Eseistė, vertėja, turtinanti Lietuvos knygynus vertimais iš slovėnų, kroatų, serbų, anglų ir kitų kalbų, Kristina Tamulevičiūtė išleido pirmąją poezijos knygą Gyvybė. Tai rinkinys, virstantis savita tradicinių gamtos, tautosakinių vaizdinių ir socialinių žmogaus patyrimų terpe. Knygos dailininkės Deimantės Rybakovienės kuriama spalvų paletė kiek kontrastuoja su pavadinimu Gyvybė, ar bent jau su tuo, kaip įprastai galėtume suvokti galimą „gyvybingumo“ vaizdinį. Viršelyje galime matyti pavandenijusiai išblukusius atspalvius. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad anemiškas viršelis gal tiktų nebent rinkinio eilėraščio „Nuovargis“ kuriamam paveikslui, įrėmintam pasyvaus gulėjimo pelkėje: „Niekada gyvenime many nebūtų tiek gyvenimo, / vaisingumo ir klegesio, gulėčiau pelkėje, / apsupta gyvybės natų, ir nieko man netrūktų“ (p. 26). Bet viršelis tampa užuomina ir nuoroda, atskleidžiančia, kad rinkinys nėra apie trykštančią gyvybę, vitališkumą, o labiau apie gyvybės daugiasluoksniškumą ir gilumą, žymimą viršelyje figūruojančios floros iškilimais ir grimzdimais. Taip pat tarp šių blankių – melsvų ir žalsvų – atspalvių atsiranda ochros spalva, esanti ir knygos vidinėje dalyje. Tai tartum vandeniu praskiesto kraujo spalva. Arba spalva, kuri siejasi su praeitimi, išblukusiais protėvių piešiniais ant uolų, blunkančiais šeimos narių veidais iš sepija tonuotų fotografijų. Toks viršelio išskaitymas išryškina pagrindines rinkinio linijas: gyvybės tylą, gyvybę, kurią maitina praeities šaknys, tėvų, senelių, prosenelių gyvenimo istorijų sąjunga, susikertanti subjekto gyvenime.
Nedidelės apimties eilėraščių rinkinį sudaro net septyni ciklai. Į dalį įeina vos keturi eilėraščiai, kituose galime rasti ir dvigubai daugiau. Kyla klausimas, ką tokia ciklų gausa suteikia rinkiniui? Nors tematiniu atžvilgiu rinkinys sklandus, apie jo vientisumą (kaip ir apie sudarytų ciklų dermę) kalbėti kartais tampa sudėtingiau. Pirmiausia norisi kalbėti apie jų nedermes. Cikle „Šaknys“ dominuojanti linija yra vaikystės prisiminimai, tačiau pora eilėraščių jame išnyra kaip belaikiai dienoraštiniai įterpiniai, kuriuos sudėtinga susieti su dominante. Nuo vaikystės prisiminimų peršokama tiesiai į savanorystę senelių namuose (p. 14) ir kraujo čiulpų donorystės įvykį (p. 16). Tuo tarpu ciklas „Miestas“ sunkiai randa vietą viso rinkinio kontekste ir dėl šios priežasties norėtųsi jį pavadinti nors ir ne silpniausiu, bet mažiausiai ką suteikiančiu rinkiniui. Tiesa, šiame cikle atsiranda sąsajų su Gyvybėje persišviečiančiomis laumiškumo (p. 33), motinystės (p. 34) temomis, tačiau be „Miesto“ rinkinys tematine prasme būtų dar švaresnis, ši tema rinkinyje atsiranda ir nutrūksta kartu su šio ciklo pradžia ir pabaiga. Tačiau apskritai rinkinys atrodo apgalvotas ir jame galima matyti dermę. Ciklai „Meilė“, „Pamiškė“, „Raganystė“ ir „Protėviai“ temiškai išgryninti, įtvirtinantys rinkinio struktūrą. Bene stipriausioji šių ciklų pusė yra kai kuriuose eilėraščiuose išryškėjantis gebėjimas prie temų prieiti itin subtiliai. Kaip pavyzdį galėtume paimti jau minėtą „Meilės“ ciklo eilėraštį „Nuovargis“, kuriame yra tapoma subjekto negalėjimo veikti būsena. Pelkė ir subjektas hipotetiškai susilieja ir jo negalėjimas veikti virsta tylia gamtos gyvybe. Ir pati meilė, pagrindinis ciklo aspektas, pasirodo tik paskutinėse eilutėse: „bet giliai mintyse vis tiek / godočiau tave, netgi tavo kvailysčių ilgėčiausi“ (p. 26). Taip pat ir paskutinysis ciklas, pavadintas paties rinkinio pavadinimu, „Gyvybė“ – puikus rėmas rinkiniui tiek jo struktūrine, tiek tematine prasme. Paskutiniame rinkinio cikle susikerta visos rinkinio linijos ir atrodo, kad šis ciklas tampa knygos apibendrinimu, viską ne mechaniškai pakartojančiu, o pagilinančiu.
