Kad meilės laiškas būtų ne gautas ir iškart sudegintas, bet perskaitytas, visų laikų beviltiškiausias įsimylėjėlis Florentinas Arisa jį parašė ne ranka, o spausdinimo mašinėle. XX a. pradžioje mašinėle rengti vien dalykinio pobūdžio rašteliai, taigi laiško gavėja Fermina Dasa voką atplėšė nė nesitikėdama, kad jame – amžinos meilės priesaika. Naujoves mėgusiai Dasai laiško parašymo būdas pasirodė toks išmoningas, kad ji ne tik laišką perskaitė, bet ir pagalvojo, jog ištisus metus ją merginęs gerbėjas – ne toks netikėlis, kaip ji įsivaizdavo.
Išeitų, kad vieną įspūdingiausių literatūrinių meilės istorijų katalizavo ne kokie antgamtiniai reiškiniai, o paprasčiausia rašomoji mašinėlė. Arisa gerbiamą damą meile įtikino pirmiausia ne ištaigiomis frazėmis, o apgalvota šrifto, rašalo, teksto išdėstymo popieriuje kombinacija. Ir vis dėlto, jei į Arisos tekstą žiūrėtume pirmiausia kaip į meilės laišką, greičiausiai jis nebuvo kažkuo išskirtinis (gal dėl to Gabrielis García Márquezas skaitytojui ir neatskleidė laiško turinio verbatim?). Vadinasi, visas laiško įdomumas – sąveika tarp to, kas norėta pasakyti, ir tai, kaip mintis artikuliuota parenkant paratekstinius parametrus. Kitaip tariant, laiško pirmutinė reikšmė (prisipažinimas meilėje) buvo sužaista, iškrėsta lyg pokštas.
Panašiai žaidžiama rengiant ir didesnės apimties tekstus – knygas, tik čia dalyvauja daugiau veikėjų: autorius(-iai), redaktoriai, leidėjai, skaitytojai, recenzentai. Paprastai įsivaizduojame, kad leidybos cechas dirba tiksliai, tvarkingai kaip prisuktas laikrodis. Visgi, kad ir kaip kruopščiai leidybiniai sprendimai būtų apgalvoti, publikacijoje ima ir atsiranda kažkas netikėto. Kalbame ne apie korektūros klaidas, o apie kito tipo netikėtumus: knygas rengiant spaudai prasprūstančias tekstines reikšmes. Kaip gi nutinka, kad leidėjų strateguojami, režisuojami tekstai publikacijoje ima reikšti skirtingus, netgi prieštaringus dalykus?
2024 m. leidykla Rara perleido Jorges Luiso Borgeso Fikcijas (Ficciones) (toliau – Fikcijos 2024)1 – trumpų istorijų rinkinį, argentiniečių autoriui atnešusį pasaulinį pripažinimą. Lietuvių kalba Fikcijas pirmą kartą 2000 m. išleido leidykla Baltos lankos2. Vertimas nebuvo vykęs, mat organizuotas kaip pradedančiųjų filologijos studentų projektas. Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, Rara ryžosi vertimą redaguoti ir, savo ruožtu, pretenduoti į pirmąjį, vadinkime, reprezentatyvų Borgeso kūrybos pristatymą lietuvių kalba.
Perlaidos faktas svarbus savaime, kadangi skaitytojui pristato naują veikalo interpretaciją, koreguojančią kultūroje įsitvirtinusią idėją apie kūrinį. Kaip pastebi Fikcijų 2024 vertėjas Valdas V. Petrauskas, Raros leidimas – ne paprasčiausias „„atnaujinimas“, o veikiau dar vienas žvilgsnis“ į 2000-ųjų Fikcijas“3. Nesiimdami vertinti, kaip du leidimai skiriasi vertimo kokybe, akcentuosime, kad Fikcijų 2024 pagrindinį tekstą formuoja ir palydimieji, aplinkiniai tekstai. Knyga pradedama įvadiniu straipsniu, užbaigiama vertėjo komentaru, kur randame užuominų į leidinio rengimo principus. Maža to, knygą paėmus į rankas akivaizdi leidėjų atida fiziniam veikalo kūnui. Nors paratekstai nėra Borgeso kūrinys tiesiogine prasme, visgi sudaro sąlygas jam egzistuoti. Jei paratekstai funkcionuoja kaip kūrinio idėjos kontūrai, kokią žymiojo veikaloidėją suponuoja jo antrasis leidimas lietuvių kalba?
