Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Maria Kałamajska-Saeed, OSTRA BRAMA W WILNIE = AUŠROS VARTAI VILNIUJE, tłumaczył na język litewski = į lietuvių kalbą vertė Mindaugas Paknys, redaktor prowadzący = vykdomasis redaktorius Karol Guttmejer, serija Studia i Materiały, Warszawa: Narodowy Instytut Polskiego Dziedzictwa Kulturowego za Granicą Polonika, Ministerstwo Kultury i Dziedzictwa Narodowego, 2023, 397 p., 340 il., 450 egz.
Dizaineris Piotr Berezowski

Pasaulį išvydo paskutinė Marijos Kałamajskos-Saeed (1941–2023) knyga apie Vilniaus Aušros vartus. Su širdies virpuliu imu į rankas šį leidinį. Autorę gerai pažįsta vyresnioji ir vidurinioji Lietuvos istorikų, dailėtyrininkų, restauratorių karta. Tai matyti Autorės išreikštų padėkų sąraše. Virš 40 metų Kałamajska po kelis kartus per metus lankydavosi Vilniuje, paskutinį kartą – 2022 m. Savo mokslinius interesus ji susiejo su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros ir dailės problematika. Jos publikuotų darbų sąrašas būtų labai ilgas ir labai didelę dalį jos parašytų tekstų reikėtų priskirti raktažodžiui „LDK“ arba „WXL“, kaip ji mėgdavusi sakyti.

Mano pažintis su Maria Kałamajska prasidėjo prieš 1990 m. Tiesus, staigus jos būdas, bet kartu nuoširdumas ir draugiškumas neišvengiamai sukeldavo daug kibirkščių mums bendraujant. Ji neslėpė, kad kritiškai, su skepsiu stebi padėtį Lietuvos (daugiausia Vilniaus) architektūros ir dailės istorijos tyrimų lauke. Jai, kaip ir daugumai lenkų tyrinėtojų, LDK kultūrinis palikimas buvo glaudžiai susietas su Lenkija, tai buvo Lenkijos Karalystės kultūros dalis ir į jį buvo žiūrima iš Lenkijos kultūros viršenybės pozicijų. Šios nuostatos jaučiasi 1990 m. išleistoje Kałamajskos monografijoje Ostra Brama w Wilnie (Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe), kuri buvo skirta lenkams, ne lietuviams. Užtenka atidžiau pasižiūrėti į iliustracijų parinkimą, ryškiai sudėtus akcentus iš tarpukario periodo, 1927 m. paveikslo vainikavimo iškilmių pateikimą (šis įvykis, žinoma, liko smarkiai išeksponuotas ir naujojoje knygoje). Pavyzdžiui, vietoje dviejų fotografijų, iliustravusių šventines pamaldas Skažysko-Kamenos bažnyčioje (Skarżysko-Kamienna), pastatytoje prieš 1989 m., kurioje atsirado tiksli Aušros vartų ir koplyčios kopija, liko viena, tik koplyčios vaizdas (il. Nr. 338). Bet už tai naujoji knyga buvo papildyta keliomis 1936 m. maršalo Józefo Piłsudskio širdies laidotuvėmis Vilniuje, apipavidalintomis išskirtinėmis Aušros vartų dekoracijomis (il. Nr. 329–332). Nors tekstas šioje vietoje nė kiek nepasikeitė. Šie pokyčiai galėjo atsirasti ir dėl techninių priežasčių. Esu iš Autorės girdėjusi, kad jos pirmosios knygos iliustracinė medžiaga liko leidykloje ir kai kurių fotografijų ji jau nebeturinti.

Autorė šios savo paskutinės knygos nebesulaukė. Kai kurios mintys žinantiems apie ją šiek tiek daugiau atrodo tarsi išpažintis. Ji nepakeitė pirmųjų įžangos pastraipų. Ji nevilnietė, bet jos šeimos, viską praradusios Lvivo vaivadijoje po Antrojo pasaulinio karo, istorija suformavo gilų pasipriešinimą sovietizmui ir Rusijos imperinei politikai, nukreiptai prieš Katalikų Bažnyčią. Savo pirmąją knygą apie Vilniaus Aušros vartus Kałamajska suvokė kaip šios savo pozicijos išsakymą. Bažnytinio paveldo dalykus ji laikė Lenkijos ir Lietuvos kultūros pagrindu.

