Artūras Valionis savo naują poezijos knygą Sąnašos | Dėl viso pikto pristato kaip pseudo-debiutą, nes ši knyga yra pirmoji po „ligtolinės“ kūrybos – po 2021 m. pasirodžiusios rinktinėje Lėta medžiagų apykanta – visai naujas kūrybos etapas. Knygos pristatymas pulsuoja ironija: čia galime rasti perspėjimą tėvams, kuriame teigiama, kad „poetinių tekstų skaitymas apčiuopiamos naudos neatneša“. Tuo tarpu vidinėje anotacijoje autorius išreiškia savo nenorą rinkinį svarstyti kaip galimą „varžovą“ „sportiniuose konkursuose“, kuriais įvardijami metų knygų rinkimai žymimi skaitmenimis. Ši kritika netrukus ironizuojama, pridedant – „nebent tas skaičius būtų apytiksliai trys“. O pagrindinėje anotacijoje šmaikštokai pabrėžiama „o“ raidės svarba, nes „be „o“ poezija, deja, būtų tik pezija“. Būtent deguonies pilno „o“ Sąnašose | Dėl viso pikto ir leidausi ieškoti.
Šie įvadai į knygą išryškina autoriaus kalbėjimo toną. Tačiau nemažiau svarbi ir forma, į kurią įvelkamas eilėraščių pluoštas, juo labiau jei jis diktuoja tam tikrus galimus veiksnius, padėsiančius atrakinti rinkinio, kaip apmąstyto kūrinio, pamatinius sumanymus. Žinoma, pirmiausia į akis krenta knygos dizainas, turinio formavimas. Kaip visada dailininkė Deimantė Rybakovienė rodo gebą priimti konceptualius sprendimus. Viršelyje šmėžuoja garso vizualas, bangavimas. Ryški žalia neoninė spalva viršeliui suteikia ir elektroninės muzikos skambesį, ir šiuolaikiškumą. Skyrių pavadinimai virsta nuoroda į tempą. Pradedama lėčiausiu „Larghissimo“ su metronominiu rodikliu „≤24 bpm“; tempui didėjant, pasiekiamas aukščiausias jų „Pretissimo“ „≥200 bpm“. Pulso vienetų per minutę raiška pateikiama ir grafiškai: skyrių pradžiose neoniniame fone ryškėja ritmas – kuo didesnis tempas, tuo garso bangos tirštėja ir persilieja. Tai kelia lūkestį, kad eilėraščiai turės vis daugiau triukšmo, sunkio, kol galiausiai kaip muzikinė kompozicija, pasiekusi savąją kulminaciją, tiesiog nutrūks ir po to liks didingas deguonies pilnas „o“. Tokia mintimi, pirštu besdamas nuo eilėraščio prie eilėraščio, ėjau nuo skyriaus prie skyriaus tikėdamasis, kad visos kelionės per rinkinį metu bus jaučiamas augimas, didėjimas. O labiausiai domino būdai kaip jis bus deklaruojamas žodžiu. Tačiau vizualinė idėja mažai tesisieja su turiniu, kitaip tariant – tai labiau gražus dovanų popierius, skirtas kompensuoti kiek pilkesnį turinį.
Rinkinys prasideda skyriumi, žyminčiu lėčiausią tempą. Jame persipynę agrariniai motyvai, liečiamasi prie lietuvių poezijoje skalaujamos, bet kartais dar sėkmingai įkasamos žemės dirvos. Šalia ironijos geležčių pasirodo ir tvirtokos lyrikos: „Oda melsva kaip viduržiemy. / Pilkas arimas iš paukščio skrydžio / banguoja kaip juostanti jūra“ (p. 19). Sušmėžuoja ir radauskiška personifikacija: „Kažkas kosteli. / Pabaido ramiai snaudusį traukinį“ (p. 14). Ir kai nutolsta traukinio šešėliai, „sienos dar kurį laiką vibruoja iš malonumo“ – čia plūsteli šiek tiek gaivaus oro – vaizdinys tikrai žaismingas, įtraukiantis, savitas. Nesunku pastebėti rinkinyje vyraujančias aliteracijas – didelis dėmesys skiriamas skambesiui, žodžio daugiasluoksniškumui ir jo sinonimijai: „Čežėjimas, gremžimas, spragėsiai. // Panašiai raitosi / degančių knygų / raidės“ (p. 13). Stilius išlaikomas gana griežtas: griežtos ribos, nepaliekančios erdvės išsiplėtojimams, daugtaškiams, viskas užbaigta, nustatyta, pulsas aiškus.
