Augustė Burinskaitė. Mokslas, motinystė ir meilė menotyrininkės Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės egodokumentikoje 1929–1940 m.(2025, NŽ-A nr. 4)

Žvelgiant į genealoginį medį, Halina Kairiūkštytė (1896–1984) buvo Lietuvos pedagogo ir visuomenės veikėjo Juozo Kairiūkščio (1855–1937) ir lenkų poetės Julios Wichert-Kairiūkštienės (1864–1949) duktė, dailininko avangardisto Vytauto Kairiūkščio (1890–1961) sesuo, gydytojo prof. Jono Kairiūkščio (1986–1957) dvynė, jauniausia iš 8 Kairiūkščių atžalų, tarpukariu laiką leidusi Kauno bohemos apsuptyje. Pirmąkart ištekėjusi už lenko inžinieriaus Witoldo Jacynos, laiką vieniša leido atšiauriose Sibiro platybėse, antrąkart – už garsaus latvių dailininko Ģederto Eliaso (1887–1975), tapo meilės emigrante ir beveik dešimtmetį praleido Rygoje¹. 1940 m. galiausiai sugrįžo į Vilnių, kur iki pat mirties gyveno Tilto² gatvėje.

Profesiškai – pirmoji³ menotyros daktarė Lietuvoje, 1926 m. Ciuriche apsigynusi disertaciją pavadinimu Pažaislis, baroko vienuolynas Lietuvoje (vok. Pažaislis, ein Barockkloster in Litauen), kuriai vadovavo vienas garsiausių to meto meno istorikų – Heinrichas Wölfflinas. Grįžusi į Lietuvą dirbo Kauno meno mokyklos dėstytoja, buvo vienintelė moteris, ten dėsčiusi ne bendruosius, o profesinius dalykus⁴, aktyviai rašė į spaudą – ir meno parodų kritiką, ir Kauno miesto architektūros bei infrastruktūros gerinimo idėjas, pasisakydavo ir etnografiniais ar net socialiniais klausimais. Buvo poliglotė, geriau ar prasčiau mokėjo devynias kalbas⁵.

Kaip asmenybė – kiek nepastovi, impulsyvi, tačiau drąsi ir užsispyrusi tarpukario visuomenės veikėja, intelektualė, žavėjusi ir mylėjusi nemažą pulkelį vyrų; savo svajonių „dėl vaiko“ neatsižadėjusi vieniša motina. Moterų emancipacijos šalininkė, novatoriško stiliaus atstovė, atkakliai siekusi mokslo aukštumų, o jas pasiekusi – neliko paraštėse, drąsiai reiškėsi vyrų dominuojamose srityse, kitaip tariant – panašu, kad suvokė savo nuo lyties nepriklausančią vertę. Tai aktyvi, jutulinga, ant ledo itin mėgusi čiuožti „mažutė juodukė kačiukė“ ir „širdžių valdovė“⁶ ar tiesiog – Haliusia⁷. Ir taip, tai ta pati Kairiūkštytė iš Norberto Černiausko Paskutinės Lietuvos vasaros, kuriai 1940-ieji nežadėjo nieko gero.

Dar tai buvo ir savo gyvenimą aktyviai fiksavusi moteris. Lietuvos literatūros ir meno archyvo Kairiūkščių šeimos fonde (nr. 397) Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės apyraše (nr. 1) yra net 1334 bylos: tai korespondencija, trumpos autobiografijos, memuarai, apimantys laikotarpį iki 1926 m.⁸, paskaitų juodraščiai, straipsniai, neišleistų knygų rankraščiai, sapnų sąsiuviniai, įvairios atvirukų ar kartu su broliu Vytautu rinktų saldainių popierėlių kolekcijos, nuotraukos, keturmečio sūnaus piešiniai ir daug kitų dokumentų, tarp kurių – tūkstančiai lapų 70 metų rašytų dienoraščių⁹ nuo 1913 iki 1983 m. Į mažas užrašų knygeles-kalendorėlius iki 1932 m. Kairiūkštytė rašė lietuvių, vokiečių, rečiau – lenkų ir rusų kalbomis; vėliau dienoraščiuose pradeda figūruoti ir latvių kalba. Keliskart šmėkšteli prancūziškos ir angliškos frazės, o, pavyzdžiui, paskutiniame 1930 m. užrašų knygelės puslapyje užrašytos ir Rabindranato Tagorės eilės hindi kalba – ko gero, tai susiję su išlikusia ir tais pačiais metais daryta nuotrauka, kurioje Kairiūkštytė fotografavosi paplūdimyje su žurnalistais iš Indijos ir Latvijos. Tiriant dienoraščius buvo kilusi prielaida, kad kalbų kaita galėtų būti susijusi su užrašomo teksto turiniu, tačiau ją teko atmesti – pavyzdžiui, vokiečių kalba aprašomos glamonės ar meno temos dažnai buvo rašomos ir lietuviškai, kartais – ir vokiškai, ir lietuviškai, taip pat ir latviškai. Archyve taip pat gausu ir laiškų, iš viso apie 300 bylų, kiekvienoje jų nuo vienetų iki poros šimtų lapų¹⁰. Dažniausiai rašyta juodu, kartais kiek pilkšvu rašalu, retai – mėlynu. Tyrimo metu buvo pastebėta, kad Kairiūkštytės rašysena kartais padidėja pykstant. Siekdama sustiprinti emocijų raišką, ji nevengė vartoti šauktukų, rečiau – daugtaškių. Išbraukymų, darytų rašymo laiku, pasitaiko, bet labai nedaug.

