Post-truth epocha masinėje žiniasklaidoje dažniausiai siejama su Brexitu, Donaldo Trumpo prezidentavimu ir dešiniųjų jėgų populizmu Europoje. Nors klaidinančia informacija, apgaule ir manipuliavimu emocijomis politikoje remtasi tikriausiai nuo pat politikos pradžių, tačiau post-truth epochą apibrėžia abejingumas tiesai ir į tiesą orientuotai viešajai kultūrai. Šį epistemologiškai nihilistišką politinės laikysenos tipą Harry’is Frankfurtas skambiai pavadino šūdmala (bullshit)1. Nuo melo šūdmala skiriasi tuo, kad ji apskritai nekreipia dėmesio į tiesą, net nemėgina jos paneigti – vienintelė jos intencija yra įtikinti pašnekovą. Skirtumas tarp melo ir šūdmalos nežymus, bet tikrai reikšmingas – šūdmalos pagrindas yra ne tiek apgaulė, kiek visiškai atsainus, dažnai iš dalyko neišmanymo kylantis apatiškas santykis su tiesa, abejingumas autentiškumo galimybei.
Tačiau Frankfurtas nepamini, kad šūdmala yra ne tik refleksyvi, bet ir performatyvi, t. y. ji kuria, steigia kultūrą, struktūruoja politinius sprendimus ir pasaulėvokas. Akivaizdžius pavojus, iškylančius pajungiant tiesą išskirtinai politiniam interesui, išanalizavo Natalia Roudakova, tyrinėdama Rusijos laisvos žurnalistikos žlugimą Vladimiro Putino valdymo metu, ir Peteris Pomerantsevas2. Nors anksčiau tokių tyrimų centre dažniausiai atsidurdavo Rusija ar kitos posovietinės šalys, panašių studijų, analizuojančių situaciją JAV, irgi apstu – ypač po to, kai Donaldas Trumpas buvo išrinktas prezidentu3.
Susieti politinę galią su asmenine atsakomybe darosi sunkiau ir dėl technologijų raidos. Persikėlusi į internetą, ypač – socialines medijas, viešoji erdvė tapo anoniminė, kartu – (beveik) nepriklausoma nuo individualios atsakomybės. Taip politinis pasaulis, viena vertus, prasiplėtė, kita vertus – pavirto nuasmenintų masinių ideologinių bruzdėjimų ir susikirtimų arena, kurioje pasitelkusios šūdmalos retoriką plinta ne tik radikalios dešiniosios, bet ir radikalios kairiosios idėjos. Tai reiškia, kad post-truth reiškinys nesietinas vien su tam tikra konkrečia politine ar ideologine grupuote – tai struktūrinis reiškinys, besiformuojančios naujosios Vakarų politinės kultūros dalis.
Siekiant išvengti tiek ideologiškai angažuoto „leistino“ tiesos režimo pinklių, tiek ir ciniško (arba, kaip teigė Václavas Havelas, vartotojiško) požiūrio į tiesą, vertėtų apsvarstyti antisovietinių disidentinių judėjimų intelektualinį paveldą, susiformavusį tais laikais, kada politinę retoriką ir veiklą saistė ypač didelė asmeninė atsakomybė. Deja, daugelio XX a. disidentų mintys liko Vakarų politinės teorijos paraštėse – veikiau dėl istorinių, ne idėjinių ar kokybinių priežasčių. Vienas tokių nepakankamai žinomų mąstytojų yra Janas Patočka (1907–1977). Šiame straipsnyje aptariama, kaip svarbiausios šio autoriaus idėjos, tokios kaip „gyvenimas tiesoje“ ir „rūpestis siela“, gali pasitarnauti šiais laikais, Vakarams iš naujo ieškant savo politinio bei moralinio identiteto.
Patočkos ir kitų antisovietinių disidentų palikti tekstai šiandien aktualūs dėl trijų priežasčių. Pirma, dėl ypatingos geopolitinės ir istorinės regiono, kuriame šios teorijos buvo sukurtos, padėties. Antra, dėl egzistencinio svorio, kurį šiame regione komunizmo laikais įgijo politinė atsakomybė ir praktika. Galiausiai – šiame regione užgimusi politinė mintis dėl istorinių aplinkybių buvo neatsiejama nuo tam tikrų etinių įsipareigojimų, t. y. vertybinio kompaso, kurį šiais laikais taip sunku atrasti.
