Tik kiek daugiau nei prieš tris dešimtmečius sužinojome apie didžiulį savinaikos mastą Lietuvoje sovietmečiu1. Savižudybių rodikliai per visą sovietmetį nuosekliai didėjo, tačiau visuomenė nieko apie tai nežinojo. „Brandaus socializmo“ visuomenė neturėjo žinoti apie negatyviausius gyvenimo reiškinius, nes buvo skleidžiama optimistinė propaganda, kad brandaus socializmo šalyje visos socialinės blogybės yra „išgyvendintos“. Buvo griežtai uždrausti ir įslaptinti duomenys apie savižudybes, nužudymus, nelaimingus atsitikimus darbe, choleros ir maro atvejus2. Tik prasidėjus Atgimimui pamatėme tikrąją padėtį. Paaiškėjo, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių savižudybių rodikliai yra labai aukšti, o jų svyravimai laike stebėtinai sutampa su visuomenių istoriniais lūžiais ir transformacijomis. Visose trijose šalyse savižudybių rodikliai nuosekliai didėjo per visą sovietmetį, paskui staiga ryškiai krito prasidėjus nepriklausomybės judėjimui, ir taip pat vėl dramatiškai augo vykstant radikalioms reformoms po nepriklausomybės atgavimo3. Bet tokie sutapimai su istorinėmis transformacijomis pasireiškė ne visose sovietinio bloko šalyse. Antai buvusioje Rytų Vokietijoje, kurios savižudybių rodikliai buvo daug aukštesni už Vakarų Vokietijos, „politiniai, ekonominiai ar sociokultūriniai faktoriai nedarė didesnės įtakos savižudybių rodikliams“4, nes tokie regioniniai savižudybių paplitimo skirtumai Vokietijoje buvo nusistovėję jau nuo XIX a.
Lietuvoje, susidūrę su šia visuomenės drama, išgyvenome įvairius periodus. Pirmiausia, nežinojome, paskui – šiurpome matydami skaičius, o tada pasigirdo gynybiški išvedžiojimai: „Ai, tai čia tie girtuokliai išsikars, ir nebebus tos problemos“. Kitų gynyba pasireiškė fatalistišku dramatizavimu – esą jau nuo seno, nuo Pilėnų esame „savižudžių tauta“. Žiniasklaida šią dramatišką gaidą ir „savižudžių tautos“ idėją itin mėgo, savižudybės būdavo aprašinėjamos sensacingai ir su pasimėgavimu5, o į specialistų prašymus tokiu būdu neprisidėti prie savižudybių plitimo visada būdavo atkertama, kad žiniasklaida tik informuoja, bet nieko neformuoja. Tvyrojo bejėgystė ir politikų abejingumas, jų nuostatos savižudiškų žmonių atžvilgiu pasirodė itin moralizuojančios ir smerkiančios6. Specialistų pastangos inicijuoti valstybinės savižudybių prevencijos strategijos sukūrimą buvo bergždžios. Realios veikiančios savižudybių prevencijos strategijos neturime ir dabar. Valstybės kontrolės auditas (2017)7 tokią padėtį įvertino kaip labai didelį Lietuvos psichikos sveikatos politikos trūkumą.
Tačiau yra ir gerų naujienų. Yra savižudybių paplitimo pokyčių, yra naujų mokslinių duomenų, iš kurių galime daugiau suprasti apie savižudybių problemos mastą ir ypatumus bei pagalbos veiksmingumą. Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centre ką tik atliktas tyrimas „Šiuolaikinių teorinių suicidinio elgesio modelių pritaikomumo bei sociokultūrinių veiksnių reikšmės suicidiškumui vertinimas Lietuvoje“leido surinkti duomenų ir apie kitus savižudiškumo aspektus – suicidinių minčių, suicidinių mėginimų paplitimą visuomenėje, atskirose visuomenės grupėse, regionuose, sąsajas su trauminėmis patirtimis ir kt.8
Viena problema, kurią Lietuvoje sėkmingai pavyko išspręsti abipusėmis geranoriškomis pastangomis – tai žiniasklaidos indėlis į savižudybių prevenciją. Suicidologai nuolat kalbėjo apie savižudybės imitacijos fenomeną, „Verterio efektą“, kai įspūdingai pateikiama žinia apie savižudybę kai kuriuos pažeidžiamus žmones pastūmėja pamėgdžioti tokį elgesį. Žurnalistai rimtai atsižvelgė į suicidologų siūlymus9 dėl etiško savižudybės pateikimo žiniasklaidoje ir 2016 m. juos įtraukė į Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso naująją redakciją10. Dauguma save gerbiančios žiniasklaidos šių etikos nuostatų laikosi.