Recenzuojant pirmąjį poezijos rinkinį, įprastai akį labiausiai traukia rašytojo stilius, kuris, tikimasi, bus savitas ir autentiškas, plečiantis ir laužantis iki tol nusistovėjimą priėjusias ribas. Tamulevičiūtės rašymo stilių galima pavadinti įtraukiančiu. Jis nėra sudėtingas ar verčiantis skaitytoją pratintis prie neįprastų formų. Kaip ir įprasta šiandieninėje lietuvių poezijoje, šiame rinkinyje daug kasdienės kalbos, dėl ko dažnai eilėraščių esatis susitelkia į vieną kitą eilutę, bet ne į tekstą ištisai. Rinkinyje apstu „lengvųjų“ metaforų, susišaukiančių su tradiciniu, tautosaka apipintu kultūriniu lietuvių lyriškumu: „Plaukuose žalsvi meldai, akys stiklinės“ (p. 17); „kartais aš išsigręžiu šlapius nendrių plaukus“ (p. 33); „Tik tyla ir erkės. / Ir laumių dainos – / Prieš lietų šlamantys beržai“ (p. 39); „Šį sodą raktažolėm užsėsiu, / kai pražys, maišysiu su rasa“ (p. 40). Ši tautosakinių, dažnai pasirodančios mistifikuojamos vaikystės vaizdinių raiška primena 2022 m. išleistą Birutės Grašytės-Black rinkinį Sumokėjau alyvmedžio lapais. Tačiau Tamulevičiūtės poezija nesusitelkia tik į tokių vaizdinių konstravimo ypatumus. Dalis eilėraščių virsta konkrečių situacinių įvykių atpasakojimu, neretai primenančiu dienoraštinius įrašus. Tokie eilėraščiai pasirinktos formos atžvilgiu nenutolsta nuo eilėraščių-aprašų, kurių galime rasti Ramunės Brundzaitės poezijos knygoje Tuščių butelių draugijoje, kuri Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto buvo pripažinta kūrybiškiausia 2022 m. knyga. Čia turbūt verta išsiduoti, kad šios recenzijos autorius į prozinės kalbos vartojimą poezijoje žiūri gan kritiškai – tam yra kitos formos. Ir nors Gyvybė nėra perkrauta prozaiškumu, tokių atvejų rasti galime. Tamulevičiūtė savo eilėraščiuose, kuriuose ryškėja prozinis pasakojimo tonas, poetinę kalbą pasitelkia tik paskutinėse eilutėse. Pavyzdžiui, eilėraštis apie prosenelę, kupinas istorinių, faktinių duomenų, užbaigiamas poetizuojant: „Net šiaudai alsavo baime. / Baimė įsigėrusi į arklių pasagas, / ir sapnuose ji kaukšėjo, kalama kalvio žaizdre, / net karštoj ugny ji nemirė“ (p. 66); arba eilėraštis, prasidedantis kaip dienoraštinis įrašas, virsta sąmonės srautu, paliečiančiu didelį krūvį turinčius asmeninius skausmus – persileidimą:
Mano sode dar žydės rožės
ir rododendrai, nors jau beveik ruduo.
