Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Jonas Meškauskas. Nr. 123-69-01. 2023. Kartonas, aliejus. 120 × 160 (The Rooster Gallery)

Nors dėl chronologinio artumo ir panašiai suformuotų karinių aljansų abu pasauliniai karai atmintyje yra linkę susilieti, iš tikrųjų tarp jų būta labai didelių skirtumų. Vienas iš svarbiausių skiriamųjų Antrojo pasaulinio karo bruožų buvo kariaujančių šalių siekis okupuoti ar net aneksuoti savo priešų teritorijas ir karo veiksmus nukreipti prieš civilius. Pirmajame kare okupacija ir ypač okupacinė priespauda buvo palyginti retas atvejis, labiausiai šiuo požiūriu nukentėjo Vokietijos okupuota Belgija, Oberostas ir Austrijos-Vengrijos užkariauta Serbija. Tuo tarpu Antrajame kare nacių Vokietija ir SSRS iš anksto dalijosi Europą, vienaip ar kitaip okupavo didžiąją dalį žemyno valstybių ir stengėsi kuo greičiau represuoti ir indoktrinuoti užkariautose teritorijose gyvenančius civilius, ką ir kalbėti apie masinį naikinimą. Galiausiai buvo okupuota pati karo pralaimėtoja Vokietija ir jos civilių baudimas bei perauklėjimas kurį laiką buvo vienas svarbiausių sąjungininkų tikslų.

Toks išskirtinis griežtumas ir net žiaurumas civilių atžvilgiu buvo totalinio karo idėjos įsigalėjimo pasekmė. Nuo XIX a. vidurio Europos ir JAV karo strategai jautė artėjant karą, kuris pareikalautų visų valstybės resursų ir visos visuomenės mobilizavimo, siekiant galutinės ir kompromisų nepripažįstančios pergalės. Pirminė paskata tokiai vizijai buvo Napoleono karai, kuriuos apmąstydamas Carlas von Clausewitzas suformulavo absoliutaus karo koncepciją, numačiusią begalinę karo eskalaciją remiantis principu, kad abi kariaujančios pusės privalo panaudoti didžiausią turimą griaunamąją galią1. Panašių idėjų galima aptikti JAV pilietinio karo laikų šaltiniuose, kuriuose atvirai kalbama apie karą „ne tik su priešo kariuomene, bet ir su priešiška visuomene“2.

XIX a. pabaigoje augant karo pramonei, technologiniams pajėgumams ir įsitvirtinant visuotinės mobilizacijos principui, visa apimančio karo vizija atrodė vis realesnė. Ši vizija, be abejo, smarkiai įtakojo Pirmojo pasaulinio karo eigą, bet kulminaciją jos raida pasiekė tik artėjant Antrajam pasauliniam karui, kai Vokietijos generolas Erichas Ludendorffas išleido veikalą Totalinis karas. ­Autorius dar kartą pakartojo tuo metu jau galutinai įsišaknijusią prielaidą: „Totalinis karas kariaujamas ne tik prieš ginkluotąsias pajėgas, bet ir tiesiogiai prieš tautą“3. Ši knyga davė tikslų pavadinimą naujai karo sampratai ir įtakojo daugelio valstybių karinių elitų pasaulėžiūrą.

Galima diskutuoti, kaip giliai ir kaip plačiai totalinio karo vizija įtakojo atskirų valstybių politiką, strateginius sprendimus ir karo taktiką Antrajame pasauliniame kare. Bet akivaizdu, kad būtent totalinio karo samprata nulėmė ypatingą kariaujančių pusių žiaurumą civilių atžvilgiu, siekiant priešų teritorijas okupuoti ir aneksuoti, o jų gyventojus – represuoti ir indoktrinuoti. Taigi būtent totalinio karo sampratos įsivyravimu turėtų būti aiškinamas ir partizanų karų išplitimas Antrojo pasaulinio karo metais. Tai buvo simetrinė Europos tautų reakcija į totalinį puolimą4.

Kaip ir totalinis karas, partizanų karas iš esmės yra moderni sąvoka, kurios šiuolaikinė reikšmė pradėjo skleistis Napoleono karų metu. 1808–1813 m. Ispanijos partizanų karas prieš Prancūzijos kariuomenę dažnai laikomas pirmuoju šiuolaikinio partizanų karo atveju ir netikėta kliūtimi Napoleono kampanijoje, kuri iki tol atrodė pergalinga.

Pats Napoleonas rašė: „Tas nesėkmingas karas mane sužlugdė. Mano pajėgos buvo padalintos, man teko padėti daugiau pastangų ir tai tapo iššūkiu mano principams. Vis dėlto aš negalėjau palikti Pirėnų pusiasalio anglų machinacijoms, intrigoms, viltims ir Burbonų pretenzijoms. […] Tai mane ir sužlugdė. Visos mano nelaimių gijos susimezgė tame lemtingame mazge“5.

Napoleono „lemtingas mazgas“ tapo reikšmingu XIX a. karo strategų dėmesio ir apmąstymų objektu. Trečiame-ketvirtame dešimtmetyje į atsargą išėjęs britų generolas Williamas Napier parašė šešių tomų Pusiasalio karo istoriją, kurioje daug dėmesio skyrė ispanų partizanų veiksmų analizei ir kuri ilgam išliko „standartiniu“ veikalu apie karą Pirėnų pusiasalyje6. Panašiu metu dėstydamas Berlyno karo akademijoje Clausewitzas suformulavo tezę, kad partizanų karas – išskirtinai politinis, beveik revoliucinis karo reiškinys7. Vėliau savo doktriną jis išplėtojo veikale Apie karą, partizanus apibūdindamas kaip vieną iš kare pratrūkstančių spontaniškų jėgų, kuri gali būti sėkmingai panaudota gynybai8. Ši XIX a. ankstyvųjų partizanų kovų analizė davė pradžią dviem šiuolaikinėms partizanų karo samp­ratoms, kurios nuo to laiko vystėsi skirtingomis, gal net radikaliai priešingomis kryptimis.

Besiformuojančio tarptautinio komunistinio sąjūdžio lyderiai partizanų karą suprato kaip dar vieną totalinio karo formą, kuri dėl savo lankstumo ir galimybės veiksmingai kovoti disponuojant menkais resursais atrodė ypač tinkamas komunistinės taktikos ar net strategijos pagrindas. Vladimiras Leninas labai rimtai vertino Clausewitzo absoliutaus karo koncepciją ir matė konkretų absoliutų priešą – pasaulinę buržuaziją ir jos palaikomą politinę-socialinę santvarką9. Nesibaigiančiame absoliučiame kare su šiuo priešu Leninas siekė panaudoti visas įmanomas priemones. Jis tvirtino, kad marksistai neapsiriboja kokia nors viena revoliucinės kovos forma, bet naudoja tas formas, kurios išryškėja kaip geriausios ir tinkamiausios konkrečiu istoriniu laikotarpiu. Partizanų karas, jei jam tinkamai vadovauja marksistai, yra tinkama kovos forma tarpiniais laikotarpiais, kai platus masių sukilimas ar pilietinis karas dar tik bręsta. Partizanams Leninas priskyrė du tikslus: žudyti buržuazinius karininkus bei policininkus ir „konfiskuoti“ pinigus iš buržuazinės valdžios bei privačių asmenų10. Taigi iš esmės Leninas partizanų karą suprato kaip politiškai motyvuotų kriminalinių nusikaltimų kampaniją, panašią į tą, kurią pačioje XX a. pradžioje Tbilisyje ir Baku surengė kitas Rusijos komunistų lyderis Josifas Stalinas11.