NETIESOS REŽIMO PAMOKOS
Nuo pat XX a. pradžios Vidurio ir Rytų Europos regionas, kaip istoriškai ribinė erdvė, tapo dramatiškiausių pokyčių Europoje vieta. Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo Sarajeve, Aušvicas stūkso Lenkijoje, Ukrainoje įvyko Holodomoras. Dar prieš kiek daugiau nei trisdešimt metų visas šis regionas buvo laikomas „buferine zona“, tarpine erdve, kur stovėjo ir didžioji siena – daug svarbesnė negu ta, kuri išdygo Trumpo Amerikoje.
Kita vertus, prieš tuos pačius trisdešimt suvirš metų čia užsidegė politiniu ir intelektiniu autentiškumu, asmens sąžine bei atsakomybe grįsti pasipriešinimo židiniai. Būtent šiame regione ta didžioji siena buvo ir nugriauta, o pokyčiai nenustoja iki pat šiol – 2014 m. įvykęs Maidanas Europoje vėl atvėrė ir iki tol žiojėjusią, bet pridengtą žaizdą. Jis išprovokavo Rusiją imtis veiksmų, kurie aiškiai atskleidė tiek jos takoskyrą su Vakarų politinio teisingumo samprata, tiek ir Europos vidinį politinį bei vertybinį susiskaldymą. Šiame regione pabėgėlių krizės metu ėmė dygti antiliberalūs politiniai projektai ir judėjimai, kurie liberaliajai Europos vizijai mėgina įsiūlyti autoritarinę alternatyvą4, iš kurios įkvėpimo semiasi nemažai į autoritarizmą linkusių Vakarų politinių judėjimų5.
Taigi Vidurio ir Rytų Europa dėl savo ambivalentiškos, ribinės situacijos sugeba aprėpti tiek trauminę patirtį, iš kurios kyla stulbinanti žmogiškumu grįsta galia, tiek ir keistą gebėjimą visada atsidurti problemiškame Europos civilizacijos raidos centre, kvestionuojant esamą situaciją ir pateikiant savotiškų alternatyvų. Skirtingos politinės idėjos kelia nuolatinę intelektualinę įtampą regione, pabrėždamos viena kitos sąlyginumą ir kurdamos galimybę aktyviai, nedogmatinei diskusijai – autoritariniams judėjimams šiame regione priešinasi aktyvi opozicija.
Šis nuolatinis saugumo ir vienalyčio ideologinio pagrindo viešojoje erdvėje nebuvimas turi ir dar vieną svarbų poveikį. Situacija, kai jokia ideologinė paradigma nėra tvirtai įsišaknijusi ir nuosekliai priimta, suaktualina egzistencinį prasmės ir politinės praktikos klausimą post-truth krizės kontekste. Politinis buvimas, valstybingumas ar tautinė tapatybė regione niekada nėra savaime suprantami – juos tenka ginti, išsikovoti, puoselėti. Tai sąlygojo tam tikrą intelektualinės minties pobūdį, sukūrusį tiek sofistinio bei nihilistinio pobūdžio tekstų, tiek ir tokių, kurie geba pasiūlyti konstruktyvesnį, prasmingesnį požiūrį į šiuolaikinę politiką6.
Puikus teigiamos intelektualinės jėgos pavyzdys šiame kontekste yra „Čekijos Sokratu“ kartais vadinamas Patočka. Tokią garbę jam pelnė ne tik dėmesys filosofijai, bet ir gyvenimo paralelės – Patočka, persekiotas už disidentinę veiklą, mirė nualintas ilgo tardymo7. Prieš įvykstant aksominei revoliucijai Čekoslovakijoje, po Prahos pavasario šalyje vyko „normalizacija“, režimo sugriežtinimas, kurio simboliu laikomas tuometinis Čekoslovakijos komunistų partijos pirmasis sekretorius Gustávas Husákas. Nors gyvenimo sąlygos Čekoslovakijoje buvo humaniškesnės nei Sovietų Sąjungoje, Husáko „normalizacija“ turėjo vieną aiškų panašumą su brežnevizmu: jie abu valstybiniu mastu legitimizavo represinį sąstingį, grįstą visuotiniu propagandos ir netiesos režimu. Tačiau galbūt paradoksaliai šis „ne-tiesos“ režimo laikmetis tapo svarbia terpe disidentinei minčiai formuotis8: būtent šiuo laikotarpiu Patočka skaitė pogrindines paskaitas ir rašė tekstus, turėjusius didžiulės įtakos tuometinei šalies disidentų bendruomenei9.
