Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Justinas Žilinskas, Ūla Šveikauskaitė, BĖGLIAI: JŪRŲ KELIAIS Į AMERIKĄ: Iliustruotas romanas, Vilnius: Aukso žuvys, 2022, 376 p., 2000 egz. Dizaineris Zigmantas Butautis

„Tėvuli, nebijojai nei tamsių naktelių, nei juodo purvynėlio, nei tolymų kelionėlių. Negana buvo tėvuliui šitos šalies darbelių, šitos šalies vargelių, – dar tėvulis vargai svecimoj šalałėj, Amerikos žamełėj, vis del mūs vaikelių, kad sumažyc vargelį, kad padaugyc turtelį“1, – taip dar 1913 m. Miroslavo kaime mirusį tėvą apraudojo dzūkė dukra. Kaip rodo archyvinė medžiaga, lietuviai į Ameriką geresnio gyvenimo ieškoti traukė jau nuo XVII a., tačiau pirmoji masinės emigracijos banga kilo 1890 m. ir tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo. Nurodoma, kad šiuo laikotarpiu į JAV atvyko daugiau nei ketvirtis milijono lietuvių2. Tad, turbūt, sunku Lietuvoje rasti šeimą, kurios protėviai nebūtų išvykę už jūrų marių pabandyti rasti savo laimę. Turint omenyje šią statistiką, buvo keista, kad praktiškai neturime bandymų rekonstruoti kelionių per Atlantą iššūkius XX a. pradžioje. Todėl, viena vertus, kai 2022 m. pasirodė Justino Žilinsko parašytas ir Ūlos Šveikauskaitės iliustruotas romanas Bėgliai: Jūrų keliais į Ameriką, nustebusi nebuvau – per pastarąjį dešimtmetį vien vaikų ir jaunimo literatūroje užderėjo kokybiškų knygų, aiškiai parodžiusių, kad apie svarbius, skausmingus ir netgi tragiškus įvykius galima kalbėti grafinių novelių ir paveikslėlių knygų pavidalu3, tad atsigręžimas į migracijos tematiką tebuvo laiko klausimas. Antra vertus, anot Bėglių idėjos sumanytojo, istoriko, Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojo Daumanto Kiulkio4, ieškodamas medžiagos šiai knygai jis netruko pastebėti, kad „lietuvių kalba nėra knygos, detaliai pasakojančios emigravimo kelią, kurį tekdavo patirti kiekvienam lietuvių emigrantui“5, tad nuoseklaus naratyvo niša, kaip galima matyti, buvo ne tik vaikų ir paauglių, bet ir suaugusiųjų literatūroje. Atsižvelgiant į tai, kad Bėgliai jau sulaukė reikšmingų apdovanojimų ir nominacijų (Metų knyga paaugliams 2022 m., Lietuvos IBBY skyriaus paskelbta geriausia vaikų ir paauglių knyga 2022 m. ir pan.), kiek stebina tai, kad ji tiek mažai aptarta kultūrinėje spaudoje – išskyrus Eglės Baliutavičiūtės recenziją žurnale Rubinaitis6 ir trumpą Giedrės Kazlauskaitės komentarą Šiaurės Atėnų apžvalgoje7, daugiau atidesnio analitinio žvilgsnio į kūrinį rasti nepavyko8. Pačiai įveikus tuos beveik 400 puslapių teksto ir iliustracijų, kilo nemažai klausimų, į kuriuos bandant atsakyti ir gimė ši recenzija. Nuostabą kelia ir tai, kad ši knyga pristatoma kaip skirta paaugliams, nors ant viršelio jos žanras įvardytas kaip „iliustruotas romanas“ – ar vis dar tebeatrodo, kad tekstai su grafiniais intarpais (a la serija Iliustruota didžioji klasika) kažkaip nepridera skaityti suaugusiajam? Tad pritardama Baliutavičiūtės pastebėjimui, kad Bėgliai „atsiduria tarp paauglių ir suaugusiųjų literatūros“9, į šį kūrinį dėl jame esančios problematikos ketinu žvelgti kaip į jaunimo (angl. young adult) kategorijai priskirtiną romaną10.

