Christian Norberg-Schulz. Bažnyčia kaip „imago mundi“ (NŽ-A nr. 3)

Knygoje Architektūros link Le Corbusier teigia: „Ašis yra turbūt pirmoji žmogiškumo manifestacija – tai kiek­vieno žmogiško veiksmo priemonė. Ašies link tiesiasi svirduliuojantis vaikas, su gyvenimo audromis kovojantis žmogus nusibrėžia sau ašį. […] Ašis yra linija tikslo link. Architektūroje ašiai reikalingas tikslas“¹.

Kiekviena visuomenė kuria savo ašis ir tikslus, atsižvelgdama į prieš tai buvusias ašis bei tikslus. Žmonės gimsta ir miršta, o ašys ir tikslai išlieka. Pasiekti tikslą reiškia atvykti į tikslą, kuris jau yra, kuris jau laukia ir kuris atrodo kaip nuskaidrėjimas, suteikiantis prasmę visai kelionei. Šv. Petro bazilika Romoje šimtmečius yra krikščionybės tikslas, ir ne tik dėl to, kas joje vyksta, bet ir dėl pačios vietos, kuri yra tikėjimo vizualizacijos išraiška. 

Per tai galime suprasti, ką vokiečių architektas Rudolfas Schwarzas² norėjo pasakyti 1958 m. Achene kalbėdamas apie liturgiją ir bažnyčių statybą: „šie bandymai rėmėsi ne tiek pagarbiu dėmesiu liturginiam veiksmui, kiek kažkuo kitu, vis papildančiu, tampančiu nuolatinio buvimo, kuris pranoksta bažnyčios pastato išpildymą, dalimi“.

Schwarzas „dėmesingai gerbė liturginį veiksmą“, bet kartu jautė poreikį šį veiksmą įterpti į nuolatinį buvimą, kitaip sakant, jis vylėsi, kad bažnyčia visų pirma yra vieta, kurioje gali vykti veiksmas. Taip jis išplėtė šį klausimą teigdamas, kad bet koks liturginis ar sekuliarus veiksmas turi vietą; todėl vieta yra integrali žmogaus gyvenamo pasaulio dalis. Negalima atskirai kalbėti apie gyvenimą ir atskirai apie vietą, neatsižvelgiant į jų vienovę, kuri yra pamatinė pasaulio struktūra. Architektūros tikslas – kurti vietas.

Šis architektūros siekis šiandien yra pamirštas. Dabar kalbama ne apie vietas, bet apie erdvės organizavimą, ir teigiama, kad „forma kylanti iš funkcijos“. Tokiu teorizavimu seka ir teologai, vildamiesi, kad nepriklausomai nuo išorinių formų, bažnyčia pirmiausia yra žmonių susirinkimo vieta. Taip sakrali erdvė tampa priklausoma nuo liturgijos ir išnyksta, kai liturgija pasibaigia.

Tai, kas šiandien įsitvirtina, yra funkcionalistinio požiūrio išraiška. Funkcionalizmo įsitikinimu, statyti – tai įgyvendinti praktišką ir ekonomišką, žmonių veikloms skirtą erdvę. Dėl to buvo studijuojamos įvairių veiklų paskirstymo ir žmonių judėjimo schemos, projektavimas kilo iš funkcinių poreikių. Šis būdas iš principo nėra blogas, tačiau nepakankamas. Šiandieninės aplinkos sterilumas įrodo, kad architektūra, kaip prasmingų vietų kūrimas, taip neatsiranda. „Būtis yra daiktų būtis, jos negalima nei apskaičiuoti, nei išvesti“, – teigia Heideggeris, interpretuodamas Hölderlino žodžius: „O tai, kas išlieka, yra sukurta poetų“³. Tai, kas tęsiasi ir kartu sudaro pasaulio suvokimo pagrindą, yra iš poetinio regėjimo kylanti poetinė tikrovė. Kad ir koks būtų pasaulio suvokimas, jo realizacija reikalauja nuolat besitęsiančio atvaizdo. „Regėjimą išsaugo tik suformuotas vaizdas, – teigia Heideggeris, – bet suformuotas vaizdas ilsisi eilėraštyje.“⁴ Tos pačios nuomonės laikosi ir Romano Guardini, Rudolfo Schwarzo knygos Apie bažnyčios statybą⁵ įžangoje svarstydamas apie bažnyčios pastatą: „Architektūrinės bažnyčios formos atsiskleidžia kaip vietos, kuriose žmogus ir pasaulis yra sukuriami iš naujo […] kaip simboliai, laiko tėkmėje įvaizdinantys krikščioniškąją būtį“. Galime apibendrindami teigti, kad „architektūra yra vieta, kur žmogus ir pasaulis yra sukuriami iš naujo, o pastatai yra būtį laiko tėkmėje įvaizdinantys simboliai“. Šiuo atveju raktinis žodis yra „įvaizdinti“. Gyvenimas gali būti susietas su vieta tik tada, kai pasaulis įgyja vaizdinę išraišką. Įvaizdinti reiškia sukurti atvaizdą. Todėl vieta nėra tik tam tik­rus veiksmus aprėpianti erdvė, bet ir kažkas konk­retaus, pasireiškiančio kaip formą turintis objektas. Šiame kontekste norėčiau pacituoti iš Manfredo Sündermanno sudaryto Emilio Steffanno⁶ darbų katalogo: „būtent vietoje žmogus patvirtina pasaulio atvaizdą“. Vieta, kuri yra sukurta, bendriausia šio žodžio prasme fiksuoja ir atvaizduoja pasaulį.