Fikcijų 2024 priešlapyje skaitome įrašą: „Versta iš: Jorge Luis Borges, Ficciones (1944), Cuentos completos, Random House Mondadori S. A., Barcelona, 2011“. Bibliografinė nuoroda kelia painiavą. Ar leidėjai pasirinko versti pirmąjį, 1944 m. atskira knyga Borgeso sudarytą ir išleistą Fikcijų leidimą? Galbūt leidėjai paėmė 2011 m. užsienyje išėjusią Borgeso kūrybos rinktinę ir iš jos išvertė būtent Fikcijų gabalą?Verčiant kanoninius autorius, daroma abejaip. Visgi pasirinktą laidos strategiją reflektuoti svarbu, mat žinoma, kad istorijų pozicijas Fikcijose Borgesas ne kartą kaitaliojo. Maža to, rinkinio struktūra kito ir po rašytojo mirties, kai buvo sudarinėjamos autoriaus kūrybos rinktinės. Nepaisant bibliografinės nuorodos dviprasmybės, išsipainioti įmanoma: cituotame sakinyje priešais „Cuentos completos“ praleistas žodelis „in“, turėjęs skaitytojui paaiškinti, kad Fikcijų 2024 leidėjai išvertė 1944 m. išėjusį Fikcijų leidimą, kuris 2011 m. perspausdintas didesnės apimties Borgeso kūrybos rinktinėje. Visgi korektūros klaida tėra pėdsakas, vedantis prie esminės Fikcijų 2024 sudėties įdomybės. 1944 m. Fikcijų leidimas, kurį skaitytojui pristato Fikcijos 2024 ir Raros konsultuota 2011 m. Borgeso kūrybos rinktinė, – niekada neegzistavo.
Borgeso kūrybinis kelias prasidėjo kultūrinėje spaudoje, rašant literatūros kritikos esė. Trumpas autorines istorijas rašytojas ėmė kurti 1933–1934 m. Jų sąmoningai nevadiname novelėmis: nedidelės apimties kūrinius Borgesas rašė nefiktyvių pasakojimų pagrindu, tekstų pabaigose dargi nurodydamas šaltinius, kuriais rėmėsi. Pirmas kartas, kai šie Borgeso kūriniai buvo sutelkti į vieną visumą – trumpų istorijų rinkinys Šakojančių takelių sodas (El jardín de senderos que se bifurcan), išleistas paskutinę 1941 m. dieną, taigi skaitytojus pasiekęs 1942 m. Praėjus dvejiems metams, 1944 m. Borgesas išleido antrą trumpų istorijų knygą, kurią pavadino Fikcijomis (toliau – Fikcijos 1944). Rinkinį sudarė dvi dalys: „Šakojančių takelių sodas“ (1941 m. publikuotas rinkinys) ir „Išmonės“ („Artifices“; šešios naujos istorijos).
Aptariamo veikalo publikavimo istoriją reflektuoja ir Fikcijų 2024 leidėjai. Turinyje skaitome: knygą sudaro du Borgeso istorijų rinkiniai – „Šakojančių takelių sodas“ ir „Išmonės“ (p. 5). Prie rinkinių pavadinimų leidėjai nurodė pirmąsias publikavimo datas, kurios, tačiau, įtariai sutampa: 1941 m. Patikrinę Raros leidėjų konsultuotą Borgeso kūrybos rinktinę rengiant lietuvišką vertimą (Cuentos completos, 2011), sužinome, kad Fikcijose 2024 įsivėlė korektūros klaida. Kaip minėjome, rinkinys „Šakojančių takelių sodas“pirmą kartą išspausdintas 1941 m. atskira knyga, o „Išmonės“ – kaip Fikcijų 1944 dalis. Į korektūros klaidą būtų galima numoti ranka, jei ji reikštų vien spaudos liapsusą. Net ištaisius klaidą ir prie „Išmonių“nurodžius 1944 m., kiltų net įtaresnis, abejoti skaitytojui teikiamų tekstų patikimumu skatinantis klausimas. Jei Fikcijos 2024 leistospagal pirmąjį šio kūrinio leidimą 1944 m., kodėl „Išmonių“ dalyje randame ne šešias istorijas (kiek jų buvo Fikcijose 1944), o devynias?