Kairiūkštytės palikimas archyve atsidūrė neatsitiktinai, buvo jos pačios sprendimu ten atiduotas, o prieš tai dar ir jos pačios susistemintas. Taip pat tą patvirtina kai kurie užrašų knygelėse rasti lapeliai ar akivaizdžiai daug vėliau padaryti prierašai, kuriuose patikslinti metai ar, pavyzdžiui, vieno nedidelio formato lapo, ant kurio buvo aprašyti stiprūs jausmai mylimajam, apačioje, Kairiūkštytė, jau pieštuku, tikėtina, po maždaug 40 metų, užrašė: „kieno, kam ir kada tai rašyta?! Kokios jaunutės, matyt, moters“¹¹. Tačiau bent jau tiriamajame laikotarpyje esančiuose dienoraščiuose vėliau atliktos turinio cenzūros nepastebėta.

Šiame tekste bus susitelkta į egodokumentus, atspindinčius 1929–1940 m. laikotarpį¹², kiek kruopščiau susikoncentruojant ties mokslo, motinystės ir meilės reikalais – ryškiausiais trimis (to)teminiais stulpais Kairiūkštytės dienoraštyje. Čia ji išsiliedavo apie santykius su vyrais, simpatijas, pasimatymus ir kitokius romantinius užsiėmimus, vėliau – jau ir apie santuokos su antruoju vyru Ģedertu Eliasu peripetijas, nevengė ir savo pačios moteriškumo refleksijų. Taip pat svarbi tema – sūnus – apie kurį rašyta gerokai rečiau¹³, bet neslepiant motinystėje patiriamų išgyvenimų svarbos.

Kairiūkštytė dienoraščiui dažnai pasakodavo apie Kauno naktinį pasaulį – intelektualus ir intelektuales, jų laisvalaikio formas ir veiklas, tokias kaip kinas, teatras ir baliukai. Minėjo visuomeninius reikalus, kuriuose ir pati dalyvavo, pavyzdžiui, Aukštąjį mokslą baigusių moterų sąjungą, kuriai atstovavo tarptautiniame suvažiavime Prahoje 1930 m. Dalyvavo ir Lietuvių-latvių bei Lietuvių-prancūzų draugijų susitikimuose.

Kartą Kairiūkštytė apsilankė ir tarpukario Kaune surengtame Mados teisme. Iš to meto Lietuvos moterų buvo reikalaujama būti dorovingomis, kukliomis ir atitikti grožio bei stiliaus etalonus, kuriuos suformuodavo vyrai, o madingos ir išsilavinusios moterys buvo kaltinamos tuo, kad nesirūpina tautos gausumu, darosi abortus: „Neužmirškime nei besiplatinančios mados (kartu su trumpais sijonais, kirptais plaukais ir „madniais“ šokiais) atsikratyti vaikų naštos. Vaisiaus ir yščiaus prašalinimas, tai jau paprastas reiškinys: ir kas baisiau, kad taip daro ne tik mergelės, bet ir ištekėję moterys, ypač taip vadinamo inteligentų sluogsnio. Visa tai veda mus žingsnis po žingsnio prie išsigimimo, prie išnykimo“¹⁴. Tačiau Kairiūkštytė buvo linkusi visuomenės primetamas normas laužyti, su jomis iš esmės nesutikti, tad 1929 m. balandžio 21 d. dalyvaudama Madų teisme ji išsakė madą ginančią kalbą teigdama, kad moteris gali bei turi rengtis patogiai ir neprivalo gaišti laiko prie veidrodžio vien tam, kad įtiktų vyrams. Jos novatorišką nuovoką atspindi ir pačios aprašytas prisiminimas dar iš studijų Miunsteryje laikų, kai dėl šiuolaikiškos išvaizdos Vokietijos miesto gatvėje iš vyresnio amžiaus moters sulaukė pasipiktinimo kupinos replikos: „Tai yra dvidešimto amžiaus moteris!“¹⁵