Taigi kas yra atvaizdas? Įvairios priemonės padeda žmogui suvokti sunkiai apčiuopiamą pasaulį, kuriam priklauso. Žmogus išskiria bendrumus, juos klasifikuoja ir nustato gamtos dėsnius. Jis modeliuoja praktiškus įrankius, kurie leidžia valdyti įvairias situacijas. Viso to negana. Suvokimą sudaro ne tik teorija ir praktika: reikia užčiuopti ir paslėptą patirtį sudarančių dalykų prasmę. Todėl reikia kurti atvaizdus, kurie neapibūdintų pasaulio analitiškai, bet jį tiesiogiai perkeltų į buvimą. Atvaizdas, kaip meno kūrinys, nėra pavaizdavimas. „Menas nereprodukuoja to, kas vaizduojama, bet įvaizdina“, – teigia Paulis Klee. Tuo tarpu dailininkas Andrew Wyethas savo paveikslą „Midija pliaže“ apibūdina taip: „Midija – tai jūra, kurią į pamiškę atnešė geldelė, lietus ir saulė ją nudažė“. Taip meno kūrinys, atvaizdas iškelia į buvimą visą pasaulį, neapsiriboja objekto pavaizdavimu, o nuskaidrina objektą kaip daiktą, arba kaip pasaulio surinkimą. Daiktas niekada nebūna vienas, o jo daiktiškumą lemia ryšiai su kitais daiktais arba, kaip teigia Heideggeris, su „surenkančiu pasauliu“. Šį pasaulį menininkas iškelia į buvimą, suteikdamas daiktui prasmę. Taip kiekvienas meno kūrinys yra imago mundi.

Tikrąją atvaizdo, kaip prisiminto ir nušviesto pasaulio, prigimtį suprato graikai. Deivė Mnemosinė (atmintis) yra dangaus ir žemės duktė ir, kaip Dzeuso žmona, per devynias naktis tampa Mūzų motina. Taigi Dzeusui prireikė „dangaus ir žemės atminties“, kad atsirastų menas. Nuo Vakarų kultūros ištakų kiekvienas atvaizdas išreiškia santykį tarp dangaus ir žemės. Architektūrinis atvaizdas – pastatyta ir prasmę turinti forma – atskleidžia pasaulio erdviškumą, pasaulio ne kaip abstrakčios matematinės erdvės, o kaip patirtos vietos, esančios tarp žemės ir dangaus. Tam tikri atvaizdai parodo bendresnes struktūras, todėl yra belaikiai ir beviečiai. Tokios rūšies atvaizdas yra ašis, taip pat horizontalus planas ar vertikali axis mundi. Vis dėlto abstrakčios struktūros turi tapti įkūnytos laiko ir vietos prasme: tokiu būdu individuali situacija įgyja
konkretų matmenį.

Taigi architektūrai yra būdinga dvilypė prigimtis: ji turi suformuoti erdvę taip, kad gyvenimas turėtų vietą, ir parodyti pasaulį kaip pastatytą atvaizdą taip, kad gyvenimas turėtų plotmę ir prasmę. Antroji prigimties dalis yra tikrasis meninis architektūros aspektas. Pastatyto atvaizdo prasmė yra pagrindžiama pasaulyje, kuriame jis yra tarp dangaus ir žemės.