Bėgant dešimtmečiams, geriau susipažinus su lietuvių autorių darbais, o su kai kuriais artimai bendraujant (prie pastarųjų priskiriu ir save), Kałamajskos pažiūros smarkiai pasikeitė. Apskritai šis pokytis pastaraisiais dešimtmečiais vyko kartu su lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių kalibravimu. Dabar pasirodžiusiame gerokai pakitusiame leidinyje randame daugiau Autorės dėmesio lietuviškosioms paveikslo kulto apraiškoms ir lituanistinės ikonografijos reprodukcijų. Pastaraisiais metais Kałamajska atliko paieškas Vilniaus archyvuose, stengdamasi papildyti savo senąjį tekstą, ir neretai jai sekėsi aptikti unikalią medžiagą. Ji iškelia Jono Kazimiero Vilčinskio nuopelnus patriotinio turinio sklaidoje (koks tais laikais buvo galimas). Naujojoje knygoje reprodukuojamas iki šiol nežinotas Oginskių Dievo Kūno koplyčios Šv. Jono bažnyčioje Paryžiuje pagal Vilčinskio užsakymą pagamintų vitražinių langų apmatavimų brėžinys (il. Nr. 257, 1953 m., dailininkas vitražistas Antanas Garbauskas), praslydęs pro šios bažnyčios monografisto Vlado Drėmos akis. Įdomu tai, kad jau 1990 m. Kałamajska buvo aptikusi duomenų, jog viename vitražų medalione buvo Aušros vartų paveikslo atvaizdas. Žinau, kad savo namų bibliotekoje ji turėjo Drėmos knygą Šv. Jono bažnyčia Vilniuje (1997). Autorė stengėsi nekartoti jau paskelbtos ikonografijos, o įdėjo savo mažytį atradimą. Ji buvo tokių niekam nežinomų „perliukų“ entuziastė – labai mėgdavusi pasigirti, ką naujo atrado.

Katalikiško meno ir kulto reiškinių studijų publikavimas po Kovo 11-osios nepriklausomoje Lietuvoje prasidėjo 1991 m. Socialistinėje Lenkijoje šiuo požiūriu padėtis XX a. antroje pusėje buvo daug geresnė. Todėl Kałamajska bažnytinio meno srityje turėjo milžinišką pranašumą ir tai matyti abiejose knygose apie Aušros vartus. Užtenka paminėti, kad ji galėjo studijuoti ikonografinius šaltinius Belgijos karališkojoje bibliotekoje Briuselyje. Ji ne kartą buvo sakiusi, kad nori „apšviesti“ ne tik kultūros istorikus ir dailėtyrininkus, bet ir kunigus, kuriems labai stinga žinių apie jų dispozicijoje esančius kūrinius ir jų vertę. Pastaraisiais dešimtmečiais šioje srityje reikalai pas mus smarkiai pagerėjo. Pradėjo atsirasti lietuvių autorių tyrimų, pristatančių LDK bažnytinę dailę su Lenkijos kontekstu. Kad ir kiek mes kalbėtumėm apie prolietuviškos ar prolenkiškos pakraipos istorinius tyrimus, Lietuvos ir Lenkijos istorinio konteksto akivaizdoje priekaištų vienai ir kitai pusei visada bus. Kałamajska tai žinojo, turbūt, geriausiai iš visų aktyviai besireiškiančių lenkų menotyrininkų, bet matė ir įvykusius pokyčius, jautė, kad Vilnius ir Aušros vartai dabar gyvena kitokį gyvenimą negu prieš 30 metų. Atidėjusi kitus anksčiau suplanuotus darbus (liko neparengta studija apie Sapiegų rūmų Derečine rinkinius), ji ėmėsi atnaujinto savo pačios monografijos varianto.