Jei šiuolaikiniame pasaulyje rūpinantis kūnu ir siela populiarios visokios jogos, pilatesai ir magiški grybukai, tai Halinos Kairiūkštytės tarpukarinis geros savijautos garantas buvo čiuožinėjimas ant ledo. Kiekvieną žiemą, tiek gyvendama Kaune, tiek Rygoje, užrašų knygelėse žymėdavosi, kiek kartų čiuožinėjo, aptardavo savijautą pačiuožus, neretai pridurdavo kokį komentarą apie ledo kokybę, paminėdavo ant ledo sutiktus pažįstamus ar liūdesį dėl pliusinės temperatūros sausio viduryje.

Anuomet spaudoje rašyta, kad stiprios ir žinančios ko nori moterys yra nei moterys, nei vyrai, o tikri… vištgaidžiai¹⁶. Tad Kairiūkštytė, ko gero, turėjo atlaikyti nemenką to meto visuomenės spaudimą. Galima tik įsivaizduoti, kaip pasipiktinti galėjo didesnė dalis nugirdusių, kad ohoho, Kairiūkščių jauniausioji dukrelė išvyko mokytis į užsienį palikusi dvimetį sūnų senelių priežiūroje…

Halinos Kairiūkštytės 1922 m. gegužės 5 d. dienoraščio fragmentas (LLMA, f. 397, ap. 1, b. 817)

Aldona Kairiūkštytė-Dimnycka (kairėje) ir Halina Kairiūkštytė (dešinėje) ant ledo Kaune. 1930–1931 (LLMA, f. 397, ap. 1, b. 1160)

NETIPIŠKA MOTINYSTĖ TARPUKARIU

Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės sūnus Julius Jacyna gimė 1919 m. Sibire. Vos po poros metų Kairiūkštytės vyras Witoldas Jacyna susidėjo su kita moterimi ir šeimą paliko, tad 1921 m. motina ir sūnus¹⁷ grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais Kairiūkštytė išvyko studijuoti į užsienį, palikusi sūnų senelių Julijos ir Juozo Kairiūkščių priežiūroje. 1926 m. baigusi studijas, ji grįžo į Lietuvą ir su sūnumi gyveno beveik šešerius metus, kol nenutekėjo į Rygą. Ten laukė dar septyneri gyvenimo be sūnaus metai, mat antrasis vyras Ģedertas Eliasas nebuvo sužavėtas minties gyventi kartu su Juliumi. 1940 m. Kairiūkštytė grįžo į Lietuvą ir trejetą metų gyveno su sūnumi, kol 1943 m. Julius išvyko Vakarų kryptimi – motina ir sūnus daugiau nebesusitiko, tik palaikė nedažną bendravimą laiškais.

Patyrinėjus išlikusius 30–50 metų sulaukusio Juliaus Jacynos laiškus mamai, peršasi išvada, kad sūnus Kairiūkštytę laikė autoritetu, vertino kaip menininkę ir mokslininkę. Pavyzdžiui, 1961 m. laiške jis pasidžiaugė, kad mama ne tik rašo apie meną, bet pagaliau sugrįžo prie piešimo – ir atsiuntė jai dažų. Čia pat mini, kad yra optimistas ir beveik išmoko reaguoti į gyvenimą kaip motina – „filosofiškai“ ir nemalonius gyvenimo įvykius imu kaip neišvengiamus“¹⁸. 1968 m. pats pafilosofavo guosdamasis, kad „žmonės darosi keisti, nedraugiški, kiekvienas tik žiūri savo naudos ir jaučiasi svetimas nuo kitų“¹⁹. Įstaigoje, kurioje dirbo fabrikų mašinų braižytoju, jam nepavyko su niekuo susidraugauti: visiems įdomu tik regbis, beisbolas ir kazino, o Juliui – fotografija, gamta, jos apsauga, kelionės, ypač kalnai. Taip pat pasvarstė apie meną, kad dabar (1968) jis apima tokius dalykus, kurie seniau nebūtų menu vadinami ir pasakoja apie JAV muziejus: „čia galima matyti įvairių pabaisų – pakabintų medžio ar metalo gabalų, senų automobilių, medinių dėžių ir t. t. Jie tą viską menu vadina“²⁰. Laiškuose į, ko gero, dažnai motinos užduodamą klausimą – ar atvyks kada aplankyti, vis atsako neigiamai, tiek dėl finansinių priežasčių, tiek dėl politinių, vėliau ir dėl sveikatos. Jų tarpusavio bendravimą norisi apibendrinti 38-erių metų sulaukusio Juliaus laiško iš 1958-ųjų baigiamuoju sakiniu: „bandykim nugalėti erdvę tarp mūsų“²¹.