Savižudybių paplitimo pokyčiai
Kita gera žinia yra ta, kad savižudybių Lietuvoje yra gerokai sumažėję. Bendras šalies savižudybių rodiklis 2000 m. buvo 47 mirtys 100 000 gyventojų, o 2021 m. – 20 mirčių 100 000 (žr. diagramą). 2000 m. oficialiai užregistruota 1631 nusižudęs žmogus, 2021 m. – 565 žmonės.
Savižudybių rodiklis (100 000 gyventojų) Lietuvoje XXI a. (LR Statistikos departamento ir Higienos instituto duomenys)
Savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja nuo pat amžiaus pradžios. Tiesa, per pastaruosius du dešimtmečius matome du pakilimus: 2008–2011 m. per ekonominę krizę ir 2013 m. po žymaus aktoriaus savižudybės, kuri galėjo turėti skatinantį poveikį. Nepaisant šio mažėjimo, mūsų šalies savižudybių rodiklis (23,5) 2019 m. buvo daugiau nei du kartus didesnis už Europos Sąjungos vidurkį, kuris pagal Pasaulio banko duomenis siekė 11,311.
Be to, kyla abejonių ir dėl tikslaus savižudybių mažėjimo masto. Pasirodė, kad mažėjant savižudybių rodikliams, yra padaugėję užregistruojamų atvejų kitose mirties priežasčių kategorijose (pavyzdžiui, neaiškių, nepatikslintų mirties priežasčių). Šie rodikliai Lietuvoje 1,5–3,5 karto didesni nei ES vidurkis arba ES rekomenduojami standartai. Neabejotinai dalis jų slepia savižudybes. Todėl specialistai primygtinai rekomenduoja tobulinti pačią savižudybių registravimo sistemą Lietuvoje12.
Per pastarąjį dešimtmetį mažėjo ir vyrų, ir moterų savižudybių, ir tai palietė beveik visas amžiaus grupes. Labiausiai sumažėjo vaikų ir paauglių (iki 19 m.) ir vidutinio amžiaus (35–49 m.) žmonių savižudybių rodikliai – daugiau nei du kartus. Panašiai mažėjo ir jaunų suaugusiųjų savižudybių rodiklis (20–34 m.) – beveik perpus.
Vienintelė amžiaus grupė, kurioje savižudybių nemažėjo, yra 70 ir daugiau metų senjorų grupė. Jų savižudybių rodiklis išlieka labai aukštas – apie 30 mirčių 100 000 gyventojų. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje net neketina patys ieškoti psichologinės ar kitos psichikos sveikatos srities specialistų pagalbos, ypač vyrai13. Įdomu, kad bendrai ar, sakytume, teoriškai, visi visų amžiaus grupių žmonės pripažįsta profesionalios psichologinės pagalbos vertę, pripažįsta, kad specialistų pagalba gali būti reikalinga, bet su amžiumi vis labiau abejoja tokios pagalbos vertingumu sau. Žmonės virš penkiasdešimties metų nebemano, kad tai tinka ir jiems, nemano, kad jiems tokia pagalba būtų naudinga.
Vyresni žmonės dažniau turi medicininių problemų ir susirgimų, bet Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro atlikta analizė atskleidė, kad somatinėje medicinoje beveik visai nesidomima pacientų psichologine savijauta ir psichologinėmis problemomis, vyresniems žmonėms itin retai nustatomi su savižudybės rizika susiję sunkumai14, nors akivaizdu, kad kai kurios somatinės problemos, ypač traumos ir apsinuodijimai, patikrinimai dėl piktybinių navikų yra susijusios su dideliu psichologiniu stresu ir netgi suicidine rizika. Lietuvoje atliktas onkologine liga susirgusių žmonių tyrimas parodė, kad onkologinių pacientų savižudybių lygis daug didesnis nei populiacijos, itin didelė suicidinė rizika yra onkologine liga susirgusių ir ką tik diagnozę sužinojusių vyresnio amžiaus ir mažesnio išsilavinimo kaimo vyrų15.
