Apaštalinis nuncijus Ukrainoje nuo 2021 m.
Mielas Redaktoriau,
Rašau tau iš Kyjivo, nes žinau, kad tave skaito ne kas kitas, o žmonės, kurie nėra paviršutiniški. Tai yra didžiausia sielos atgaiva – panaudoti brangų laiką ryšiui su žmonėmis, o ne su trafaretiniais lozungais. Tiesą sakant, man komunikacija su „kitu pasauliu“, t. y. ne su karo zona, šiuo metu yra sudėtingas dalykas, nes sunkiai įsivaizduoju, kuo gyvena žmonės. Teoriškai žinau, bet reikia ypač stipriai susikaupti, kad suprasčiau emociškai. Šiuo metu man „kitas pasaulis“ yra kažkur toli, tarsi neapčiuopiamas.
Didele dalimi taip yra todėl, kad Ukrainoje visi turime mažiau jėgų ir laiko, palyginus su prieškariniu laikotarpiu. Dronų atakos, bent jau Kyjive, vyksta beveik kiekvieną naktį (atakos labiau vyksta naktį, nes dronus tuo metu sudėtingiau numušti), o raketinės – maždaug kas pora savaičių. Kiekviena ataka, neskaitant sukeliamų abejonių – „ar ji nepalies manęs“, – reiškia negalėjimą pailsėti, jeigu tai vyksta naktį, ir susikaupti darbui, jei tai dienos metas. Ne kartą teko girdėti pasiūlymus tiek iš diplomatų, tiek iš kitų žmonių, perkelti susitikimą į kitą dieną, su paaiškinimu: „Šiandien nebeturėsiu jėgų“.
Vis dėlto būti Kyjive yra nepalyginamai lengviau nei, sakysime, Chersone, Sumuose, taip pat Charkive, Zaporižėje. Kai Zaporižėje prie šių metų Velykų stalo vietos graikų apeigų katalikų vyskupas pasikvietė keletą kariškių, man pačiam buvo miela tuos kariškius matyti, bet pradėti pokalbį buvo psichologiškai neįmanoma: keletas žodžių apie Velykas, apie Jėzaus prisikėlimą, ir tuoj pat kariškiai panyra į mintis apie savo draugus apkasuose. Vienas karo kapelionas man aiškino, kad geriausia su kariškiais, ypač su sužeistaisiais, moka bendrauti jo samojedų veislės šuo Enėjas. Jam nereikia žodžių, tiesiog pakanka prisiglausti ir būti. Kariškiams irgi nereikia ieškoti žodžių, o tiesiog atsipalaidavus pabūti su mielu šunimi. Beje, tas pats kapelionas man minėjo, kad naujai mobilizuotiems kariškiams veda ne tik dvasines paskaitas, bet ir duoda psichologinių patarimų. Jie prasideda tokiais žodžiais: „Kai jums drebės rankos užtaisant šautuvą ar pabūklą – nenustebkite, nes tai normalu, ypač pradžioje; kai apkasuose per pirmą bombardavimą apsišlapinsite ir kai jums paleis vidurius, nebijokite, kad kiti tai pamatys – beveik visi iki vieno patyrė tą patį, todėl pageltonavusios ar parudavusios jūsų kelnės nenustebins nė vieno“. Kitas, jau ne kapelionas, o paprastas kunigas iš Chersono, man rodė drono sunokiotą savo automobilį ir žaizdas šone ir šlaunyje. Aš jo klausiu: „Kaip nutiko, kad likai gyvas po tokios atakos?“ Jis atsako: „Dronas mane vijosi išvažiuojant iš Chersono, bet viena parapijietė pamatė pro langą ir spėjo man telefonu pranešti: spausk kiek gali, nes dronas tiesiai už tavęs! Būtent maksimaliai padidintas greitis ir manevravimas dronui (o tiksliau, drono operatoriui) neleido tiksliai nusitaikyti į kunigo automobilį, todėl jis atsipirko vidutinio sunkumo sužeidimu. Netoli fronto visi tampa taikiniais: ar tai būtų humanitarinės pagalbos automobiliai, ar autobusai, ar kunigai. Tokiuose miestuose ir gyvenvietėse žmonės iš savo namų išeina tik ryte – kad įsigytų maisto ir atliktų kitus būtiniausius reikalus. Nuo trečios valandos po pietų gatvės jau būna tuščios: neverta per ilgai užsibūti artilerijos ir dronų taikiniu.
Bet vėl grįžtu prie savęs. Prieš keletą mėnesių dalyvavau nuotoliniame susitikime su Italijos žurnalistų bei blogerių grupe ir paminėjau jiems – krikščionims ir nekrikščionims – paprastą dalyką. Štai Evangelijose Jėzus sako: „Kai paduodate vandens ištroškusiam, o maisto išalkusiam, kai aplankote kalinį ar sergantį, mane aplankote“. Mano kaip apaštalinio nuncijaus kompetencija apima visą Ukrainą, įskaitant okupuotas teritorijas, ir tuo labiau neteisėtai pervežtus (į Rusiją) vaikus ir civilius bei karo kalinius. Kokią galimybę aš, popiežiaus atstovas, turiu juos aplankyti ir bent vandens perduoti (labai dažnai jie gauna vien „techninį“, negeriamą vandenį, o ir tai ribotais kiekiais)? Jokios. Tai reiškia, kad gyvenu tokioje realybėje, kurios nenumatė Jėzus Kristus. Gyvenu tokioje terpėje, kur Evangelija tampa neįmanoma. Be abejo, išskyrus maldą, kurioje prašau Šventosios Dvasios, kad ji atliktų darbus, kurių nesugebu atlikti aš.
