Parašyk man laišką, – švelniai ritmiškai aimanuoja, dūsauja ir dejuoja vienas vis savo paskutinį koncertų turą rengiantis dainininkas ir visuomenės veikėjas, gatvių duobių ir takelių specialistas.
Tą patį man sako Redaktorė.
Taigi drąsiai paklusdamas ir sakau: jawohl. Ir kadangi niekas nesakė, kokia tema turėtų būti laiškas, tai tema darosi akivaizdi – laiškas.
Beveik visiškai pamirštas epistoliarinis menas niekaip nenori atgimti – jis pamažu skęsta emotikonuose ir emoji, jis išteka į mesendžerius ir instagramo istorijas. „Ka tu?“ „Krč nieko ka tu?“
Ir didžiulė pasaulinė įmonė buria tamtyč atsidavusią darbo grupę, kad ši nustatytų, kodėl jų mėsainio paveikslėlyje sūris yra po kotletu, o ne virš jo. Ir kaip turėtų būti iš tikrųjų. Nes tai yra dabar gyvybiškai svarbi ir gal net pati svarbiausia visiems tema, ir apie tai pasauliniame tinkle šnekasi keli šimtai tūkstančių intelektų visame pasaulyje – kur turi būti sūris mėsainio paveikslėlyje.
Kartais pro šypsniukus, nykščius, žibučių ir rožių, aplodismentų paveiksliukus, taures ir bokalus prasikala šiek tiek daugiau raidžių. Ir netrukus jau tu pradedi internetuose ieškoti, ką reiškia TL;DR. Neatlikto veiksmo mums akį merkiantys inicialai.
O iš tikrųjų – kada paskutinį kartą žmogui rašei laišką? Ne atsakymą į elektroninį „siunčiu tekstą, pranešk, ar gavai“, ne komentarą, ne ironišką įvadą į pasidalintą jūtiubo filmuką, bet laišką.
Rolandas Kazlas ir jo „Širdys“ primena – tame pačiame internate Panerių dvare Neries vingyje gal prieš trisdešimt metų dirbo vasarą auklėtoja vienas toks man brangus žmogus. Ir telefonas (tas diskinis, vaikai, toks, kur reikia sukti) buvo tik raštinėje. Ir atvažiuoti autobusu tuo žvyrkeliu (tada buvo žvyrkelis) išeina tik savaitgaliais. Ir paėjėti reikia kąsnelį. Tai ir rašai kasdien: „Labas, mieloji…“
Arba dar anksčiau – šiek tiek daugiau nei prieš trisdešimt metų – bičiulis iš universiteto labai kultūringu save mėgstančiame vadinti Rusijos mieste rašo, kaip jam sekasi – kaip juokaujama to universiteto Rytų fakultete: „kgbyčno“. Turbūt neišverčiamas filologinis pokštas. Ir turbūt dabar jau net ir nebelabai suprantamas. Bet toje šalyje dabar vėl greičiausiai galiojantis dar labiau nei kada nors kitais laikais.
Arba dar anksčiau – šiek tiek daugiau negu prieš keturiasdešimt metų – sutikta Maskvoje latvė mergaitė iš Valmieros. „Aš tikrai tau rusiškai laiškų nerašysiu“, – pažadi jai ir po pusmečio rašai: „Kā tu dzivoji?“
Arba kita susirašinėjimų draugė toje jaunystėje, kuri beveik vaikystė – tik jau iš pietų, iš Krokuvos. Kas mėnesį, kaip ir vėl grįžtantis pilnas mėnulis – pašto dėžutėje jos laiškas: „Cześć, Aurelijusz…“
Laiškas yra sustojimas, stabtelėjimas, pauzė. Laiškas yra ne reakcija, o projekcija, ne ataskaita, o vizija, ne protokolas, o svajonė. Nors, tiesą sakant, visi žinome, kad kartais būna ir tai, ir tai. Bet kiekvienu atveju tai yra mūsų pagrindinės turimos ir vienintelės valiutos – gyvenimo laiko – aukojimas. Ir toks aukojimas, kurį galbūt kartais norėtum pavadinti investavimu. Ir tai dažnai būna viena geriausių investicijų.
Ir dar laiškas yra langas, kurį aš tau (arba jums) atidarau į savo namus, į savo visatą. Užeikite. Kartu pabūsime ir patylėsime.
Atradimas kažkada man buvo vienoje konferencijoje ištarta dirigento Vytauto Miškinio frazė: „Muzika yra ne garse, muzika yra pauzėje“. Tam, kad atsirastų prasmės skambesys, reikia pauzės. Melodijoje ne tiek svarbūs garsai, kiek prieš juos buvusi ir po jų stojusi tyla. Panašiai turi sustoti, kad parašytum laišką.
Kodėl dabar kas rytą norisi paimti į rankas rašalinį parkerį? Ar tik dėl to, kad senstant (arba bręstant – kad jau imtume ir nusilenktume vis sparčiau link mūsų slenkančiai sidabrinei ekonomikai), kaip ir vaikystėje, pirštams reikia mikrojudesių (megzkite, ponios, megzkite; ir ponai irgi – megzkite, arba bent jau užsiimkite kaligrafija)? Ar dar ir dėl to, kad plunksnakotis automatiškai iš karto liepia stabtelėti? Ir net ir pats paprasčiausias ritualas (oi, koks tu pižonas, sako artimiausias žmogus, kai ir vėl į rankas imi parkerį) vėl surikiuoja erdvę ir laiką aplink tave.
