Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Paulius Norvila, nebe: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022, 64 p.
Dailininkė Deimantė Rybakovienė

Tarsi netyčia į literatūrą atėjęs Paulius Norvila savo bibliografiją pradėjo pildyti ne tik poezijos rinkiniais, bet ir knygomis vaikams. Per ketverius metus, kurie praėjo nuo ketvirtojo poezijos rinkinio Skaičiai, poetas išleido tris vaikų knygas, o šiais metais jis grįžo su naujausiu poezijos rinkiniu nebe.

Knygos pradžioje yra dedikacija: „Skiriu visiems abejojantiems, o ypač Kotrynai“. Kyla klausimas: abejojantiems kuo, abejojantiems poezija? Tokiu atveju, tai būtų paradoksas, tikriausiai, kuriamas sąmoningai, nes rinkinyje abejonė poezija yra ne tik gilinama, bet ir įtvirtinama. Pirmuoju eilėraščiu „ar spėsi“ (p. 5), kuriam skiriama ypatinga vieta rinkinyje – dar prieš prasidedant vienai iš dviejų knygos dalių, nebandoma kelti jokių abejonių – jame tiesiogiai konstatuojamas poezijos nereikšmingumas: „nėra prasmės rašyti eilėraščių – / nieko jais neįrodysi ir nepakeisi“. Ir, turiu pripažinti, kad jau kiek įgriso toks šiuolaikinių poetų kuriamas menkinamas poezijos įvaizdis – tarytum poezija būtų norima vieningai tylomis atsikratyti, pakasti, o ir taip ne tokį dažną poezijos skaitytoją atgrasyti kuriamu eilėraščių kapinynu. Eilėraščiai apie eilėraščių rašymą, poezija apie poezijos beprasmybę keliauja nuo vieno rinkinio iki kito ir tai nebėra kažkas naujo ar netikėto. Vis semiant tą pačią, kadaise novatorišką, temą susidaro naujas šablonas, kuriuo, atrodo, yra bandoma dar kiek patempti irstantį postmodernizmo lavoną. Tai tampa svarbia ir aktualia problema, nes menkinant teksto vertę yra menkinamas ir skaitytojo vaidmuo. Jei poetas rašo, nes to reikia tik jam pačiam, kas šiuo atveju yra poezijos skaitytojas? Galbūt turėtų būti taip, kad skaitytojas skaito, o rašytojas rašo. O ar tai jau nėra savaime prasmingi mainai? Šiuo atveju kalbėti apie poezijos beprasmiškumą, ypač pačioje poezijoje, atrodo beprasmiška. Rinkinys baigiamas eilėraščiu „tirščiai“ (p. 61), kuriame, deja, lygiai taip pat plėtojama poezijos beprasmiškumo tema: „iš poezijos liks tirščiai / […] // tirščiai // trąša / tavo mirusiam / sodui“. Tad kaip ir pirmajame rinkinio eilėraštyje, taip ir paskutiniajame apie kūrybą linkstama kalbėti itin niūriai: tirščiai – tai buvusios pilnatvės liudijimas. O eilėraščio subjektui nebesinori (per)naudoti tų pačių tirščių, jų „skiesti vandeniu / eikvoti save / pūstis tik tam“, kad subliūkštų (p. 61). Tad pasirenkama likusius tirščius panaudoti kaip trąšą „mirusiam sodui“. Taip vėl išryškinama kūrybos beprasmybė – trąša, kaip atgyvinimo simbolis, naudojama „mirusiam“. Bet mirusio jau jokiomis trąšomis neatgaivinsi, tad pasirinktą tirščių panaudojimo būdą galima pamatyti kaip demonstratyvią kūrybinės vilties egzekuciją. Kyla klausimas – ar Norvila šiame rinkinyje tikrai nepernaudoja poezijos tirščių? Kofeinistas studentas, kartais siekiantis pataupyti, tikrai gali nesunkiai atskirti antrąkart ir net trečiąkart naudojamų tirščių keliamą skonį, galbūt, panašiai yra ir su poezijos tirščiais.