Atvaizdo sąvoką naudojo ir Rudolfas Schwarzas. Aukščiau minėtame veikale jis šešis planus⁷ apibrėžė kaip „pasaulio sukūrimo planus“, kurie „per skirtingus atvaizdus atskleidžia pasaulį“⁸. Nėra abejonės, kad Schwarzo planai išryškina pamatines struktūras, grafines ryšio tarp žmogaus ir pasaulio reprezentacijas. Per juos išreiškiamas toks architektūros suvokimas, kuris mūsų laikais dar yra nepasiekiamas. Šį aspektą norėčiau pabrėžti todėl, kad, mano galva, Schwarzas pirmasis pabandė suvokti architektūrą, išeidamas iš žmogaus būties-pasaulyje⁹. Vis dėlto, jo interpretacija išlieka gana abstrakti. Schwarzas brendo Naujosios Architektūros epochoje, ir net jei jo darbai nėra aiškiai funkcionalistiniai, jis vis dar laikėsi trečiojo dešimtmečio nuostatų. Būdinga tai, kad jis savo bažnyčių projektų sprendinius apibūdina kaip planus. Vadinasi, architektūrą jis iš esmės suvokia kaip erdvės organizavimą ir eksploataciją. Jo planai iš tiesų yra labiau diagramos nei atvaizdai. Tam, kad galėtų tapti atpažįstamu objektu, atvaizdas turi išreikšti konkretų buvimą. Architektūrinis atvaizdas yra pastatytas, pilnutine šio žodžio prasme, jis yra čia, ir „stovėdamas štai čia, atveria pasaulį ir drauge stato jį atgal ant žemės“, – kaip teigiama Heideggerio citatoje¹⁰. Statyti atgal ant žemės reiškia statyti iš konkrečių medžiagų ir būti susietam su aiškiai apibrėžta vieta. Steffannas iš architektūros reikalavo „pagarbos medžiagoms, pagarbos statybai ir pagarbos vietai“. Tačiau ir šių kategorijų nepakanka. Negana pritaikyti Schwarzo planą ir gerbiant medžiagas bei vietą juo sekti. Ko dar trūksta?

Heideggeris teigia, kad tai, kas pastatyta, „čia pakyla“, ir šiuo teiginiu jau yra viskas pasakyta. Panagrinėkime šiuos paprastus žodžius. Tai, kas pastatyta, čia pakyla. Pakilti, reiškia turėti žemę po savimi, būti virš žemės, bet taip pat reiškia ir pakilti erdvėje, būti po dangumi. „Čia“ tam tikru būdu nurodo į buvimą tarp žemės ir dangaus. Tai, kas pastatyta, čia pakildamas atveria pasaulį, t. y. to, kas pastatyta, pasaulis tampa apčiuopiamu čia, kur pakyla tai, kas pastatyta. Tad pastatas nėra atvaizdas atkūrimo prasme. Jis nieko nevaizduoja, bet iškelia į buvimą pasaulį. Taip sudabartintas pasaulis yra iš esmės kasdienis, mums įprastas pasaulis, pažįstamas kraštovaizdis, kuriam ir mes patys priklausome. Mes apgyvendiname savo kasdienį kraštovaizdį tik tada, kai statydami jį atvaizduojame. Heideggeris straipsnyje apie Hebelį gražiai apibendrina šias idėjas: „Būtent pastatai pirmiausia priartina žemę, kaip apgyvendintą kraštovaizdį, prie žmonių, ir tuo pat metu kaimyninių būstų artumą patalpina po dangaus platybėmis“¹¹. Toks pasaulio ir žmogaus suvokimas buvo artimas ir Schwarzui. Knygoje Apie bažnyčios statybą tai išsakoma taip: „pasaulis, kuriame statome ir tarnaujame Dievui, mums nustojo būti astronomine teorija ir tiesiog tapo „pasauliu, skirtu mums“. Šiame pasaulyje aukščiausias šviesos taškas yra zenitas“¹².

