Filosofija yra tam tikra refleksija – taigi ji reikalauja šiokios tokios distancijos nuo įvykių, kuriuos išgyvename. Tačiau vienos monumentaliausių ir laiko išbandymą atlaikiusių filosofinių idėjų ir apmąstymų gimė pačiais tamsiausiais žmonijos laikais, krizių sūkuryje. Jūs taip pat turite savo tinklalaidę, pavadintą „Thinking in Dark Times“, ir demonstruojate nepaprastą minties gyvumą karo akivaizdoje. Ką jums asmeniškai reiškia filosofija, ką iš tikrųjų reiškia mąstymas? Ar jaučiate, kad pats mąstymo procesas kažkaip pasikeitė karo metu?
Esu įsitikinęs, kad sukrėtimai ir katastrofos skatina mąstymą, nes būtent jų metu dalykų esmė išryškėja. Sakyčiau priešingai – mintis stingsta stabilumo ir socialinės gerovės sąlygomis. Tad distancija įvykių atžvilgiu filosofui nieko gero neduoda. Mano nuomone, Vakarai išgyvena tikrąją mąstymo krizę, kaifilosofija susitraukė iki knygų rašymo apie filosofus, gyvenusius prieš kelis šimtus metų. Mano požiūris kitoks. Labai branginu filosofus, gyvenusius prieš 200 ar net 2000 metų. Tačiau filosofija įmanoma tik tada, kai eini į dialogą su šiais autoriais, o ne tuomet, kai juos garbini, skirdamas laiką vien jų aiškinimui ar teisimui. Galima netgi jų nekęsti ar juos pamilti, t. y. atrasti žmogišką santykį su filosofija.
Sutinku su Hegeliu, kuris sakė, kad išminties paukštis sklandotamsoje. Jei pažvelgtume į Sokratą, Platoną ir Aristotelį, pamatytume, kad jie mąstė Graikijai ypač sudėtingu laikotarpiu. Arba, pavyzdžiui, stoikai – visa stoicizmo filosofija skirta žmogaus laikysenai praradimo ir sukrėtimo akivaizdoje.Žvelgiant į šiuolaikinius mąstytojus, išskirčiau Baroko laikotarpio filosofus, tokius kaip Descartes‘as, Spinoza ar Pascalis – juk tai XVII amžius, Europai labai sunkus laikotarpis: siautėjantys karai ir epidemijos kai kuriose Europos dalyse išnaikino ketvirtadalį gyventojų. Taigi pažvelgę į mąstymo istoriją, suprantame, kad daugelis klasikinių mąstytojų iš tikrųjų mąstė krizės laikais, o daugelis pagrindinių idėjų iškilo būtent krizių metu.Kai šiandien atvažiuoju į Vokietiją, visada sakau: puiku, kad skaitote Habermasą ir kitus pokario autorius, bet turite suprasti, jog atsakymai, kuriuos jie pateikė po Antrojo pasaulinio karo, šiandien nebėra tinkami. Šiandien turite atsigręžtiį autorius, kurie rašė krizių metu – tai yra Antrojo pasaulinio karo metais, kaip Karlas Jaspersas ar Hannah Arendt.
Katastrofų laikais filosofija yra labai svarbi, nes krizės atveria beprasmybės jausmą – jų metu sunaikinamos senosios prasmės sistemos ir žlunga prasminės hierarchijos, o tai savaime jau konstatuoja krizę.Būtent čia yra filosofų pašaukimas:filosofija imasi užduoties artikuliuoti supainiotątikrovę ir bandyti suformuluoti naujas vertybes, kurios gali suteikti stiprybės ir padėti orientuotis, užuot gilinusi visuomenių nusivylimą ir desperaciją.
O kas padėjo jums karo metu, kas padėjo mąstyti?