Lenino doktriną išplėtojo ir papildė būsimas Kinijos komunistų partijos vadovas Mao Dzedongas, vadovavęs partijai ir jos sukurtai Raudonajai armijai XX a. ketvirto dešimtmečio pilietiniame kare ir kare su Japonija. Ši patirtis leido Mao apibrėžti partizanų karą kaip „vieną iš strateginių instrumentų, naudojamų įveikiant priešą“12, kaip „vieną iš totalinio arba masinio karo aspektų“13. Sekdamas Leninu jis pabrėžė būtinybę visiškai pajungti partizanų karą revoliucijai ir nustatė aiškią tikslų seką: partizanų karas kovojamas siekiant sutelkti vieningą pasipriešinimo Japonijai frontą, o tai, savo ruožtu, turi padėti pasiekti galutinį politinį tikslą – Kinijos liaudies emancipaciją14. Taip Mao suformulavo galutinę komunistinio revoliucinio partizanų karo doktriną, kuri vėliau reikšmingai įtakojo viso pasaulio komunistinių valstybių, komunistų partijų ir marksistinės pakraipos teroristų grupuočių praktiką Šaltojo karo laikotarpiu.

Kita vertus, iš naujo atgimstančioje Europos tautų nacionalinėje savimonėje partizanų karas turėjo kitokią reikšmę. Jis vertintas kaip ypatingas politinės tautos susitelkimas krizėje, įgalinantis ne tik gintis nuo pajėgesnio priešo, bet ir atkurti ar net iš naujo sukurti tautos politines struktūras – tautinės valstybės institucijas. Telkiančio partizanų karo vizija nuolat sutinkama XIX a. italų ir prancūzų nacionalistų dokumentuose15. Išskirtinę reikšmę ši vizija turėjo ir Lenkijos-Lietuvos išsivadavimo sąjūdžiuose, o savo kulminaciją pasiekė 1863–1864 m. sukilime, kurio metu buvo sukurta partizaniška pogrindžio valstybė16. Šiame sukilime pirmą kartą (po Ispanijos partizanų karo prieš Napoleoną) praktiškai išbandytas tautos pasipriešinimą sutelkiantis partizanų diktatūros politinis mechanizmas, kuris įvairiomis formomis veikė Europoje per Antrąjį pasaulinį karą ir tapo šiuolaikinės europietiškos valstybės konstituciniu mitu17.

Per Antrąjį pasaulinį karą abi partizanų karo samp­ratos atsiskleidė pilna apimtimi. Jau minėta, kad daugelis Europos valstybių į totalinį užpuolimą atsakė visuotine piliečių kova, kurią jau po karo Hansas von Dachas pavadino totaliniu pasipriešinimu18. Būtent tokio atsako pavyzdys buvo ir 1944–1953 m. Lietuvos partizanų karas, kuris dėl to vertintinas labiau kaip Antrojo pasaulinio karo, o ne pokario epizodas. Kita vertus, užpultos komunistinės valstybės, tokios kaip Kinija ar Sovietų Sąjunga, sukėlė savito tipo partizanų karus, kuriuose patriotiniai motyvai naudoti kaip priedanga tikriesiems komunistų tikslams (kaip sakė Mao, pasipriešinimas Japonijai yra tik dar vienas žingsnis į galutinę Kinijos liaudies emancipaciją).

Įdomu, kad funkciją remti ir koordinuoti sau naudingus partizanų karus tiek Rytų, tiek Vakarų sąjungininkai priskyrė ne tik kariuomenės vadovybei, bet ir žvalgybos tarnyboms. Viena vertus, tokį pasirinkimą, matyt, nulėmė natūrali jungtis tarp žvalgybos ir pasipriešinimo: žvalgyba visada buvo vienas iš svarbiausių partizanų tikslų. Bet iš kitos pusės, įtakos greičiausiai turėjo dar Clausewitzo įvardyta partizanų karo ypatybė: tai visuomet išskirtinai politiškas reiškinys, sunkiai pasiduodantis vien karinei kontrolei.

Taip Antrasis pasaulinis karas tapo žvalgybos tarnybų eksperimentų lauku, kuriame buvo išbandyti nauji metodai ir priemonės. Rytų, o ypač Vakarų žvalgybos tarnyboms tai buvo svarbus postūmis vystant naują veiklos kryptį – slapto politinio, ekonominio, psichologinio ir net karinio poveikio metodus. Komunistinių valstybių žvalgybos tarnybos mokėsi išprovokuoti partizanų karus ir juos pajungti savo kontrolei siekiant „pasaulinės revoliucijos“, kuri vis plačiau buvo suvokiama kaip Sovietų Sąjungos pergalė kare ir būsimas dominavimas pokario pasaulyje. Vakarų žvalgybos tarnybos mokėsi atpažinti pasipriešinimo potencialą ir sustiprinti natūralų tautų ar valstybių atsparumą, kad jos taptų pajėgios saugotis ir gintis nuo totalitarinių režimų antpuolių. Abiejų pusių patirtys vėliau tapo pagrindu Šaltojo karo strategijai, taktikai ir politikai.

Partizanų karas kaip komunistų partijos strateginis instrumentas

Leninas aiškiai suformulavo, kad partizanų karas yra tinkama kovos forma tik tada, kai jai vadovauja marksistai. Tiek pasaulinio komunizmo centru tapusi Sovietų Sąjunga, tiek besikurianti komunistinė galia Kinija tvirtai laikėsi šio postulato Antrajame pasauliniame kare, inicijuodamos partizanų kovas prieš savo užpuolikus.

Sovietų Sąjunga nuo pat pradžių dalyvavo Antrajame pasauliniame kare ir buvo viena iš šį karą pradėjusio 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribbentropo pakto šalių. Tų pačių metų rudenį sovietai padėjo nacių Vokietijai okupuoti Lenkiją, privertė Baltijos valstybes įsileisti kariuomenę į jų teritorijas ir pradėjo karą su Suomija. Lūžio momentas Sovietų Sąjungai buvo 1941 m. birželio 22 d., kai ją užpuolė Prancūziją jau okupavusi ir su Didžiąja Britanija kariaujanti Vokietija. Dėl to Sovietų Sąjunga tapo Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir vėliau JAV sąjungininke ir nuo 1943 m. perėjo į puolimą prieš nacius. Iki 1945 m. pavasario Sovietų Sąjunga užėmė daugumą Rytų Europos valstybių ir dalį Vokietijos. Šios teritorijos po karo tapo sovietų įtakos zona, buvusios nepriklausomos valstybės prijungtos prie Sovietų Sąjungos arba jas valdė sovietų remiami komunistiniai režimai.