Deja, mūsų dienomis šis supratimas yra pamirštas. Funkcionalizmas pašalino ne tik dangų, bet ir žemę, ir patalpino žmogaus gyvenimo veiklas tuščiame ir abstrakčiame pasaulyje. Banalūs vėlyvojo funkcionalizmo pastatai neatveria pasaulio ir neiškelia jo ant žemės. Štai dėl ko šiandien liudijame vėlyvojo funkcionalizmo baigtį ir naujos atvaizdų architektūros gimimą.

Bet tam tikra pavėluoto funkcionalizmo atmaina vis dar tebėra populiari tarp teologų. Siekiant išsivaduoti iš senojo pasaulio vaizdinio, prieinama net iki nuorodų į astronautų vykdomus kosmoso tyrimus. Pavyzdžiui, straipsnyje apie Vieningo pasaulio pamatą Gottfriedas Hierzenbergas¹³ skelbia: „Senasis pasaulio kaip keliaaukštės struktūros vaizdinys išprovokavo tikrą erdvės dualizmą. Kai pasaulis yra tiksliai sudalinamas į dangų, žemę ir požeminę sferą, vieningą tiesą skelbti tampa sudėtinga. Pavyzdžiui, dar ir šiandien prietaras, kad rojus yra aukštai, vaikams yra kalamas į galvas nuo ankstyvo amžiaus. Juo labiau mūsų kosmoso tyrimai leidžia įžvelgti ir patirti ryšio tarp žemiškosios ir dangiškosios sferų reliatyvumą, juo didesnis pavojus yra matyti rojų iš realybės besitraukiantį į tolimus ūkus. Svarbu nuo pat mažumės atkreipti dėmesį, kad tai, ką krikščionybė skelbia apie rojų, turi būti sugrąžinta pasauliui, dar tiksliau – žmogui, kaip jo egzistencijos fazė, matas“. Pateikiau šią citatą, nes, man regis, ji aiškiai išsako šiandieninį pasimetimą tarp sąvokų ir ikonoklastiškos nuostatos iškilimą. Rojus ir pragaras, be abejo, yra žmogaus egzistencijos sferos, taigi vietos, kurias būtina atvaizduoti. Kaip teigia Erichas Kästneris: „Net ir tas, kas jau seniai atprato tikėti į rojų ir į pragarą, nesupainios sąvokų aukštai ir žemai“. Aukščiausias saulės taškas „pasaulyje, skirtame mums“, vis dar yra zenite.

Taigi pirmasis architektūros uždavinys yra įvaizdinti pasaulį. Kalbama tiek apie pasaulį apskritai, tiek apie konkretų „čia“. Taip Schwarzas kalba apie „galingas, pasaulį kuriančias figūras“ ir apibrėžia savo planus kaip „pasaulio sukūrimo planus“¹⁴. Steffannas gi nurodo „skritulį ir kryžių, centrą ir kelią, apskritimą ir kvad­ratą“ kaip „atskleistos pasaulio tvarkos atvaizdus“. Tad kokia yra ši pasaulio tvarka, kurią reikia užčiuopti?

Krikščionims, bent jau kai kuriais aspektais, architektūra reprezentuoja sukūrimą. Bet sukūrimas, matyt, nėra suvokiamas iškart? Atrodytų, kad taip ir yra: Videmus nunc per speculum et in aenigmate¹⁵. Dievo kūrinys kaip visuma yra nesuvokiamas, ir paprastu dalyku mums tampa tik tai, ką sugebame užfiksuoti savo kūriniuose.

Kaip visi žinome, pirmasis Pradžios knygos skyrius prasideda šiais žodžiais: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“¹⁶. Taigi tam, kad galėtų kurti, Dievas sukūrė vietą. Visa kita yra išsidėstę tarp dangaus ir žemės, tarp „aukštai“ ir „žemai“. Vieta, sukurta pradžioje, turėtų būti suprantama kaip pergalė prieš chaosą. Iš tiesų yra parašyta, kad „žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę“. Taigi sukūrimas nevyksta nuo nieko nepriklausomai (ex nihilo), bet kaip pergalė prieš tam tikrus chaoso aspektus: padrikumą, dykùmą, pragarmę, tamsybes. Kokiu būdu vyksta pergalė prieš chaosą? Padrikumą ir dykùmą gali įveikti tik substancija ir tvarka, bedugnę – tvirtas pagrindas, tamsą – šviesa. Tokiu būdu pasirodo šviesa, tvirta ir nusausinta žemė bei po skliauto atvaizdu atsirandanti tvarka dangiškoje ir žemiškoje sferose. Visa tai apibūdina erdvę, suteikiančią pagrindą gyvybei. Svarbu pabrėžti, kad ši erdvė yra suvokiama ne matematiškai, o labai konkrečiai. Sukūrimo erdvė nėra nei matematinė, nei dyka ir bedugnė, ji apibrėžta konkretybėmis. Vadinasi, sukūrimo erdvė yra vieta. Tik esant šioms prielaidoms, gali rastis gyvybė floros pavidalu su augalais ir atitinkamos rūšies vaisius nokinančiais medžiais, ar jūros gyvių, paukščių, roplių ir kitų gyvūnų pavidalu, kiekvieno pagal savo rūšį.