Apie vyrų savižudybes
Daugybę metų žinojome, kad Lietuvos vyrų savižudybės yra ypatinga problema: Lietuvos vyrų savižudybių rodikliai dvigubai aukštesni nei Estijos, Lenkijos, Vengrijos ir daugelio kitų šalių. Ir net dabar, kai savižudybių rodikliai Lietuvoje mažėja, vyrų savižudybių rodiklis išlieka vienas aukščiausių pasaulyje. Europoje 2019 m. Lietuvos vyrų savižudybių rodiklis buvo didžiausias – 45,4 atvejai 100 000 gyventojų (PSO, 2021). Ypač dideli kaimo vyrų savižudybių mastai. Įdomu, kad kaimuose ir miesteliuose gimusių vyrų suicidinė rizika nesumažėja net jiems persikėlus į miestą. Atrodo, kad kaimo vyrai turėjo mažiau šansų (resursų ir įgūdžių) įveikti neigiamas psichosocialinių krizių pasekmes16. Galimas dalykas, kad sovietinės okupacijos trauma ir jos suformuotas mentalitetas tęsiasi per kartas. Kaimo vyrai yra itin nukentėję nuo priverstinės kolektyvizacijos, privačios nuosavybės sunaikinimo, vyro vaidmens sumenkinimo ir alkoholizmo plitimo sovietmečiu17.
Tačiau situacija keičiasi. Gera žinia yra ne tik tai, kad vyrų savižudybių mažėja, bet ir tai, kad mažėja atotrūkis tarp vyrų ir moterų savižudybių masto. Lietuva ilgai išsiskyrė iš kitų šalių pagal vyrų ir moterų savižudybių rodiklių santykį. Dar 2014–2017 m. laikotarpiu vyrų savižudybių rodikliai 6–7 kartus viršijo moterų rodiklius18, o 2021 m. šis skirtumas sumažėjo iki 3,9 karto. Toks santykis pasireiškia daugelyje pasaulio šalių, bet labiausiai būdingas Rytų Europos valstybėms (PSO, 2021). Tiesa, nepanašu, kad pokyčius derėtų sieti su esama pagalbos sistema. Pastarųjų metų analizės19 atskleidė, kad vyrai, turintys su savižudybe susijusių sunkumų, negauna jiems reikiamos pagalbos sveikatos priežiūros sistemoje, kad būtent vyrų savižudybes ir pagalbos siekimą sunkiausiai sekasi paveikti net ir kompleksinėmis savižudybių prevencijos priemonėmis.
Tai verčia atidžiau tyrinėti, kas būdinga vyrams, kokie būtent vyriškumo aspektai ir kaip yra susiję su savižudiškumu. Tada būtų galima subtiliau ir tikslingiau planuoti ir prevencines priemones. Atliktas 562 Lietuvos vyrų, įvairaus amžiaus ir iš įvairių gyvenamųjų vietovių, tyrimas, kuriame vyriškumas buvo vertinamas pagal dvi dimensijas – vyriško tapatumo (kiek svarbi asmenybės tapatumo dalis yra buvimas vyru) ir savo vyriškumo priėmimo (kiek vyras jaučiasi atitinkantis savo vyriškumo standartus)20. Pasirodė, kad stipresnis vyriškas tapatumas ir didesnis savo vyriškumo priėmimas buvo susiję su mažesne savižudybės rizika. Tolesnė analizė ir atsakymai į atvirą klausimą „Kas Jums yra vyriškumas?“ atskleidė, kad skiriasi turinčių ir neturinčių minčių apie savižudybę vyrų asmeniniai vyriškumo standartai. Didesnės suicidinės rizikos vyrai daugiau vadovaujasi stereotipiniais vyriškumo kriterijais, jiems vyriškumas yra emocijų kontrolė, intelektualumas ir orientacija į sprendimus, jie dažniau mini emocijų valdymo, ramumo, santūrumo svarbą bei gebėjimą išlaikyti „šaltą protą“ ir nerodyti kylančių jausmų. Taigi šis vyriškumo aspektas, kai siekiama neparodyti vidinių išgyvenimų, gali didinti savižudybės riziką. Dar daugiau, dėl tokio elgesio vyras gali sulaukti ir mažiau emocinės paramos, palaikymo ar kitos aplinkinių pagalbos.