Grįžtant prie Kairiūkštytės gyvenimo Rygoje etapo, dienoraščiuose ji dažnai liūdėjo ir ilgėjosi Juliukėlio, tačiau sąmoningai pasirinko meilę vyrui, o ne trylikametį sūnų – iš dienoraščių paaiškėja, kad Kairiūkštytės nuomone, dėl tikros meilės yra verta atsiskirti nuo brangiausio sūnelio. Panašu, kad Kairiūkštytė visų pirma save laikė moterimi, mokslininke, menininke – ir tik tada mama. Nors, pavyzdžiui, 1932 m. gruodį, grįžusi į Rygą ir pajutusi sužadėtinio atšalimą, Kairiūkštytė bandė jam paaiškinti, kad turi sūnų, turi pareigą prieš jį, turi giminių, kitaip tariant, yra nemažai paaukojusi dėl meilės ir santuokos, tad jei jis į šiuos santykius nežiūrįs rimtai, tada nėra ko laukti ir verčiau jau skirtis. Tačiau viena iš trijų Kairiūkštytės „M“ dienoraštyje akivaizdžiai dominavo – meilė.

MEILĖS KRONIKA

Apie meilę Kairiūkštytė pradėjo rašyti jei ne lopšyje, tai vėliausiai jau būdama šešiolikos – pirmuose išlikusiuose savo užrašuose 1913–1914 m., kurių vienoje pusėje pieštuku surašytos matematinės lygtys ir jų sprendiniai, o kitoje gyvenimo lygtys – eilėraščiai apie meilę lenkų kalba ir vardas Stefan, šalia kurio skliausteliuose: „takie drogie najdroższe dla mnie zewszystkich imion na ziemi, imie!“ („toks brangus, man brangiausias iš visų vardų žemėje vardas!“). Tiriamuoju laikotarpiu, dar iki pažinties su Eliasu, 1929–1931 m. dienoraščiuose mylimųjų aprašymų – nors vežimu vežk. Tačiau šiame straipsnyje siūloma į tai žiūrėti ne tarpukariškai, kaip į nepadorų ir moteriai nederamą elgesį, o kaip į savotišką sąmoningumo, savirefleksijos, savo poreikių suvokimo išraišką. Didelis simpatijų ir nuotykių kiekis perteikia tų trejų Kairiūkštytės gyvenimo metų intensyvumą, meilės troškimą, požiūrį į gyvenimą, santykius ir net tą pačią emancipaciją. Tarpukariu vos ne kasdien vaikščioti į pasimatymus, nuo vyrų neslėpti savo šiltų jausmų, rašyti krūvas meilės laiškų ir kviestis simpatijas į namus – nekuklu – didžiajai daliai visuomenės tai turėjo būti nesuprantamas reiškinys.

Kokie gi vyrai anuomet žavėjo ir žavėjosi Halina Kairiūkštyte? Grafikai, filosofai, inžinieriai, žurnalistai, rašytojai, operos solistai, diplomatai, estrados artistai, visuomenininkai, teisininkai ir tapytojai. Tiriamajame laikotarpyje, dar iki pažinties su antruoju vyru, mylimųjų aprašymų tiek daug, kad vietomis sunku suprasti, kada rašoma apie naują gerbėją ar mylimąjį, o kada vis dar apie tą patį. Sunkumų šiuo klausimu kėlė ne tik jų skaičius, bet dar ir tai, kad didesnės dalies tų asmenų vardai aprašant buvo trumpinami. Pavyzdžiui, 1929 m. lapkričio 6 d. įraše yra minimi net trys Antanai, kurie sutrumpinti taip: Ant. K., Ant. Jas. ir Ant. Tum. Vienas jų, kaip paaiškėja iš konteksto, visai ne mylimasis, o jos sesers Janinos vyras, Lietuvos ministras pirmininkas (1924–1925) Antanas Tumėnas. Tačiau kitų dviejų mylimųjų Antanų trumpiniai vienas kitą keičia taip dažnai, kad galiausiai vis tiek lieka abejonė, kurį Ant. Kairiūkštytė mylėjo labiau – gal atsakymo neturėjo ir ji pati?