Žmonės, kurie gyveno tamsiais laikais – Hannah Arendt, Michelis de Montaigne’asarBlaise’as Pascalis – buvo filosofai, kurie nekūrė didelių sistemų. Jie mąstė kitaip – gyvai, dažnai jų mintys buvo trūkinėjančios ar netgi trapios, nesradosi iš gyvo refleksijos proceso, bet visada išliko sąžiningos. Ukrainos kanone tokią vietą užima Hryhorijus Skovoroda, XVIII a. filosofas, demonstravęs didžiulį atsparumą. Iš esmės jis mokė, kad jokiomis aplinkybėmis, net ir labai blogomis – o XVIII a. Ukraina prarado valstybingumą, ją bandė ištrintiRusijos imperializmas – turime pirmiausia atsigręžti į save, ieškoti savo likimo ir vidinės prigimties.Negalime prarasti susitelkimo ir pasiduoti iliuzijoms.
Žvelgiant iš filosofinės perspektyvos, vienas svarbiausių klausimų, kurį norisi kelti, yra blogio klausimas. Mano nuomone, kol nepabandysime suprasti, kas yra blogis, negalėsime iki galo suvokti, su kuo iš tiesų susiduria Ukrainos žmonės. Todėl apmaudu, kad po trejų metų teroro ir siaubo, kurį Rusija sėja Ukrainoje, Vakarų politinės minties kanone nesusiformavo platesnė ir gilesnė diskusija apie blogį. Žinoma, yra išimčių, bet daug laisviau kalbama apie nusikaltimus, tarptautinės teisės pažeidimus, istorines paraleles ar politines aplinkybes. Esate rašęs, kad būtina kalbėti apie pasikartojantį blogį, kurį vykdo Rusija. Kodėl, jūsų nuomone, vis dėlto svarbu kalbėti apie blogį? Ir kaip jūs jį apibrėžtumėte?
Tikrai svarbu kalbėti apie blogį, nes tik tokie fundamentalūs dalykai kaip gėris ir blogis gali mobilizuoti žmones. Nors, atvirai kalbant, man sunku kalbėti apie blogį su savo draugais iš Vakarų – net ir tais, kurie yra tikri Ukrainos draugai. Jie išties komfortabiliau jaučiasi kalbėdami apie nusikaltimus. Manau, tai kyla iš neužtikrintumo – blogis atrodo takus ir neapčiuopiamas, neturi aiškių ribų, todėl iš dalies juos suprantu. Jie mato istoriją kaip nusikaltimų, vykdytų „gėrio“ vardu, virtinę. Kai kažkas laikomas gėriu, viskas, kas jam prieštarauja, gali būti lengvai pavadinta blogiu. Jie baiminasi vieno pavojaus – blogio suabsoliutinimo. Tačiau yra ir kita grėsmė – moralinis reliatyvizmas. Jei sakome, kad gėris ir blogis tėra metaforos, o realiai egzistuoja tik skirtingi politinio veikimo būdai, civilizaciniai bei vertybiniai skirtumai, tuomet blogis ir gėris skirtingiems žmonėms tampa visiškai subjektyviais dalykais. Dar svarbiau tai, kad kai blogis ir gėris tampa tik metaforomis, netenkame gebėjimo elgtis moraliai, o juk moralus veiksmas visada reiškia priešinimąsi jėgoms, stipresnėms už mus, jėgoms, kurias suvokiame kaip blogį, taigi absoliutą.
Patį blogį apibrėžiu kaip naikinimo jėgas, kurios yra visko centre – sakykime, tam tikrą tanatofilijos formą. Žinoma, smurto ir destrukcijos politikoje išvengti neįmanoma. Tačiau sveikose visuomenėse smurtui paliekama labai mažai erdvės, jis naudojamas tik labai ribotomis aplinkybėmis, konkrečiose, tam skirtose situacijose. Tačiau visuomenės centre turėtų būti kas kita – supratimas, dialogas, laisvė, lygybė. Putinistinėje Rusijoje, nacistinėje Vokietijoje ar stalinistinėje Sovietų Sąjungoje šį centrą užėmė smurtas. Tokiose smurtinėse visuomenėse esminė figūra yra lyderis, kuriam paklūstama ne dėl to, kad jis teisingas, o todėl, kad jis rodo negailestingumą ir yra pasirengęs imtis ekstremalaus smurto.