Esama keistų sąšaukų tarp schizofreniško sovietinės propagandos pasaulio, kuriame viešai artikuliuojamais teiginiais galėjo patikėti tik patys naiviausieji, ir šiuolaikinės informacinės krizės Vakaruose, kai informacijos šaltinių ir pasakojimų tiek daug, jog šiame chore lyg ištirpsta aiški tiesos samprata. Laikai, be abejo, nepaprastai skiriasi, vienas iš daugelio mums aktualių skirtumų – sovietinio režimo skelbiamos „tiesos“ ryškiai kontrastavo su socialine tikrove, kurią žmonės patirdavo kiekvieną dieną. Šiais laikais post-truth į mūsų patirtį įsipina nepastebimai, fragmentuodama mūsų pasaulio suvokimą. Visgi esama ir bendrumo – abiem atvejais dėl šios epistemologinės įtampos randasi tam tikra apatija tiesos atžvilgiu: tiesa tarsi dingsta iš viešojo gyvenimo ir keliasi į privačią erdvę. Praktinis, kasdienis pasaulis regisi paklūstąs kitiems – galios, intereso, įpročio ar net žaidimo principams.
Paradoksalu, bet tuo pačiu metu šalia apatijos vis dažniau susiduriame su politiniu dogmatizmu abiejose politinių ideologijų spektruose (tiksliau – jų radikaliuosiuose pakraščiuose). Iš vienos pusės, ypač per pastarąjį penkmetį stebime agresyvios, izoliuotis nuo išorinio pasaulio siekiančios nacionalistinės retorikos sugrįžimą, priešingų nuomonių vadinimą „netikromis naujienomis“, mėginimą agresyviai įsiženklinti ir jokiu būdu nepaleisti susikurto savivaizdžio. Iš kitos pusės aptinkame „progresyviojo“ radikalizmo apraiškas, vadinamą atšaukimo kultūrą (angl. cancel culture)10. Šiam reiškiniui būdingas siekis retrospektyviai panaikinti istoriškai grįstą tikrovę, griauti kultūrinį, socialinį, fizinį „progresyvių“ ideologinių nuostatų ar istorinės vizijos neatitinkantį paveldą, neva nederantį su šiandiena. Deja, tokios batalijos labai dažnai lieka orientuotos į galios perskirstymą, bet ne rūpinimąsi tiesa ar bendru gėriu.
Šia prasme Vakarų pasaulis susiduria su panašia, bet kitokio masto, pobūdžio ir prigimties patirtimi, kurią teko išgyventi Vidurio ir Rytų Europos gyventojams XX a. Sovietų Sąjungoje net ir pagrįsta ar nuoširdi tiesos, neatitinkančios oficialaus pasakojimo, ištartis buvo cenzūruojama ir baudžiama, nes tiesa buvo pajėgi demaskuoti oficialiosios propagandos ir pačios sistemos ribotumą. Nenuostabu, kad tautologiškas, į save patį ideologiškai referuojantis režimas slopino tokį disidentinį elgesį.
Štai kodėl Patočkai „gyvenimas tiesoje“ – gyvenimas aktyviai įsitraukiant į pasaulio problemiškumą, su juo kontaktuojant, o ne bandant panaikinti ar nepaisyti jo sudėtingumo, – buvo prasmingos politikos ir gyvenimo pagrindas11. Sovietmečio disidentų istorija parodo, kaip pats tiesos egzistavimo pripažinimas, principingas atvirumas būties problematiškumui ir geresnio politinio supratimo siekis gali paskatinti labai realius pokyčius. Būtent tokio tipo politinė kultūra, paremta bendra atsakomybe už politikos turinį bei tam tikro asmeninio intereso ar saugumo paaukojimo būtinybe, skatino Vidurio ir Rytų Europos disidentus priešintis ir vaduotis iš sovietinio režimo.
Tiesos klausimas Patočkai esmingai susijęs su siela. „Rūpestis siela“ Patočkai – aktyvus ir atsidavęs ieškojimas, tiesos siekis ir bandymas kurti politinį diskursą, kuriame šis rūpestis tampa ašiniu. Daugelis mokslininkų sutinka, kad ši Patočkos samprata glaudžiai siejasi su Michelio Foucault iškeltu „rūpesčio savimi“ siekiu, gretinamu su senovės graikų parezija (gr. παρρησία) – idėja atvirai sakyti tiesą vardan bendrojo gėrio, net ir tuo atveju, kai tai kalbančiajam gali kelti grėsmę12.