Dienoraštyje aistros ir meilės aprašymai labai skirtingi: kartais tai tiesiog pora apibendrinančių sakinių – ar partneris buvo aistringas ir ar ji buvo jo patenkinta, o kartais – ilgiausi tekstai ant atskirų lapų su prisilietimų, dialogų ir išgyventų jausmų nupasakojimais. Pavyzdžiui, 1929 m. spalio 15 d. kiek poetiškesnius išgyvenimus sukėlė jaunuolis Sandro, kurio glamones patyrė Kairiūkštytė, tačiau teigė tąkart jam nė nepriklausiusi: „taip, išgėriau vyno, bet vyno jaunystės ir meilės. […] Sandro – nekaltasis gražutis jaunikaitis, Sandro – nelietęs dar moterų kūno, dar karštai nebučiavęs nei jų lūpų, nei jų krūčių, nei jų visų! […] Dėkoju tau gyvenime už šitas laimės valandėles. […] žinau, kad už vieną tos laimės valandėlę tu siunti vėliau gyvenimo audras, sunkias pilkas besaules dienas. […] laiminga šiandien diena – šiandien įspito saulė į mano lūšnelę ir kadangi ji ne kasdien ten šviečia – tai ji maloni, tai yra labai lauktas svečias“²². Atsižvelgiant į tai, kokie išsamūs ir jausmingi buvo tokie aprašymai dienoraščiuose, norisi teigti, kad tokie meilės vakarai Kairiūkštytei buvo didelės svarbos įvykiai, ko gero, įkvėpdavę ją kasdienybėje ir kūryboje.

Halina Kairiūkštytė, indų žurnalistas Mukerdži ir latvių žurnalistė A. Dzirkal Latvijos pajūryje. 1930 (LLMA, f. 397, ap. 1, b. 1166)

Halina Kairiūkštytė (viduryje) – studentų ekskursijos vadovė. 1930 (LLMA, f. 397, ap. 1, b. 1137)

Apskritai dienoraščiuose Kairiūkštytė fiksavo ne tik sueities pozas, ne tik čiuožinėjimo ant ledo niuansus, bet ir dar šį tą: žodžiu „svečiai“ buvo žymimos menstruacijų pradžios dienos, žymėti ir apsilankymai vonioje, o kartais ji nupiešdavo širdelę, ko gero, pažymėdama glamonių kupiną naktį. Vienoje kitoje užrašų knygelėje tarp lapų galima rasti bilietus į Santa Fosca bažnyčią Venecijos regione Italijoje, bilietą į Monte Karlo kazino Monake ar kokį mažą lapelį su norimų įsigyti vinilinių plokštelių sąrašiuku.

Santykius su antruoju vyru Ģedertu Eliasu pirmuosius porą metų (1932–1934) Kairiūkštytė aprašo gana detaliai, įvardija mylėjimosi pozas, jas įvertina, jaudinasi dėl suplyšusių apsaugos priemonių ir kt. Taip pat Kairiūkštytė dienoraštyje mini, kad bandė ne kartą paaiškinti savo vyrui, kad jai reikalinga ilgesnė įžanga, meilės žaidimas, „man mylimojo glamonė reikalinga kaip saulė gėlytei“²³, tačiau jam buvo nė motais. Kitaip tariant, jaučiama stipri savirefleksija seksualumo klausimais: „Ach! Aš dar jauna, jutulinga moteris! Man dar norisi erotikos, erotiškos atmosferos, aistringų glamonėjimų – fiziškos meilės – o čia reikia gyventi ištisomis dienomis kaip kokiai vienuolei“²⁴. Vėliau suartėjimų su vyru aprašymų pasitaiko vos vienas kitas, menotyrininkė skundžiasi, kad jai to vis trūksta, kad viskas jau nebe taip, kaip anksčiau²⁵. Galbūt vėlesniais gyvenimo Rygoje metais Kairiūkštytės kūrybinis potencialas kiek prigeso ne tik dėl persikraustymo į Rygą, t. y. aplinkos, kurios veikimo principuose jautėsi kaip žuvis vandenyje, pasikeitimo, bet ir dėl santykiuose su antruoju vyru trūkusios meilės, aistros ir glamonių, kitaip tariant – kūrybinės varomosios jėgos.

1934 m. gegužę nepavykstant sutarti su Eliasu ir jam pareiškus, kad „tokią“ moterį kaip ji sutikęs pirmą kartą, Kairiūkštytė dienoraštyje konstatavo savo nepaprastumą: „stebiuosi, kad moterys galėjo taip ilgai su juo gyventi, tikriausiai tai buvo labai pasyvaus charakterio moterys, kurios matė jį tik kaip savo stabą, moterys be individualumo, paprastesnės“²⁶.