Paskutinė rugpjūčio savaitė.
Tave praradau pirmąją.
Vos kelios ląstelės,
mano nebūsimas geltonplaukis kūdikis,
kurį dabar piešia mano dukra. (p. 83)
Tokia poetinio kalbėjimo maniera turi ir privalumų. Kaip ir Brundzaitės atveju, Tamulevičiūtei šių atpasakojimų atrama tampa atvira lyrika, nutolimas nuo žaidimo poetinėmis kaukėmis, ryškus lyrinio subjekto autobiografiškumo ir jo kuriamos istorijos vientisumo motyvas. O visa tai savo ruožtu virsta artimumą kuriančiu atsivėrimu skaitytojui. Nepaisant mistifikuotos miglos, klojančios protėvių vaizdinį, šeimos istorija dažnai taip pat pateikiama atvirai ir „tiesiai“: „senelis / buvo alkoholikas. / Gyvas pakaruoklis jis buvo, visi / nuo jo liežuvio kentėjom ir nuo nuorūkų“ (p. 61), „Pusę savo šeimos palaidojau. / Visus mus graužė vėžys, potrauminio streso / sindromas“ (p. 62).Gyvybėje prozinis tonas vyrauja toli gražu nevientisai, dirbtinai nebandoma poezijos visiškai apnuoginti ar demetaforizuoti. Tamulevičiūtės poetinėje pasaulėvokoje atsisakoma patirčių refleksijas užgožti tik metaforizuota arba demetaforizuota kalba, tad yra ieškoma šių dviejų kalbų sąlyčio taško. Todėl rinkinyje galime jausti kasdienybės ir metaforizuotos kalbos jungties apraiškų, kurios išryškina Gyvybės kalbėjimo nepastovumą ir unikalumą. Tą galime pamatyti paėmę du skirtingus to paties eilėraščio fragmentus: „Šiąnakt iš manęs išsikraustė mėnulis. / Akys liko žalios, be geltono atspalvio, / bet žolynai nesiliovė kalbėję, / lazdynas dar kvietė“ ir „Kaip ir kas rytą, pasiėmiau dalgį, šakę ir kastuvą, / juodai lakuotais nagais perbraukiau samanas“ (p. 41) (pirmasis išryškina poetinės, antrasis – kasdienės kalbos vartojimą); arba – „Plaukai vietoj meldų ir meldai vietoj plaukų. / Bučiuoju dukrai į kaktą – kaip žuvis norėčiau būti / vaisinga, gaivi norėčiau būti kaip upė“ (p. 54) ir „Rytais einu į paupį pasportuoti“ (p. 53). Taigi šios dvi kalbos tonacijos yra derinamos: kasdieninius vaizdinius savaimingai keičia poetinę tikrovę formuojantys konstruktai.