Netiesos režimo sovietmečiu akivaizdoje panašaus pobūdžio idėja tapo moraliniu pagrindu antisovietiniams disidentų judėjimams. Toks pasiaukojantis tiesos sakymas ir šiais laikais neretai tampa politinių permainų pagrindu. Tuo pat metu rūpesčio siela klausimas iškyla ir šiandien, ir atsiduria tiesioginėje priešpriešoje pačiai post-truth esmei – dogmatiškam nesirūpinimui tiesa.
RŪPESTIS TIESA IR PRAKTINĖS PROBLEMOS
Patočka nihilizmą, modernybės egzistencinę krizę kildina iš prasmės pajautos praradimo, tačiau nemano, kad tai – galutinė, neperžengiama žmogiška būklė. Aptardamas Fiodoro Dostojevskio apsakymą „Juokingo žmogaus sapnas“, Patočka teigia, kad „niekis atsiveria, įsibūtina būtent „pogrindyje““, gilioje tamsoje. Taip ši nihilistinė būklė tampa egzistencinio atsinaujinimo pranaše:
Būtis iš pat pradžių apsireiškia kaip niekio išraiška, kaip sukrėtimas, it žaibo blyksniu sustabdęs visą nusistovėjusios santykinių reikšmių gamybos eigą, kuri ir pati buvo baigtinė. „Niekis“ tada pasireiškia kaip būties žybsnis […], kaip visumos atsivėrimas, atsivėrimas kad ir vien to momento, kai iš pradžių buvusių izoliuotų „kodėl“ ir „iš kur“ nebelieka, ir parodo tai, kas vis dar tebėra, tai kas vėl ir vėl iš naujo atveria dabartį būčiai, o kartu su tuo ir viskas, kas gali būti aprėpta – visa tai veda mus link šios [naujos būties, – A. G.] visumos.13
Patočkos nuomone, nepastovioje ir baigtinėje žmogaus egzistencijoje ir glūdi žmonijos išsigelbėjimas14. Tai, kas mums atrodo kaip ribota ir tamsi, klampi būtis be išeities, visada talpina vilties, Dievo malonės galimybę. Prieštaringa žmogaus prigimtis sąlygoja mūsų laisvę nežinoti visų gyvenimo atsakymų – Patočkai jokia žmogiška situacija nėra baigtinė, savyje ji talpina apsiskaičiavimo, netikslumo galimybę. Todėl rūpestis savo siela, šis nuolatinis tiesos kaip prasmingiausio dalyko gyvenime ir politikoje paieškos procesas Patočkai ir yra Europos bei Vakarų kultūros ir jos atgaivinimo galimybės pagrindas15. Būtent tiesa suteikia žmogui galimybę pakilti iš tamsos ir nihilizmo.
Pirmasis nepriklausomos Čekijos prezidentas, rašytojas ir Patočkos mokinys Václavas Havelas tiesa grįstą politiką pavadino „begalių galia“. Taip jis įvardino bejėgių, marginaliųjų, silpnųjų galią nuspręsti nebedalyvauti „normalizuotame“ režime, atsisakyti įprastų politinio elgesio modelių. Havelas pateikia socialistinės Čekoslovakijos bakalėjininko pavyzdį: šis vitrinoje daugelį metų kabinosi propagandinius plakatus ir taip performatyviai dalyvavo socialistinio režimo įtvirtinime, tačiau ūmai atsisako tai daryti. Viena vertus, grėsmingo režimo aparato kontekste šis pasipriešinimo aktas atrodo visiškai nereikšmingas, tačiau jis sukuria simbolinę, dar svarbiau – diskursyvią erdvę mąstyti ir veikti už netiesos režimo ribų16.
Gebėjimas pakeisti žinojimo, o per tai – ir politinės galios struktūrą tapo Havelo politinių pertvarkų idėjiniu pagrindu, panašūs procesai vyko ir kitose socialistinio bloko šalyse. Solidarumas Lenkijoje gamyklą pavertė tam tikra agora, kuri apsprendė naują šalies likimą, lietuviai apgynė neseniai iškovotą nepriklausomybę taikiai saugodami Seimo rūmus, Maidano pradžioje miesto aikštė virto funkcionuojančia valstybe valstybėje, kai kuriais aspektais panašėjančią į graikų polį17. Protestai Baltarusijoje, suteikdami galią tiesai, taip pat sugebėjo paveikti tiek vidaus, tiek ir tarptautinę politinę situaciją18.