Vartai–paveikslas–pamaldumas – naujoje knygoje ši turinio triada liko nepakitusi. Nekeliu sau tikslo kruopščiai akademiškai pertikrinti kiekvieną sakinį ar vertinimą abiejose knygose, nors rašau pasidėjusi jas šalia. Vos užmetusi akį matau, kad skyriuje apie vartų architektūrą pokyčių tekste nedaug, naujos lietuviškos istoriografijos nėra, šiek tiek atnaujintos iliustracijos. Autorės atliktas tyrimas apie vienintelių išlikusių Vilniaus gynybinės sienos vartų architektūrą susilaukė taiklių pastebėjimų architektūros istoriko Vytauto Levandausko paskelbtoje recenzijoje („Apie Aušros vartus ir Madoną“, in: Kultūros barai, 1992, Nr. 5, p. 76–77). Levandauskas su kartėliu pripažino, kad lenkės tyrimas gerokai pralenkė turimus lietuvių darbus ir paaiškino, kodėl šioje srityje esame atsilikę. Atsimenu, kaip Kałamajska pergyveno, kad vartų pietinio fasado 2002–2003 m. restauravimo dokumentacija nepakankama. Tuomet sienoje išryškėjęs šv. Kazimiero galvos ir figūros fragmentas jai buvo įtartinas, nes jo prieš karą nerado architektas Janas Borowskis. Sieninės tapybos restauratorė Audronė Kaušinienė pateikdama savo archyve išlikusią medžiagą padėjo kuo galėjo. Kałamajska turėjo tokią savybę – savo paieškose tikslo ji siekdavo su pavydėtinu užsispyrimu. Knygoje vartų išorės tyrimas pasipildė naujomis sienų tapybos atodangomis.

Atsivertus skyrių apie koplyčią matyti, kad ši knygos dalis gerokai papildyta. Autorė 2022 m. dirbo koplyčioje tikslindama savo ankstesnius vertinimus (teko su ja dalyvauti šioje ekspedicijoje). Pagal jos nurodymus iš naujo buvo padarytos visos interjero fotografijos (Autorės džiaugsmui jas profesionaliai padarė Gediminas Trečiokas), įtraukta medžiaga apie nevykusį laiptų į koplyčią perdirbimą ir koplyčios zakristijoje įrengtą sakralinių dirbinių muziejų. Tuomet lankydamasi karmelitų ansamblyje ji pastebėjo ir aukštai įvertino jautriai priderintą keltuvą neįgaliesiems, pristatytą 2018 m. prie šiaurinės zakristijos sienos (įrengė projektavimo-restauravimo įmonė „Archivoltas“). Prieš pereidama į mokslinių meno tyrimų institutą (IS PAN), Kałamajska dirbo menotyrininke Paminklų konservavimo dirbtuvėse (Pracownie Konserwacji Zabytków). Todėl ji visuomet labai griežtai žiūrėjo į bet kokius naujadarus senojoje architektūroje. Šis jos vertinimas taip pat įtrauktas į naujos knygos tekstą (p. 105–106), o išnašose nenutylėtos niekadėjų, sunaikinusių senuosius laiptus į koplyčią, pavardės. Autorė pažymėjo, kad jos naujieji svarstymai dėstomi tokia tvarka, kaip plėtojosi chronologiškai: nuo prieš tris dešimtmečius užfiksuotų pastebėjimų iki vėlyviausių, paskutiniųjų jos gyvenime.

