Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Visuotinis patriarchas Baltramiejus konferencijoje „Tarpkultūrinis ir religinis dialogas“. 2023. Viktorijos Chornos nuotrauka, LR Seimo kanceliarija

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos ministre pirmininke p. Ingrida Šimonyte, Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Seimo pirmininke p. Viktorija Čmilyte-Nielsen, gerbiamieji Europos Parlamento Europos Liaudies Partijos grupės vicepirmininke ir vienas iš pirmininkaujančių tarpkultūrinių ryšių ir tarpreliginio dia­logo darbo grupei, Jūsų Ekscelencija Europos Vyskupų konferencijų tarybos pirmininke arkivyskupe Gintarai Grušai, gerbiamasis Europos Bažnyčių Konferencijos generalini sekretoriau Jørgen Skov Sørensen, garbieji svečiai, brangūs bičiuliai, –

Labai džiaugiamės, galėdami dalyvauti specialiame konferencijos seminare „Bažnyčių ir religinių bendruomenių reakcija į karą ir konfliktus“, kurį organizavo Europos Parlamento Europos liaudies partijos (ELP) tarpkultūrinio ir tarpreliginio dialogo grupė mūsų pirmojo vizito į Lietuvą kontekste. Šioje vietoje leiskite pabrėžti lemiamą vaidmenį, kurį Visuotinis patriarchatas suvaidino formuojant šią ELP darbo grupę dar 1995 m., pirmaisiais Ortodoksų Bažnyčios Europos Sąjungoje biuro veiklos metais. Su didžiuliu tėvišku pasididžiavimu matau, kaip beveik prieš trisdešimt metų pasėta sėkla išaugo į vaisingą medį, turintį gilias ir nepakertamas šaknis. Esate verti mūsų nuoširdžiausių sveikinimų!

O dabar pereikime prie mūsų kreipimosi temos. Kaip visi žinote, pasibaigus Šaltajam karui, griuvo sienos, buvo panaikintos kliūtys, paspartėjo prekių, žmonių ir kapitalo judėjimas. Visa tai yra globalizacijos reiškinio, judėjimo suvienyto pasaulio link, aspektai. Vis dėlto šis suvienijimas kol kas buvo grynai medžiaginis, jame vyravo ekonominiai kriterijai ir technologiniai veiksniai. Tuo pat metu atsirado globalių problemų arba jos paaštrėjo. Klimato krizė, finansų krizė, pandemijos sukelta sveikatos krizė, energijos krizė – visa tai virto globaliais iššūkiais, reikalaujančiais globalaus veikimo. Tačiau politinis pasaulio suvienijimas, kurio reikia tam globaliam veikimui, daugiau ar mažiau stovi vietoje, o pastaruoju metu, dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, net regresavo. Galiausiai, tapo daugiau negu aišku, kad be politinio ir ekonominio vienijimosi skubiai reikia ir dvasinio vienijimosi. Vis dėlto ir šioje srityje vietoj pažangos, deja, patyrėme nuolatinį regresą.

Pastaraisiais dešimtmečiais buvo plačiai skleidžiama iliuzija, kad ekonominė globalizacija lems kultūrinį ir dvasinį suartėjimą, o galiausiai ir visuotinę taiką. Šią idėją išreiškė garsieji Franciso Fukuyamos veikalai apie „istorijos pabaigą“. Pamažu suvokiame priešingą dalyką, peržengiantį net Samuelio Huntingtono teoriją apie „civilizacijų susidūrimą“. Iš tiesų po daugiau negu trijų globalizacijos dešimtmečių dvasinis atstumas tarp įvairių mūsų pasaulyje gyvenančių bendruomenių padidėjo. Tokio pavidalo skirtingumas veda prie daugiapoliškumo ir susiskaldymo.