Neturintys minčių apie savižudybę vyrai dažniau nurodė santykius su kitais, dažniau minėjo šeimą ir savo vaidmenį joje – saugotojas, aprūpintojas, finansinės ir emocinės paramos teikėjas – kaip svarbius vyriškumo aspektus21. Tad vadinamojo pozityvaus vyriškumo skatinimas, kuriame būtų ne tik savikliova, „kietumas“, bet ir ryšys su kitais, ir šeimos svarba, ir buvimo tėvu svarba, prisidėtų prie savižudybių prevencijos. Pozityvaus vyriškumo idėja, skatinant vyrišką tapatumą, bet neskatinant stereotipinio elgesio, apima ir adekvatų požiūrį į sunkumus bei pagalbą: kreiptis pagalbos yra ne silpnumas, o kaip tik priešingai. Gebėjimas pasirūpinti savimi yra žmogaus brandumo ženklas. Mažiau stereotipinio vyriškumo Lietuvai būtų sveika. Specialistai visur, ypač regionuose, žino, kad vyrus prisišaukti sunku, kad jie nemotyvuoti siekti pagalbos, kad jie labai dažnai savo sunkumus sprendžia „patys“ – tai reiškia, alkoholiu. Su specialistais suicidiški vyrai dažniausiai susiduria jau mėginę nusižudyti ir patekę į psichiatrinę ligoninę. Tai yra iššūkis ir pagalbos sistemai: specialistai turėtų gebėti geriau įvertinti vyrų suicidinę riziką, o siūlomi pagalbos būdai turėtų labiau atitikti vyrišką tapatumą.
Kodėl mažėja savižudybių?
Džiaugiantis mažėjančiais savižudybių rodikliais, žinoma, kyla klausimas, kas galėjo lemti tokius teigiamus pokyčius. Deja, iš karto reikia pasakyti, kad valstybinė psichikos sveikatos pagalbos sistema čia beveik niekuo dėta. Savižudybių prevencijos sistemos veiksmingumo tyrimas savivaldybėse (2019–2021) parodė, kad „tirtose savivaldybėse, o taip pat greičiausiai ir visoje Lietuvoje, pagalbos sistema nusižudyti ketinantiems žmonėms tiek menkai išvystyta, kad nesudaro realios atsvaros suicidogeniniams veiksniams“. Vadinasi, savižudybių skaičiaus mažėjimas tikriausiai yra susijęs ne su kryptingu pagalbos ir prevencinės sistemos vystymu, o su kitais, greičiausiai socialiniais veiksniais22. Antai nustatyta, kad savižudybių skaičiaus mažėjimui įtakos turėjo ir alkoholio prieinamumo mažinimo politika23. Tiesa, iš trijų alkoholio ribojimo priemonių (akcizo padidinimo 10–20 proc. 2008 m., akcizo padidinimo daugiau nei 111–112 proc. alui ir vynui bei 23 proc. etilo alkoholiui 2017 m., sutrumpintų pardavimo valandų ir padidinto legalaus alkoholio įsigijimo amžiaus) poveikį turėjo tik 2017 m. akcizo didinimai. Šis poveikis nustatytas 25–74 m. amžiaus vyrų grupėje.
Apskritai, keičiasi ir visuomenės nuostatos. Nuo buvusios stiprios stigmos ir psichiatrizacijos visuomenė vis labiau linksta į platesnį požiūrį ir savižudybės fenomeno kompleksiškumo pripažinimą. Apklausose apie nusižudžiusių artimųjų gautą pagalbą patys žmonės nurodo, kad labai trūksta būtent specifinės ir visapusiškos savižudybių krizės pagalbos ir ją išmanančių specialistų24. Daugelį metų didelė stigma slėgė nusižudžiusiųjų artimuosius. Jie išgyveno stiprius gėdos, kaltės, nevilties jausmus ir visomis jėgomis stengdavosi slėpti žinią apie artimojo savižudybę. Atkakliomis specialistų ir iniciatyvių artimųjų pastangomis pavyko šį tabu pralaužti. 2015 m. įkurta nusižudžiusiųjų artimųjų asociacija „Artimiems“. Savanoriai teikia paramą ir informaciją artimojo savižudybę patyrusiems žmonėms, inicijuoja savitarpio pagalbos grupes, koordinuoja savanorių veiklą. Destigmatizaciją skatino ir vieši žinomų žmonių bei savižudybę patyrusių artimųjų liudijimai25. Tačiau tokios pagalbos mastas dar labai nedidelis, savitarpio pagalbos grupės veikia tik keliuose Lietuvos miestuose, o profesionalios specializuotos psichikos sveikatos specialistų pagalbos nusižudžiusiųjų artimiesiems dar labai trūksta.
