Dizainerė Danutė Šmitienė
Būtent taip norėtųsi įvardyti 2022 m. Lietuvos istorijos instituto išleistą istorikės Reginos Laukaitytės monografiją Pokaris Lietuvoje belaukiant išlaisvinimo: solidus, beveik pusės tūkstančio puslapių darbas, atidengiantis anksčiau istoriografijoje mažai nagrinėtą besislapstančią pokario Lietuvą – geologijoje tai, ko gero, prilygtų nežinomo naudingųjų iškasenų klodo atradimui. Taigi galima būtų vaizdžiai sakyti, kad šia knyga Laukaitytė skaitytojams leido atrasti nepažįstamą pokario Lietuvą. Žinoma, ne visi sutiktų su tokia nuomone – atsirastų sakančių, kad menkai pažįstama neišdavusios ir nekovojusios Lietuvos dalis jau buvo vienaip ar kitaip atskleista įvairių autorių tekstuose. Ir pacituotų kone klasikiniais tapusius Kęstučio K. Girniaus ir Nerijos Putinaitės tekstus. Ir būtų teisūs. Iš dalies. Nes Laukaitytės Pokaris Lietuvoje belaukiant išlaisvinimo kaip niekad išsamiai pristato gausų, bet anksčiau istorikų dėmesio nesulaukusį visuomenės segmentą – tai, ką būtų galima pavadinti besislapstančia pokario Lietuva.
Besislapstančioji Lietuva nekovojo su okupaciniu režimu (bent jau aktyviai), bet negalima sakyti, kad ir sovietams buvo paklusni. Maža to, besislapstančioji Lietuva, kaip paaiškėja Laukaitytės tyrime, naujiesiems krašto šeimininkams kėlė gausybę rūpesčių – ko vertas vien gremėzdiško „nelegalų“ paieškos mechanizmo palaikymas ar šnipų trilerius primenančios kai kurių slapukų sulaikymo operacijos. Užbaigdama knygą autorė pristato įspūdingą besislapstančios Lietuvos demografiją: apytiksliais skaičiavimais, pirmame pokario dešimtmetyje ilgesnį ar trumpesnį laiką slapstėsi apie 150 000 žmonių (neįskaičiuojant partizanų), be to, dar 30–40 000 žmonių dėl represijų grėsmės išvyko į kitus SSRS regionus. „Nelegalaus gyvenimo patirties įgijo keliskart daugiau lietuvių, nei dalyvavo partizanų kovose“, – apibendrina autorė (p. 413).
Jeigu tokią tezę išgirstumėme prieš susipažindami su čia aptariamu istorikės darbu, galėtumėme suabejoti – ar tikrai įmanomi tokie milžiniški besislapstančių Lietuvos gyventojų skaičiai? Laukaitytės monografija nuosekliai ir aiškiai išsklaido šią abejonę – įmanomi. Šioje vietoje dera pastebėti knygos puslapiuose atsiskleidžiantį milžinišką ilgametį autorės įdirbį – jis visų pirma reiškiasi per įspūdingą įvairiausių šaltinių, tiek publikuotų, tiek nepublikuotų, gausą. Šių eilučių autorių sužavėjo tai, kad, nagrinėjant pokario įvykių aplinkybes, buvo pasitelkti net šiandienės Lietuvos teismų nuosprendžiai (pavyzdžiui, p. 237) – tokį visa apimantį požiūrį į šaltinius nedažna sutikti ir tai kelia malonią nuostabą.
Knygos struktūra – tarytum gerai suręstas namas. Pirmiausia – tvirti pamatai: analizuojami okupuotoje Lietuvoje likusių gyventojų politiniai lūkesčiai, susiję su galimai artimiausiu metu kilsiančiu Trečiuoju pasauliniu karu ir jo metu tikėtinai įvyksiančiu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Laukaitytė, beje, neapsiriboja vien fizine Lietuvos teritorija – į Lietuvą čia žvelgiama kaip į po pasaulį savanoriškai ar prievarta pasklidusią valstybę: aptariant Lietuvos išlaisvinimo viltis, puoselėtas okupuotame krašte, Sibiran (plačiąja prasme) išbogintųjų tarpe, taip pat Vakarų (taip pat plačiąja prasme) išeivijos sluoksniuose. Pastebėtina, kad autorė pateikia išsamų tarptautinį kontekstą, nušviesdama analogišką „išlaisvinamojo karo“ laukimo viltį kituose sovietų vienaip ar kitaip pavergtuose kraštuose. Viena vertus, toks platus ir išsamus kontekstas atrodo net kiek perviršinis, tačiau, kita vertus, leidžia suprasti, kad Lietuvos gyventojų (kaip suprantate – plačiąja prasme) išlaisvinimo viltys nebuvo fenomenalios laikmečio kontekste, o tik iš esmės atitiko visų rytinėje Geležinės uždangos pusėje atsidūrusių regionų nuotaikas.
Ko gero, svarbiausia mintis, kurią Laukaitytė kelia užbaigdama pirmąją knygos dalį – tai, kad šiuolaikinėje istoriografijoje beįsitvirtinanti tezė apie „Vakarus, kurie nieko nežadėjo“ )t. y. neragino okupuotos Lietuvos gyventojų stoti į Laisvės kovotojų gretas) yra verta peržiūrėjimo. Išties, perskaičius knygą, situacija atrodo gerokai sudėtingesnė – tokia, kokios negalima apspręsti vien formalaus oficialių Vakarų institucijų raginimo kovoti su bolševikais nebūtimi. Panašu, kad tiek išeiviją, tiek okupuotos Lietuvos gyventojus veikė gerokai smulkesni dirgikliai: užteko vien netiesioginių užuominų apie galimą Vakarų neabejingumą sovietų okupuotos Rytų Vidurio Europos atžvilgiu, kad sovietų prievartaujamame krašte užsimegztų artėjančio „išvaduojamojo karo“ viltys. Tyrimas mums parodo, kiek dirgli ir sudėtinga yra visuomenė – ypač kai ta visuomenė pavergta totalitarinio režimo ir geidžia nedelsiant išgyti nuo šio raudonojo maro.