Knygos siužetas nėra itin sudėtingas: 1912 m., Lietuva vis dar Rusijos imperijos sudėtyje. Knygos protagonistas Jokūbas Lauksargis – buvęs gimnazistas, kuriam dėl lietuvybę propaguojančios veiklos atsisakoma toliau skirti stipendiją, tad mokslus tenka mesti, tačiau grįžus į tėviškę ramybės taip pat nėra – kazokai „[b]ėgančius nuo vaisko gaudo“ (p. 16). Jokūbas prieglobsčio nusprendžia prašyti litvomano, vietinio šlėktos Dombrovskio dvarelyje – jo dukrą Veroniką jis matęs porą kartų viešumoje ir ji kritusi vaikinui į akį. Jaunuoliai susitinka ir Jokūbas negaišdamas pasiūlo Veronikai avantiūrą – vykti į Ameriką. Ilgai dvejonėse nesikankinusi mergina nusprendžia pabėgti iš namų ir su Jokūbu leistis į pavojingą kelionę per sieną į Prūsiją, iš kur vėliau laivu „SS Patricia“ perplaukia Atlantą. Be abejo, nė vienas kelionės etapas nepraeina be iššūkių, kas šį romaną daro ne tik istoriniu, bet ir nuotykiniu, o įpusėjus Bėgliai jau virsta ir detektyvu – laive užpuolamas jaunas inžinierius ir Jokūbas virsta pagrindiniu įtariamuoju, tad Veronika ieško pagalbos, kad būtų galima įrodyti vaikino nekaltumą. Aišku, finale viskas išsisprendžia ir Jokūbas išteisinamas, tačiau Bėgliai nesibaigia tradiciniu „ilgai ir laimingai“ – veikiau vadinamuoju cliffhanger, kuris tarsi palieka galimybę knygos antrai daliai, mat vos kojomis palietę išsvajotąją Amerikos žemę, jaunuoliai yra išskiriami ir susitinka tik po 15 metų. Kas vyko visą tą laiką? Kaip klostėsi kiekvieno iš jų gyvenimas? Atsakymus į šiuos klausimus paliekama susigalvoti pačiam skaitytojui.

Kaip ir Kazlauskaitė, savo komentare pasisakiusi, kad į „idėjų audros produktus“ žiūrinti su išankstinėmis nuostatomis, taip ir man pačiai toks „suneštinio baliaus“ principas atrodo rizikingas. Tačiau Žilinsko braižas (gyvi dialogai, įtraukiantys aplinkų aprašymai, saikingi keiksmai ir netikėtų situacijų kūrimas) išlieka aiškiai apčiuopiamas visame tekste. Bėgliuose plačiais štrichais piešiamas XX a. pradžios Lietuvos kaimo ir miestelio gyvenimas, įtraukiant ir tuo metu svarbų vaidmenį visuomeniniame gyvenime vaidinusias tautines mažumas, pavyzdžiui, žydus, su kuriais Jokūbas derasi ieškodamas vadinamųjų šipkarčių – laivo bilietų – sau ir Veronikai. Žilinskas sąmoningai renkasi romano veikėjų kalbėjimo manierą kuo labiau įmanoma artinti prie XX a. pirmos pusės tekstų, todėl kai kurie romano pasažai suskamba išties autentiškai. Šveikauskaitės iliustracijos – taupios tiek spalvų, tiek linijų atžvilgiu, dera su romano tekstu, vietomis pasakojimą praplėsdamos papildomomis detalėmis ar iliustruodamos įvykius, kartais jį apskritai pakeisdamos, tapdamos komiksu. Tai, kad ši knyga, anot Baliutavičiūtės, nesileidžia įspraudžiama į siaurus rėmelius, taip pat laikytina vienu iš jaunimo literatūros bruožų – anot Michaelo Carto, ši literatūros kategorija ilgainiui tapo itin atvira stiliaus, struktūros ir pasakojimo formos eksperimentams11.

Viename iš interviu Žilinskas teigė, kad „nors ir planuodamas scenas, kuriose mano vaizduotė galėjo siautėti savais vėjais, tuo pačiu kruopščiai skaičiau, kas pateikta, rinkau detales, kurias panaudosiu, scenas, kurias atkartosiu“12. Išties, pasakykime, kad pažintinė knygos pusė kelia mažiausiai abejonių: pačios kelionės etapų aprašymas (nuo jau minėtų bilietų paieškos, taip pat vedlio, galinčio padėti kirsti sieną, radimo, kelionės traukiniu, patekimo į laivą, plaukimo per Atlantą, galų gale, išsilaipinimo Amerikoje), migrantų laukę iššūkiai (ypač nemokant jokios užsienio kalbos), nesibaigiančios patikros, sanitariniai ir karantininiai punktai… Skaitytojui netrunka susidaryti įspūdis, kad kelionė į Ameriką buvo ne tik ilgas, bet ir sunkus procesas.