Kita svarbi savižudybių prevencijos priemonė yra vadinamoji postvencija.Tai operatyvi krizių įveikimo pagalba, įvykus savižudybei organizacijose. Nustatyta, kad tokia pagalba ne tik padeda įveikti psichologinį sukrėtimą organizacijos žmonėms, bet ir išryškina asmenis, kuriems padidėja savižudybės rizika, tad galima laiku suteikti pagalbą. Tokią operatyvios pagalbos formą Lietuvoje jau pavyko įdiegti švietimo sistemoje, krašto apsaugos ir VRM sistemose, didelėse verslo organizacijose. Tačiau pasirodė, kad kai kurios institucijos labiau už kitas „atsparios“ destigmatizacijai. Antai labai sunkiai tokia pagalba įdiegiama sveikatos apsaugos sistemoje, įvykus mediko savižudybei. Taip pat ir Bažnyčioje, ypač įvykus kunigo savižudybei, paprastai vis dar stengiamasi išlaikyti paslaptį, nors tai siunčia stigmatizuojančią žinią tikinčiųjų bendruomenei. Artimojo savižudybę išgyvenusių žmonių liudijimai apie susidūrimą su Bažnyčia ir dvasininkais pateikia ir gerų, ir blogų patirčių. Vieni gedintieji yra kreipęsi į kunigus ir sulaukę tinkamos pagalbos – buvo išklausyti, paguosti, galėjo pasitarti dėl jiems svarbių dalykų ir pan. Kiti yra susidūrę su abejingumu26, su griežta kunigo pozicija, atsisakymu laikyti mišias už savižudį, laidoti su bažnytinėmis apeigomis27.
Nepavykus pasiekti, kad Lietuvoje būtų sukurta valstybinė savižudybių prevencijos strategija, specialistai ėmėsi inicijuoti lokalius, savivaldybių lygmenyje veikiančius bendruomenės reagavimo į savižudybės grėsmę modelius. Pirmasis ir garsiausias toks modelis buvo vadinamasis Kupiškio algoritmas, pradėjęs veikti 2014 m. Kupiškio savivaldybėje savižudybių rodikliai tada buvo vieni aukščiausių Lietuvoje, dvigubai didesni už šalies vidurkį. Suicidologijos specialistų ir vietos bendruomenės pastangomis pradėta kurti pagalbos žingsnių seka, algoritmas, savižudybės riziką patiriantiems asmenims. Buvo siekiama sustiprinti pagalbos teikimą ir užtikrinti pagalbos tęstinumą. Bendruomenės nariai, vadinamieji „vartininkai“, – įvairių profesijų žmonės (policininkai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, seniūnijų darbuotojai ir kt.), galintys susidurti su savižudiškais žmonėmis, – buvo mokomi pastebėti savižudybės grėsmės signalus ir nukreipti žmogų pagalbos. Buvo siekiama, kad pagalba būtų ne vienkartinė, o tęstinė. Po pirmosios pagalbos, sumažėjus savižudybės rizikai, arba po savižudybės bandymo, žmonės turi gauti ilgalaikius sunkumus palengvinančią pagalbą. Tam labai svarbus bendradarbiavimas tarp specialistų ir institucijų. Dėl to atitinkamai reikėjo identifikuoti ir teisės aktus, pagal kuriuos galima perduoti informaciją apie pacientą į kitas pagalbos grandis. Nekalbant jau apie tai, kad visose grandyse pagalbos ir atitinkamų specialistų turi būti. Šis modelis buvo labai veiksmingas – savižudybių Kupiškio rajone sumažėjo kelis kartus. Specialistams ir visai bendruomenei tai buvo unikali patirtis ir unikalus iššūkis28. Tokius algoritmus imta kurti ir kitose savivaldybėse, 2017 m. jų kūrimą parėmė Lietuvos Rotary klubai. Apygardos valdytojo dr. Vyginto Grinio iniciatyva buvo pritraukta lėšų iš Lietuvos ir kitų šalių ir nutarta inicijuoti ar tobulinti reagavimo į savižudybių riziką algoritmus dar dešimtyje Lietuvos savivaldybių. Specialistai algoritmus vertina labai gerai, nes jie suteikia aiškumo ir tvarkos, nustato bendradarbiavimą tarp atskirų specialistų ir institucijų, tikrai padeda žmonėms gauti jiems tinkamą pagalbą. Tačiau kol kas algoritmai veikia tik labai mažoje dalyje savivaldybių. Antai 2018 m. iš šešiasdešimties Lietuvos savivaldybių tik devynios buvo pasitvirtinusios reagavimo į savižudybės riziką algoritmus29. Vis dėlto lokalios savižudybių prevencijos iniciatyvos susiduria su neišsprendžiamais sunkumais, nes jų sprendimui reikalingi ne savivaldybės lygmens, o strateginiai visos psichikos sveikatos pagalbos sistemos pokyčiai.