Skyriuose apie Aušros vartų Dievo Motinos paveikslą ir jo kultą yra daug teksto papildymų ir gausu spalvotų iliustracijų, kurios šią knygą daro itin patrauklią. Apžiūrinėdamas naujai atrastus ikonografijos pavyzdžius geriau supranti Kałamajskos tekste dėstomas mintis. Didele autorės sėkme reikia laikyti dviejų nežinomo Nyderlandų tapytojo paveikslų atradimą (dabar – Vianeno Švč. Mergelės Marijos parapija, Utrechto departamentas, il. 162–163). Identiško turinio kaip ir Aušros vartų atveju Pasaulio Išganytojo ir Dievo Motinos atvaizdai atkartoja tuos pačius XVI a. olandų graverių sukurtus pavyzdžius kaip ir Vilniaus paveikslai. Bendraudama su Autore esu iš jos ne kartą girdėjusi, kad naujausios ryšio galimybės – internetas – dabar yra pagrindinė informacijos paieškos priemonė dailės istorikui. Žinoma, tai buvo sakoma neslepiant ironijos. Ji intensyviai naudojosi internetu, buvo susikūrusi savo duomenų bazę, pati tvarkydavo iliustracijas (tokie moderniški darbo metodai nedažnai būdingi vyresnės kartos humanitarams).  Kałamajska turėjo minčių nuvažiuoti į tą mažytį Olandijos miestelį, bet jau nebesiryžo tokiai kelionei.

Į naująją knygą Kałamajska sudėjo daug naujų ikonografinių analogijų, jas tiksliai pakomentavo. Jos nuomone, Baroko grafika buvo vienas svarbiausių senojo religinio meno šaltinių. Daugiau kaip prieš 30 metų Aušros vartų paveikslo ikonografinę medžiagą ji vadino pirmavaizdžiais arba prototipais, formulavo mintį apie Aušros vartų Dievo Motinos atvaizdo tipą, kurio formalūs principai, žvelgiant į greta reprodukuojamus Kristaus Išganytojo ir Dievo Motinos su ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis atvaizdus, kildinami iš Deesis kompozicijos. Nesuprantamas yra profesionalios lietuvių dailėtyrininkės neseniai pakartotas senstelėjęs teiginys, esą Aušros vartų Mariją reikia traktuoti kaip Apreiškimo kompozicijos fragmentą (žr. Aušra Vasiliauskienė, „Mickevičiaus Madona: atvaizdo ikonografija ir raiška romantizmo kultūroje“, in: Vakarykščio pasaulio atgarsiai, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2018, p. 140). Taip teigiant nekritiškai remiamasi Mečislovo Skrudliko 1926 m. publikacija laikraštyje. O pasikapstę giliau pamatytume, kad tas pats Skrudlikas, sekdamas prof. Piotro Śledziewskio nuomone, kad „nie jest stanowczo Dziewicą ze Zwiastowania. Świadczy o tym strój madonny a nie młodej dziewicy“ („griežtai kalbant, tai nėra Mergelė iš Apreiškimo. Apie tai liudija madonos, o ne jaunos mergelės apranga“), jau 1927 m. ir vėliau rašė kitaip (Mieczysław Skrudlik, Cudowny obraz Najśw. Maryi Panny Ostrobramskiej, Wilno, 1927, p. 39)! Istoriografijos viražus Kałamajska jau buvo išsprendusi pirmojoje savo knygoje, kurią atvežė į Vilnių ir išdalino svarbiausioms mokslinėms bibliotekoms. Belieka tikėtis, kad mus pasiekus naujajam leidiniui apie Aušros vartus, tokių nepatikrintų teiginių bent jau profesionalioje dailėtyroje nebebus.

Įdomu pastebėti papildomas analogijas iš Autorės inventorizacinės praktikos Baltarusijoje (il. 261). Kałamajskos patirtis tyrinėjant LDK bažnytinę dailę buvo didžiulė, nes bemaž 20 metų ji kasmet keliaudavo po Vakarų Baltarusijos miestelius, kartu su savo mokiniais išleido apie 15 bažnytinio meno paminklų Baltarusijoje inventorizacijos tomų. Todėl galiu atsakingai pasakyti, kad į jos nuomonę verta įsiklausyti. Nežinia, kada kam nors iš lietuvių menotyrininkų atsivers tokios galimybės tyrinėti rytinių LDK žemių architektūrą bei dailę ir gilintis į čia daug plačiau negu etnografinėje Lietuvoje paplitusį formaliųjų architektūros ir dailės principų persipynimą tarp unitų, dizunitų ir katalikų. Skirtingų krikščioniškojo meno tradicijų integracija LDK kultūroje Kałamajską labai domino, į jos tyrimų lauką patekdavo Baroko epochos kūriniai, kuriuose šis mūsų krašto fenomenas buvo labiausiai išreikštas. Ne išimtis ir Aušros vartų paveikslas.