1941 m. prasidėjus nacių puolimui prieš sovietus, Stalinas iš karto ėmėsi inicijuoti partizanų karą. Ši užduotis buvo pavesta NKVD Ypatingajai grupei, suformuotai 1941 m. liepos 5 d. Grupės vadovu tapo NKVD Pirmosios (žvalgybos) valdybos viršininko pavaduotojas Pavelas Sudoplatovas. Pasak jo, grupei pavesta žvalgyba prieš Vokietiją, partizanų karo organizavimas, agentūros plėtra okupuotose teritorijose ir vadinamieji „radijo žaidimai“ – dezinformacijos operacijos, panaudojant sulaikytus ir kontroliuojamus priešo žvalgybos radijo operatorius19.

Sudoplatovo atsiminimai liudija apie kertinę sovietų žvalgybos tarnybos reikšmę vystant partizanų karą ir specialiąsias operacijas Vokietijos okupuotose teritorijose. Tuo užsiėmė tiek pati Ypatingoji grupė, tiek jos iniciatyva įkurti NKVD vietinių valdybų ketvirtieji skyriai, kurių pagrindu susiformavo pirmieji sovietų partizanų junginiai20. Tik 1942 m. komunistų partija pradėjo palengva perimti partizanų karo kontrolę, o nuo 1942–1943 m. sovietiniam pasipriešinimui vadovavo vadinamieji partizaninio judėjimo štabai, kuriuose dirbo ir NKVD, ir karinės žvalgybos, ir komunistų partijos atstovai21.

Šiuos teiginius patvirtina ir sovietų partizanų veiklą Lietuvos teritorijoje tyrusio istoriko Rimanto Zizo išvados. Pasak Zizo, nacių okupuotoje Lietuvoje anksčiausiai pradėjo veikti NKVD operatyvinės grupės, kurios ir tapo sovietų partizanų junginių branduoliais. 1942 m. pabaigoje sustiprėjo komunistų partijos vaidmuo organizuojant kovą su naciais, tada pakito sovietų pogrindininkų veiklos pobūdis: daugiau dėmesio pradėta skirti politiniam darbui, ypač agitacijai ir propagandai tarp vietos gyventojų. Zizas pabrėžia ir kitą svarbų sovietų partizanų praktikos bruožą: politinio-propagandinio darbo ir teroro sąsajas. Kadangi Lietuva buvo patyrusi 1940 m. sovietų okupaciją ir aneksiją, dauguma vietos gyventojų nepalaikė sovietų partizanų ir jų nerėmė. Todėl sovietinio pogrindžio dalyviai jiems reikiamą pagalbą užsitikrindavo represijomis, prievarta ir smurtu22.

Panašiai veikė ir Kinijos komunistai, kurių padėtį sunkino tai, kad karas su Japonija, pilietinis karas su Kinijos nacionalistais ir pačios Kinijos komunistų partijos kūrimas vyko vienu metu. Dar 1927 m. poimperinėje Kinijos Respublikoje kilo nacionalistų ir komunistų konfliktas, virtęs dešimtmetį trukusiu pilietiniu karu. 1937 m. Japonijos kariuomenei įsiveržus į Kiniją, pilietinio karo šalys paskelbė paliaubas ir įsipareigojo kartu kovoti su okupantais. Tačiau jų tarpusavio koordinacija išliko minimali, o nuo 1940–1941 m. atsinaujino pilietinio karo mūšiai. Kadangi nacionalistų pajėgos atstovavo teisėtai Kinijos vyriausybei, tai jos patyrė daugiausia nuostolių kovose su Japonija. 1945 m. Japonijai kapituliavus, Kinijos komunistai ir nacionalistai pasirašė naują tarpusavio sutartį, bet jų konfliktas liko neišspręstas ir netrukus pilietinis karas atsinaujino. Iki 1949 m. Sovietų Sąjungos remiamos komunistų pajėgos galutinai įveikė JAV remiamus nacionalistus ir privertė juos pasitraukti į Taivano salą. Taip komunistų partija faktiškai užkariavo Kiniją, o jų pajėgoms nepasiekiamas Taivanas per kelis dešimtmečius virto de facto atskira valstybe.

Karo su Japonija metu, kai komunistai labiausiai išvystė partizanų kovas, jų administracinės, karinės ir partinės struktūros buvo nestabilios, dažnai dubliavo viena kitos funkcijas, o partizanų karo organizavimas galėjo būti atskirų partinių funkcionierių atsakomybė. Vis dėlto apie 1940 m., kai komunistų valdžia jų kontroliuojamoje teritorijoje stabilizavosi, žvalgybos ir slaptos kovos priešo užnugaryje funkcijos tapo koncentruotos vieno iš artimiausių Mao bendražygių Kang Shengo rankose. Jis buvo paskirtas vadovauti Socialinių reikalų departamentui (tuometinis komunistinės Kinijos žvalgybos ir saugumo tarnybos pavadinimas), pamažu perėmė karinės žvalgybos kontrolę, o nuo 1943 m. tapo ir komunistų partijos Komisijos darbui priešo užnugaryje pirmininku23. Taigi kiniškąją partizanų karo versiją inicijavo ir organizavo Kang Shengas ir pats Mao, kuris visada išliko pagrindiniu karo strategu pirmininkaudamas partijos Centrinei karinei komisijai.

Realią Kinijos partizanų karo patirtį sunku įvertinti dėl menko pirminių šaltinių patikimumo. Mao rašė apie partizanų karą kaip strateginį instrumentą kovoje prieš japonų imperializmą ir už kinų liaudies „emancipaciją“24. Jo rašiniai sulaukė daug dėmesio ir buvo priimti kaip realios patirties apibendrinimas, nors dažnu atveju buvo greičiau siekiamų tikslų deklaravimas, turėjęs pasitarnauti bendražygių komunistų įkvėpimui25. Kita vertus, karo metu Kiniją aplankiusių užsienio žurnalistų straipsniai suformavo labai vietos gyventojams draugiško kinų partizano ir apskritai komunisto paveikslą26. Šie vaizdiniai ilgam įsitvirtino viešojoje erdvėje, jie ir šiandien smarkiai įtakoja kiniško komunizmo suvokimą.

Vis dėlto naujausi tyrimai liudija, kad liaudį į partizanų kovą pakeliančio ir į revoliuciją nuvedančio komunistinio elito įvaizdis yra gerokai perdėtas. Pavyzdžiui, komunistų lyderiai buvo linkę sau prisiskirti nuopelnus organizuojant kaimų savigyną, nors tai buvo sena Kinijos tradicija, o ankstyvuoju karo periodu kaimų savigynos būriai vienodai priešinosi japonams, nacionalistams ir komunistams27. Nepakankamai įvertintas ir Kinijos komunistų teroro aparatas, kurio prievarta taip pat turėjo svarbią reikšmę organizuojant pasipriešinimą, ypač įtvirtinant komunistinę valdžią jau kontroliuojamose teritorijose28. Kol dėl tam tikros teritorijos vykdavo kovos, komunistai stengdavosi palenkti gyventojus į savo pusę kurdami kontrastą tarp priešų japonų žiaurumo ir savųjų partiečių draugiškumo. Tačiau saugiai įsitvirtinusi komunistinė valdžia imdavosi įprastos teroro praktikos: laisvai interpretuojamos kovos su šnipinėjimu ir ideologiniais nukrypimais.