Netikslu būtų sakyti, kad visi šie judėjimai buvo įkvėpti Čekoslovakijos disidentų, visgi pasiaukojantis tiesos ir tiesa grįstos politikos siekis tam tikra prasme atsiremia į Patočkos „gyvenimo tiesoje“ maksimą. Tiesos poreikis transformavo socialistinį bloką, tiesos reaktualizavimas galėtų pasitarnauti ir šiandienos Vakarų pasauliui. Rūpestis tiesa visiškai neprivalo būti dogmatiškas: nors viešojoje erdvėje gali egzistuoti skirtingos tiesos versijos ar vizijos, turi pasikeisti žmonių požiūris į tiesos egzistavimo sąlygas. Kitaip tariant, norint siekti pokyčių šiuolaikinėje post-truth politinėje kultūroje, reikia iš naujo atrasti gilų moralinį ir egzistencinį savo paties baigtinio žmogiškumo suvokimą. Šitai turėtų pasireikšti nuoširdžiu rūpesčiu (priešingu atsainumui) tiesa politikoje. Kaip teigė Havelas, laisvės ir erdvės prasmingai politikai galima įgyti tik sąmoningai atsisakant dalyvauti netiesos režime.
Žinoma, kad aukščiau išdėstytas teorinis eskizas toli gražu nėra neproblemiškas. Tas pats sovietinių disidentų pavyzdys parodo, kaip kova su netiesos režimu už tiesa grįstą, autentišką politiką kai kuriais atvejais gali tapti mitologizuota. Dabartiniai Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos atvejai, be kita ko, parodo, kaip buvę sovietiniai disidentai taip pasineria į kovą dėl tam tikrų tiesų propagavimo, kad kone tampa autoritariniais lyderiais, norinčiais atitinkama kryptimi reformuoti ir pačias valstybes19.
Ironiška, nors tam tikra prasme ir suprantama, kad tie patys žmonės, kurie dalyvavo savo šalių pasipriešinimuose komunistiniams režimams, dabar griauna tuos pačius demokratijos pamatus, kuriuos siekė sukurti. Kaip teigia Ivanas Krastevas, taip yra todėl, kad šie nepriklausomybės judėjimai visų pirma buvo nacionaliniai, siekė atkurti nacionalines valstybes. Vakarietiškų liberalios demokratijos idėjų puoselėjimas buvo antrinė siekiamybė, atsidūrusi pakeliui su siekiais užsitikrinti nacionalinį saugumą Europos šalių bendrijoje20. Šie judėjimai sumaišė idėjas ir idealus, t. y. supainiojo savo nacionalinę programą, padėjusią jiems išsivaduoti iš sovietmečio, su ontologine tiesa, kuri niekada nėra iki galo atskleista ir todėl pagal apibrėžimą negali būti redukuota į politinę ideologiją ar programą. Toks nacionalinės politikos susišventinimas yra tipiškas reiškinys daugelyje posovietinių politinių kultūrų. Ginti tiesas ir siekti tiesos yra du skirtingi dalykai.
Kitas iššūkis naudojant disidentinę mintį šiuolaikiniams klausimams spręsti yra tas, kad to laikmečio disidentai kovojo su režimo propaganda bei ideologija. Sovietmečiu, ypač vėlyvuoju, tapo aišku, kad į viešai režimo skelbiamas idėjas rimtai žiūrėti kone nebeįmanoma. Kaip teigė populiarus sovietinis posakis, „Pravdoje nebuvo Izvestijų, Izvestijose nebuvo Pravdos“21. Todėl buvo svarbu ieškoti būdų priešintis šiai būklei, sakyti „tiesą galiai“. Visa politinė ir idėjinė kova vyko binarinėje priešpriešoje tarp režimo melo ir disidentiškos tiesos.
Šiais laikais mes susiduriame su kitokia situacija, kai faktai maišosi su netikromis naujienomis, interneto troliai bando suklaidinti ir apgauti, o informacijos kiekiai yra tokie dideli, kad net organizacijos, kovojančios su dezinformacija, negeba to daryti pakankamai sėkmingai22. Dėl šių priežasčių vien identifikuoti, atpažinti melą ir tiesą tampa sunku.