Antroji monografijos dalis skirta pačiam slapstymosi fenomenui, kuris įvardytas kaip „savigyna nuo režimo represijų“. Toks įvardijimas verčia susimąstyti: tarytum tradiciškai tokį apibūdinimą galėjome priskirti aktyviems kovotojams su sovietų invazija – partizanams, neginkluotai rezistencijai. Dabar gi ši sąvoka lyg ir pakeičia savininką: užsiimančiais savigyna nuo režimo represijų įvardijami asmenys, kurių „antisovietinė veikla“ dažniausiai apsiribojo okupantų politinių akcijų (pavyzdžiui, mobilizacijos į Raudonąją armiją, žemės ūkio prievolių ir pan.) boikotavimu, dokumentų klastojimu, tapatybės kaitaliojimu ir kitomis slapstymosi apraiškomis. Toks įvardijimas leistų matyti perskyrą tarp Lietuvos, kuri gynė (partizanų Lietuva), ir Lietuvos, kuri gynėsi (besislapstančioji Lietuva). Ir nors galbūt daliai patriotiškai angažuotų Laisvės kovų istorijos mėgėjų tokia naujovė bus ne visai prie širdies, tačiau Lietuvos istorijos mokslą tokia pokario (būtent pokario, o ne tik Laisvės kovų) suvokimo plėtra neabejotinai praturtina.
Slapstymosi fenomeną autorė išnarsto smulkiai, tačiau kartu ir išsamiai – nagrinėjamos ne tik įvairios slapstūnų grupės (vengiantieji mobilizacijos, tremties, tapimo agentais, sabotuojantieji prievoles, „valkataujantis ir elgetaujantis elementas“ ir kt.), tačiau ir besislepiančiųjų kasdienybė, prasidedanti nuo būsto rūpesčių, pragyvenimo ir bandymų legalizuotis. Laukaitytė šias temas analizuoja jai būdingu stiliumi – įtraukdama gausybę įvairaus pobūdžio šaltinių, kartkartėmis iliustruodama vaizdžiais pasakojimais iš besislapstančiųjų gyvenimo. Vienintelį kiek kritiškesnį pastebėjimą čia galima būtų kelti tik dėl kiek neproporcingai didelio dėmesio persekiojamų dvasininkų temai – ji užima 11 knygos puslapių (p. 195–206), kai tuo tarpu kiekybiniu požiūriu nepalyginamai gausesnių „prievolių sabotuotojų“ segmentui skirta viso labo 7 puslapiai (p. 207–214). Kita vertus, žinant Laukaitytės įdirbį tiriant okupuotos Lietuvos bažnyčių istoriją, tai yra suprantama.
Trečiąją knygos dalį vaizdžiai būtų galima įvardyti „bandymu nulaužti sovietinės sistemos kodą“. Žinoma, autorė tokio įvardijimo nepasirenka (apsiribojama „Režimo kova su „provokaciniais gandais“ ir „nelegalų“ pogrindžiu“), tačiau paskutinė knygos dalis iš esmės yra apie tai, kaip režimas bandė sukurti funkcionuojančią sistemą („kodą“) kovai su nelegalumu (įvairialypiu slapstymusi) kaip reiškiniu ir kaip paskiriems besislapstantiems piliečiams (ne)pavykdavo tos sistemos įveikti („nulaužti kodo“). Šioje terpėje galima rasti istorijų, ko gero, vertų atsidurti kino ekranuose. Pavyzdžiui, iš tremties 1946 m. pabėgusios ir sovietinės sistemos „kodą“ visiškai „nulaužusios“ Marijos Garbačiauskienės istorija – beveik dešimtį metų trukęs slapstymasis įvairiose vietovėse (nuo Lietuvos iki Ukrainos), pasibaigęs sistemos prisipažinimu negebant šią „hakerę“ užkardyti, nes 1955 m. SSRS Vidaus reikalų ministerijos lygmeniu Garbačiauskienės visasąjunginė paieška (p. 311) buvo nutraukta. Tokios istorijos pačios savaime yra vertybė, ne vien puiki iliustracija išsamiai atskleistam slapstymosi fenomenui.
Labai priekabus skaitytojas Reginos Laukaitytės monografijoje galėtų rasti vieną kitą nereikšmingą korektūros klaidelę (pavyzdžiui, 1947 m. birželį paskelbti SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakai dėl valstybinio ir visuomeninio, o taip pat ir privataus turto grobstymo kažkodėl siejami su 1948 m.), tačiau jos tokios pavienės ir nereikšmingos, kad net neverta apie tai kalbėti. Bendras įspūdis – puikus: išsami, griežtai moksliška, tačiau tuo pat metu įdomiai skaitoma (tam padeda ir gausios iliustruojančios besislapstančiųjų istorijos) monografija neabejotinai praturtina Lietuvos istoriografiją ir sudaro galingą bei niekaip būsimuosiuose tyrimuose neapeitiną placdarmą naujoms nepažintų pokario Lietuvos istorijos klodų analizėms.