Fikcijų 2024 įvadiniame komentare matome bandymą situaciją paaiškinti: „Fikcijose surinkti tekstai pirmą kartą išleisti 1941 m. rinkinyje Šakojančių takelių sodas, o 1944 m. perleisti drauge su Išmonėmis, kurias 1956 m. papildė dar trys pasakojimai“4. Formuluotė truputį abrakadabriška: Fikcijose 1944 publikuotas rinkinys „Išmonės“1956 m. buvo papildytas ir perleistas – perleistas kur, kodėl, kaip?
1956 m. antrą kartą buvo išleistos ne atskirai „Išmonės“, o visas rinkinys Fikcijos (toliau – Fikcijos 1956). Savo ruožtu, Fikcijų 1956 dalį„Išmonės“sudarė nebe šešios pozicijos, o devynios. Joje Borgesas pridėjo tris naujas istorijas, parašytas 1949 m. (praėjus penkeriems metams, kai išėjo Fikcijos 1944). Keliame prielaidą, kad Fikcijos 2024 reprezentuoja ne pirmąjį (1944), o antrąjį (1956) Borgeso legendiniu vadinamo istorijų rinkinio leidimą. Tad nenuostabu, kad su veikalo publikavimo istorija nesusipažinusiam, o ir tinkamai nesupažindintam, skaitytojui atsivertus Fikcijas 2024 gali imti lengvai suktis galva: turinyje „Išmonės“ datuotos 1941 m., šį rinkinį atsivertus kažkodėl skaitoma 1944 m. Borgeso pratarmė, kuri čia pat, kitame puslapyje, dar turi ir 1956 m. prierašą5.
Išsiaiškinome, kad Fikcijų 2024 leidėjai, skirtingai nei deklaruota paratekstuose (bibliografinėje nuorodoje, įvadiniame straipsnyje), lietuvių skaitytojui pretendavo pristatyti antrąjį, autoriaus koreguotą kūrinioleidimą. Kodėl reikšminga tai, kad Borgesas išplėtė veikalo sudėtį? Nors reprezentuoja tą patį kūrinį, Fikcijos 1944 ir Fikcijos 1956 skiriasi savo funkcija.Veikaląleisdamas 1944 m., Borgesas į vieną vietą bandė sudėti atskirai spaudoje publikuotus kūrinius, jiems suteikdamas bendrą konceptualinį rėmą. Šį įskaitome ir antraštėje Fikcijos. Borgeso laikmečiu trumpų istorijų rinkiniai įprastai vadinti relatos ar cuentos; ficciones implikavo žaismę su ispanakalbės leidybos, o ir tekstų diferencijavimo pagal žanrą tradicija. (Pastarasis aspektas Raros leidėjų nekomentuotas, nors nuojauta sako, kad aštuoniais iš dešimties atvejų lietuvių skaitytojas, perskaitęs viršelyje žodį „fikcijos“, pamanys, jog tai savaime suprantamybė – grožinės literatūros kūriniai, – o juk galėtų pamanyti ir priešingai.)
Fikcijose 1956 Borgesas trumpas istorijas konceptualizavo jau kitu aspektu. Tikslas buvo nebe susisteminti atskirai publikuotus tekstus, o į Fikcijas 1944 pažvelgti kaip į pirminę funkciją atlikusią visumą (žaidė žanro ribojimais, įtvirtino rašytoją pasaulinės literatūros kontekste). Fikcijas 1944 Borgesas rekonceptualizavo į Fikcijas 1956 įtraukdamas vėliau nei pirmoji publikacija parašytas istorijas. Savo ruožtu, laikinė Fikcijų 1956 imtis – daugiau nei dvidešimties metų laikotarpis (1933–1956). Vadinasi, Fikcijas 1956 įmanu interpretuoti ne vien kaip literatūrinį eksperimentą, bet ir kaip retrospektyvą. Kitaip tariant, Fikcijos 1956 implikuoja autoriaus bandymą koreguoti, kontroliuoti savo kūrinio idėją. Tačiau kontrolė Borgeso atveju reiškė ne apmąstymus, kaip kadaise parašytas istorijas nepriekaištingai suredaguoti, o kaip jaunais tekstais sužaisti, idant, einant laikui, jie ir toliau krėstų literatūrinius pokštus.