Sisteminių pokyčių neišvengiamybė
Nors gerėjant gyvenimui, pagerėjo ir kai kurie psichinės sveikatos rodikliai, esminis rūpestis keičiasi menkai. Problemos mastą parodo ne tik įvykusių savižudybių skaičiai, kurie Lietuvoje vis dar dideli, dukart aukštesni už ES vidurkį, be to, yra abejonių, ar visi atvejai užregistruojami. Suicidiškumą rodo ir galvojančių apie savižudybę, ir mėginančių nusižudyti žmonių skaičiai.
Naujausiame kvotinės imties tyrime nustatėme, kad iš 1824 tyrimo dalyvių daugiau nei pusė (52,5 proc.) yra kada nors galvoję apie savižudybę, daugiau nei ketvirtadalis (26,5 proc.) galvojo apie savižudybę per pastaruosius metus, 5 proc. tyrimo dalyvių yra mėginę nusižudyti. Įdomu, kad nors vyrų Lietuvoje nusižudo kelis kartus daugiau nei moterų, minčių apie savižudybę dažnis tarp vyrų ir moterų nesiskiria. Psichologas Paulius Skruibis palygino šiuos duomenis su didelių imčių kitose šalyse atliktais tyrimais: populiacinėse imtyse užsienio šalyse galvojančių apie savižudybę yra kelis kartus mažiau nei Lietuvoje (apie 10 proc.), o mūsų tyrimo dalyvių savižudiškų minčių dažnis yra labai didelis (52,5 proc.) ir atitinka psichiatrinių imčių dažnį, nors mūsų imtis toli gražu nebuvo psichiatrinė30. Mėginimų nusižudyti Lietuvoje nurodoma daugiau nei du kartus dažniau nei PSO atliktoje septyniolikos šalių apklausoje, bet panašiai kaip JAV, Kolumbijoje, Naujojoje Zelandijoje.
Pagalbos savižudiškiems žmonėms problema Lietuvoje turės būti išspręsta iš esmės. Kol kas ta savižudybių prevencijos sistemos dalis, kuri pagal šiuolaikinį požiūrį yra svarbiausia, būtent pagalbos savižudiškiems žmonėms kokybė ir tęstinumas, Lietuvoje yra silpniausia. Psichikos sveikatos pagalbos sistema iki šiol remiasi medicininiu, o ne moderniu biopsichosocialiniu modeliu. Todėl daugiausia problemų sprendžiama paguldant į ligoninę ir skiriant vaistus, o psichologiniai ir psichosocialiniai pagalbos būdai labai mažai prieinami. Nėra tinkamos ilgalaikės pagalbos sudėtingiems atvejams, kai suicidinės būsenos yra chroniškos, kai susipina patirti gyvenimo sukrėtimai, traumos, „savigyda“ alkoholiu, padidėjusi savižudybės grėsmė, bėgimas nuo tos būsenos dar dauginant kvaišalų ir t. t.
Psichikos sveikatos pagalbos sistema turės esmingai keistis, o tam pirmiausia reikės politinės valios. Nuo 2017 m. paskelbtų labai kritiškų Valstybės audito išvadų iki šiol neįvyko beveik jokių esmingų pokyčių: Sveikatos apsaugos ministerijoje priimta pora teisės aktų apie suicidinės rizikos įvertinimą ir pirmąją pagalbą, bet net ir jie vangiai įgyvendinami dėl sisteminių pokyčių stokos31.
Skamba gal ir paradoksaliai, net nejaukiai, bet po trisdešimties metų savižudybių problemą valstybiniu mastu dar tik pradedama sistemingiau įvardyti. Yra ženklų, kad ketinama ją spręsti. Sveikatos apsaugos ministerijoje yra parengtas savižudybių prevencijos algoritmas, be to, ministerija praneša apie planuojamą psichikos sveikatos pagalbos reformą. Taigi ir vėl gyvename viltimi.