Ar ekonominis suvienijimas gali pasipriešinti tokioms tendencijoms? Nepaisant pasaulį jungiančių sudėtingų ekonominių ir technologinių tinklų, galima pastebėti deglobalizacijos reiškinių ir protekcionizmo iškilimą. Taigi, priešingai vyraujančioms ankstesnių dešimtmečių idėjoms, dvasinis veiksnys lemia politinį ir ekonominį sektorius. Klaidos dvasinėje ir intelektinėje srityse nėra nekenksmingos. Jos gali privesti prie katastrofų, kaip rodo Ukrainos tragedija. Religija ne tik nėra marginali, bet yra lemiamas veiksnys. Šio svarbaus klausimo politiniai lyderiai iki galo nesupranta, nepaisant to, kad nuo 1979 m. Vakarų Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose įvyko daugybė krizių, kurių daugumoje religinis veiksnys buvo panaudotas kaip įrankis politinėms ir geopolitinėms programoms įgyvendinti; taip pat ir teroristinių išpuolių, įvykdytų klaidingos religijos vardu Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Labai svarbu skatinti tarpreliginį ir tarpkultūrinį dia­logą. Jo dėka galima dalintis įžvalgomis ir patyrimu, ieškoti bendrų idėjų ir sprendimų ir taip skatinti taiką bei supratimą. Todėl su ypatingu susidomėjimu dalyvaujame šiandienos susitikime.

Nedaug kur pasaulyje šios idėjos turi didesnį atgarsį nei čia, Vilniuje, už kelių šimtų kilometrų nuo fronto linijos, kur siaučia karas. Pasauliui skaidantis, teritorijos tarp dviejų besiformuojančių blokų patiria stiprų spaudimą. Viena tokių teritorijų yra sąsmauka tarp Juodosios jūros ir Baltijos jūros: Ukraina yra jos centrinis komponentas, o Lietuva – dalis. Nors Lietuvą nuo 2004 m. saugo narystė NATO, dabartinis nerimas ir baimė nėra nepagrįsti. Tragiška Lietuvos istorija suteikė jos piliečiams gilaus ir retai pasitaikančio geopolitinio jautrumo bei išminties.

Dabartinė Ukrainos krizė, kilusi dėl neišprovokuotos Rusijos agresijos, yra geopolitinio žemės drebėjimo epicentras. Europa bunda iš gilios iliuzijos, neva karas jos žemyne jau tapo praeities dalyku. Tačiau materialiai ir intelektualiai nepasirengusi Europa prie šios netikėtos situacijos greitai prisitaikė, intelektualiai padedama naujųjų narių, tokių kaip Lietuva. Šio karo baigtis neabejotinai nulems tolesnę Europos ir pasaulio raidą.

Ukrainos krizė kartu yra susijusi ir su svarbiausiu krikščionių ortodoksų pasaulio iššūkiu. Ar stačiatikybė ir toliau leisis dvasiškai vedama savo šaltinio ir gynėjo, savo tradicinio ir istorinio centro – Konstantinopolio visuotinio patriarchato? Tai esminis klausimas, susijęs su stačiatikybės pobūdžiu, tapatybe ir egzistavimu. Kartu tai klausimas, turintis rimtų pasekmių visai Europai, taip pat Afrikai, Artimiesiems Rytams ir diasporos ortodoksų bendruomenėms visame pasaulyje.

Religinė erdvė, išsidėsčiusi aplink Kyjivo-Maskvos ašį, yra pradinis Konstantinopolio visuotinio patriarchato ir Bizantijos imperijos kūrinys. Šis procesas prasidėjo daugiau kaip prieš tūkstantį metų nuo Vladimiro, Kyjivo Rusios, milžiniškos teritorijos, jungiančios Baltiją su Juodąja jūra, valdovo, krikšto. Nuo tada per ilgą laikotarpį šio regiono politinis žemėlapis patyrė nuoseklius pokyčius, per kuriuos skausmingai formavosi Ukraina ir ukrainiečių tapatybė. Per tas istorijos bangas susikirto Rytų ir Vakarų krikščionybės keliai, dėl to susikūrė mišri religinė aplinka.