Deja, Rusijos politinis organizmas šimtmečius buvo grindžiamas smurtu. Rusija pirmiausia yra teritorija, kurią vienija du dalykai: pirma – didybės idėja, palaikoma žmonių sąskaita, kurie turi būti maži ir paklusnūs; antra – valdovas, kuris elgiasi negailestingai, žiauriai ir savavališkai naudoja smurtą. Norint suprasti, kas yra šiandieninė Rusija, tereikia pažvelgti į fronto liniją – ją sudaro visiškai nuvertinti gyvenimai, žmonės, masiškai siunčiami į mirtį ir užmarštį, be jokios alternatyvos. Tai – mirties įvaldymas, sėjant baimę ir kartu sumenkinant pačią mirtį. Tai yra visiškas žmogaus subjektiškumo atėmimas – tarsi net pats tavo kūnas tau nepriklausytų.
Taigi blogis man kyla ne iš idėjų ar skirtumų, bet iš situacijos, kai visuomenės centre atsiduria smurtas ir destrukcija – iš esmės nebūtis, kuri traukia, kelia baimę ir neviltį. Tokį režimą vadinu tanatokratija – mirties valdymu. Tai valdžios forma, kurioje politinė galia kyla iš valdovo pretenzijos į piliečių gyvybes, iš teisės kontroliuoti mirtį ir aiškiai nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis tu mirsi. Taip Stalinas valdė Sovietų Sąjungą – per mirties baimę. Tokia mirties valdžia stiprėja ir dabar. Deja, tai realybė, kurią Vakarams ypač sunku priimti ir suprasti.
Sekuliarios visuomenės sunkiai geba dorotis su absoliučiomis sąvokomis, tokiomis kaip gėris ir blogis. Tačiau Arendt, apmąstydama XX a. nusikaltimus, ypač Holokaustą, įvedė banalaus blogio sąvoką. Ji nukreipia diskusiją apie jo prigimtį nuo teologijos į eilinį žmogų, kuris tarnauja blogiui neretai net nesuprasdamas ką daro, arba tiksliau, nenorėdamas suprasti. Blogis daromas žmogaus, kuris visiškai praradęs savo orientaciją pasaulyje, nežino, kas jis yra – tokį žmogų tironija paverčia tarsi lengvai lipdoma mase. Ar banalaus blogio idėja gali šiek tiek padėti suprasti dabartinę situaciją?
Manau, kad blogio banalumo koncepcija aktuali iš dalies. Kaip jau minėjau, Arendt tikriausiai yra svarbiausia XX a. mąstytoja, bet blogioklausimu aš su ja polemizuoju. Manau, kad ji sujungė dvi skirtingas – etikos ir estetikos – koncepcijas. Banalumas yra estetinė sąvoka, jis yra kažko įdomaus ir išskirtinio priešingybė, o buvimas įdomiu gali būti estetinė, epistemologinė ar kognityvinė, bet ne moralinė sąvoka. Pats blogis gali būti banalus, bet gali būti ir estetiškas – sudėtingas, patrauklus beiįdomus, tačiau vis tiek išliekantis blogiu. Kita problema – Arendt iš esmės susitelkė į vieną blogio aspektą, norėdama paaiškinti, kaip blogis įgyvendinamas masiškai, kaip jis išsiplečia ir išsikeroja, bet tokiu būdu ji neatsako į klausimą, kaip jis gimsta – kaip atsiranda piktos idėjos, užvaldančios žmonių protus.