Sovietų Sąjungos ir Kinijos patirtys Ant­rojo pasaulinio karo metu ir iš karto po jo suformavo komunistinę partizanų karo doktriną. Jos pamatas – Mao teiginys, kad partizanų būriai „atsiranda iš nieko ir iš mažų pajėgų išauga didelės pajėgos“29. Kad tai pasiektų, partizanų būriai turi pamažu įsitvirtinti priešo užnugario teritorijose, kurias priešui sunku kontroliuoti. Tokiose vietose partizanai įkuria bazes. Plėsdami savo visiškai ar iš dalies kontroliuojamą teritoriją partizanų būriai formuoja vis didesnius neramumų židinius priešo užnugaryje ir taip įgyja jau ne taktinę, o strateginę reikšmę kare30.

Kad pasiektų šiuos tikslus, partizanai turi užsitikrinti vietos gyventojų paramą. Mao ypač pabrėžė pozityvaus kontakto su gyventojais būtinybę ir sakė, kad žmonės yra kaip vanduo, kuriame partizanai plaukioja tarsi žuvys vandenyne31. Vis dėlto, gretinant komunistinę teoriją ir praktiką matyti, kad tiek patys žmonės, tiek jų „parama“ buvo suvokiami instrumentiškai. Terminas „paklusnumas“, ko gero, tiksliau apibūdina tą santykį, kokio komunistai partizanai tikėdavosi iš vietos gyventojų. Kaip apskritai komunistinėse visuomenėse, taip ir komunistiniame partizanų kare propaganda ir teroras buvo naudojami kaip vienas kitą papildantys kontrolės instrumentai. Šį aspektą svarbu pabrėžti dėl to, kad jį įvertinus geriau išryškėja komunistinė revoliucinio karo logika ir jos plėtotė Šaltojo karo laikotarpiu.

Mao išdėstyta partizanų bazių koncepcija, kaip paaiškėjo, gali pagrįsti strateginę partizanų karo reikšmę ne vien Kinijos kare su Japonija, bet ir dar platesniame globalaus masto komunistų kare su „buržuaziniu pasauliu“. Būtent šia prasme Sovietų Sąjungos pastangos organizuoti pogrindį nacių užnugaryje ir Kinijos partizanų karas Japonijos užimtose teritorijose buvo Šaltojo karo repeticija. Iš šios patirties išaugo komunistinio bloko žvalgybos tarnybų misija kurstyti neramumų židinius globalaus „buržuazinio pasaulio“ užnugaryje. Lygiai kaip komunistams palankūs Antrojo pasaulinio karo partizanai, komunistinio bloko „pakeleiviai“ Šaltojo karo laikotarpio Vakaruose buvo matomi kaip stichiškos jėgos, kurios per terorą ir propagandą įsitvirtina tam tikrose teritorijose, sėkmės atveju ten įkuria „bazes“ ir vykdo klasikinius partizanų uždavinius: sekina priešo resursus ir atitraukia jo pajėgas nuo kovos su pasauliniu komunizmu „fronto“.

Vakarietiška slaptosios kovos filosofija ir strategija

Naujoji psichologinė kova, tapusi Antrojo pasaulinio karo priežastimi ir priemone, kilo iš visiško atsidavimo propagandai. Nuo propagandos priklausomas jos vartotojas visas žinias vertina itin nepatikliai. Tai, kuo jis tiki, paskęsta tame, kuo jis netiki. Jam nebeturi poveikio įprasti civilizuoto gyvenimo orientyrai: atodaira į tiesą ir teisę, pagarba kaimynams, geros manieros, Dievo meilė. Nuo propagandos apsvaigęs žmogus visame kame mato vien propagandinį turinį. Viskas, pradedant ant scenos šokančia mergina ir baigiant kunigu sakykloje, yra arba , arba prieš jį. Niekas nėra nekalta, niekas negali būti malonu. Viskas yra susiję su jo liguista galios samprata. Kol jis pats neturi valdžios, jis nekenčia ją turinčiųjų, nepasitiki jų protu, negerbia jų kaip asmenybių, netiki jų gera valia ar deklaruojamais motyvais. Jie turi galią, vadinasi, yra niekšai, nes iš tikrųjų galia turėtų priklausyti tiems, kurių atstovas yra propagandos apkerėtas žmogus. Kai jis pagaliau pats gauna valdžią, pradeda neapkęsti savo bendražygių. Prisimindamas, kaip šaltai ir ciniškai pats siekė galios, žinodamas, kad ir jo fanatiškieji broliai kupini tokios pat nuožmios puikybės, propagandą vartojantis partietis negali niekuo pasitikėti. Kruvini valymai, masiniai teismo procesai, likvidavimai, šeimų trėmimai, nusikaltimų slėpimas – visa tai kyla iš perdėto propagandos sureikšminimo. […]

Tokia mąstysena itin būdinga nacionalsocialistinėms ir komunistinėms valstybėms, šiek tiek mažesniu lygmeniu ji pasireiškia ir Italijos tipo diktatūrose. Palyginti su ja, reakcionieriška Japonija atrodė beveik demokratiška. Ta mąstysena leidžia valdovui taip smarkiai kontroliuoti savo pavaldinius, kad jis gali „kariauti karą psichologiškai“. Vidinio fanatizmo ir teroro nepripažįstančios vyriausybės yra priverstos apsiriboti „psichologine kova“ – paprasčiausiu propagandiniu politikos ir karo veiksmų palaikymu. Laisvi žmonės laisvoje šalyje nepasiduos tokiai žeminančiai kontrolei net ir siekdami laimėti karą. Antrojo pasaulinio karo psichologinės kovos paradoksas buvo tas, kad mūsų priešai kariavo vieno tipo karą („psichologiškai kariaujamą karą“ arba totalinį karą), o mes jiems atsakėme kito tipo karu. Galima tvirtinti, kad teoriškai mes neturėjome perspektyvų laimėti.

Bet mes laimėjome.32

Tai, ką vienas iš geriausių JAV propagandos specia­listų Paulas Linebargeris pasakė apie psichologinę kovą, galioja ir kitoms slaptos kovos formoms, kurios Antrojo pasaulinio karo metu kompleksiškai pasireiškė kaip europietiškas pasipriešinimas.

Kaip žinome, Vakarų pasauliui Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo mėn. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai užpuolus Lenkiją. Per metus, iki 1940 m. rudens, didžioji dalis kontinentinės Europos valstybių tapo okupuotos nacių arba sovietų, o Italija ir Japonija formaliai sudarė karinę sąjungą su Vokietija, vadinamąjį Ašies paktą. 1941 m. dėl Japonijos įvykdyto antpuolio į karą įsijungė JAV, o Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Tai nulėmė galutinį jėgų pasiskirstymą, prieš nacių vedamas Ašies valstybes stojo JAV, Sovietų Sąjungos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos aljansas, kuris 1942–1943 m. įgijo strateginį pranašumą, o iki 1945 m. vasaros laimėjo karą Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje.