Ši kalbos registrų įvairovė siejasi ir su plačiu Gyvybėje nagrinėjamų temų lauku. Rinkinyje figūruoja šeimos, protėvių likimo temos, itin atvirai kalbama apie asmenines tuštumas ir skausmus, reflektuojamos socialinės problemos. Protėviai apipinami mistifikuota energija, jų veiksmai nuspalvinami tautosakos ir ritualinės kilmės elementais: apie prosenelę: „Jos akys buvo kaip laumės – mėlynos su rudais / taškeliais. / Iš lovos nelipdavo, bet visa kvepėjo mišku“ (p. 69); protėvių buvimas šalia, išmintis jaučiamos dar vaikystėje: „senolių išmintis / akies obuolio kamputy / lyg kirmėlė įsigraužė“ (p. 8); su mirtimi, mirusiais artimaisiais komunikuojama neverbališkai, subjektas jaučia jų nežemišką, metafizinę esatį: „tu iš anapus / Galvą man glostai / Alsuoji / […] / Ir neturiu žiaurumo sakyti ilsėkis / Juk vis tiek susitiksim / Juk vis tiek mums visiems pakeliui“ (p. 74). Šis ritualinis aspektas tampa veiksnus kalbant ir apie kitus žmones, antai vyresnės kaimynės veikimas rinkinyje sustiprina paslaptingos, raganiškos energijos turinį, sietiną ir su gyvaisiais: „Išeina ji tyliai / […] / pasikalba su juoduma / Paskandina kibirą, jame mėnulį, puošnią Venerą / ir šlapias debesų drapanas“ (p. 45). Panašu, kad poetė naudoja tradicinį žmogaus-gamtos suliejimą, kupiną savotiško etnopanteizmo apraiškų. Rasti ribas ir skirtis gali būti sudėtinga, nes visa kalba apie žmogų ir jo potyrius yra perliejama atitikmenų ieškojimu gamtoje. Taip pat ši žmogaus-gamtos sąjunga išnyra greta žmogaus ir jo protėvių bendros istorijos.
Rinkinyje ambivalentiškai nagrinėjamos protėvių likimo, jų likimo persidavimo subjektui variacijos. Kaip subjektas susilieja su gamtiškuoju pradu, taip jis susilieja ir su protėviais: „Mano kūnas ir kraujas po žeme, / daug metų ten guli“ (p. 62); „Turiu ir aš paslaptį – mano kūnas mirusių kaulais / kimštas“ (p. 63). Tačiau toks subjekto požiūrio kampas nereiškia rezignacijos, nuo numanomo likimo bandoma ir pabėgti: „Specialiai balto aukso tuoktuvių žiedą rinkausi, / kad netektų močiutės likimo nešioti“ (p. 64). Viskas pakinta, kai imama kalbėti apie bendrą motinos ir dukros likimą. Be laumiškumo motyvo, matomo kituose eilėraščiuose, išryškėja ir raganos vaizdinys. Eilėraštyje, kuris pradedamas nuo dukros tyrinėjimų, pasirodo „raganos šypsnis“ (p. 50), tuomet teigiama, kad „buvusių raganų, buvusių laumių nebūna“ (p. 51). Likimo perdavimo linija išryškėja paskutinėse eilutėse: „dabar ji ragana, raganos motina“ (p. 51). Tad nors jungtis su protėviais, jų gyvenimu yra tvirtinama, tuo pačiu metu jos yra ir šalinamasi (subjekto sąmoningai pasirinktais sprendimais); tuo tarpu likimo linija tarp dukros ir motinos lieka tvirta. Dukros ir motinos bendro likimo persidavimo paradigma galimai nurodo ir į subjekto suvokimą, kad bėgti nuo protėvių likimo yra bergždžia.
Dukros vaizdinys šiame rinkinyje tampa tiltu tarp subjekto praeities ir dabarties, dukra tampa savo motinos veidrodžiu, atspindinčiu jos praeitį. Vienas ryškesnių pavyzdžių – eilėraštis „Smiltelės“. Jis prasideda subjekto prisiminimais: „Trumpa vasara, man treji, sėdžiu vežime. // […] // Mano burna ir delnų raukšlės pilnos smėlio, / plaukuose ošia jūra“ (p. 13). O eilėraščio pabaigoje grįžtama prie dabarties ir šis išgyvenimas jau yra taikomas dukrai: „Grįžtu kavos puta į šią valandą, / man trisdešimt treji, / trejų dukters dar nevežiau prie jūros, / bet ir jos delnų raukšlėse atrandu smiltelių“ (p. 13). Rinkinyje ryškėjanti ryšių ir santykių linija parodo gyvybės tąsos modelį: gyvybė priklauso ne tik subjektui, bet ir ištisai jo giminės linijai, protėviams ir iš subjekto keliauja per naujas kartas. Tad Gyvybė turi savo pasaulėvokos sistemą, kurios laikomasi ganėtinai nuosekliai, o tai tvirtina rinkinio kaip vientiso kūrinio, kuriamos poetinės istorijos modelį.