Atskirai reikia paminėti ir romane vaizduojamą laivą „SS Patricia“, kuris buvo vienas iš tų, kurie XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje plukdė migrantus iš Hamburgo į Ameriką13. Žilinskas įtikinamai sukuria tokio tipo laive galėjusią tvyroti atmosferą, išryškina skirtumus tarp antrosios ir trečiosios keleivių klasės (nuo apgyvendinimo iki maisto kokybės ar pramogų), supažindina skaitytojus su technine laivo puse, per aprašymus įtvirtina aiškų laivo planą ir jo laikosi, kai knygos veikėjams tenka naviguoti jo koridoriais ar deniu.

Vis dėlto ši knyga yra pristatoma kaip iliustruotas romanas, o ne pažintinė literatūra, tad kaip tokią ją ir tenka vertinti. O čia jau kyla daugiau abejonių ir klausimų.

Pirmiausia – tai romano protagonistai Jokūbas ir Veronika. Abu sukurti itin ambivalentiški ir svyruojantys tarp kardinalių priešingybių. Jokūbas, nors ir ragavęs mokslų gimnazijoje, dažniausiai yra vaizduojamas kaip itin impulsyvus ar net stačiai kvailai besielgiantis (pavyzdžiui, p. 223, kur tik bendrakeleivio Kastanto dėka išvengia sumušimo, o jo reakcija – mažiau nei adekvati: „kažkaip jam buvo nesvarbu, peštis ar ne, sėdėti denyje nieko neveikiant ar gulėti partrenktam smūgio“), jo kaimietiškumą nuo pat romano pradžios akcentuoja ir Veronika (p. 41), kuri jau beplaukdama ima svarstyti, ar išvis įmanoma būti kartu, kai jie ateina iš tokių skirtingų pasaulių (p. 193). Maža to, Jokūbas vaizduojamas kaip pavydus jaunuolis, kas dar labiau pabrėžia jo nebrandumą ir itin kontrastuoja su jo siekiais tapti inžinieriumi, su lietuvybę palaikančio gimnazisto įvaizdžiu, galų gale ir jo ateities projekcija, išsakoma Veronikos lūpomis: „su tokiu atkaklumu Amerikoje ir pataps žmogumi. Susitiks kada nors, po daugelio metų, nepažins. Bus dailiai pražilęs ponas su pilvuku, pensnė, laikrodžiu ant grandinėlės ir geros gelumbės kostiumu, kaip tuose judančiuose paveikslėliuose“ (p. 41).

Kadangi jau užsiminiau apie Jokūbą ir lietuvybės klausimą, pati bėgimo į Ameriką premisa – kvestionuotina. Jokūbas su bendraminčiais gimnazijoje svajoja apie laisvą Lietuvą ir nori stoti į jos kariuomenę (p. 35), tačiau likęs vienas ir patyręs persekiojimą, vietoj rezistencijos renkasi bėgimą į užjūrį, o atsakydamas į Veronikos klausimą „O kodėl taip toli?“ iškraipo bičiulio išsakytą mintį: „Nes arčiau nėra kur – prūsuos niekas nelaukia, o Amerikoje laukia visų. Ten darbo rankų reikia, – čia jis vėl kartojo Kazio kalbas. Nors pats Kazys kaip tik sakė priešingai: ten tai suvažiuos visas pasaulis, o dirbti reikia čia, Lietuvoje! Dėl Lietuvos!“ (p. 36). Baliutavičiūtė pastebėjo, kad lietuvybės kontekste „patetikos išvengiama parodant žmogaus dvilypumą, svarstymus, mėginant suderinti rūpimas idėjas su labai žemiškais troškimais“. Šiuo atveju, sakyčiau, toji lietuvybė yra labiau deklaratyvus siužeto vystymo įrankis, dirbtinis personažo sutaurinimas, leidęs Jokūbui atsidurti litvomano Dombrovskio dvare ir likti neįduotam kazokams, negu integrali tapatybės dalis (tai ypač išryškėja romano prologe, kai JAV jau pagyvenęs Jokūbas nevengia į savo kalbą įvelti anglicizmų).

