidalijo“ Baltijos šalis – kuriai su kuria daugiau bendradarbiauti? Kad Suomija daugiau imsis Estijos, Švedija – Latvijos, Danija – Lietuvos, o Norvegija – visur po truputį?
Uffe Ellemann-Jensen: Tokių kalbelių yra buvę, kad reikia paskirstyti jėgas. Nežinau, ar iš to kas nors išėjo. Ko mes iš tikrųjų ėmėmės nuo pradžių – siųsdavome jau vyresnius užsienio ministerijų tarnautojus į Baltijos šalis, kad padėtų rengimosi narystei Europos Sąjungoje procese. Kalbame apie pagyvenusius, nusipelniusius ambasadorius. O dėl pasiskirstymo, bent jau pas mus nieko panašaus nebuvo. Jie norėdavo važiuoti į visas šalis.
Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė: Tuo laikotarpiu buvo daug idealizmo, ne tik politikoje, bet ir tarp eilinių žmonių. Man tai padarė didžiulį įspūdį dešimto dešimtmečio pradžioje atvykus į liaudies mokyklą. Žmonės buvo labai paslaugūs, pasirengę padėti, pavyzdžiui, vaikų namams Lietuvoje arba vaikams Afrikoje, padėti ne tik Baltijos šalims, bet ir visiems, patiriantiems vargą. Bet ar ne tas pats idealizmas savo laiku įkvėpė žmonėms simpatiją sovietams, nes manyta, kad būtent ten eilinis žmogus yra svarbiausias. Apie kokį idealizmą galima kalbėti šių dienų Danijoje, jei tokio apskritai esama?
Uffe Ellemann-Jensen: Vis dar daug žmonių yra angažuoti ir pasirengę paremti, pavyzdžiui, SOS vaikų kaimus Baltijos šalyse, Balkanuose ar Afrikoje. To idealizmo tikrai nėra tiek, kiek devyniasdešimtaisiais. Tai, ką Ieva patyrė liaudies mokykloje, tai buvo išties toks visų žmonių įsitraukimas, kuris šiandien šiek tiek yra apmiręs.
Šiandien angažuojamasi dėl staiga iškylančių grėsmių. Danija yra siuntusi karių į Estiją – šalia sienos su Rusija. Būta pasiskirstymo – britai turėjo rūpintis Estijos saugumu, vokiečiai – Latvijos, o kanadiečiai ar amerikiečiai – Lietuvos. Prisidėjo ir mažosios šalys. Kai atvykau į tą pasienio stovyklą, atkreipiau dėmesį į iškeltas vėliavas – tų šalių, kurios prisidėjo prie misijos. Estijos vėliava – jie buvo šeimininkai, daug karių, Danijos vėliava ir Islandijos vėliava. Nusistebėjau, juk Islandija neturi kariuomenės. Tačiau Islandija turi pakrančių apsaugą ir jie buvo atsiuntę vieną ginkluotą atstovę. Žinoma, ten turėjo būti iškelta Islandijos vėliava, kaip simbolis, NATO organizacijoje ir dideli, ir maži remia vieni kitus. Mane labai sujaudino ši manifestacija.
Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė: Jūs esate rimtai kritikavęs Danijos laikyseną bendros NATO strategijos sovietų atžvilgiu Šaltojo karo metais, tai pat ir vadinamąją fodnotepolitik (išnašų politika). Esate tai aprašęs savo puikioje knygoje Fodfejl (Išnašų yda). Lietuvoje apie tai mažai žinoma…
Uffe Ellemann-Jensen: Devinto dešimtmečio pradžioje, kai socialdemokratai atsidūrė opozicijoje ir sunkiai galėjo su tuo susitaikyti, jie vis bandydavo nuversti mūsų vyriausybę susidėdami su kraštutinės kairės atstovais. Neretai jie imdavo oponuoti tiems NATO sprendimams, prie kurių priėmimo ir patys būdavo prisidėję. Jie vis suburdavo Danijos parlamente daugumą, kad galėtų oficialiai pareikšti man kritinę pastabą – Danijos politikoje tai vadinama „skirti nosį“ (tildele en næse). Tokių „nosių“ per tą laikotarpį esu gavęs dvidešimt penkias. Mano oponentai buvo linkę nepasitikėti, kad nuvykęs į NATO darysiu tai, kas man buvo nurodyta Folketinge. Ir jie būdavo visiškai teisūs. Didžiausios kovos kildavo dėl to, kad aš kartas nuo karto būdavau verčiamas įtraukti į tarptautinius dokumentus vadinamąją išnašą, skelbiančią, kad Danija nepritaria vienam ar kitam dalykui. Kaip aš dėl to bardavausi! Kiek būdavo triukšmo! Bet ilgainiui viskas aprimo, į valdžią atėjus Gorbačiovui ir susidarius naujai situacijai.
Laimei, sulaukėme dienos, kai galėjome dėl vieno dalyko sutarti – tai buvo Baltijos šalių klausimas. Galima sakyti, kad visas Danijos parlamentas, visos partijos sutarė, jog šiuo klausimu bendromis jėgomis galime kažką svarbaus nuveikti. Bendrai paėmus, didžiuojuosi tiek savo priešinimusi išnašų politikai, tiek ir visomis gautomis „nosimis“.
Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė: Esate aktyvus ir Grenlandijos klausimu…
Uffe Ellemann-Jensen: Man labai rūpi Grenlandija. Mano nuomone, labai svarbu išsaugoti tiek Grenlandiją, tiek Farerų salas mūsų karalystės bendrijoje. Manau, kad grenlandams, reikalaujantiems savarankiškumo, per dažnai buvo linkstama atsakyti, kad, jei norite, tai būkite savarankiški, drauge neprimenant, kad, mums pasitraukus, iš karto ateis kiti, norintys perimti. Tikrai yra norinčių. Žinoma, tai pačių grenlandų apsisprendimo reikalas, bet reikia nepamiršti ir paskutinės dalies, kad verta gerai pagalvoti. Nes jei tik atsiras vakuumas, tuojau įžengs kuri nors iš didžiųjų galybių. Tačiau Grenlandija turi plačią autonomiją. Gerai ją pažįstu, esu ją visą apkeliavęs. Jų teisė apsispręsti, bet jiems reikia ir patarimo.