Halina Kairiūkštytė Rygoje. 1932 (LLMA, f. 397, ap. 1, b. 1137)

Halina Kairiūkštytė ir Ģedertas Eliasas vestuvių dieną, stovi liudytojai Vytautas Kairiūkštis ir buvęs Latvijos užsienio reikalų ministras (1926–1928) Feliksas Cielensas. 1933-01-07 (LLMA, f. 397, ap. 1, b. 1150)

Kairiūkštytė domėjosi santuokos pagerinimo būdais ir savipagalbos literatūra, pavyzdžiui, skaitė knygąapie idealią santuoką²⁷, su kuria nesėkmingai bandė supažindinti ir sutuoktinį. Taip pat skaitė Victoro Margueritte’o kūrinį La Garçonne (1922), kuriame pasakojama apie jauną moterį, kuri, sužinojusi, kad jos mylimasis yra neištikimas, pradeda nepriklausomos ir savarankiškos moters gyvenimą. Skaitant dienoraštį peršasi išvada, kad Kairiūkštytė išties orientavosi ne tik žmogaus jausmų pasaulyje, bet ir jo kūne, to kūno poreikiuose ir itin domėjosi naujovėmis iš Vakarų. Gal dėl to, patyrusi šiokį tokį kontrastą tarp Rytų ir Vakarų, 1930 m. dienoraštyje ji ir užrašė tokį fenomenologinį pamąstymą: „O, tie lietuviai! Kokie jie šalti ir pasyvūs!“²⁸

Dar iki antrosios santuokos, 1932 m. rugpjūčio 22 d. Kairiūkštytė pirmą kartą pasvarstė, kad gal iš tiesų geriau su Eliasu santykius nutraukti. Gruodį, likus mėnesiui iki vestuvių, jie turėjo svarbų pokalbį, kurį Kairiūkštytė ateityje analizuos dar ne kartą: „Sėdžiu viena Gedūsio bute jau keletą valandų. Jis išėjo į akademiją. Prieblanda, tylu visur ir liūdna. […] Jis kalbėjo, kad jis nėra toks žmogus, kuris ramiai sau dirba žmonai vaikams, savo šeimai – kad jis menininkas, – jis bohema – gal jis todėl nebus man tokiu vyru, kokio aš norėčiau gauti – gal aš sau kito tinkamesnio paieškočiau. […] Tokių kalbų nesitikėjau iš jo. […] Aš nutariau jam pasakyti, kad jeigu jis man tikrai neprižadės, kad Kalėdų metu ves mane civiliniai, tai aš tuomet visai neatvažiuosiu“²⁹. 1934 m. savotiškai pratęsė įrašą: „Menininkai neturėtų tuoktis, o tik turėti ekonomes. Jiems labai mažai rūpi žmonų laimė, jie mato savo geriausias protines galias, savo meną – o jų žmonos vienišos, ir aukojasi“³⁰. O apie tą aukojimąsi 1936 m. Naujojoje Romuvoje užsiminė ir poetė Gražina Tulauskaitė: „Bet kas suskaitytų tas tylias tragedijas, kurias išgyvena talentingos moterys, kurios dėl meilės (vyro ar šeimos) mirtinai nuslopina žmogiškosios sielos besiveržiantį šauksmą, reikalaujantį brangiausių kūrybinių teisių. Kiekviena menininkė dar ir šiais laikais būtinai susiduria su dilema: meilė ar menas. Nors ir kažin kokiais kultūringais žmonėmis mes vadintumės, vis dar turime prisipažinti, kad į rašytojas, dailininkes ir artistes žiūrime su labai šaltu atsargumu. Mandagiai mes jas vadiname tik keistomis moterimis“³¹.

Kairiūkštytės teigimu, Eliasas jai nuolat duodavo mažai pinigų, pradėjo sakyti tokias frazes, kaip „не мешай мне“ („netrukdyk man“), buvo nervingas: „Su juo reikia būti labai atsargiai, kaip su kiaušiniu“³². „Kasdienė proza greit nubraukia meilės šviesius šydus“³³, – rašė vos porą mėnesių po vestuvių. Ilgainiui pasidarė akivaizdu, kad jų požiūriai į santykius stipriai skiriasi: ji norėjo mylėtis dažnai, o jis retai; ji norėjo, kad ją išlaikytų vyras ir ji galėtų atsidėti kūrybai, jis teigė, kad tai jį turinti išlaikyti moteris³⁴; ji norėjo dėmesio, meilės ir pokalbių, o jis norėjo, kad ji jam netrukdytų.