Galiausiai atrodo, kad posovietinėse visuomenėse ar bent tam tikruose sluoksniuose pakankamai giliai įsišaknijusi mintis, jog politika pati iš savęs yra korumpuota, „kreiva“. Vyrauja net ne nihilizmas (kuris tam tikra prasme yra idealistinis, teigiantis niekį), o tam tikras negatyvus cinizmas politinio proceso atžvilgiu, kai iš politikų savaime tikimasi vien savanaudiškų, galios ar ekonominiais interesais grįstų, sprendimų. Nesuinteresuotumas bendru gėriu laikomas norma. Žinios apie korupciją Rusijoje jau virsta anekdotais23, tačiau tokia nuostata nėra svetima ir kitoms posovietinėms valstybėms. Ciniškas visuomenės požiūris į politiką kaip dalyką padeda plisti sąmokslo teorijoms ir dezinformacijai. Todėl pirmasis šių laikų iššūkis šiems kraštams yra atgaivinti pasitikėjimą politika, o jei sektume Patočkos idėjomis – ir atvirą paradoksams bei nedogmatišką politinę kultūrą.
Vis dėlto politikoje panacėjos nėra, tačiau rūpestis tiesa aiškiai jungia šį kiek primirštą politinės minties palikimą su šiandiena. Vidurio ir Rytų Europos disidentų politinė mintis mums gali būti aktuali dėl trijų pagrindinių priežasčių. Pirma, todėl, kad antisovietiniams disidentams tiesa buvo tikra, reali ir ontologiškai pagrįsta. Tokiu būdu mes išvengiame Vakaruose XX a. antroje pusėje įsivyravusio epistemologinio nihilizmo žabangų, kurios, kaip nemažai mokslininkų teigia, iš dalies nulėmė ir post-truth krizės specifiką24. Nors tiesos sovietinėje sistemoje praktiškai nebuvo, tiesa disidentų mintyse vis dar buvo tikra ir įmanoma. Įdomu ir tai, kad pats Patočka, teoretizuodamas ją kaip siekiamybę ir dėl jos paaukojęs gyvybę, įbūtino savo teorinį projektą, įkvėpė disidentinį Čekoslovakijos judėjimą.
Antra, antisovietinis disidentų pavyzdys pademonstruoja tiesos politikos galią ir veiksmingumą, net susiduriant su mirtinais pavojais ir represijomis. Tai buvo bejėgių ginklas prieš propagandą ir ideologiją, bet taip pat suteikė jiems ir jų bendraamžiams realų pranašumą prieš represyvų režimą, atsakomybės ir savivertės jausmą. Tad skeptikams, dvejojantiems tiesos politikos galimybe, sovietiniai disidentai turėtų būti konkretus paveikaus pasiaukojimo dėl tiesos ir bendrojo gėrio idealų, o ne galios interesų politikoje pavyzdys. Tokių žmonių kaip Janas Patočka absoliutus pasiaukojimas turėtų būti įrodymas, kad tam tikru požiūriu sąžiningumu ir tiesa grįsta politika iš tikrųjų įmanoma.
Galiausiai, disidentinė mintis pabrėžia intencionalumo, asmeninės laikysenos svarbą. Šiandien esame linkę pamiršti, kad mūsų asmeninė laikysena yra tiesiogiai susijusi su bendru demokratiniu gėriu. Disidentų sėkmė didele dalimi buvo nulemta to, kad politiniai veiksmai sovietiniame „niekio“, sisteminio blefo kontekste išties turėjo egzistencinį, prasminį tūrį. Ir šis tūris kaip tik ir radosi dėl konkrečių asmenų sąmoningo pasiryžimo „gyventi tiesoje“. Tad šis pavyzdys, net jei ir nepateikia idealaus recepto šių laikų transformacijoms, nurodo potencialią kryptį siekiant prasmingų permainų.
Vienas didžiausių iššūkių, kovojant su post-truth šių dienų pasaulyje, yra paieškos demokratinio kelio, kuris suderintų tiesos nevaržančią, tačiau atsakomybe grįstą politinę kultūrą, su gebėjimu priimti realybės paradoksalumą ir sudėtingumą. Toks, galų gale, anot Jano Patočkos, ir yra Vakarų politinės tradicijos ir pačios demokratijos idėjinis pagrindas.