Fikcijų 1956 sudėtis laikoma nusistovėjusia kūrinio versija ir yra verčiama į kitas kalbas. Pastebime, kad įvairiakalbiuose leidimuose, įskaitant ir lietuviškąjį, verčiama ne 1956 m. atskira knyga išėjusi Fikcijų versija, o šio rinkinio perlaida Borgeso kūrybos rinktinėse. Kadangi pirmosios kūrybos rinktinės leistos rašytojui dar esant gyvam (taigi autoriui dalyvavus jų rengimo procese), tai rinktinėse publikuotos Fikcijos 1956 autoritetingomis laikomos remiantis kūrėjo paskutinės valios argumentu. Vis dėlto Borgeso tyrėjai kelia prielaidą, kad ne visi rašytojo kūrybos raštų leidimai buvo autorizuoti ir greičiau funkcionuoja kaip rengėjų interpretacijos, reikšmingai keitusios veikalų struktūras. Savo ruožtu, susiduriame su dar vienu Fikcijų 2024 paradoksu: antrasis Fikcijų leidimas 1956 m., koks jis publikuotas leidinyje, pasirinktame konsultuoti kūrinį verčiant į lietuvių kalbą, – taip pat neegzistuoja.
Kūrybos rinktines Borgesas pradėjo rengti ir publikuoti tarp 1953 ir 1960 m. Iškalbingas pats rinktinių pavadinimas – Obras completas (liet. Visi kūriniai ar Baigtiniai raštai), lengvai pašiepiantis raštų koncepto išbaigtumą, vientisumą. Garsi Argentinos leidykla Emecé anuo metu publikavo iš viso devynis Obras completas tomus. Žaidybišką autoriaus santykį su raštų idėja liudijo ne tik tomų kiekis, bet ir tai, kad į Obras completas įtraukdamasanksčiau publikuotus kūrinius, Borgesas juos perrašinėjo, keitė pozicijomis. Minėtina, kad dėl pablogėjusios rašytojo sveikatos (1955 m. autorius apako), Obras completas didele dalimi buvo ilgamečio autoriaus bendradarbio José Edmundo Clemente’s projektas. Šio įkalbėta, visus devynis tomus 1974 m. Emecé išleido vienoje knygoje: Obras completas 1923–1972. Autoriaus kūryba į Obras completas 1923–1972 sudėta pagal rinkinių išleidimo chronologiją. Tai lėmė vieną įdomesnių Fikcijų 1956 reorganizacijų. Fikcijų 1956 dalyje „Šokančių takelių sodas“,tarp istorijos „Tlonas, Uqbaras, Orbis tertius“ ir „Pierre’as Menardas, Don Kichoto autorius“ yra įsiterpęs kūrinys pavadinimu „El acercamiento a Almotásim“ (jį teikiame originalo kalba, kadangi istorija neįtraukta į lietuviškus Fikcijų leidimus). Kadangi pirmą kartą ši istorija buvo publikuota 1936 m. (rašytojo esė knygoje Historia de la eternidad), tai Obras completas 1923–1972 ji publikuota minimo esė rinkinio sudėtyje. Nenorint istorijos dubliuoti ar paprasčiausiai taupant puslapių skaičių, „El acercamiento a Almotásim“ Obras completas 1923–1972 iš Fikcijų daliesbuvo išimta.
Tiesa, be specialaus tyrimo neįmanoma nustatyti, ar aprašyta „Šakojančių takelių sodo“ pertvarka – griežtai autoriaus, ar redaktoriaus sprendimas (Obras completas 1923–1972 projektu rūpinosi leidyklos Emecé redaktorius Carlosas Fríasas). Bene žymiausias Borgeso tekstologas Danielis Balderstonas, tiriantis autoriaus rankraštinį paveldą, teigė, kad pats rašytojas 1974 m. raštų leidimo rengime nedalyvavo6. Visgi mums čia svarbu tai, kad Obras completas 1923–1972 publikuotos Fikcijos – tai ne nekaltas 1956 m. kūrinio leidimo pakartojimas, o specifinė veikalo versija, kurio autorizavimo faktas nėra patvirtintas.