1939 m. Halina Kairiūkštytė, išsigandusi karo ir galimybės likti Rygoje atskirtai nuo Lietuvos, tvirtai apsisprendė grįžti į gimtinę: „Dar noriu kovoti su gyvenimu, iškovoti sau likimą, grįžimą į Lietuvą, gyvenimą mylimojoje Lietuvoje tarp savų, tarp lietuvių“³⁵. Jos noras išsipildė, ji gavo darbo vietą Vilniuje, tačiau džiaugtis buvo sunku. 1940 m. gegužės 26 d., ruošdamasi taip lauktai kelionei iš Rygos į Vilnių rašė: „džiaugiausi, bet iš kitos pusės – turėjau šias dienas blogą nuotaiką dėl baisių karo įvykių“³⁶. Taip stipriai glamones, kaip vokiškai dienoraštyje ne kartą rašė – liebkosungen, ir küsse – bučinius, mėgusi Kairiūkštytė po varginančių skyrybų ir įvykusios Lietuvos okupacijos 1940 m. rudenį su nuoskauda užrašė: „Pastačiau kryželį ant seksualaus gyvenimo. Come è finito. Taip ramiau“³⁷.

¹ Jie gyveno dailiame latvių architekto Jānio Alksnio suprojektuotame Art Nouveau stiliaus name Rygoje, Lāčplēša iela, Nr. 52/54–11, pastatytame 1912 m.

² 1943 m. – Tilto g. 27–1, 1973 m. – Tilto g. 33–1, dabar tai arba Tilto g. 33, arba 33A, arba 35A, arba 35B.

³ Pagal 1930 m. Tarptautinei diplomuotų aukštąjį mokslą baigusių moterų federacijai pateiktą statistiką diplomuotų ir dirbančių moterų vaizdas Lietuvoje atrodė taip: 108 gimnazijų ir mokyklų mokytojos, 85 gydytojos (nėra chirurgių), 20 jurisčių, 12 universiteto asistenčių, 1 docentė, 2 diplomuotos agronomės, 1 menotyros daktarė; žr. Danutė Valionytė, „Lietuvos universitetų moterų asociacijos istorijos ir veiklos bruožai“, in: Istorija ir dabartis, redaktorė Viktorija Baršauskienė, Kaunas: Gabija, Lietuvos universitetų moterų asociacija, Kauno skyrius, 1999, p. 18.

⁴ Ieva Burbaitė, Lietuvos moterų dailininkių draugijos (1938–1940) veikla ir jos kontekstai, Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2016, p. 48.

⁵ Lietuvių, vokiečių, lenkų, rusų, prancūzų, italų, latvių ir, kaip pati teigia, „iš dalies anglų“ kalbas, o 1975 m. į šį sąrašą prie silpniau mokamų įrašė ir lotynų kalbą.

⁶ Kabutėse pateiktais epitetais laiškuose į ją kreipdavosi vyrai.

⁷ Taip ją mėgo vadinti antrasis vyras Ģedertas Eliasas.

⁸ Pačios Kairiūkštytės pavadinti Gyvenimo keliais, Gyvenimo sūkuryje, Gyvenimo verpetuos; žr. Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), f. 397, ap. 1, b. 758.

⁹ Dienoraščiai čia apima ir didesnio formato užrašų knygeles (maždaug A5, A6 formatų), ir visai mažas knygeles-kalendorius (maždaug A7, A8), ir fragmentines išpažintis ant pavienių popieriaus lapų.

¹⁰ Laiškų siuntėjai patys įvairiausi: motina, broliai, seserys, kolegos, simpatijos ir gerbėjai, itin retai – viena kita draugė, ar, pvz., Magdalena Avietėnaitė (1924, 1939), Ona Šimaitė (1960–1962) ir kt. Taip pat laiškų pagalba iššifruota ir dalis užrašuose vartotų asmenų santrumpų, kurių, ko gero, kitais būdais nė nebūtų pavykę nustatyti.

¹¹ Halina Kairiūkštytė, Dienoraštis, Paskiri lapeliai, 1928, in: LLMA, f. 397, ap. 1, b. 816, p. 45.

¹² Šis konkretus laikotarpis pasirinktas todėl, kad nuo 1929 m. dienoraščiai yra gerokai nuoseklesni ir pildomi beveik kasdien. O 1940-ieji yra lūžio metai ne tik Lietuvos, bet ir pačios Kairiūkštytės gyvenimo istorijoje, nes būtent tada ji palieka antrąjį vyrą ir iš Rygos grįžta gyventi į Vilnių.