Antrame Pradžios knygos skyriuje vienybė tarp kūrinio ir pasaulio yra nusakyta per sodo vaizdinį: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“¹⁷. Nuo pat sukūrimo akimirkos žmogaus gyvenimas buvo orientuotas į ryšį su vieta ir aiškiai nurodytas pirmasis žmogaus uždavinys: jis turi dirbti ir prižiūrėti žemę, rūpintis visu jį supančiu pasauliu. Šį klausimą knygoje Apie žemės užstatymą¹⁸ nag­rinėja Rudolfas Schwarzas. Joje, pavyzdžiui, rašoma: „Žemė prieš žmogų atsiveria. Ji iš naujo tampa statybine medžiaga ir laukia, kad vėl būtų žmogaus sukurta“. 

Tačiau statyba nėra susijusi vien su architektu. Pirmasis statytojas yra naujakurys, o naujakuriui reikia namų, kurie jam leistų susiorientuoti erdvėje. Šitaip skirtingi statymo būdai padeda sukūrimo erdvę padaryti apčiuopiamą tiek abstraktaus ryšio tarp dangaus ir žemės, tiek konkretaus čia prasme. Sukūrimo erdvė nuolatos grįžta pas žmogų, todėl kiekvienas pastatas įgyja vienokią ar kitokią formą: namų, mokyklos, bažnyčios. Pastatai, kiekvienas savaip, iškyla tarp dangaus ir žemės. Štai tokiu būdu pastatai iškyla. Iškildamas pastatas apibrėžia erdvę, kurioje gali vykti gyvenimas, ir per apčiuopiamas savybes realizuoja egzistencinės situacijos esmę. Iškildamas pastatas įgyja atvaizdo bruožus. Šie bruožai iš esmės priklauso nuo to, kaip pastatas remiasi į gruntą, kaip jis iškyla ir kaip dangaus akivaizdoje užsibaigia. Suprasdamas šiuos ryšius, knygoje Architektūros link Le Corbusier rašė: „Į dangų sienos kyla taip, kad aš lieku sujaudintas. Suprantu jūsų ketinimus. […] Tą man sako jūsų akmenys. […] Tai yra architektūra“¹⁹. Taip kiekvienas pastatas interpretuoja ryšį tarp žemės ir dangaus, o tai reiškia – atvaizduoja pasaulį kaip erdvę.

Taigi architektūra atvaizduoja vieningą pasaulį, bet ne abstraktų kosmoso tyrinėjimų pasaulį su neaiškia pras­me, o konkretų, kūriniją išreiškiantį pasaulį, kuris niekada nesiliovė buvęs tas pasaulis, kuriam priklausome.

Tad nesuprantamas yra tas absurdiškas noras matyti bažnyčią kaip paprastą susirinkimų vietą. Savaime suprantama, kad Eucharistijos šventimui vargu ar reikia architektūros. Tačiau krikščioniškas gyvenimas turi pasaulį, ir Įsikūnijimas liudija, kaip šis pasaulis buvo sugrąžintas į žemę. Taip nuo IV a. buvo aiškinama krikščioniškojoje tradicijoje. Bažnyčios pastatas visada buvo domus Dei, o ne tiesiog domus ecclesiae. Dievas ir apsireiškia, ir užsisklendžia per sukurtąjį pasaulį, todėl ir mes turime galią jame dalyvauti, pilnutine šio žodžio prasme. Tačiau Kristus mus mokė, kad negali būti dalyvavimo be meilės. Mylėti reiškia atsiverti, kaip teigia Schwarzas: „Aukščiausias Kūrėjo poelgis yra mylinčia širdimi, mylinčiu žvilgsniu užvaldyti pasaulį. […] Žmogus negali sukurti pasaulio plano, neprojektuodamas jame savęs“.