Vartodamas, kaip anotacijoje teigia Aidas Marčėnas „gal net per dažnai“ Norvilos vartojamą klausiamąjį žodį „gal“, išgėręs rinkinį nebe vienu gurkšniu, ėmiau svarstyti – gal šioje poezijoje vis tik tų tirščių per daug? Analizuojant Norvilos poezijos kismą nuo pirmųjų (Septyni metų laikai, Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo) iki naujausių (Skaičiai, nebe) rinkinių, nesunku pastebėti, kad paskutiniuosiuose dviejuose eilėraščių kuriama vaizdinija yra nevientisa, skylanti, todėl ji ir ima sudaryti fragmentiškumo įspūdį. Antrajame ciklo „sąmyšis“ eilėraštyje pasirodo keistas kritimo į patalus ir išpjauto puvinio palyginimas: „minkštas kritimas į patalus / išpjautas kaip puvinys / todėl nuolat jaučiuosi mieguistas / plūduriuojantis tarp / vaikiškų pirštų / radijo dažnis“ (p. 12). Pirmąsias dvi eilutes galėčiau pavadinti ne itin „veikiančių vaizdinių“ kūrimo pavyzdžiu, tuo tarpu cituota pirmoji strofa baigiama, atrodo, iš niekur išnirusiu žodžių junginiu „radijo dažnis“. Nepaisant keistų palyginimų, antroji strofa, kurioje apsvarstoma klišinė technologijų ir žmogaus kova, ima rodytis kaip visai kitas eilėraštis, vargiai susijęs su pirmąja jo dalimi: „nesu tikras / ar neįkąs / kompiuteris žmogui / bijančiam kad prisijaukinęs / turės savo vietą užleisti / tik pagalvok // plastmasės gabalui“.

Vientisumo trūkumo problema iškyla ir eilėraštyje „kūryba“ (p. 36), kurio pirmoje strofoje yra mąstoma apie žmones, kuriančius savo gyvenimus, o antroje strofoje, su egzaltacijos prieskoniu, primenančiu poeto pirmųjų rinkinių stilistiką, ir pati kūryba: „kūryba neišsitenka gyvenimo rėmuose / […] / neišsitenka formose ir turiniuose / todėl viskas taip laikina / taip gražu –“. Atrodytų dėsningas perėjimas nuo žmonių, kuriančių savo gyvenimus, aprašymo iki pačios kūrybos apmąstymų yra sutrikdomas paskutiniąja strofa: „jų jau nėra / o jie vis dar kuria / savo – mūsų – / niekieno – tą“. Toks poezijos ir gyvenimo kūrimas tų, kurių „jau nėra“, primena banalią išminčiaus didaktiką, po kurios skaitytojo lūpos tirščiais apkimba po kelių gurkšnelių.

Aptarę rinkinio vietas, kur tirščių gerokai daugiau nei reikėtų, pažvelkime, kur tirščiai yra pernaudojami, o kur vandens ir tirščių santykis yra tinkamas. Poeto brėžiama tematinė linija jau nuo pirmojo rinkinio teka savo vaga, bet perskaičius visą aptariamą knygą kyla abejonė, ar vaga gilėja, ar tik platėja. Poetikos centre lieka kasdienybė ir buitis. Apimtimi nedideliame rinkinyje yra sutalpinami eilėraščiai apie sėdėjimą kirpyk­loje (p. 44), stovėjimą parduotuvės eilėje (p. 45), apie gulėjimą vonioje (p. 54). Per kasdienybės vaizdinius ryškėja ir nusistovėjimo, ciklo, kartotės motyvai: „tavo diena aiški / išspręsta / žinai / kur būsi po savaitės“ (p. 19). Tačiau, žinoma, buities poetizavimas nereiškia, kad pati kasdienybės vaizdinija yra skiedžiama kokia nors balinamąja medžiaga. Tokie eilėraščiai neišsiskiria ankstesniosios Norvilos poezijos kontekste, jie puikiai atpažįstami. Tad eilėraščių apie idilišką kasdienybę ir rutiną visuma – jau ne pirmo plikymo tirščiai. Kava nebepritraukia. Ir tai tik sustiprina įtarimą, kad poeto pasirinkta tematinė vaga platėja.