Negaliu negrįžti mintimis į praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį, kai ir man jos įtakoje kilo ūpas užsiimti šiais klausimais. 1993 m. stebėjau Aušros vartų paveikslo aptaisų konservavimo darbus, 1997 m. išspausdinau straipsnį apie paveikslų aptaisus Lietuvoje, kuriame pateikiau naujų faktų apie Aušros vartų paveikslo aptaisų skardas ir jų dekorą. Daug diskutavome apie tai su Kałamajska, mus abi patraukė metalo panaudojimo bažnytinių paveikslų dangai problemos. Naujojoje jos knygoje matau, kad niekas nepraleista ne tik iš mano padarytų patikslinimų, bet ir kitų autorių darbuose sukaupto įdirbio. Kałamajska turėjo tokią mokslininko savybę – neprarasti ryšio su naujais atradimais, „laikyti ranką ant pulso“. Ji nebijojo įtraukti į savo darbo apyvartą naujų faktų. Net jeigu kartais tie naujieji faktai griaudavo jos ankstesnius įsitikinimus.

Gerai atsimenu, kad Autorė labai domėjosi paveikslo restauracija, atlikta 1993 m., prieš pat popiežiui Jonui Pauliui II atvykstant į Lietuvą. Ypač smalsavo dėl dendrochronologinių tyrimų, ar jie patvirtins jos spėjimą, kad paveikslas sukurtas XVII a. pradžioje. Patvirtino! Pirmojoje knygoje ji detaliai aprašė ir išanalizavo 1927 m. restauracijos darbus. Ją ypač jaudino Švč. Mergelės Marijos rankų pertapymai. Naujojoje knygoje ši analizė smarkiai išplėtota, reprodukuojami nauji pavyzdžiai, pasinaudota anksčiau neturėtais šaltiniais ir iliustracijomis, dailininkų Kanuto ir Boleslovo Ruseckų nutapytais variantais ir 1884 m. Boleslovo Rusecko ekspertize, padėjusia nustatyti rankas pertapiusį savamokslį autorių. Kałamajska papildė savo pirminį tekstą lietuvių restauratorių tyrimais, dar kartą atliko Aušros vartų Dievo Motinos sukryžiuotų plaštakų palyginamąją analizę, reprodukuodama artimiausių analogų rankų formas (il. 154–161). Jos darbo stiliui buvo būdingas korektiškumas – skrupulingai paminėti visi, net ir jai nepažįstami, netiesiogiai naują informaciją suteikę asmenys.

Didžiausia knygos dalis skirta Švč. Mergelės Marijos paveikslo kulto istorijai. Šio skyriaus pradžioje matome visiškai nepakeistą tekstą, čia tik iliustracijos atnaujintos, pakeistos spalvotomis. Pasakojimui chronologiškai artėjant į XIX a. vidurį, pateikiama vis daugiau anksčiau nepanaudotų ikonografinių paveikslo variantų, taip vaizdžiai įrodant jo kulto svarbą visuomenei. Savo pagrindinius atradimus Kałamajska išdėstė lietuviškai dar 1990 m. išspausdintame savo straipsnyje („Aušros vartų Dievo Motinos paveikslas“, in: Krantai, 1990, Nr. 6, p. 31–36). Naujai išleistoje knygoje Autorė norėjo ryškiau parodyti Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo svarbą lietuviams. Lietuvį skaitytoją neabejotinai sujaudins XIX a. patriotinės poezijos vertimai, kuriuose skamba didžiulė meilė Vilniui ir Lietuvai. Ji neturėjo lietuvių liaudies grafikos pavyzdžių, teko man padėti jai juos susirasti – per LIMIS duomenų bazę ir susisiekus su Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių kuratoriais. Ir štai akivaizdus rezultatas – lituanistinis aspektas išryškintas reprodukuojant Aleksandro Vinkaus-Vitkausko medžio raižinius (il. 277–280).