1 Harry Frankfurt, On Bullshit, Princeton: Princeton University Press, 2005.
2 Natalia Roudakova, Losing Pravda, San Diego: University of California Press, 2017; Peter Pomerantsev, Nothing Is True and Everything Is Possible, New York: Public Affairs, 2014; Peter Pomerantsev, This Is Not Propaganda, London: Faber and Faber, 2019.
3 Lee McIntyre, Post-Truth, Cambridge: The MIT Press, 2018; Carlos G. Prado, America‘s Post-Truth Phenomenon: When Feelings and Opinions Trump Facts and Evidence, Santa Barbara: Praeger, 2018; Michael Wolff, Fire and Fury, London: Little Brown, 2018, etc.
4 William Nattrass, „The Visegrád Bloc are Threatening to Tear Apart the EU“, in: https://www.spectator.co.uk/article/the-ideological-opposition-tearing-apart-the-eu.
5 Ivan Krastev, Stephen Holmes, The Light That Failed: Why the West is Losing the Fight for Democracy, London: Pegasus Books, 2020, p. 354–369.
6 Arpad Szakolczai, „Moving Beyond the Sophists“, in: European Journal of Social Theory, 2005, t. 8 (4), p. 418.
7 Tiesa, Dominikas Želinský pateikia įdomią analizę, kaip po mirties Patočka kolegų intelektualų buvo „sušventintas“, ką ir byloja jo pravardė. Tokio tipo sušventinimas ir mitologizuotų kankinių atsiradimas pastebimas daugelyje posovietinių valstybių; žr. Dominik Želinský, „Becoming Socrates: Five Elements of the Consecration Process and the Case of Jan Patočka“, in: European Journal of Social Theory, 2019, t. 23 (3), p. 1–19.
8 Avezier Tucker, The Philosophy and Politics of Czech Dissidence from Patočka to Havel, Pittsburgh: University of Pittsburgh Press, 2000.
9 Jan Patočka, Heretical Essays, translated by Erazim Kohak, Chicago: Open Court, 1996; Jan Patočka, Plato and Europe, translated by Petr Lom, Stanford: Stanford University Press, 2002.
10 Linas Bliškevičius, „Minties švytuoklė“, in: Kultūros barai, 2020, nr. 9, p. 2–9.
11 Jan Patočka, Living in Problematicity, translated by Eric Manton, Chicago: University of Chicago Press, 2020.
12 Vladislav Suvák, „Patočka and Foucault: Taking Care of the Soul and Taking Care of the Self“, in: Journal of the British Society for Phenomenology, 2019, t. 50 (1), p. 19–36.
13 Jan Patočka, „On Masaryk‘s Philosophy of Religion“, in: The New Yearbook of Phenomenology and Phenomenological Philosophy, t. 14, Special Issue: The Philosophy of Jan Patočka, edited by Ludger Hagedorn, James Dodd, London: Routledge, 2015, p. 108.
14 Jan Patočka, Heretical Essays, p. 119–137.
15 Jan Patočka, Plato and Europe, p. 17.
16 Václav Havel: Living in truth: Twenty-two essays published on the occasion of the award of the Erasmus Prize to Václav Havel, London: Faber and Faber, 1990, p. 56.
17 Arvydas Grišinas, Politics with a Human Face: Identity and Experience in Post-Soviet Europe, London: Routledge, 2018, p. 85–88.
18 Alena Minchenia, Nadzeya Husakouskaya, „For many people in Belarus, change has already happened“, in: https://www.opendemocracy.net/en/odr/many-people-belarus-change-has-already-happened.
19 Andrew Rettman, „Kaczyński turning Poland into ‘Franco‘s Spain’“, Interview with Radek Sikorski, in: https://euobserver.com/justice/148305.
20 Ivan Krastev, Stephen Holmes, op. cit., p. 130–131.
21 Natalia Roudakova, op. cit., p. 4.
22 Robinson Meyer, „The Grim Conclusions of the Largest-Ever Study of Fake News“, in: https://www.theatlantic.com/technology/archive/2018/03/largest-study-ever-fake-news-mit-twitter/555104.
23 Anton Troianovski, „Navalny, From Jail, Issues Report Describing an Opulent Putin ‘Palace’“, in: https://www.nytimes.com/2021/01/19/world/europe/navalny-putin.html.
24 IWM, „Marci Shore: Understanding ‘Post-Truth’ – Lessons from Central European Philosophy after 1968“, in: https://www.youtube.com/watch?v=FvnJlTigQuk.