Antrame skyriuje šio griežtumo ribos minkštinamos. Sakiniai netenka skiriamųjų ženklų, atsiranda kursyvinių eilučių. Romantiškesnio tono žemės žemiškumą keičia kasdienybės žemiškumas (pvz., eil. „Dienotvarkė“); ryškėja ironija: „ir gerą valandą / apgalvoti visas / blogas valandas“ (p. 23) bei formuojamas vienas įdomesnių rinkinio leitmotyvų – kova su kalba, arba kalbos ribiškumas; prisilietimas su anapusine, už kalbos įsikūrusia būties patirtimi: „neįmanoma įvardinti / kaip bus gera nubudus / atmerkti akis / dar neišrasti tokie žodžiai“ (p. 22). Trečiajame skyriuje atsiranda ir pirmas vizualus eilėraštis „Esamasis kartinis laikas“ (p. 34), kuriame po puslapį išbarstytos raidės susirenka į žodį „(iš)gyvenimas“. Ir nuo čia dažnis išlieka stabilus. Galbūt mano poetinis metronomas bus sugedęs, tačiau panašu, kad pirmojo skyriaus šuolį į viršų lydi tolimesniųjų skyrių krytis – o to tempo dažnėjimu tikrai nepavadinsi. Todėl atskiro dėmesio kiekvienam skyriui neteiksiu, verčiau apjungiant bendras ašis pabandyti aptarti, kokios poetinės žuvys blaškosi tarp tariamų garso bangų.
Pradėkime nuo kalbančiojo pozicijos. Valionio eilės gimsta iš kasdienių situacijų, nes eilėraščio subjektas dažniausiai pasirenka stebėtojo vaidmenį. Pavyzdžiu galėtų būti eilėraštis „Režisūra“, kuriame režisuojama dviejų į vieną vietą suneštų sraigių pasimatymo scena, kuri užbaigiama išryškinus jų vidines būsenas: „jos nekenčia viena kitos / tai jų pirmas pasimatymas“ (p. 19). Dažnoje Valionio eilėraščio situacijoje nusišalinama nuo paties eilėraščio žmogaus vidinių būsenų, vietoje to – išorės veiksniai paverčiami savarankišku naratyvu: debesys juda „link galutinio tikslo // išsiverkti nustatytame taške / pripildyti šulinius ir upes“ (p. 44). Vis tik stebėtojo pozicija ne visada reiškia atitolimą nuo savęs, bet veikiau savęs matymą kaip atskalūniškos būtybės: „kai einu gatve / bet kur nuvykęs / ir smalsiai dairausi aplink“, „ir niekas / manęs neatpažįsta“ (p. 89). Tokia rašytojo pozicija verčia kreipti žvilgsnį į mažesnius dalykus, arba tiksliau į tuos, kuriuos galima pamatyti nesistengiant primesti dvasinio gylio. Taip pat tai tampa gera dirva ironijos pliūpsniams.
Dirva ironijai Valionio eilėraščiuose nėra išskirtinė. Paprastai naudojamasi žodžių daugiareikšmiškumu ar nuvalkiotomis frazėmis, bandant pamatyti dar nematytą, pervartojime paskendusį atspalvį. Tačiau ar šis žaidimas vertas būti eilėraščiu rinkinyje? Ironijos pliūpsniai šiame rinkinyje kartais atrodo kiek lėkštoki: „ar aprašote tai / kas ateina į galvą // ne / siaubo romanų nerašau“ (p. 43). Žodžių sąjunga tarp „nemokėti“ ir „mokėti“ virsta kulminaciniu eilėraščio tašku, kuris prajuokintų tik paviršiui imlų skaitytoją: „taip nemokėt / sugriaut griuvėsių / reik mokėt“ (p. 47). Kuriant naudojamasi ir žaismingais, visiems žinomais faktais, kurie veikia kaip eilėraščio stuburas, pavyzdžiui, žmogaus kūne esančio vandens kiekio mažėjimas aptariamas poezijos kontekste – jų kūnuose pastarasis, neva, senka greičiausiai, todėl „poetai jau kadai sueiliavę / o tas būties troškulys!“ (p. 75). Tonas jaučiamas, juo išsakomas turinys lengvai suprantamas, o giliau reflektuoti, panašu, ir noro nebūta. Tai yra pašmaikštavimai poetiniais įrankiais. Atsiranda ir šio tono nukreipimas į save patį, kaip viename eilėraštyje galime matyti autorių užbėgant už akių – jis duoda leidimą tarti „valionis velionis“, „kai ateis laikas pareikšti / užuojautą šeimai ir artimiesiems“ (p. 81).