Susitikęs su karo ir civilių kalinių šeimos nariais, jiems primenu: „Kalinių gyvenimo sąlygos tokios sunkios, kad asmeniškai pažįstu net pastorių ir kunigų, kurie, patekę į nelaisvę, ieško būdų nusižudyti, ir tai jiems yra prioritetas. Todėl bent mintimis juos aplankykite, kad jie prisimintų kitą pasaulį ir šeimos narius, ir kad būtent tie šilti prisiminimai apie artimuosius juos sulaikytų nuo savižudybės“. Prisimenu, ką man pasakojo religijotyrininkas Ihoris Kozlovskis (jis mirė prieš porą metų, bet jau laisvėje): „Kad neišprotėčiau, skaitydavau paskaitas žiurkėms stovėdamas savo kameroje, kuri iki blauzdų būdavo pilna purvo ir išmatų“. Dėkoju Dievui, kad jis tai išgyveno, bent jau kad visa tai papasakotų man ir kitiems draugams, kad pats spėtų pamatyti žmoną ir vaikus, ir įkvėpti laisvės gurkšnį.
Jau ketvirti metai esu Ukrainoje, ir visas šis laikotarpis toks intensyvus, kad nematau prasmės kalbėti apie pernelyg periferines temas, todėl kiek įmanoma renkuosi esmines. Šia prasme tiesiog dėkoju Dievui, kad esu Kyjive, nes jame ir aplink jį randu susitelkusius žmones, kuriems nebėra svarbu niekas kita, tik esmė.
Tai eilinį kartą pasireiškė prieš keliolika dienų, kai JAV prezidentas paskleidė mintį, kad galbūt derybos dėl taikos Ukrainoje galėtų vykti su Šv. Sosto tarpininkavimu. Nepraėjo nė kelios valandos, ir visa virtinė diplomatų, derybininkų, strategijos specialistų susirado mane, ir buvo labai akivaizdu, kad niekas nieko nenorėjo dėl savęs, kitaip negu yra pasitaikę kitose šalyse ir situacijose. Šiuo atveju, kai karas ypač sunkus ir grėsmingas savo ateities padariniais, kiekvienas iš minėtų žmonių be jokių ceremonijų atėjo pasidalinti savo įžvalgomis, mintimis ir patirtimi. Kas iš Prancūzijos, kas iš Didžiosios Britanijos, Egipto, Šveicarijos, Nyderlandų, pabėgėliai iš Rusijos… Toptelėjo mintis: va tokia ir turi būti žmonija, nes tik palaikydami vienas kitą, kartu mėginame kažką kurti, nes problemos yra bendros visiems.
Tikrai nemanau, kad jau esame pakankamai vieningi ir kad mūsų yra daug, tačiau bendrumo proveržiai įkvepia. Bet tuo pat metu ir man pačiam iškyla didžiulė dilema: ką daryti su laiku karo sūkuryje, kai neužtenka atsisakyti knygų skaitymo, tarptautinių naujienų peržiūrėjimo, išskyrus esmingiausias iš esmingiausių? Viso to atsisakymo kaina gan maža: tiesiog nebežinau, kaip atrodo gyvenimas kitur, taikoje, ir nelabai įsivaizduoju, kuo gyvena pasaulis. Tiesiog šiuo metu esu Ukrainos pasaulyje ir užmirštu, kad būna kitokių pasaulių, kitokių situacijų. Todėl ir sugrįžtu prie to pagrindinio klausimo: ką daryti su laiku? Nes labai daug posėdžių ir susitikimų skiriama labai sunkioms problemoms, pavyzdžiui: ką dar sugalvoti, siekiant padėti eiliniams ukrainiečiams – civiliams – įkalintiems Rusijoje (jau nekalbant apie karo belaisvius ir neteisėtai išvežtus vaikus)? Nes pernelyg gausūs ir dažni posėdžiai turi vieną aiškią pasekmę – nebelieka laiko kontaktams su kitu pasauliu, tuo, kuris yra už Ukrainos ribų. Įskaitant ir savo tiesioginę vadovybę Šv. Soste, taip pat pažįstamus ir draugus, su kuriais galima sujungti mintis ir pastangas.
Todėl, mielas Redaktoriau, ir dalinuosi su tavimi savo išgyvenimu ir klausimu, kurį keliu pats sau: ką dar galiu išbraukti iš savo rūpesčių, kad liktų jėgų ir laiko esminiams dalykams? Kad sąlyginai mažesnių problemų fonas neužgožtų pagrindinių?
O juk šiandieninė situacija ir man, ir tau, Redaktoriau, yra tik pradžia. Mūsų dar laukia ateinantys dveji-treji, daugių daugiausia ketveri metai, kai mums visiems iškils kol kas dar sunkiai numatomi ir įsivaizduojami dirbtinio intelekto (po poros-trejeto metų tai jau bus super-dirbtinis intelektas, kaip perspėja net keletas šios srities specialistų iš Kalifornijos) iššūkiai? Visų šių iššūkių fone kol kas į galvą ateina vienas pagrindinis „receptas“: atėjo laikas mums visiems iš tikro mylėti – ir gerbti – vienas kitą. Tada galėsime tvirčiau remtis net ir į Evangeliją, kuri sako, kad tik mylėdami vienas kitą esame Dieve, ir Dievas yra mumyse.
2025 m. birželio 1 d.