¹³ Tačiau Kairiūkštytės nuotraukų albumuose (LLMA, f. 397, ap. 1, b. 1137, 1138) iki 1939 m., priešingai nei to laikotarpio dienoraščiuose, sūnaus atvaizdas dominuoja. O štai simpatijų fotografijų nėra, nebent koks vienas kitas būtų įsimaišęs bendrose Kauno meno mokyklos kolegų nuotraukose, bet jų irgi vos viena kita.

¹⁴ Eliziejus Draugelis, „Moterų higiena“, in: Moteris, 1927, nr. 10, p. 14.

¹⁵ Das ist die Frau des zwanzigsten Jahrhunderts (Halina Kairiūkštytė, [Mūsų šeima ir aš] = Gyvenimo kelias = Gyvenimo sūkuryje = Gyvenimo verpetuose, Atsiminimai, I dalis, 1971, in: LLMA, f. 397, ap. 1, b. 758, p. 274).

¹⁶ „Kur reikia šaltai galvoti, nuosaikiai, griežtai mąstyti, kur reikia didesnės kūno jėgos, stipresnių nervų – ten moteris visados pasiliks užpakalyje vyro. Ir išeina taip, kad norėdama žūt-būt panašėti į vyrą, ji praranda savąsias gerąsias ypatybes ir neįsigija vyriškų. Ir palieka nei šis nei tas. Tikras vištgaidis“ („Moteriškumas ir bobiškumas“, in: Moteris, 1927, nr. 4, p. 53).

¹⁷ Nors dienoraštyje (bent jau iki 1940 m.) Kairiūkštytė to ir nemini, tačiau šio straipsnio autorei atrodo svarbu paminėti ir memuaruose aprašytą antrąjį sūnų – Liudą Kairiūkštį. Liudui buvo keturi mėnesiai, kai sunkiai susirgęs, jis mirė neatlaikęs beveik mėnesį trukusios kelionės į Lietuvą.

¹⁸ Sūnaus Juliaus laiškai, 1942–1961, in: LLMA, f. 397, ap. 1, b. 462, p. 10.

¹⁹ Sūnaus Juliaus Jacynos laiškai, 1943–1978, in: LLMA, f. 397, ap. 1, b. 1281, p. 16.

²⁰ Ibid.

²¹ Sūnaus Juliaus laiškai, 1942–1961, p. 5.

²² Halina Kairiūkštytė, Dienoraštis, 1929–1931, in: LLMA, f. 397, ap. 1, b. 412, p. 41.

²³ Halina Kairiūkštytė, Užrašų knygelės (kalendorėliai), I tomas, 1931–1934, in: LLMA, f. 397, ap. 1, b. 824, p. 275.

²⁴ Ibid.

²⁵ Tiesa, 1936 m., kelionės po Europą metu jos su vyru aistra po ilgai trukusio miego pabunda ir Kairiūkštytė kelioninėje užrašų knygelėje aprašo ne tik aplankytus muziejus, bet net specialia ženklų sistema tekste kelis kartus sužymi išbandytas sueities pozas, pridurdama ir pasitenkinimo statusą latviškai – jā arba ne. Vėlesniuose užrašuose ženkliukai nukeliauja į paraštes, stipriai praretėja ir nebekinta: dvi bangelės, o tarp jų apačioje – pagaliukas.

²⁶ Ibid., p. 350.

²⁷ Theodooro Hendriko van de Velde’s Ideal Marriage: It’s Physiology and Technique (1926) – olandų ginekologo savipagalbos knyga, skirta norintiems išspręsti seksualines problemas santuokoje.

²⁸ Halina Kairiūkštytė, Užrašų knygelės (kalendorėliai), I tomas, 1931–1934, p. 34.

²⁹ Ibid., p. 98.

³⁰ Ibid., p. 350.

³¹ Gražina Tulauskaitė, „Lietuvių moterų literatūra“, in: Naujoji Romuva, 1936, nr. 39, p. 724.

³² Halina Kairiūkštytė, Užrašų knygelės (kalendorėliai), I tomas, 1931–1934, p. 212.

³³ Ibid., p. 165.

³⁴ „Jis pasakė, kad jis menininkas, todėl man reikėtų jį išlaikyti, kad jis ieškojo tokios žmonos, kuri jį išlaikytų, nes jis menininkas, jis mane paliks kitaip, eis kur nors“ (Halina Kairiūkštytė, Užrašų knygelės (kalendorėliai), III tomas, 1939–1946, in: LLMA. f. 397, ap. 1, b. 826, p. 70).

³⁵ Halina Kairiūkštytė, Užrašų knygelės (kalendorėliai), III tomas, p. 83.

³⁶ Ibid., p. 162.

³⁷ Ibid., p. 168.