Apsigyvenęs savo pauzėje, nuraminęs instinktą (ir tai jau iš tikrųjų yra instinktas) sureaguoti į socialinių tinklų mojuojančias rankas, iššokančius pranešimus ir raudonuojančius varpelius, supranti, kad iš esmės tu čia nieko naujo neatrandi. Tik savo kuklią ir mažą meditaciją. Savo niekada nesibaigiančią kelionę į save.
Kai rašai laišką, tvarkai savo visatą. Apskritai, bet ką rašydamas iš esmės pirmiausia struktūruoji pasaulį aplinkui save. Arba – iki rašto atradimo – pasakodamas apie pasaulį, tą pasaulį sutvarkai. Tvarkydamas pasaulį aplinkui save taip, kaip tu jį matai, kartu tvarkai ir save. Čia yra didžioji ir pasakojimo žodžiu, ir pasakojimo raštu magija – šitaip sutvarkai pasaulį, o jį tvarkydamas randiesi ir pats. Pats rasdamasis jau gali būti ir kitiems.
Būtent pauzėje kaip tik ir vyksta pasaulio struktūravimas ir sutvarkymas. Aš kartais vis galvoju apie šabo arba sekmadienio paslaptį – kad tas visagalis architektas kažkada, jau pačioje pradžioje vis dėlto sukirčiavo pauzės, atokvėpio privalomumą. Pasaulio niekaip nesutvarkysi, nuolat skalaujamas ir nešamas srauto. Ypač šiais laikais, kai srautas vis dažniau ir dažniau primena potvynį, semiantį jau ne tik smakrą, bet ir šnerves.
Tik pauzės saloje iš tavęs prasikala koordinačių kryžius, kuris padeda ir atrinkti savus nuo svetimų, ir pamatyti, kur yra viršus, o kur yra apačia. Kryžius, žinokite, yra svarbus. Nevisada pagalvojame apie tai, kai mokykloje languotame sąsiuvinyje virš linijų rašome X, Y ir Z. Ne visada tada suprantame, kad piešiame kryžių. Ne visada susimąstome, kaip jis generuoja viso mūsų buvimo koordinates. O paskui – jau susivokę erdvėje ir laike, galime pradėti būti.
Tai apie ką mes čia? A, apie rašymą. Arba – jeigu tai yra iki rašto
atsiradimo – pasakojimą, tiesiog pasakojimą.
Negali savo pasaulio sutvarkyti kitaip nei per pasakojimą. Tik pasakojimai tampa atminties blokais, iš kurių mes statome tuos statinius, tuos namus, kuriuose gali jaukiai įsikurti ir iš kurių anksčiau ar vėliau išveja tik naujų įspūdžių ir naujų pasakojimų atradimo ilgesys. Dažnai mes nepagalvojame, kad garsios svarbiausių žmogaus poreikių piramidės pačioje apačioje – prie alkio, troškulio, giminės pratęsimo, saugumo – turėtų būti įrašytas įspūdžių troškimas. Įspūdžių, kurie mūsų atmintimi tampa per pasakojimą. Atkreipkite dėmesį ir kartais pačiupkite save už rankos – jūs negyvenate kitaip, kaip tik nuolat kurdami pasakojimą apie save ir apie jus supančią erdvę. Kartais tas pasakojimas net būna įdomus kitiems.
Būna, visai sveika apsikuopti aplinkui. Apsitvarkyti ir kambarį, ir visatą. Kaip kad aš dabar darau, rašydamas šį rašinį.
Ir gal kaip tik to stabtelėjimo ir apsikuopimo kartais – labai kartais – mums visiems šioje ašarų pakalnėje pritrūksta. Ir gal kaip tik todėl prisėskime, nurimkime ir rašykime ilgus laiškus – mylimiems, pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms. Žiū – jau ir praėjo noras rėkti. Išjungei CAPS LOCK. Nes rašai laišką. Epistoliarinis menas kaip dar viena galima mūsų visų perdėtai jautraus reagavimo į smulkius dirgiklius terapijos forma.
Danielis Libeskindas, suprojektavęs Viktorui ir Danguolei Butkams Modernaus meno muziejų Vilniuje, pasakodamas apie savo projektus Babilone, ištiesia ranką ir sako: „Žinai, kas nustebino labiausiai, kai aš tas jų dantiraščių plyteles čiupinėjau? Jausmas laikant rankoje toks, lyg laikytum iPhone – svoris, forma, net apvalūs kampai. Tai yra, kai ko tu kitaip niekada negali sugalvoti. Dėl to, kad žmogus tiesiog yra toks, koks yra“.
Čia apie ką? Gal apie tai, kad per tuos tūkstantmečius nepasikeitė nei mūsų rankos, nei akys, nei lūpos. Nepasikeitė mūsų noras pasakoti ir išgirsti pasakojimą. Kitaip kurių velnių iš viso čia rašytume?
Tokia truputį odė raštui išėjo, ko gero. Bet – o ko dar galima buvo tikėtis iš filologo?
Vilnius, 2019 m. kovo 14 d.