Nestebina, kad abi knygos baigiasi Solidarumo (Solidarność) judėjimui Lenkijoje paminėti išleistais pašto ženkleliais su Aušros vartų Dievo Motina. Kałamajskos požiūriu, jos tyrimų objektas atspindi neišardomą dviejų kaimyninių tautų vienybę.

Neprasprūdo pro Kałamajskos akis 1863–1864 m. Gedimino kalno viršūnėje palaidotų sukilėlių palaikų atradimas. Su vis kylančia patriotinio patoso gaida ji kalba apie Aušros vartų Dievo Motinos atvaizdo reikšmę pasipriešinimo kovose, publikuoja prie Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko palaikų atrastas devocionalijas. Pateikusi platų paveikslo funkcionavimo arealą įvairių šalių dailininkų kūryboje, Kałamajska su jai būdingu šmaikštumu įdėjo dviejų atvaizdų iš Peru reprodukcijas (il. 176–177). Autorė buvo įsitikinusi, kad Aušros vartų paveikslą reikia vertinti pasauliniame bažnytinės dailės kontekste.

Skaitau Kałamajskos tekstą ir vos ne kiekviename puslapyje pastebiu jos sugebėjimą pamatyti ir taikliai analizuoti lokalaus meno kūrinio sąryšius su platesniu kontekstu. Tai jos didžiulės patirties ir darbštumo išdava. Kałamajska visa esybe buvo atsidavusi darbui, laikėsi spartietiško gyvenimo būdo. „Tytan pracy…“ – sakydavo apie ją kolegos. Tekstus ji rašė šaltoka, moksliškai faktografine, profesionaliam dailėtyrininkui būdinga kalba. Tokį tekstą nelengva išversti į lietuvių kalbą, nes reikia gerai išmanyti reikalo specifiką, žinoti terminus ir suprasti apie ką kalbama. Todėl pirmosios šio teksto vertimo pastangos nebuvo sėkmingos. Ir tik iš antro karto, kai šio darbo ėmėsi dailės istorijos specialistas (dr. Mindaugas Paknys), reikalai pajudėjo. Kałamajska nemokėjo lietuviškai, bet siekė, kad vertimas būtų kuo kokybiškesnis. Nedaug turime dvikalbių lenkų/lietuvių dailės istorijos knygų. Juolab skirtų vienam paveikslui! Autorės rašymo stilius gana specifinis, ji nevengia įterpti nevienareikšmiškus, kontroversiškus išsireiškimus, turinčias potekstę mintis. Tai ypač jaučiasi, kai ji su kuo nors diskutuoja, gina savo poziciją, pateikia įrodymus. Tuomet netikėtai ji pasirodo kandi, ironiška, jos žodžiuose slypi dygi pašaipa. O tokias vietas ypač sunku išversti. Antai įžangoje ji rašo: „Kurtuazja wobec litewskich gospodarzy kazała im właśnie podziękować w pierwszym rzędzie […]“, o lietuviškai išversta taip: „Visų pirma mandagiai padėkojau šeimininkams lietuviams […]“. Dviprasmybė, paslėptas sarkazmas, glūdintis žodyje „kurtuazija“ ir šio sakinio konstrukcijoje dingo. O kaip tik tokiais atvejais matomas Kałamajskos asmenybės originalumas, tarsi netikėti žybsniai, kuriuos ji meistriškai mokėjo pademonstruoti. Tačiau nenorėkime perdaug. Lietuviai skaitytojai, kuriems iki šiol nebuvo artimai pažįstamas žymios mokslininkės tyrimų laukas ir rašymo stilius, vartydami šią knygą geriau ją supras.

Artėja Švč. Mergelės Marijos Aušros vartuose karūnacijos šimtmetis. Ši Marijos Kałamajskos knyga liks kaip dar vienas paminklinis akmuo lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiuose – su jų kivirčais, kovomis su bendrais priešais dėl nepriklausomybės ir dėl Vilniaus, suvokiant, kad mes nieko negalime išbraukti iš savo istorijos, nieko atsisakyti ar pakoreguoti.