Tad mūsų uždavinys yra visą sukūrimo darbą regėti mylinčiu žvilgsniu ir per mūsų darbą, mūsų veikloje atvaizduoti tai, ką išvydome. O tai, ką išvydome, privalo būti įtvirtinta per atvaizdus. „Regėjimą išsaugo tik suformuotas vaizdas, – teigia Heideggeris, – bet ilsisi suformuotas vaizdas eilėraštyje.“ Vadinasi, bažnyčios statyba yra meninis veiksmas, suteikiantis regėjimui nenutrūkstamumą.

Kas gi yra bažnyčia kaip atvaizdas? Visi pastatai, kiek­vienas savaip, atvaizduoja ryšį tarp žemės ir dangaus. Kokiu būdu tai daro bažnyčia? Visi kiti pastatai yra susiję su daliniais gyvenimo aspektais. Jie atvaizduoja dalinę tvarką, atveria dalinius pasaulius ir lieka dalies nelaisvėje. Tačiau bažnyčia priklauso bendrajai tvarkai. Ji yra visuotinio susitikimo vieta ir savo fundamentalia struktūra turi padaryti apčiuopiamą sukūrimo erdvę. Ji turi parodyti ryšį tarp žemės ir dangaus kaip tokį. Jau minėjau, kaip šis ryšys sudabartinamas per pastato buvimo būdą, jo iškilimą, jo harmoningą išpildymą. Taip pat svarbu, kad erdvė turėtų ašis ir tikslus, kurių pagalba pastatas taptų kasdienių įvykių dalimi. Tačiau ne tai yra svarbiausias poreikis. Vis dėlto esminis yra ryšys tarp dangiškosios ir žemiškosios sferų, kuriame abi sferos pasirodo kaip apčiuopiamos savybės. Bažnyčios atvaizdas šį ryšį materializuoja. Tačiau materializacija yra įmanoma tik laiko perspektyvoje, todėl bažnyčios atvaizdas yra ne tik bendras, bet ir istoriškas. Bažnytinės architektūros istorijoje per apčiuopiamus vaizdinius pateikiamos skirtingos žemės ir dangaus, žmogaus ir Dievo susitikimo interpretacijos. Neįmanoma to iliustruoti pavyzdžiais. Norėčiau tik pažymėti, kad esminės temos išliko nepakitusios nuo VI a. Žemė visada buvo suvokiama kaip tamsi gelmė, kaip laikantis pagrindas, uola, kaip gyvybė, o dangus – kaip šviesa, žydrynė, kaip pasaulio kryptys. Žemė visada buvo atvaizduojama žemiškai, pripildyta antropomorfiškų kolonų²⁰, iš tamsios gelmės besistiebiančių į šviesą. Dangus visada buvo suvokiamas kaip vienijanti tvarka, kaip dieviškoji geometrija ar šviesos vizija. Susitikimo tarp dangiškosios ir žemiškosios sferų atvaizdavimas visada buvo be galo svarbus. Per šį susitikimą gyvenimas atsiskleidžia kaip esantis ant žemės ir po dangumi.

Šiandien nebestatome katedrų. Tačiau esminės temos nė kiek neprarado savo vertės, ir būtų klaidinga praėjusioms epochoms būdingą raišką matyti kaip „galingųjų dominavimo architektūrą“ ar, dar blogiau, „tuščią prabangą“. Bažnyčia kaip atvaizdas turi būti suvokiama per savo raišką, o jei šiandien nebegebame statyti bažnyčių, tai todėl, kad nebeturime istorijos pojūčio. Net ir šiandien bažnyčia vis dar turi būti bažnyčia.

Ką gi reiškia ant žemės ir po dangumi pastatyta bažnyčia? Bažnyčia mus lydi kaip dieviško įvykio atvaizdas, kaip pagrindas arba kaip vieta, ji mus lydi, pasaulį padarydama apčiuopiamą. Pastatyta bažnyčia, tikrąja šio žodžio prasme, nušviečia pasaulį. Bažnyčių architektūroje frazė „tebūnie šviesa“ yra įgyvendinama. Išo­rėje Dievas pasirodo praeinančiu būdu, kaip šviesos blyksnis, bažnyčioje – kaip nenutrūkstamumas. Štai dėl ko bažnyčia yra žmogaus gyvenamosios vietos matas. Tai, kas išoriniame pasaulyje, kaime, mieste yra painu ir prieštaringa – „pasaulio sukūrimo planas“, prasmių įkrautas centras – yra atrandama bažnyčioje. Bažnyčia, kaip atvaizdas, pašventina pasaulį.