Šiame kare Vakarų sąjungininkai, visų pirma Didžioji Britanija ir JAV, neturėjo fanatiškų sekėjų grupuočių, kurias galėtų panaudoti mases į savo pusę palenkiančiam partizaniniam-teroristiniam karui priešo užnugaryje, kaip jį suprato komunistai. Vakariečiams teko kovoti „kito tipo“ slaptąją kovą: remti Europos tautų pasipriešinimo organizacijas, kurios totalinio karo kontekste galėjo atrodyti senamadiškos.

Partizanų karo istorijoje Europa turi ypatingą reikšmę. Tai pripažįsta tiek šiuolaikinio partizanų karo išskirtinumą pabrėžiantys autoriai, tiek tie, kurie įžvelgia partizanų kovų apraiškas visuose istorijos perioduose ir todėl nelaiko partizanų karo ypač šiuolaikišku reiškiniu33. XIX–XX a. Europoje partizanų karas išryškėjo kaip ypatingas karo meno klausimas, kaip veiksmas, kuris tuo pat metu yra ir karinis, ir politinis. Galima daryti prielaidą, kad tokį Europos partizanų reikšmės išaugimą nulėmė XVIII–XIX a. atgimusi ir kartu transformuota respublikos samprata, kuri iki XX a. tapo bazine europietiškos politikos prielaida. Nors XX a. pradžios Europos valstybių dar nevienijo demokratija, joms visoms buvo būdingas valstybės kaip tautos bendro reikalo suvokimas. Tai buvo svarbus veiksnys, stiprinęs piliečių suverenios galios pojūtį, dėl kurio totalinio karo akivaizdoje kai kurios Europos valstybės sugebėjo atkurti savo sugriautas institucijas kaip pogrindžio struktūras ir pratęsti savo funkcionavimą „aktyvuodamos“ pereinamojo laikotarpio valdymo formą – partizanų diktatūrą34.

Europietiškas partizanų karas savo prigimtimi nebuvo nei komunistinis, nei apskritai revoliucinis. Jis rėmėsi Romos respubliką, graikų demokratijas ar net Senojo Testamento laikus siekiančia tautos suvereniteto prielaida, kurią, priklausomai nuo požiūrio, galima vadinti archajiška ar laiko patikrinta. Bet kadangi pasaulinės revoliucijos idėja ir komunizmas subrendo taip pat XIX–XX a. Europoje, tai būtent šioje arenoje pradėjo reikštis atsiskyrimas tarp, pasak Carlo Schmitto, „auto­chtoniškų tėvynės gynėjų“ ir globalių partizanų-revoliucionierių35. Šis atsiskyrimas ypač išryškėjo 1941 m. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, kai Stalino įsakymu daugelyje Europos valstybių buvo „įjungtas“ komunistinis partizanų pogrindis, iki tol pasyviai stebėjęs nacistinę okupaciją ir atsiribojęs nuo nacionalinio pasipriešinimo36. Taip Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu Europoje greta partizanų karo dar vyko ir savotiška kova dėl partizano vardo, kurioje aiškiai atsiskyrė komunistinė ir nekomunistinė partizanų karo versija.

Tai apsunkino nacių okupacijos nepatyrusių sąjungininkų – JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybos tarnybų veiklą, organizuojant paramą Europos pasipriešinimo struktūroms. Nekomunistinė rezistencija buvo natūraliai politiškai artimesnė, bet karo teatro situacija nebūtinai atitiko politines preferencijas: kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Jugoslavijoje, partizanai komunistai turėjo nepalyginamai didesnę įtaką ir galimybes veikti. Anglosaksų žvalgyboms reikėjo nuolat vertinti ir tam tikro hibridinio fenomeno – „nacionalinio komunizmo“ realumą ir galimą naudą. Pagaliau, pasirinkus aljansą su Sovietų Sąjunga kaip karo su nacistine Vokietija strategiją, savaime piršosi idėja stiprinti komunistų ir nekomunistų partizanų bendradarbiavimą. Visa ši daugialypė ir labai komplikuota patirtis išvedė Vakarų žvalgybos tarnybas į naują raidos etapą, paversdama jas iš slaptos informacijos rinkimo biurų į slapto poveikio agentūras. Antrasis pasaulinis karas Vakaruose suformavo slaptos kovos, kaip politinių ir nereguliarių karinių priemonių komplekso, sampratą.

Pirmoji Vakarų žvalgybos tarnyba, kuri ėmėsi remti pasipriešinimą Europoje, buvo Didžiosios Britanijos Specialiųjų operacijų valdyba (Special Operations Executive – SOE37). Atmetus specifiškai britiškas politines intrigas, susijusias su šios tarnybos steigimu ir veikla, jos istorija atskleidžia svarbiausias vakarietiško slaptosios kovos organizavimo pamokas.

Visų pirma paaiškėjo, kad vykdant sabotažą ir diversijas svetimomis rankomis, pajėgumai ir galimybės nebūtinai atitinka strateginius poreikius. Karo pradžioje britų generalinis štabas laikėsi nuostatos, kad SOE prioritetinė geografinė kryptis – Šiaurės Vakarų Europa (Prancūzija, Belgija ir Nyderlandai), nes ten buvo numatomas anksčiau ar vėliau įvyksiantis sąjungininkų išsilaipinimas, jiems pereinant į puolimą prieš nacių Vokietiją. Tačiau tame regione pasipriešinimo struktūros buvo labai silpnos, joms nesisekė ir SOE operacijos smarkiai nukentėjo nacių saugumo tarnyboms išaiškinus jų dalyvius. Kita vertus, Lenkijoje, Čekijoje ir Norvegijoje gana greitai susikūrė ištisos slaptosios armijos, bet kadangi šios geografinės kryptys nebuvo pripažįstamos prioritetinėmis, tai joms skiriamas logistinis ir kitoks palaikymas nuolat buvo nepakankamas38.

Antra pamoka – pasipriešinimo organizacijų savarankiškumas. SOE netruko pastebėti, kad Europos rezistentų lyderiai visada turi savų siekių ir nebūtinai supranta ar vienodai vertina iš pažiūros bendrus strateginius sąjungininkų tikslus. Pavyzdžiui, norvegų karinio pasipriešinimo organizacijos deklaravo, kad mielai padėtų britams išsilaipinti Norvegijoje, bet ilgą laiką vengė rizikuoti savo narių gyvybėmis, jiems dalyvaujant strateginę reikšmę turinčių karo ir pramonės objektų sabotažo misijose. Norvegų nuomone, numatyti sabotažo taikiniai ne tiek vertingi, kad dėl jų būtų verta susitaikyti su pasekmėmis, kurias sukeltų nacių baudžiamosios akcijos39.