Buities aprašymas savaimingai kreipia link santykio su aplinka, o rinkinyje nebe šis „aš“ ir „kitų“ santykis ryškėja. Čia jis plėtojamas įdomiais būdais ir išryškina kiek kitokią poetinę kryptį, pasižyminčią savęs „apsinuoginimu“ kontakto metu. Didelę reikšmę užima neverbalinė žvilgsnių kalba. Eilėraštyje „jaunos dienos“ (p. 37) tarp merginų ir subjekto mezgasi kontaktas žvilgsniais: „juokiasi šypsosi gundo / […] / stebi tave o žvilgsniams / susitikus nurausta / kalba vien akimis / bet negalėtum išversti / nes tau viẽna atrodo / joms – kìta“. Taip suprobleminamas „aš“ ir „kito“ santykis galimo nesusikalbėjimo plotmėje, kurį palydi vidinė abejonė, kad, galbūt, neverbalinės kalbos kuriamos dviprasmybės tėra tik subjekto galvoje: „ar bent jau tu taip manai“.

Trečiame „sąmyšio“ ciklo eilėraštyje (p. 13) pateikiamas kovos su „kitu“ būdas: „laimi tas / kuris pirmas smūgiuoja / sugalvok klausimą ir nereikės / kęsti tylos – / dar blogiau – / pasakot apie save – // užteks išklausyti“. Tačiau vidinis nerimas ir aplinkos baimė neretai paima viršų, ir, tokiu atveju, tenka lįsti atgal į savo kriauklę: „kalbėk nuleidęs akis / murmėk nerišliai po nosimi / venk žvilgsnių prisilietimų“ (p. 32). Kai kuriuose eilėraščiuose paryškinamas ir ego išsiveržimas, kai aplinka tampa ne priešu, o priemone saviraiškai: „vienas kitą kartojam / veiksmus žodžiuose slepiam / ir atvirkščiai – / tarsi durklą už diržo / laukiam kada išsitraukti galėsim / laukiam taip stipriai / taip nustebint norim / kad nieko aplink nebematom –“ (p. 15). Šis daugiasluoksnis santykio vaizdavimas atskleidžia šiuolaikinio žmogaus kasdieninę socialinę kovą prieš „kitą“ ir „kito“ sukeliamą nerimą bei baimes subjektui, kurios nulemia ir kitą – vidinę kovą, akistatą su negalėjimu suvaldyti paties savęs ir savo baimių. Apie tai lietuvių poezijoje nėra kalbama taip dažnai, kaip norėtųsi, galbūt dėl nenoro „apsinuoginti“ ir parodyti savojo ego trapumo. Tai viena stipriųjų knygos pusių, parodančių, kad pakartotinio tirščių naudojimo problema vyrauja ne visuose rinkinio eilėraščiuose.

Kita stipri rinkinio nebe pusė yra eilėraščiai apie vaikystę ir jos žaidimus, veikiausiai todėl, kad juose jaučiamas užbaigtumas, vaizdiniai neskyla į fragmentus kaip kituose rinkinio eilėraščiuose ir tirščių bei vandens santykis čia sukuria skonį, kuris turėtų patenkinti dažną poezijos skaitytoją. Eilėraščiuose apie vaikystę yra mažiau svetimumo, daugiau šiltesnio sąryšio su suvokiamu pasauliu: „nereikėjo / svetimų herojų / buvome jais patys“ (p. 22).

Galiausiai, norėčiau įtvirtinti savo pirminę hipotezę, kad didesnėje dalyje rinkinio nebe eilėraščių, kurie išsiskiria ankstesniosios Norvilos poezijos kontekste, tirščių yra per daug. Eilėraščiai apie asmeninį santykį su „kitu“ ir vaikystę čia yra stipriausi ir jie primena, kad autoriui visgi nestinga gabumų parašyti tikrai gerą eilėraštį. Tuo tarpu eilėraščiai, kurie atitrūksta nuo įprastos stilistikos, tartum skyla fragmentais, taip leng­vai „nebesusiskaito“; maga viską klausinėti, išardyti, o jų paliekamas poskonis primena gerokai per karčią juodą kavą, kurios tirščiai viršija kone pusę puodelio tūrio. Bet džiugu, kad autorius rodosi kaip ganėtinai dinamiškas poetas, ieškantis naujų formų ir nebandantis „antrąkart parašyti / savo eilėraštį pirmą“ (p. 5) ar kiekviename eilėraštyje naudoti jau kadaise panaudoto recepto. Tačiau rinkinio pavadinimas, perskaičius ankstesnius Septyni metų laikai ir Buitinė, taip ir kelia norą ciniškai tarstelti: nebe, nebe tas jau, nebe tas. Siekiant poeziją tekinti ta pačia vaga, derėtų pasirūpinti, kad ji ne tik platėtų, bet ir gilėtų.