Taip, blogio mechanizmus galime stebėti ir šiandien. Pavyzdžiui, kai Ukrainoje žmonės kalbasi su Rusijos karo belaisviais, jie sako, kad šie yra labai primityvūs, banalūs žmonės. Bet juk tai nereiškia, kad blogio ištakos būtinai yra kvailos ir banalios. Pavyzdžiui, paimkime Hitlerį. Mein Kampf – labai kvaila knyga, drąsiai galime sakyti – banali. Tačiau už Hitlerio stovėjo tikros rasizmo, etnonacionalizmo ir antisemitizmo teorijos ir intelektualų virtinė – nuo Arthuro de Gobineau, Houstono Stewarto ChamberlainoikiCarlo Schmitto.Jie buvo labai rafinuoti ir gana protingi, išsilavinę ir tam tikra prasme labai įdomūs. Taigi Hitleris buvo kažko didesnio už save patį rezultatas.
Tas pats pasakytina apie Putiną ir aplinkinius žmones. Pavyzdžiui, manau, kad Vladislavas Surkovas nėra banalus. Pati Rusijos kaip Eurazijos imperijos idėja, kuria šiandien remiasi Rusijos ideologija, nėra banali. Ankstyvieji XX a. trečiojo dešimtmečio eurazininkai buvo labai išsilavinę žmonės. Taigi blogis gali būti įdomus, nes jis patraukia tiek daug žmonių, ir kartu banalus, nes pasitelkia tuos, kurie šias idėjas tiesiog perima.
Taip, tiesa, kad Rusijos imperializmas gyvuoja žmogaus nužmoginimo sąskaita – čia žmogus tėra ląstelė dideliame kūne ir neturi savo subjektiškumo. Tai paaiškina, kodėl šie žmonės darys bet ką – jei jiems lieps žudyti, jie žudys, jei lieps plėšikauti, jie plėš. O tikriausiai, jei jiems būtų liepta kam nors padėti, jie greičiausiai ir padėtų. Taigi yra žmonių, kurie neturi ir nenori turėti laisvos valios. Čia man viskas daugiau ar mažiau aišku – aiškus mechanizmas, kaip žmonės pajungiami blogiui. Tačiau, mano galva, turime sutelkti dėmesį į tokio tipo visuomenės kūrėjus, kurie ne tik pajungia kitus savo valiai, bet ir primeta ją kaip normą. Tokie žmonės mano, kad žmogaus subjektiškumas yra kažkokia privilegija, priklausanti tik mažai žmonių grupei, o idealiu atveju – kad valia yra tik vieno valdovo prerogatyva. Lesia Ukrainka, iškili ukrainiečių rašytoja, tiksliai apčiuopė vienoje iš savo pjesių, kur vienas veikėjų sako, kad nėra laisvės be valdžios. Jei norite laisvės, nevaržomos kitų laisvės, turite pasiglemžti kuo daugiau galios. Kitaip tariant, norėdami būti laisvi, turite tapti diktatoriumi. Ir iš tiesų yra žmonių, kurie bus pakankamai įmantrūs, sumanūs ir valingi tam, kad „užkariautų“ žmonių valią.
Bet juk Arendt pabrėžė, kad Eichmannas nebuvo kvailas ir kad blogis daromas žmonių, kurie turi intelektinius pajėgumus suprasti, ką daro. Veikiau jis daromas tokių apsimetinėjimo meistrų, kurie leidžia būti manipuliuojami, kurie geba keisti normų sistemas ir ideologijas taip pat lengvai kaip pirštines. Esminė blogio prielaida – žmogaus abejingumas gėriui, blogiui, tiesai, melui, skausmui, kančiai.
Taip, tam tikra prasme Arendt yra teisi – jei paprasti žmonės turi subjektyvumą ir disponuoja moralinio sprendimo galia, jie niekada netaps šio blogio dalimi, mašinos sraigteliu.Tai ir yra Ukrainos visuomenės realybė – ji turi natūralų subjektiškumą, iniciatyvas, kylančias iš apačios. Ukrainoje žmonių, tikinčių, kad gali ką nors pakeisti, skaičius yra daug didesnis nei autokratinėse visuomenėse, ir tai yra pagrindinis skirtumas.