Iš šių dviejų pamokų išplaukė trečia ir svarbiausia – sėkmingiausios operacijos įvykdomos abipusiškumo pagrindu. Kai rezistentų ir SOE požiūriai į misijų tikslus ir prognozuojamus rezultatus maksimaliai supanašėdavo, tada pavykdavo išgauti geriausią veiksmo (partizanai) ir paramos (SOE) sąveiką. Puikus to pavyzdys – Reinhardo Heydricho nužudymas Prahoje, kurį įvykdė SOE remiami čekų rezistentai ir kuris, istorikų vertinimu, tapo „viena iš sensacingiausių operacijų, kokiose dalyvavo SOE“40. Taip savotiška slaptoji diplomatija – ryšių su pasipriešinimo struktūromis palaikymas ir interesų derinimas – tapo viena iš svarbiausių SOE funkcijų. Ypač svarbi ji buvo koordinuojant veiksmus su Charles‘io de Gaulle‘io vadovaujamomis Laisvosios Prancūzijos pajėgomis, su kuriomis teko apsibrėžti bendrus tikslus okupuotoje Prancūzijoje ir Šiaurės Afrikoje41.

Dėl šių patirčių SOE veiklą apibendrinę istorikai svarbiausius pasiekimus įžvelgia būtent koordinavimo, logistikos, aprūpinimo ir mokymo srityse. SOE sukurtas slaptosios kovos dalyvių visapusiško parengimo kompleksas kėlė „visuotinį susižavėjimą“, tą patį galima pasakyti apie išvystytą padirbtų dokumentų ir slaptos įrangos „industriją“42. Kai kada SOE karininkai galėjo ir patys įvykdyti Džeimso Bondo vertas misijas43, bet strategiškai svarbesnis tapo jų gebėjimas apmokyti, aprūpinti, įtikinti ir nukreipti kitose valstybėse susikaupusią pasipriešinimo jėgą. Šis labai sunkus darbas buvo taip pat ir labai nedėkingas, nes Didžiosios Britanijos karinių pajėgų ir Europos pasipriešinimo organizacijų interesus derinanti SOE dažnai likdavo visiems bloga. Ypač ryškus pavyzdys – 1942–1943 m. SOE politinė kova dėl lėktuvų: jų ypač reikėjo palaikyti Lenkijos pasipriešinimui, bet britų Oro ministerijos prioritetas buvo bombonešių reidai44. Vis dėlto tokiu būdu Antrojo pasaulinio karo ugnyje grūdinosi jau visiškai šiuolaikiška Vakarų žvalgybos tarnybų funkcija: užtikrinti slaptą paramą politiniams sąjungininkams, kai tai negali būti padaryta viešai, ir išspausti maksimalų rezultatą iš esamo bendradarbiavimo, amortizuojant abiejų pusių nepasitenkinimą ir nukreipiant bendras pastangas konstruktyvia linkme.

Tiesa, SOE ne iš karto buvo pripažinta savarankiška žvalgybos tarnyba. Jos veiklos spektras ir pavaldumas Antrojo pasaulinio karo metu buvo nuolatinių diskusijų objektas, specializacijos požiūriu ji buvo pakibusi tarp klasikinės žvalgybos ir karinių specialiųjų operacijų, o politiškai atskaitinga Ekonominės kovos ministerijai (Ministry of Economic Warfare). Tačiau karui baigiantis SOE buvo aiškiai pamatyta kaip pokario žvalgybos komplekso dalis ir galiausiai prijungta prie užsienio žvalgybos tarnybos MI645. Šį sprendimą, o ne jį priimant kilusias diskusijas ir intrigas, reikėtų vertinti kaip tikrąjį britiškos patirties Antrajame pasauliniame kare rezultatą.

Dar aiškiau toji patirtis atsiskleidė JAV žvalgybos sistemoje, kurią, kaip ne kartą paliudyta, Antrojo pasaulinio karo įkarštyje padėjo sukurti britų ekspertai46. Kitaip nei pačioje Didžiojoje Britanijoje, už Atlanto suformuota struktūra iš karto susiejo informacijos rinkimo ir slapto poveikio funkcijas. Ne tik per Šaltąjį karą užaugusi Centrinė žvalgybos agentūra, bet ir jos pirmtakė Strateginių tarnybų valdyba (Office of Strategic Services – OSS47) buvo tuo pat metu žinių šaltinis ir poveikio svertas. Tai, kad britai pasiūlė būtent tokią kombinuotą struktūrą, leidžia daryti prielaidą, kad jau Antrojo pasaulinio karo metu ji buvo laikoma perspektyvesne, negu atskiros informacijos ir slaptųjų operacijų tarnybos.

Bet kuriuo atveju, nors karo pradžioje OSS neprilygo SOE, amerikiečiai reikšmingai prisidėjo prie 1943–1944 m. operacijų Prancūzijoje ir Šiaurės Afrikoje, subūrė partizanų pajėgas Birmoje (dabartinis Mianmaras), buvo pastebimi Jugoslavijoje, Italijoje, Malaizijoje ir Kinijoje48. Svarbi OSS savybė buvo ypatingas dinamizmas: tarnyba nuolat stiprėjo, ilgainiui pranokdama savo įkvėpėjus ir mokytojus. OSS pirmoji surengė sėk­mingas operacijas Vokietijoje ir tapo visą slaptos kovos priemonių kompleksą inicijuojančia ir koordinuojančia įstaiga, subrandinusia būsimus CŽA vadovus, tokius kaip Allenas Dullesas ar Williamas Casey49. Todėl net oficialus SOE istorikas pripažino, kad karo pabaigoje britai iš vyresniojo partnerio tapo jaunesniuoju50.

Bendradarbiaujant SOE ir OSS buvo išvystyta pasaulinė slaptosios kovos sistema, struktūra ir infra­struktūra. Jos centrine ašimi nuo pat pradžių buvo ir išliko parama autentiškiems pasipriešinimo sąjūdžiams, jų ugdymas, apmokymas ir strateginis valdymas. Priversti skaitytis su Europos valstybių ir tautų įvairove, jų politiniais ir kultūriniais siekiais bei nesutarimais, SOE ir OSS specialistai51 išmoko atpažinti partizanus, turinčius valios ir pajėgumų iš tikrųjų veiksmingai pasipriešinti nacių okupacijai. Būtent tokios, iš anksto „atsparios“ (resilient) pasipriešinimo organizacijos sukūrė prielaidas sėkmingoms SOE ir OSS operacijoms.

Parama pasipriešinimui natūraliai „apaugo“ ir kitokiomis SOE bei OSS tiesiogiai vykdomomis, koordinuojamomis, inicijuojamomis ar įtakojamomis operacijomis, kurios skirtingais etapais vadintos „specialiosiomis“ ar „psichologinėmis“ operacijomis ir apėmė platų veiksmų spektrą nuo propagandos iki karinių antpuolių, pasalų ir strateginio industrinio sabotažo. Šiai „specialiųjų operacijų industrijai“ susijungus su jau išvystytais žvalgybos ir saugumo tarnybų kompleksais, nusistovėjo daugiau ar mažiau aiškūs kontūrai slaptosios kovos, kuri kol kas buvo vystoma kaip paramos funkcija kare su Vokietija, bet kuriai jau netrukus buvo lemta tapti savarankiška taikos meto politikos kryptimi, prasidėjus Šaltajam karui. Atmetus SOE ir OSS tiesioginį indėlį į karines operacijas (pavyzdžiui, partizanų grupių nukreipimą prieš taktiškai ar strategiškai svarbius karinius taikinius), svarbiausi „grynieji“ slaptosios kovos komponentai buvo šie:

– žvalgybų kova – pati seniausia slaptosios kovos forma, žvalgybos ir kontržvalgybos konkurencija, kurią galima apibūdinti kaip kovą dėl paslapčių52;

– psichologinė kova – propaganda, siekis motyvuoti priešininko kontroliuojamus žmones imtis tam tikrų veiksmų (pavyzdžiui, sukilti prieš valdžią) arba nuo jų susilaikyti (pavyzdžiui, atsisakyti eiti į puolimą, aktyviai ar pasyviai sabotuoti). Psichologinė kova taip pat apėmė ir strateginę propagandą, kurią su tam tikromis išlygomis galima apibūdinti kaip kovą dėl naratyvo;

– politinė kova – slapti veiksmai stiprinant sąjungininkus ir kompromituojant priešininkus, slapta parama politinėms organizacijoms. Veikla, kurią galima apibūdinti kaip kovą dėl partnerių;

– ekonominė kova – kova dėl finansų, gamybos ir produkcijos, siekis riboti priešininko industrinius pajėgumus ir finansinius išteklius.

Istoriškai vertinant, nė viena iš šių slaptosios kovos sričių nebuvo nauja veikla – visos valstybės visais laikais konkuravo tarpusavyje labai panašiais būdais. Santykinė naujovė buvo tik tam tikra slaptosios kovos koncentracija būtent žvalgybos tarnybose. Iš dalies tai nulėmė XIX–XX a. sandūroje įvykęs Vakarų žvalgybos institucionalizavimas ir nuolat augantis darbo su slaptąja infrastruktūra ir slaptaisiais bendradarbiais taisyk­lių apibrėžtumas. Taisyklėms griežtėjant, žvalgybos ir saugumo tarnybų įgaliojimai slapta veikti valstybės vardu tapo vis labiau išskirtiniai ir „objektyviai“ nulėmė darbo šešėlyje monopolį. Kita vertus, įtakos turėjo ir fundamentalūs XIX–XX a. politiniai, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai. Įsitvirtinant demokratijai, plečiantis viešojo gyvenimo sferai, kai politika pradėjo įtraukti vis platesnį žmonių ratą, slapti politiniai veiksmai tapo vis mažiau priimtinu dalyku, „nešvaraus žaidimo“ požymiu. Dėl to politikams tapo patogu užleisti slapto darbo barą tarnyboms, kurių veikla sėkmės atveju nešė naudą, o nesėkmės atveju galėjo būti paneigta, prireikus paverčiant žvalgus skandalo ugnį sugeriančiais atpirkimo ožiais.

Tačiau šioje vietoje iškyla rizika per daug užbėgti į priekį. Demokratijos plėtra ir žvalgybos skandalai – labiau Šaltojo karo nei Antrojo pasaulinio karo istorijos dalis. Baigiant Antrajame pasauliniame kare Vakarų žvalgybos tarnybų patirto lūžio aptarimą, norisi dar kartą pabrėžti Linebargerio tezę apie „kito tipo karą“. Nors dažnai kyla pagunda Rytų ir Vakarų žvalgybos tarnybas ir jų operacijas matyti kaip veidrodinius atspindžius, tai nėra visiškai tikslu. Slaptoji kova Vakarų akimis niekada nebuvo matoma kaip totalinis ar absoliutus karas. Slapti veiksmai, net kai jie buvo puolamieji, visada turėjo strategiškai gynybinį pobūdį, jų tikslas – šalinti konkrečias grėsmes. Vakaruose, kaip tiksliai įžvelgė Linebargeris, niekada neįsitvirtino visiškas atsidavimas propagandai ir ideologijai. Jei totalitarizmą laikytume modernybe, tektų konstatuoti, kad laisvojo pasaulio politika visada išliko senamadiška ar net archajiška. Šis fundamentalus paradoksas, giluminis Vakarų ir Rytų mentaliteto ir kultūros skirtumas nulėmė daugelį XX a. antros pusės reiškinių, taip pat ir tolimesnę žvalgybos ir saugumo tarnybų istorinę raidą.

1 Carl von Clausewitz, On War, J. J. Graham translation published by Nicholas Trübner in London in 1873, Book I, Chapter 1, § 6, in: https://www.clausewitz.com/readings/OnWar1873/TOC.htm.

2 Letter of William T. Sherman to Henry Halleck, 1864-12-24, in: https://cwnc.omeka.chass.ncsu.edu/items/show/144.

3 Erich Ludendorff, Der totale Krieg, Ludendorffs Verlag, 1935, p. 6.

4 Taktiniame lygmenyje partizanų karas dažnai suprantamas kaip asimetrinis atsakas: silpnesnio kova prieš stipresnį. Bet strateginiu požiūriu totalinis pasipriešinimas totaliniam užkariavimui yra simetrinė reakcija ir ji dažnai ne tokia veiksminga, kaip norėtųsi. Tai pamoka, kurią Vakarų valstybės išmoko Antrajame pasauliniame kare, ir kuri, nors galbūt ne visada aiškiai įsisąmoninta, paskatino sukurti NATO aljansą, tapusį iš tikrųjų asimetriniu strateginiu atsaku į totalinės agresijos iššūkį. Karo sampratos ir jų skirtumai nėra šios studijos tema, bet paraštėje galima pažymėti, kad, bent nepatyrusiam civilio žvilgsniui, NATO karo filosofija atrodo fundamentaliai antitotalinė.

5 Memoirs of the Life, Exile, and Conversations of the Emperor Napoleon by the Count de Las Cases, London, t. II, 1836, p. 135, in: https://www.gutenberg.org/files/53968/53968-h/53968-h.htm.

6 William Francis Patrick Napier, History of the War in the Peninsula and the South of France from the Year 1807 to the Year 1814, 6 t., London, 1828–1840; „Sir William Francis Patrick Napier“, in: https://www.britannica.com/biography/William-Francis-Patrick-Napier#ref187819.

7 Carl Schmitt, The Theory of Partisan: Intermediate Commentary on the Concept of the Political, translated by A. C. Goodson, Michigan State University Press, 2004, p. 31, in: http://users.clas.ufl.edu/burt/spaceshotsairheads/carlschmitttheoryofthepartisan.pdf.

8 Carl von Clausewitz, op. cit., Book VI; Book VIII, Chapter 6B.

9 Carl Schmitt, op. cit., p. 36.

10 Владимир Ленин, „Партизанская война“, in: Владимир Ленин, Полное собрание сочинений, t. 14: Сентябрь 1906 – февраль 1907, Издательство политической литературы, 1972, p. 1–12.

11 Simon Sebag Montefiore, Young Stalin, Vintage Books, 2007, p. 196.

12 Mao Tse-tung on Guerrilla Warfare, Fleet Marine Force Reference Publication 12–18, 1989, p. 50.

13 Ibid., p. 42.

14 Ibid., p. 42–43.

15 Walter Laqueur, Guerrilla Warfare: A Historical and Critical Study, Transaction Publishers, 2010.

16 Emanuel Halicz, Partisan Warfare in 19th Century Poland: The Development of a Concept, translated by Jane Fraser, Odense, 1975; David Fajnhauz, „1863 metų pogrindinė valstybė Lietuvoje“, in: Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 3: Lietuvos valstybės idėja (XIX a. – XX a. pradžia), Vilnius, 1991, p. 41–65.