Be žaidimų su kalba, kaip minėta, atsiranda ir kova su ja, arba akistata su jos ribomis, ir tai tampa vienu labiausiai intriguojančių motyvų visame rinkinyje. Tinkamų žodžių neradimas aprašomas eilėraštyje „Tarpinė nuoroda“, galvojant, koks gėris laukia ryte, pabudus iš nakties sapnų, kuriuose „kažkas žūsta / vienas po kito“: „neįmanoma įvardinti / kaip bus gera nubudus / atmerkti akis / dar neišrasti tokie žodžiai // bet kol kas“ (p. 22). Bet kol kas yra poezija, o toliau „neišrasti žodžiai“ kompensuojami poetiniais vaizdiniais; negebėjimas į žodį įvilkti patiriamas būsenas yra iškomunikuojamas blyksniais, kurie susijungia ir tampa šviesa, spalvinama išgyvenimų spalva: „bet kol kas / šunie apžiojęs riešą / … / atsargiai išvaduoju ranką // … // sustingstu priešaušryje / … / vabzdžio maldininko stovėsena“ (p. 22). Viename stipresnių rinkinio eilėraščių „Išbarstyti kieme“ negebėjimas tiesiai atsakyti į klausimą „Svarbiau turinys ar forma?“ taip pat yra pakeičiamas poetiniu naratyvu, atsakančiu į klausimą ir priduriant: „daugiau klausimų nesulaukiau / net tų tradicinių įprastų / prašančių šiek tiek papildyti / ar šį bei tą patikslinti“ (p. 59).
Rinkinio potencialas susijęs ir su vizualumu. Nors nepanašu, kad kupina garso bangų ir dažnių rinkinio forma turėtų aiškų argumentą turinio atžvilgiu, tačiau vizualumo galime rasti pačiuose eilėraščiuose. Tiesa, įkvėpti poetinio deguonies nepavyko net ir matant Valionio bandymą žaisti teksto grafika. Pasitelkti vizualiniai sprendimai ir žaidimai nepretenzingi ir nesudėtingi. Eilėraštyje „Įsiteisėjęs nuosprendis“ galime matyti džiovimo virvę, ant kurios „džiūva“ žodžiai: „džiūva / trys skalbinių kartos / be teismo iš kartos“, o skaitant vertikaliai: „trys be / skalbinių teismo / kartos iškartos“ (p. 37). Skaitant horizontaliai ar vertikaliai, abejonių nekyla – džiovimo virvė mažiau laikosi ant apgalvoto koncepto, labiau ant žodžių žaismo „kartos iškartos“. Norėtųsi vaizde ieškoti prasmės kodų, bet tampa aišku, kad tai tėra žaidimas žodžių kortomis.
Figūrinių kismų yra žaidimuose su pačiu raidžių grafiškumu: „kai jų keliai išsiskyrė / T formos sankryžoje“ (p. 67). Raidė „T“ panaudojama kaip asociatyvus grafinis vienetas. Kiti sprendimai dar paprastesni.
Artūro Valionio eilėraščių rinkinys Sąnašos | Dėl viso pikto vargiai turi savo aiškų identitetą. Įmantrus viršelis skaitant labiau panašėja į „odinį“ viršelį sudėti eilėraščiams, kurie kaip sąnašos glūdėjo užrašų knygutėse. „Sąnašų“ neironizuoju – tiesiog atrodo, kad nėra konceptualios idėjos ir viskas sunešta atsitiktinai. Tiesa, bėda čia ne konceptas, o patys eilėraščiai, kuriuose – vos keletas oro gurkšnių, kurie išgyventi tepadėtų tik porą minučių. Ironija čia sklando paviršiumi. Norint lengvos, veik besvorės poezijos, šis rinkinys galėtų būti skaitomas vakare prie arbatos puodelio – gal poetas tokį rinkinį ir norėjo išleisti. Vis dėlto jį perskaitęs imi svarstyti apie galimą saviironiją renkant ir pavadinimą – „sąnašų“ skambesio panašumas į „apnašas“ galbūt buvo pasirinktas neatsitiktinai (panašiai kaip ir Valionis-velionis). O pavadinime kybanti frazė „Dėl viso pikto“ kalba pati, ji tik paryškina rinkinio svarbos sumenkinimą. Panašu, kad reikėjo neleisti gražiam viršeliui kelti lūkesčių, o autoriaus perspėjimų klausytis atidžiau.