Straipsnis parengtas vykdant projektą, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos (sutarties Nr. S-MIP-21-33).
1 Danutė Gailienė, Vanda Domanskienė, Viktoras Keturakis, „Suicide in Lithuania“, in: Archives of Suicide Research, 1995, Nr. 1, p. 149–158.
2 Danutė Gailienė, „Užburtame rate: Savižudybių paplitimas Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo“, in: Psichologija, 2005, t. 31, p. 5–17.
3 Danutė Gailienė, „Suicide Rates as a “Social Thermometer”: Reading the Traumatized History of Lithuania“, in: Ville Kivimäki, Peter Leese (eds.), Trauma, Experience and Narrative in Europe after World War II, Palgrave Macmillan, 2022, p. 299–318; https://doi.org/10.1007/978-3-030-84663-3_11 first online 2021.
4 Udo Grashoff, „Driven into Suicide by the East German Regime? Reflections on the Persistence of a Misleading Perception“, in: Central European History, 2019, t. 52, p. 310–332.
5 Danutė Gailienė, Jelena Trofimova, „Savižudybių pateikimas pagrindiniuose Lietuvos dienraščiuose 1994 ir 1996 metais“, in: Psichologija, 1999, t. 19, p. 56–70.
6 Paulius Skruibis, Danutė Gailienė, Heidi Hjelmeland, Reinhold Fartacek, Sandor Fekete, Birthe Knizek, Peter Osvath, Ellinor Salander Renberg, Rudolf Rohrer, „Attitudes towards suicide among regional politicians in Lithuania, Austria, Hungary, Norway and Sweden“, in: Suicidology Online, 2010, t. 1, p. 79–87.
7 Valstybės kontrolė, Savižudybių prevencija ir pagalba asmenims, susijusiems su savižudybės rizika: Valstybinio audito ataskaita, Vilnius, 2017, in: lt/LT/Product/23684/savizudybiu-prevencija-ir-pagalba-asmenims-susijusiems-su-savizudybes-rizika.
8 Taikytaskvotinės imties sudarymo metodas. Atsižvelgiant į 2020 m. populiacijos sandarą (Lietuvos statistikos departamentas), išskirtos kvotos pagal tris kriterijus: lytis, amžiaus grupė ir gyvenamoji vieta (miestas ir kaimas).
9 Paulius Skruibis, „Pasiūlymai dėl etiško savižudybių pateikimo žiniasklaidoje“, 2016, [nepublikuota].
10 https://www.etikoskomisija.lt/teisine-informacija/etikos-kodeksai/item/215-visuomenes-informavimo-etikos-kodeksas.
11 https://data.worldbank.org/indicator/SH.STA.SUIC.P5?locations=EU.
12 Jurgita Rimkevičienė, Rimantas Misevičius, Savižudybių registravimo sistemos tobulinimo projektas, Vilnius: Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuras, 2020, in: https://vpsc.lrv.lt/uploads/vpsc/documents/files/SPB/VPSC_savizudybiu%20registravimo%20tobulinimo%20projektas.
13 Danutė Gailienė, Paulius Skruibis, Said Dadašev, Dovilė Grigienė, „Savižudiškumo tendencijos ir sociokultūriniai suicidinės rizikos veiksniai Lietuvoje“, in: Rekomendacijos nacionalinę ir regioninę savižudybių prevenciją kuriančioms institucijoms, Vilniaus universitetas, 2022.
14 Vaikų ir suaugusių savižudybių, įvykusių 2019 m. lapkričio – 2020 m. spalio mėnesiais Vilniaus mieste, analizė, Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centras, 2020, in: https://www.fsf.vu.lt/psichologijos-institutas/psichologijos-instituto-struktura/centrai/suicidologijos-tyrim-centras#vykdomi moksliniai tyrimai.
15 Giedrė Smailytė, Domantas Jasilionis, Augustė Kačėnienė, Agnė Krilavičiūtė, Dalia Ambrozaitienė, Vladislava Stankūnienė, „Suicide among cancer patients in Lithuania: A population-based census-linked study“, in: Cancer Epidemiology, 2013, t. 37, p. 714–718.