Tačiau pastaruoju metu galvoju, kad blogio banalumo idėja neleidžia tinkamai įvertinti žmonių, kurie galbūt iš tiesų tiki tuo, ką sako ir daro. Mano nuomone, šiandien turėtume kalbėti apie priešingą dalyką – demokratijos banalumą. Ji tapo nerefleksyvi, pati nekvestionuoja savo pamatinių principų prasmės ir daugelį jų sumenkino, paversdama rutininėmis ir formalistinėmis kalbomis apie laisvę bei teises. Žmonės pavargsta nuo nuolatinio to paties liberaliojo demokratinio diskurso kartojimo.Šiuo metu ideologija, kurią matome kylant JAV, traukia žmones būtent dėl to, kad siūlo kažką įdomaus – netikėtas ir kitokias idėjas. Šiandien plintantis autoritarizmas yra patrauklus kaip tik todėl, kad naujųjų diktatorių kalba nebėra banali. Tik problema ta, kad daugelis amerikiečių nesupranta, kur tai veda – į savavališko smurto visuomenę,nes jie neturi istorinės atminties, kurią turime mes, gyvenantys Europoje, ypač Rytų Europoje. Jie nesuvokia tironijos kaip valdymo esmės.Pavyzdžiui, Elonas Muskas yra labai protingas, provokuojantis ir verslus žmogus. Kai kurie mano, kad jis – genijus, bet jis propaguoja naujo tipo Amerikos tironiją. Jo vizija – paversti valstybę kelių žmonių valdomu startuoliu. Tai beprotiška idėja, vedanti mus į naują fašizmo formą. Ir vėlgi, negaliu sakyti, kad jis yra piktavalis (evil). Jis tikrai nebanalus, bet tokie žmonės veda mus į visuomenės formą, kur neišvengiamai įsiviešpataus smurtas, kur keli žmonės įgis galią valdyti gyvybę ir mirtį.
Tam tikru momentu demokratijos tiesiog prarado savirefleksiją – jos ne tik veikė iš inercijos, bet ir pačios apie save kalbėjo neigiamai. Taigi mums reikia naujo, stipraus diskurso apie save, savo pamatines idėjas ir principus. Būtina ieškoti naujos kalbos, nes tiesos, kuriomis demokratija remiasi, nebėra savaime suprantamos. Tai buvo Vakarų demokratijų klaidingas įsikalbėjimas. Turime tapti reiklesni sau – iškelti klausimą apie tai, kas mes esame, kas yra liberali demokratija, kodėl ją klaidingai supratome, jeigu tapo taip lengva ją sužlugdyti. Liberaliosios demokratijos priešininkai yra itin stiprūs – Kinija, Rusija ir Donaldo Trumpo Amerika.Be tokio permąstymo, manau, mūsų perspektyvos yra liūdnos – laipsniškas žlugimas.
Nuo pat plataus masto invazijos pradžios, bent jau Vidurio ir Rytų Europoje, mes kalbame, kad Europos idėjinis ir politinis centras pasislinko anapus Europos Sąjungos ribos – Ukrainos link, kuri dabar realiai demonstruoja pasauliui, kokios yra jūsų aptariamos liberalios demokratijos idėjos, tokios kaip žmogaus orumas, apsisprendimo ir savivaldos teisė. Kaip nutiko, kad Europa nebesugeba apginti savo politiškumo formos?
Manau, kad prie šio klausimo reikia prieiti konceptualiai. Man, kaip filosofui, šiandieninė demokratijos samprata atrodo problemiška, ir man labiau imponuoja klasikinio valdymo tradicija – mišrusis valdymas, propaguotas nuo Aristotelio ir Polibijaus iki respublikoniškos Machiavellio minties. Mišri valdžia susideda iš trijų skirtingų dalių – monarchinės, aristokratinės ir demokratinės. Sveikos visuomenės požymis yra gebėjimas jas visas apjungti ir ieškoti tarp jų pusiausvyros. Tačiau kai tik imama slysti į kraštutinumus, kai vienos valdžios formos tampa pernelyg dominuojančios – per daug monarchijos ar per daug demokratijos – prasideda ne tik sistemos, bet ir visuomenės erozija. Klasikai įspėjo apie pavojus ir eroziją, kurią sukelia šios pusiausvyros pažeidimas.