Rusija irgi atsirado iš šio pradinio kūrimo. 1589 m. Visuotinis patriarchatas jos Bažnyčią pakylėjo į pat­riarchato rangą. Tačiau jau po to, kai 1453 m. Konstantinopolis atiteko Osmanų imperijai, ėmė skintis kelią jokio pagrindo neturinti ideologija, kuri skelbė, kad Maskva gali pakeisti Konstantinopolį kaip dvasinė ortodoksų pasaulio lyderė. Pasak jos šalininkų, Maskva taptų „trečiąja Roma“ po „kritusios antrosios“ – Konstantinopolio. Praeityje daug kartų esame tai sakę ir, naudodamiesi proga, dar kartą pakartojame: niekada nebuvo „Pirmosios“ ir „Antrosios Romos“, todėl negali būti ir „Trečiosios Romos“. Tėra tik Senoji Roma ir Naujoji Roma-Konstantinopolis.

Konstantinopolio Maskvai perduota religinė tradicija netrukus susidūrė su Rusijos politine galia. Carai vienas po kito primetinėjo Bažnyčiai savo valią, paversdami ją tik įrankiu savo strateginiams tikslams įgyvendinti. Žinoma, Rusijos Bažnyčia ne visada ir ne visiškai paklusdavo. Vienuolynai atstojo autentiško religinio tikėjimo prieglobstį. Tačiau šiame milžiniškame regione yra gausu atvejų, kai religija paverčiama įrankiu. Putino Rusija tiesiog atnaujino ir išryškino šią „tradiciją“.

Šiuo požiūriu ypač svarbus yra panslavizmas – ideo­logija, pagal kurią visi slavai turėtų būti suvienyti, vadovaujant Maskvai. Ši XIX a. susiformavusi giliai rasistinė ideologija įgijo ir religinę išraišką – etnofiletizmą, kurį 1872 m. Konstantinopolio Didysis Susirinkimas pasmerkė kaip ereziją. Pagal etnofiletizmą, autokefalinės (būtent savivaldžios) bažnyčios turėjo būti steigiamos ne vietovės, o etniniu pagrindu. Erezija buvo pasinaudota, siekiant įteisinti Bulgarijos egzarchato įsteigimą Osmanų imperijoje kaip pirmą žingsnį, kuriant Bulgarijos valstybę. Ši erezija prisidėjo prie Balkanų krikščionių susiskaldymo ir įžiebė brolžudiškus konfliktus bei karus. Dabartinis etnofiletizmo įsikūnijimas yra fundamentalistinė russkij mir, „rusų pasaulio“, ideologija. Šiuo posakiu apibūdinama tariama civilizacijos sritis, apimanti Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją, taip pat etninius rusus visame pasaulyje, kurią politiškai ir religiškai valdo ir vadovauja Maskvos centras. „Rusų pasaulis“ pristatomas kaip atsakas „pagedusiems Vakarams“. Ši ideologija yra pagrindinis „dvasinio“ invazijos į Ukrainą įteisinimo įrankis.

Tiesa, Maskvos priešiškumas Konstantinopoliui sumažėjo komunistiniu laikotarpiu, nes sovietinis režimas persekiojo religiją. Visuotinis patriarchatas globojo rusų emigrantus ir priėmė jų religines bendruomenes savo diasporos metropolijose. Tačiau kartkartėmis, ypač po Kirilo išrinkimo Maskvos patriarchu 2009 m., antagonizmas atsinaujindavo. Rusijos politinės ir religinės vadovybės nuomone, religija tapo pernelyg svarbi kaip politinis ir geostrateginis įrankis, kad ją būtų galima palikti Visuotinio patriarchato rankose. Siekdama įgyti vadovaujantį vaidmenį, Maskva pasitelkė kiekybinį argumentą. Teigdama, kad Rusijos Bažnyčios įtakoje yra dauguma Rytų ortodoksų tikinčiųjų, ji siekė įgyti viršenybę Ortodoksų Bažnyčios viduje. Šiuo argumentu buvo ypač naudojamasi, kai 2016 m. birželio mėnesį Kretoje buvo sušauktas Šventasis ir Didysis Ortodoksų Bažnyčios Susirinkimas. Šio argumento atmetimas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Maskva atsisakė dalyvauti istoriniame stačiatikybės susirinkime. Pastaruoju metu Maskvos skaldomasis vaidmuo pasireiškė ir nekanonine infiltracija į Afriką, taip užginčijant išimtinę Aleksandrijos ortodoksų patriarchato jurisdikciją šiame žemyne.