CHRISTIANAS NORBERGAS-SCHULZAS (1926-2000) buvo įtakingas norvegų architektas ir architektūrologas, nagrinėjęs architektūros patyrimą, jos ryšį su vieta, simbolines-transcendentines architektūros plotmes. Kvietė į modernios architektūros atnaujinimą, jo teorija grįsta istorinės architektūros analize, humanitarine geografija, Martino Heideggerio filosofiia. Dalis autoriaus veikalų, kaip ir plačiausiai žinoma knyga Genius loci (1979), iškėlusi architektūros ryšio su vieta temą, pirmą kartą išspausdinti italų kalba. Publikuojamas straipsnis iš vėlyvojo periodo, kuriame galima apčiuopti visos autoriaus teorijos sintezę. Šaltinių nuorodos ir kiti paaiškinimai pridėti verčiant. Iš italų kalbos („La chiesa come imago mundi”, in: Paola Gennaro (ed.), Architettura e spazio sacro nella modernità, Milano: Editrice Abitare Segesta, 1992, p. 45-48) vertė Kostas Biliūnas.

¹ Le Corbusier, Architektūros link, iš prancūzų kalbos vertė Aistė Galaunytė ir Neringa Mikalauskienė, Vilnius: Lapas, 2019, p. 151.

² Rudolf Schwarz (1897–1961) labiausiai žinomas dėl bažnyčių, suprojektuotų XX a. trečiajame-septintajame dešimtmetyje, daugiausia Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje. Parašė architektūros teorijos knygų, jo sakralios erdvės sampratai įtaką padarė italų teologas Romano Guardini.

³ Martin Heidegger, Gesamtausgabe: II. Abteilung: Vorlesungen 1923–1944, t. 39: Hölderlins Hymnen „Germanien“ und „Der Rhein“, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1994, p. 214.

⁴ Martin Heidegger, Aus der Erfahrung des Denkens, Pfullingen: Günther Neske, 1954, p. 13.

⁵ Rudolf Schwarz, Vom Bau der Kirche, Würzburg: Werkbund-Verlag, 1938.

⁶ Emil Steffann (1899–1968) – vokiečių architektas, kelių dešimčių bažnyčių projektų autorius.

⁷ Knygoje detaliai aprašomi „planai“ – istoriniai bažnyčių struktūrų modeliai. 

⁸ Rudolf Schwarz, The Church Incarnate: The Sacred Function of Christian Architecture, translated by Cynthia Harris, Chicago: H. Reg­nery, 1958, p. 189.

⁹ Vok.: In-der-Welt-sein; žr. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“ [frag­mentai], in: Martin Heidegger, Rinktiniai raštai, sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Mintis, 1992, p. 63–97.

¹⁰ Martin Heidegger, Meno kūrinio ištaka, iš vokiečių kalbos vertė Tomas Sodeika, Jurga Jonutytė, Vilnius: Aidai, 2003, p. 40.

¹¹ Martin Heidegger, Hebel, der Hausfreund, Pfullingen: Neske, 1965, p. 13.

¹² Rudolf Schwarz, op. cit., p. 109.

¹³ Austrų katalikų teologas (g. 1937).

¹⁴ Rudolf Schwarz, op. cit., p. 46, 189.

¹⁵ „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu [o tuomet regėsime akis į akį]“ (1 Kor 13, 12).

¹⁶ Pr 1, 1 ir t.

¹⁷ Pr 2, 15.

¹⁸ Rudolf Schwarz, Von der Bebauung der Erde, Heidelberg: Verlag Lambert Schneider, 1949.

¹⁹ Le Corbusier, op. cit., p. 123.

²⁰ Architektūrinis orderis, autoriaus teigimu, išreiškia ryšį tarp gamtos ir žmogaus; plačiau žr. Christian Norberg-Schulz, Architettura: presenza, linguaggio e luogo, Milano: Skira, 1996.