Kad ir kaip būtų, modernios atstovaujamosios demokratijos remiasi tokia pačia trinare struktūra, kuri fiksuojama konstitucijose: vykdomoji valdžia išreiškia valdžios vertikalę, aristokratiškoji valdžia kyla iš parlamentų, ypač senatų, o rinkimai yra demokratijos elementas. Šiandien matome savotišką masių sukilimą prieš kitas valdžios dalis – kai reikalaujama daugiau tiesioginės demokratijos ir nuolat keliamas demokratijos deficito klausimas, kyla grėsmė kitiems valdžios elementams. Tokia politinė pretenzija atsiranda iš klaidingo demokratinės valstybės prigimties aiškinimo. Kitoje pusėje formuojasi tironiškasis atsakas – siekis slopinti opozicijos balsus, nuolatinė valdžios institucijų lėtumo ir procedūriškumo kritika. Kaip alternatyva siūloma stipri vykdomosios valdžios vertikalė, iškeliant naują lyderį ir taip racionalizuojant vienvaldystę. Būtent taip susidarė terpė iškilti naujoms revizionistinėms politinėms jėgoms.
Priešingai nei Vakarų visuomenės, ukrainiečiai jaučia, kad demokratija turi turėti „dantis“ – manau, suprantame, kad demokratija reiškia ne tik lygybę, bet ir aristokratiškąjį elementą. Mūsų atveju jį įkūnija kariuomenė. Ukraina tam tikra prasme grįžta į senus gerus riterystės laikus. Galbūt viduramžių visuomenės vizija, su aristokratiškuoju kariu, yra kryptis, į kurią pasaulis pasuks krizei ir karui gilėjant.
Manau, čia ir slypi vienas esminių esamos situacijos paradoksų – būtina krizė tam, kad žmonės, paprastai kalbant, nustotų gyventi inertiškai ir prisiimtų iniciatyvą bei atsakomybę už pasaulį aplinkui. Istoriškai kalbant, turi įvykti kažkas didelio, nepaprasto ir tragiško. Ar įmanoma mums atrasti save iš naujo be tokios krizės, kuri tiesiogiai, o ne per atstumą, paliestų mus pačius?
Tiesą pasakius, nemanau, kad tai įmanoma, bet nuolat keliu šį klausimą dalyvaudamas pokalbiuose Vakaruose. Manau, kad krizės nuojauta aiški Baltijos šalyse, Suomijoje, galbūt Lenkijoje, bet ne toliau į Vakarus. Mano manymu, esminė problema kyla iš netikėjimo – Vakarų visuomenės netiki, kad joms kyla pavojus, egzistencinis pavojus. Visos kalbos apie Europos žlugimą jiems tėra intelektualinė mankšta, po kurios jie grįžta prie savo kasdienybės. Manau, kad klaidinga argumentuoti, jog Putinas nori susigrąžinti Sovietų Sąjungą. Jis nori daug daugiau – susigrąžinti Rusijos imperiją. Jo idealas – XVIII ir XIX a. Rusijos imperija, Petro ir Jekaterinos imperijų mišinys. Jis svajoja apie Jekaterinos projektą, kai rusai prasibrovė iki Juodosios jūros, sutriuškino turkus, padalijo Lenkiją, aneksavo Krymą ir absorbavo Ukrainos teritorijas. Kita jį įkvepianti figūra yra Petras I, kuris, esą, atvėrė „langą į Europą“, kas praktiškai reiškė (ir reiškia) Baltijos šalių teritorijų užgrobimą. Ši mintis, kad Rusijos imperija turi turėti prieigą prie dviejų jūrų, reiškia pretenziją į milžinišką civilizacinį palikimą – pradedant vikingų atėjimu į Kyjivą, sukuriant ašį nuo Baltijos iki Juodosios jūros, su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, kuri buvo labai įdomus politinis darinys, kuriame ryški slavų, krikščionių ir baltų įtaka. Tai buvo unikalus pasaulis, kuris toliau gyvavo kaip Abiejų Tautų Respublika, o XVIII a. jį pirmiausia sunaikino Rusijos imperija. Rusija šią teritoriją ir paveldą prarado po Pirmojo pasaulinio karo, atgavo po Antrojo pasaulinio karo ir vėl prarado 1991 m.