17 Bernardas Gailius, „Another Theory of Partisan“, in: Horyzonty polityki, 2016, t. 7 (20), p. 141–158.

18 H. Von Dach, Total Resistance: Swiss Army Guide To Guerrilla Warfare And Underground Operations, Paladin Press, 1992.

19 Пaвел Судоплатов, Спецоперации: Лубянка и Кремль 1930–1950 годы, Mocква, 1997, in: http://militera.lib.ru/memo/russian/sudoplatov_pa/06.html.

20 Ibid.

21 Постановление ГКО № 1837сс от 30 мая 1942 года, in: http://docs.historyrussia.org/ru/nodes/178999-iz-postanovleniya-gosudarstvennogo-komiteta-oborony-sssr-1837ss-ob-obedinenii-rukovodstva-partizanskim-dvizheniem-v-tylu-protivnika-i-ego-dalneyshem-razvitii-30-maya-1942-g#mode/inspect/page/2/zoom/4.

22 Rimantas Zizas, Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941–1944 m., Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2014.

23 Roger Faligot, Chinese Spies – from Chairman Mao to Xi Jinping, Hurst, 2019, p. 39–44.

24 Mao Tse-tung on Guerrilla Warfare, translated, with an introduction by Brigadier General Samuel B. Griffith, Fleet Marine Force Reference Publication 12-18, 1989, in: https://www.marines.mil/Portals/1/Publications/FMFRP%2012-18%20%20Mao%20Tse-tung%20on%20Guerrilla%20Warfare.pdf; Mao Tse-tung, „Problems of Strategy in Guerrilla War Against Japan“, 1938, in: Selected Works of Mao Tse-tung, t. II: The Period of the War of Resistance Against Japan, Peking: Foreign Languages Press, in: https://www.marxists.org/reference/archive/mao/selected-works/volume-2/mswv2_08.htm.

25 John W. Woodmansee, „Mao’s Protracted War: Theory vs. Practice“, in: Parameters, 1973, t. 3, Nr. 1, p. 30–45.

26 Emma Green, „When Western Journalists Loved China’s Communists“, 2013, in: https://www.theatlantic.com/china/archive/2013/10/when-western-journalists-loved-chinas-communists/280814/.

27 Lucien Bianco, Peasants Without the Party: Grassroots Movements in Twentieth Century China, Routledge, 2015, p. 234.

28 Peter J. Seybolt, „Terror and Conformity: Counterespionage Campaigns, Rectification, and Mass Movements, 1942–1943“, in: Modern China, 1986, t. 12, Nr. 1, p. 39–73; Tony Saich, Hans Jan Van de Ven, New Perspectives on the Chinese Revolution, Routledge, 2015.

29 Mao Tse-tung, op. cit.

30 Ibid.

31 Mao Tse-tung on Guerrilla Warfare, p. 92–93.

32 Paul M. A. Linebarger, Psychological Warfare, Duell, Sloan and ­Pearce, 1954, in: https://www.gutenberg.org/files/48612/48612-h/48612-h.htm.

33 Pirmojo tipo pavyzdžiu galima laikyti Walterio Laqueuro veikalą (Guerrilla Warfare), antrojo tipo – Carlo Schmitto studiją (The Theory of Partisan).

34 Bernardas Gailius, op. cit., p. 141–158; Bernardas Gailius, „Partizanų diktatūra“, in: Politologija, 2011, t. 62 (2), p. 74–93.

35 Carl Schmitt, op. cit., p. 20–21.

36 Peter Wilkinson, Joan Bright Astley, Gubbins & SOE, Pen and Sword Military, 2010, p. 94.

37 Kadangi lietuviška santrumpa SOV yra sunkiai atpažįstama, čia ir toliau vartojama gerai žinoma angliška santrumpa SOE.

38 Peter Wilkinson, Joan Bright Astley, op. cit., p. 75–96.

39 Ibid., p. 105.

40 Ibid., p. 107.

41 Ibid., p. 102–104, 114, 117–119.

42 Ibid., p. 87, 115.

43 Geras pavyzdys – 1942 m. Gvinėjos įlankoje esančioje Bioko saloje įvykdyta SOE operacija. Per ją SOE agentas surengė vakarėlį krante, į kurį pakvietė vokiečių ir italų laivų įgulas. Tuo pasinaudojusi SOE komanda užgrobė laivus ir išplukdė į atvirą jūrą, kur juos „paėmė į nelaisvę“ britų laivynas (žr. Marcus Binney, Secret War Heroes, Hoder, 2006, p. 120–150).

44 Peter Wilkinson, Joan Bright Astley, op. cit., p. 99.

45 Keith Jeffery, The Secret History of MI6, Bloomsbury, 2010, p. 596–616.

46 Dabar jau neliko abejonių, kad vienas iš tų ekspertų kūrėjų buvo Džeimso Bondo autorius Ianas Flemingas, tuo metu buvęs Didžiosios Britanijos laivyno žvalgybos vado patarėju. Pirmasis tai atskleidė jo biog­rafas Johnas Pearsonas (The Life of Ian Fleming,  McGraw-Hill Book Company, 1966, Kindle edition, location 2132–2152). Šiandien Flemingo įtaka kuriant OSS patvirtinta ir jo memorandumais tuo metu dar tik būsimam OSS vadovui Williamui Donovanui (Memorandum from Ian Fleming to Col. Willliam Donovan, in: http://www.ossreborn.com/files/FlemingMemoDonovan.pdf).

47 Kaip ir SOE atveju, čia ir toliau vartojama angliška santrumpa.

48 Richard Harris Smith, OSS: The Secret History of America‘s First Central Intelligence Agency, Lyons Press, 2005.

49 War Report of the OSS, t. 1, 2, New York, 1976, in: http://www.ossreborn.com/files/War%20Report%20of%20the%20OSS%20Volume%201.pdf; http://www.ossreborn.com/files/War%20Report%20of%20the%20OSS%20Volume%202%20-%20The%20Overseas%20Targets.pdf.

50 M. R. D. Foot, „The OSS and SOE: An Equal Partnership?“ in: The Secrets War: The Office of Strategic Services in World War II, edited by George C. Chalou, National Archives and Record Service, 1992, p. 295–300.

51 Remiant Europos ir Azijos pasipriešinimo organizacijas, svarbų vaidmenį suvaidino ir sąjungininkų karinės pajėgos, bet jų veiksmai didžiąja dalimi lieka už šios studijos ribų.52 Daugelyje valstybių bet kokia pagalba užsienio žvalgybos tarnyboms persekiojama ir baudžiama kaip šnipinėjimas, nepaisant to, ar buvo atskleista formalia tvarka įslaptinta informacija. Vis dėlto „kova dėl paslapčių“ yra pakankamai tikslus terminas, nes dėl informacijos, kuri nėra slepiama, žvalgybai netenka kovoti, tai labiau apdairumo, pastabumo ir analitinių gebėjimų klausimas.