16 Domantas Jasilionis, Pavel Grigoriev, Daumantas Stumbrys, Vladislava Stankūnienė, „Individual and contextual determinants of male suicide in the post-communist region: The case of Lithuania“, in: Wiley, special issue paper, 2020, https://doi.org/10.1002/PSP.2372.
17 Danutė Gailienė, „Savižudybės Lietuvoje: Sociokultūrinis kontekstas“, in: Danutė Gailienė(sud.), Gyvenimas po lūžio: Kultūrinių traumų psichologiniai padariniai, Vilnius: Eugrimas, 2015, p. 198–216.
18 Domantas Jasilionis et al., op. cit.
19 Savižudybių prevencijos sistemos veiksmingumo tyrimo savivaldybėse (2019–2021) ataskaita, Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centras, 2021, in: https://www.fsf.vu.lt/psichologijos-institutas/psichologijos-instituto-struktura/centrai/suicidologijos-tyrim-centras#ankstesni-moksliniu-tyrimu-projektai; Vilniaus miesto savižudybių, mėginimų nusižudyti, mirčių dėl neaiškių ir nepatikslintų priežasčių bei kreipimųsi į sveikatos priežiūros įstaigas prieš savižudybę analizė, Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centras, 2020. Paimta iš: https://www.fsf.vu.lt/psichologijos-institutas/psichologijos-instituto-struktura/centrai/suicidologijos-tyrim-centras#ankstesni-moksliniu-tyrimu-projektai.
20 Dovilė Grigienė, Paulius Skruibis, Said Dadašev, Jurgita Rimkevičienė, Danutė Gailienė, „Gender Self-Confidence as a Protective Factor for Suicide Risk: Analysis of the Sample of Lithuanian Men“, in: Frontiers in Psychology, 2022, in: https://www.frontiersin.org/articles/10.3389/fpsyg.2022.863688/full.
21 Dovilė Grigienė, Greta Guogaitė, Said Dadašev, Jurgita Rimkevičienė, Paulius Skruibis, Danutė Gailienė, „Kas Jums yra vyriškumas? Turinčių ir neturinčių minčių apie savižudybę vyrų nuomonių palyginimas“, in: Psichologija, 2022, [spausdinama].
22 Savižudybių prevencijos sistemos veiksmingumo tyrimo savivaldybėse (2019–2021) ataskaita, p. 171.
23 Shannon Lange, Huan Jiang, Mindaugas
Štelemėkas, Alexander Tran, Cheryl Cherpitel, Norman Giesbrecht, Jürgen Rehm,
„Evaluating the impact of alcohol policy on suicide mortality: a sex-specific
time-series analysis for Lithuania“, in: Archives of suicide research,
2021,
DOI: 10.1080/13811118.2021.1999873.
24 Danutė Gailienė, Said Dadašev, Dovilė Grigienė, Austėja Agnietė Čepulienė, Laima Dagilė, Evelina Dirmontaitė, Savižudybės Vilniaus mieste: atvejų analizė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2021, p. 46.
25 Žr. https://www.zmones.lt/naujiena/paviesinta-sukrecianti-jurgitos-jurkutes-kalba-is-tedxvilnius-tai-ka-isgirsite-nebus-lengva.f4f0d68e-9adf-11e8-9f90-aa000054c883; Be pavadinimo: Nusižudžiusiųjų artimųjų istorijos, sudarytoja Elvyra Kučinskaitė, Vilnius: Alma littera, 2017.
26 Austėja Agnietė-Čepulienė, „Silence and Sounds: An Autoethnography of Searching for Spirituality during Suicide Bereavement in Life and Research“, in: Religions, 2022, t. 13, Nr. 6, p. 1–15.
27 Odeta Geležėlytė, Nusižudžiusiųjų artimieji: veiksniai, turintys įtakos: Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2014, p. 49.
28 Kupiškio iniciatyva sulaukė ir daug žiniasklaidos dėmesio – ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. 2021 m. apie ją sukurtas tarptautinį pripažinimą pelnęs dokumentinis filmas Būsiu su tavim (rež. Virginija Vareikytė, Maximilien Dejoie).
29 Savižudybių prevencijos sistemos veiksmingumo tyrimo savivaldybėse (2019–2021) ataskaita, p. 16.
30 Danutė Gailienė et al., op. cit., p. 14–15.
31Savižudybių prevencijos sistemos veiksmingumo tyrimo savivaldybėse (2019–2021) ataskaita, p. 15.