Taigi Baltijos šalys man visada yra raktas šioje istorijoje, kurią pasakoju savo bičiuliams Vakaruose ir kuria bandau jiems nubrėžti tamsius ateities scenarijus. Juk Rusijos puolimas prieš Baltijos šalis reikštų Europos pabaigą. Esminis klausimas čia net ne tas, ar Europa mobilizuosis gynybai, o tai, ar ji suspės atsakyti laiku. Dabartinis karas tiek iš Rusijos, tiek iš Ukrainos perspektyvos rodo, kad svarbiausia yra laikas. Jei einate į karą su dideliais planais, kaip 2022 m. rusai, nusiteikę paimti Kyjivą, gali ištikti nesėkmė. Bet kai užimama nedidelė teritorija, kurioje kariuomenė įsitvirtina, ją užminuoja ir užbarikaduoja, pasidaro nepaprastai sudėtinga ją atkovoti. Taip atsitiko su Rusijos okupuotomis Ukrainos teritorijomis, taip pat su Ukrainos įvykdytomis operacijomis Rusijos Kursko srityje – jau daugiau nei pusę metų ukrainiečiai yra Kurske, ir rusai nieko negali dėl to padaryti. Ir jei toks scenarijus išsipildys bet kurioje Baltijos valstybėje, jei įvyks viena ar kelios nedidelės atakos,tai taps laiko ir egzistencijos klausimu.
Europos pabaiga gali ateiti be didelių sukrėtimų ar milžiniško susidūrimo. Rusams nereikia žygiuoti į Paryžių, kad sugriautų Europos Sąjungą. Kad sunaikintų Europą, jiems užtektų užimti 10 kaimų Estijoje, Lietuvoje ar Latvijoje. Ir mano galva, didžiosios valstybės, tokios kaip Prancūzija ar Ispanija, jų piliečiai, nelabai supranta, ką jiems duoda Europa ir ką reiškia būti jos dalimi. Be Europos nacionalinės valstybės pavirs mažomis kolonijomis. Europa virs muziejumi, išlaikomu Kinijos ar arabų valstybių pinigais, kaip jau yra kai kuriose Europos vietose.
Kitoje diskusijos apie blogį pusėje lieka klausimas apie gėrį. Ir čia norisi pasukti kalbą nuo Rusijos prie Ukrainos. Jei blogis gali būti banalus, tai gėris, priešingai, yra radikalus, t. y. turintis šaknis. Paprasčiausiame žmogiškame lygmenyje tai reiškia, kad gėriui reikia žmogaus, kuris gali atsispirti blogio jėgoms, panašiai kaip giliai įsišaknijęs augalas atsilaiko audroje. Tik žmogaus atveju tai reiškia įsišaknijimą tam tikroje aplinkoje, įsipareigojimą kitiems žmonėms ir principams, kurių lengva ranka negalėtų pakeisti atėjęs tironas. Kaip jūs mąstote apie Ukrainos žmonių atsparumą ir drąsą? Ar ši šaknų ir šaknijimosi idėja gali mums padėti suprasti, kaip ukrainiečiai priešinasi šiam blogiui?