Veronikos portretas dar radikalesnis: vienoje scenoje ji – avantiūristiška nutrūktgalvė ir „besiskleidžianti“ sufražistė (vien ko vertas jos vidinis monologas p. 39), kitoje – kad ir ne iš pačių turtingiausių, bet, vis dėlto, dvarininko dukra, kuri geriausiai jaučiasi „tarp savo klasės žmonių: manieringų, tvarkingų, švarių, mandagių, pagalbių. Ji jautėsi saugi ir tai buvo tiesiog nuostabu“ (p. 193). Veronika nuolat kvestionuoja savo jausmus Jokūbui, pasirinkimą su juo keliauti, apsisprendimą už jo ištekėti, noriai flirtuoja su jai dėmesį rodančiu inžinieriumi nuslėpdama faktą, jog ji turi vyrą. Dėl šios priežasties dviejų jaunuolių meilės istorija neįtikina. Ir nors skaitytojams dėl laive ypač išryškėjusio klasių skirtumo kyla noras Jokūbą ir Veroniką lyginti su Džeku ir Rouze iš Titaniko, pastarųjų personažų tarpusavio santykis nekėlė jokių klausimų – tai buvo meilė ir aistra iš pirmo žvilgsnio. Tuo tarpu Bėglių poros santykiai labiau primena Gretos Gerwig režisuoto filmo Barbė porą, kurioje Kenas yra kankinamas meilės be atsako, o Barbė turi savų planų, į kuriuos Kenas nebūtinai įeina.

Nors pradžioje minėjau, kad pliusas yra tai, jog ši knyga netelpa į kažkokią konkrečią kategoriją, deja, kartu tai greitai gali tapti ir trūkumu, kai galint būti bet kuo, galiausiai kyla rizika netapti niekuo. Skaitant susidarė įspūdis, kad romanas sunarstytas iš paskirų idėjų, išplėtotų etapais: reikia moters dramos ir tragedijos? Veronika netenka kūdikio! Trūksta intrigos? Galima pažaisti detektyvus, ieškant kas prikūlė inžinierių, pakeliui atskleidžiant kontrabandos siužetą! Reikia dar vieno nuotykio? O jeigu Jokūbas atsidurtų už borto?! Tokia „karuselė“ priminė Dianos Gabaldon knygų seriją Svetimšalė, kur pagrindinę porą – Kler ir Džeimį – nuolat kažkas ištinka (karai, epidemijos, pagrobimai, etc.). Tada skaitydama jau pradedi laukti, kada gi išlįs koks nors išbandymas dėl išbandymo, ir pradedi galvoti, kodėl autorė taip nemėgsta savo personažų, kad neduoda jiems tiesiog ramiai pagyventi. Tokia mintis kelis kartus kilo beskaitant ir Bėglius.

Viena vertus, suprantu, kad istorinis nuotykių romanas yra gerokai atlaidesnis personažų psichologizavimo aspektu, tačiau, kita vertus, kai čia stinga niuansavimo, visas krūvis tenka siužetui, o jeigu šis vargiai išsitenka tarp laivo bortų…

Tiesa, kad jau prakalbau apie istorinį romaną – tai kyla įtarimas, jog autoriams rašant šio žanro kūrinius itin sunku atsispirti pagundai įkišti kokį žymesnį aprašomojo laiko asmenį, tarsi tai legitimuotų kūrinio veiksmo laiką. Čia Bėgliai (deja) ne išimtis: jau pirmame romano puslapyje protagonistas susitinka su Steponu Dariumi, o dar anksčiau, pasirodo, jo kalbėta net ir su Petru Vileišiu! Taip istorija apie du paprastus žmones tampa mažiau įtikinama, o išėmus šias dvi žinomas pavardes iš knygos siužeto, niekas nepasikeičia.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Bėgliai: Jūrų keliais į Ameriką yra kūrinys su aiškia idėja, siekiantis atkreipti dėmesį į iki šiol menkai reflektuotą Lietuvos istorijos etapą. Tai, kad pasirinktas iliustruoto romano, retsykiais pereinančio į komiksą, žanras, puikiai parodo šiuolaikines tendencijas, kai vis daugiau viešoje erdvėje vartojamų tekstų yra vizualūs. Nors protagonistams trūkstant vientisumo, o siužetui – balanso dėl maišomų romano žanrinių tipų (istorinio, meilės, nuotykių, detektyvinio, etc.), tenka sutikti su Kazlauskaite dėl „pretenzijų į meno kūrinį“ nebuvimo, tačiau dėl autentiškų detalių gausos, pažintinio aspekto ir pasirenkamo probleminio temų spektro (socialinė (at)-skirtis, emocinė branda, nusikalstamumas, nėštumas, etc.) knyga galėtų rasti vietą tiek jaunimo (plačiąja prasme), tiek suaugusiųjų, besidominčių XX a. pradžios istorija, knygų lentynose.