Viena stipriausių rinkinio pusių yra kalbėjimas apie asmenines tuštumas, skausmus, kurie yra nedangstomi, tad ir atpažįstami skaitytojui. Apskritai asmeninių sunkumų refleksija, vis srauniau tekanti lietuvių poezijos vandenimis, matyt, rodo, kad tai yra itin svarbus šiuolaikinės poezijos aktualizacijos žingsnis. Temų, susijusių su vis dar nepakankamai dažnai viešai reflektuojamomis asmeninėmis patirtimis, gvildenimas atveria naujas galimybes poezijai pasiekti daugiau skaitytojų. Šios patirtys yra įvairios – apima nuo susidūrimo su senėjimu ir visuomenės grožio standartu, iki skaudžios vaiko netekties. Tamulevičiūtės rinkinys tikrai nėra pirmasis, žymintis šį lūžį, tačiau jis yra vienas iš šios tendencijos įrodymų. Poetė asmeniškumus perteikia per bendrumus – gamtovaizdžius ar tautosakos motyvus. Didžiajai rinkinio daliai būdingi sąlyčio taškų ieškojimai, dviejų plotmių suliejimai, jungiantys asmenines refleksijas su gamtos pasauliu. Štai eilėraštis apie sūnaus laidojimą sujungiamas su gamtiškąja plotme: „sūnų palaidojau, ir mano kiaušidės susirgo / […] / lysves užliejo piktžolės, nereikėjo net keiktis, / keiksmų pilna burna buvo prikušėjusi“ (p. 76). Tokių jungčių galime rasti ir kitur, antai gandrų „tušti laukia lizdai, kaip gimdos, / kurias čia kasdien operuoja“ (p. 81). Rinkinyje prisiliečiama prie grožio stereotipų temos, susijusios su kūno vaizdiniu ir jį keičiančiu amžiumi: „Metai bėgo, randų ant pilvo daugėjo, dantys / gedo“ (p. 76); „Aš graži ar apkūni – klausinėju savęs. / Trisdešimt dveji. Dydis S/M. / […] / Veidrody matau pirmąsias raukšles. / Visai dėl jų neskauda. / Aš noriu senti oriai, su žilom sruogom plaukuose“ (p. 53). Socialinės, šiuo atveju feministinį atspalvį turinčios, tematikos įterpimas į poeziją tampa vis plačiau naudojamas (galime prisiminti ir jau minėtą Brundzaitės rinkinį, ypač jo eilėraštį „Džinsai“). Šis Tamulevičiūtės eilėraštis tampa ir vienu iš pavyzdžių, kuris išryškina rinkinio vientisumą – kalbant apie drabužių dydį, emocinio valgymo epizodus, grįžtama ir prie protėvių vaizdinio: „Trisdešimt dveji. Dydis S/M. / Kartais į didesnę, kartais į mažesnę pusę. / Būna emocinio valgymo epizodų / kai skauda, kai jaučiuosi išduota, kai protėviai / manęs nelanko sapnuose“ (p. 53). Gyvybėje nėra siekiama užsidaryti viename lauke, gamtovaizdžiais perpinti tautosakos motyvai ir socialinė tikrovė yra suliejami, todėl atsiranda senų vaizdinių atnaujinimo, sušiuolaikinimo galimybė: apie savo drabužių dydžius kalbanti laumė. Čia galime matyti tradicinės poezijos tąsą, bet tokią, kurioje į gamtą ir gyvybę nebandoma žiūrėti paskiru žvilgsniu – vyksta simbiozė tarp žmogaus ir gamtos, tarp žmogaus ir istorijos, o vieninteliu kintamuoju tampa tokie atributai kaip drabužių dydžių keliami rūpesčiai.