Tuo tarpu Visuotinis patriarchatas ne kartą buvo gavęs aiškių tiek Ukrainos dvasininkų, tiek politinės vadovybės pageidavimų dėl bažnytinės nepriklausomybės nuo Maskvos. 2019 m. sausio 5 d. Fanare buvo pasirašytas Tomosas, suteikiantis autokefaliją Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai. Didelės Ukrainos ortodoksų populiacijos pasitraukimas iš po Maskvos sparno gerokai sumažino pagrindą Rusijos Bažnyčiai reikšti savo antibažnytinę pretenziją dėl jos neva vadovaujančio vaid­mens stačiatikybėje.

Nebelikus Sovietų Sąjungos ir žlugus komunistinei ideologijai, atsirado pseudoreligija. Tada senosios imperinės strategijos buvo suderintos su ciniškais metodais ir mechanizmais, išplėtotais ir paveldėtais iš Sovietų Sąjungos. Bažnyčios ir valstybės vadovybė Rusijoje bendradarbiavo vykdant agresijos nusikaltimą, joms abiems tenka atsakomybė už iš to kylančius nusikaltimus, pavyzdžiui, sukrečiantį ukrainiečių vaikų grobimą. Jie sukėlė didžiules kančias ne tik ukrainiečių tautai, bet ir rusams, kurie skaičiuoja daugiau kaip šimtą tūkstančių aukų ir kuriems tenka atsakomybė už pasibaisėtinus žvėriškumus.

Šiuo metu vyksta rimta diskusija dėl Ukrainos atstatymo pasibaigus karui. Tačiau greta materialinio atstatymo klausimo yra ir „dvasinio atgimimo“ klausimas ne tik Ukrainoje, bet ir Rusijoje. Reikia grįžti prie ortodoksų tikėjimo šaltinių. Konstantinopolio Motina Bažnyčia yra pasirengusi vėl padėti savo vaikams Ukrainoje ir Rusijoje, kaip tai jau ne kartą darė praeityje. Motinos meilė yra begalinė, ji nežino ribų. Būtent tokiai meilei atstovauja ir ją išreiškia Visuotinis patriarchatas.

Taip pat ir mūsų tarpreliginis dialogas turi būti sutelktas ne tik į tai, kaip pasipriešinti ir neutralizuoti Maskvos patriarchato vadovybės gebėjimą griauti vienybę ir teologiškai įteisinti nusikalstamą elgesį. Mūsų bendra krikščioniška pareiga – panaudoti dialogo jėgas, kad sugrąžintume savo brolius ir seseris rusus į mūsų bendrų vertybių bendruomenę.

Ukrainos krizę reikia įveikti ryžtingai, teisingai ir solidariai. Jos baigtis bus svarbi, sprendžiant kitus iššūkius šiais sunkiais laikais. Esame ypač dėkingi organizatoriams už suteiktą galimybę pristatyti Visuotinio patriarchato poziciją šiuo sudėtingu ir subtiliu pasaulinės reikšmės klausimu. Linkime visiems vaisingų svarstymų ir produktyvių diskusijų rezultatų. Tegul meilės ir taikos Dievas laimina jus visus jūsų tarnystėje ir asmeniniame gyvenime!