1 Lietuvių tautosakos archyvas, in: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, LMD I 965/83.

2 Amerikos lietuvių kultūrinė veikla XX amžiaus pirmoje pusėje, in: https://www.archyvai.lt/lt/lya_parodos/amerikos-lietuviai/1-pratarme.html.

3 Pvz., 2014 m. išleista Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord knyga 10 litų: Grafinė novelė apie Darių ir Girėną arba šioje grožinės literatūros kategorijoje neabejotinai lyderiaujantys kūrybiniai tandemai su iliustratore Lina Itagaki: 2018 m. pasirodė Sibiro haiku (su rašytoja Jurga Vile), 2021 m. su Rasa Grybaite parengta knygelė Grybo auksas apie skulptoriaus Vinco Grybo gyvenimą, 2023 m. su Mariumi Marcinkevičiumi sukurta grafinė novelė apie Lietuvos laisvės kovas Mergaitė su šautuvu: Istorija apie mergaitę partizanę. Marcinkevičius kartu su iliustratore Inga Dagile 2020 m. pristatė knygą apie Holokaustą Akmenėlis, o 2022 m. grafinio romano pavidalu pasirodė ir Rūtos Šepetys bestseleris Tarp pilkų debesų ir t. t.

4 Bėgliai nėra tik dviejų viršelyje įrašytų žmonių, o visos komandos darbas: be jau minėto idėjos autoriaus ir konsultanto Daumanto Kiulkio, prie knygos dirbo ir grafinio scenarijaus autorius Titas Antanas Vilkaitis, o kur dar autoriaus padėkoje išvardytas visas sąrašas vienaip ar kitaip prie šios knygos atsiradimo prisidėjusių žmonių.

5 https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1762535/begliai-juru-keliais-i-amerika-iliustruotas-romanas-kaip-lietuviai-i-amerika-plauke.

6 https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2023-nr-1-105/kai-pries-akis-svajone-net-jura-iki-keliu/?fbclid=IwAR2PB6JczQkVl9sDdcwUQwhjR4JG4iWwPdA0kDG3JZgq-aFviTkZBfUKEYk.

7 http://www.satenai.lt/2022/10/07/spalio-knygos.

8 Be lakoniškų įspūdžių skaitymo populiarinimo tinklaraščiuose, svetainėje Goodreads kol kas palikta tik 20 skaitytojų atsiliepimų (https://www.goodreads.com/book/show/61129127-b-gliai-j-r-keliais-amerik?ac=1&from_search=true&qid=FI8bc9F0xS&rank=1#CommunityReviews).

9 https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2023-nr-1-105/kai-pries-akis-svajone-net-jura-iki-keliu/?fbclid=IwAR2PB6JczQkVl9sDdcwUQwhjR4JG4iWwPdA0kDG3JZgq-aFviTkZBfUKEYk.

10 Be abejo, pats jaunimo – young adult – literatūros terminas yra problematiškas, tą pastebi kone visi šią kategoriją tyrinėjantys (Michael Cart, Young adult literature: From romance to realism, American Library Association, 2016, p. 3). Amžiaus aspektu, jaunimo literatūrai gali būti priskiriami kūriniai, kurių tikslinė auditorija – nuo 10–12 metų iki 20+ metų amžiaus (Alice Trupe, Thematic Guide to Young Adult Literature, Greenwood Press, 2006, p. viii). Šioje recenzijoje, atsižvelgdama į kūrinio protagonistų amžių ir plėtojamas temas, kūrinį priskirčiau auditorijai N-14.

11 Michael Cart, op. cit., p. 81.

12 https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1762535/begliai-juru-keliais-i-amerika-iliustruotas-romanas-kaip-lietuviai-i-amerika-plauke.

13https://www.ggarchives.com/OceanTravel/Passengers/HamburgAmericanLine/Patricia-PassengerList-1912-09-28.html.