Ši šaknų metafora yra labai stipri, ir manau, kad čia tinkama ir kita Arendt idėja – apie bešakniškumą, keliant klausimą, ką reiškia prarasti savo šaknis? Kosmopolitizmo idėja yra pastarųjų dešimtmečių liberalizmo klaida. Kosmopolitizmo ir multikultūralizmo idėjos svarbios, bet jų nepakanka, kad būtų galima sulaikyti tironijos jėgas visuomenės paribiuose. Būtent tada, kai žmonės yra atkirsti arba atitrūksta nuo savo šaknų, jie tampa totalitarinių jėgų taikiniais, jų įgyvendinimo įrankiu ir kartu jų auka. Žmogus be šaknų – tai žmogus be atminties, atomizuotas individas, neturintis ryšių su kitais, be vilties ir valios. Rašau apie tai knygoje – joje yra ilgas skyrius būtent apie šaknų klausimą. Žinau, kad šiandien liberalai sakys, jog tai yra konservatizmas ir kad šios šaknų, dirvožemio, paveldo ir žemės idėjos veda mus į neokonservatyvaus pasaulio viziją. Tačiau ši kritika kyla iš klaidingo supratimo apie valstybės prigimtį. Žvelgiant iš liberalios demokratinės perspektyvos, nesunku klaidingai interpretuoti valstybės ištakas – mums svarbios teisės ir laisvės, betjų gyvybingumas yra betarpiškai susijęs su konkretaus politinio kūno – valstybės – egzistavimu. Netgi kai valstybė pažeidžia teises, ji vis tiek yra geriau nei alternatyva – anarchija, kurioje išnyksta visos teisės.
Deja, bent jau šiandien, nėra tokių tarptautinių mechanizmų, kurie galėtų efektyviai užtikrinti teises. Laikau klaidinga prielaidą, kad egzistuoja kažkokie nematomi svertai, kurie daro nuolatinę įtaką valstybėms.Karas taip pat apnuogino tiesą, jog tarptautinė teisė yra mažų mažiausiai problemiška, ir atrodo, kad JAV politika siekia ją apskritai sunaikinti.Sistemai griūvant, ne kas kita, kaip pačios visuomenės turės atsakyti į klausimą sau pačioms – ką jų tapatumui reiškia teisės ir laisvės.Be abejo, šis laikas, kai JAV demonstruoja, kad nebėra pasirengusios veikti kaip telkianti jėga ar bent jau įkvepianti jėga, mums kelia iššūkį.Ukrainoje taip pat egzistuoja jėgos, kurios norėtų atsisakyti žmogaus teisių ir laisvių kaip pamatinio principo. Kita vertus, teisės tampa tikra piliečių atsakomybe, ir čia ypatingai svarbios šaknys.Dabartinis momentas reikalauja žmonių, kurie negali būti paversti daiktais,kuriuos autoritarinė sistema gali pakreipti bet kuria jai tinkama kryptimi. Tokių žmonių, kurie pasipriešintų ir pasakytų:nesiklaupsime ir nesileisime vedami kryptimi, kuria mus bandoma priversti eiti.
Kaip bendrais bruožais konceptualizuotumėte šį Ukrainos žmonių pasipriešinimo blogiui gėriu fenomeną?
Šaknų metafora veda prie klausimo apie kilmę ir paveldą, tačiau kartu iškelia tęstinumo problemą, taigi tai klausimas ir apie praeitį, ir apie ateitį tuo pačiu metu. Ukrainiečiams ši šaknų, žemės metafora yra labai svarbi. Neinant į istorinės patirties ir atminties laukus, kurie yra svarbi šaknijimosi proceso dalis, šios metaforos prasmę leidžia suprasti vienas svarbiausių posakių ukrainiečių žodyne – „nepaisant visko“.Mes kovojame už laisvę, nepaisydami aplinkybių. Mes branginame gyvenimą, nepaisydami mirties, branginame džiaugsmą, nepaisydami tragedijos ir kančios.„Visa tai atrodo neįmanoma, kol nebus padaryta“, – sakydavo Nelsonas Mandela. Ši idėja, man atrodo, puikiai apibūdina Ukrainos dvasią.
Volodymyras Jermolenka (g. 1980) – ukrainiečių filosofas, žurnalistas ir rašytojas, Ukrainos PEN centro prezidentas ir ukraineworld.org vyriausiasis redaktorius, Kyjivo valstybinio universiteto Mohyla akademijos dėstytojas, Vienos Žmogaus mokslų instituto (IWM) docentas.