Būtent rinktine Obras completas 1923–1972 remtasi 2000 m. Fikcijas leidžiant Baltoms lankoms. Rengėjo komentare teigiama, kad Obras completas 1923–1972 pademonstruota autoriaus paskutinė valia suponuoja patikimą Borgeso tekstų šaltinį, juo grindžiamas ir sprendimas į lietuvišką vertimą neįtraukti istorijos „El acercamiento a Almotásim“7. Kaip išsiaiškinome, autoriaus dalyvavimas rengiant Obras completas 1923–1972 yra abejotinas, tad paskutinės valios argumentas pasirinktam vertimo pagrindui paremti nėra patvarus. (Minėtina, kad pasaulyje Fikcijas leidžiant atskiromis knygomis, aptariama istorija įtraukiama taip, kaip ji publikuota Fikcijose 1944 ir 1956.) Čia prisiminkime atnaujinto vertimo – Fikcijų 2024 – pažadą apie naują žvilgsnį į Borgeso knygą. Ar Raros leidimas išpildė skaitytojui keltą lūkestį tikėtis jei ne tekstų patikimumo sprendinio, tai bent pasirinkimo versti vieną ar kitą kūrinio versiją paaiškinančios refleksijos?
Fikcijose 2024 suskaičiavome lygiai nulį žodžių, užsimenančių apie tai, kodėl vertimo pagrindu pasirinktas veikalas – trumpų istorijų rinktinė Cuentos completos8. Neteisinga čia būtų užsipulti vieną Rarą. Pasivarginę atsiversti Random House leidimą, jos rengimo principus argumentuojančios pastraipos, eilutės ar vientisinio sakinio – taip pat neradome. Savo ruožtu, leidome sau kelti eksperimentinę hipotezę: jei Borgeso kūryba paprastai perspausdinama Obras completas 1923–1972 pagrindu, galbūt ir Cuentos completos – tik dar vienas pirmojo duplikatas? Ar nebus taip, kad lietuvių leidėjų žadėtas novatoriškas žvilgsnis į Borgeso Fikcijas – ne jokia naujiena, o dar viena komplikacija autoriaus recepcijos grandinėje?
Po 1974 m. Obras completas 1923–1972 leidimo leidykla Emecé Borgeso raštusperleidinėjo keturiais atskirais tomais. Pirmieji du buvo sudaryti tuo pačiu principu, kaip aptarėme – nepublikuojant pasikartojančių kūrinių, taigi redaktoriams savavališkai keičiant Borgeso rinkinių sudėtis. Į trečiąjį ir ketvirtąjį tomus buvo įtraukti vėliau parašyti kūriniai. Minėtina, kad trečiasis tomas išėjo tuoj po autoriaus mirties, 1989 m. (rinktinės autorizavimas – irgi neištirtas dalykas). Leidinys pradedamas trumpu redaktoriaus Benito Ocasio komentaru, kuriame pažymima, kad skirtingose knygose publikuoti Borgesokūriniai šiame tome kažkodėl jau dubliuoti9. Taigi Obras completas 1923–1972 atskiri tomai sudaryti nesilaikant nuoseklios rengimo logikos, kuri, tikėtina, vėliau ir atkartota Random House sudarant Borgeso rinktinę Cuentos completos. Maža to, svarstytume, kad Cuentos completos – tai ypatingas autoriaus kūrybos hibridas. Jį rengiant sukryžminti iš viso trys Borgeso raštų tomai, kaip matėme, atskirai publikuoti improvizuojant tekstologiją. Savo ruožtu, lietuvių leidėjų atrama į Cuentos completos argumentuojant, kad Fikcijų 2024 tekstas – toks, koks jis egzistavo 1944 ar 1956 m. (kaip sako bibliografinė nuoroda), – irgi netvirčiausia.
Ar populiarusis, į plačią skaitytojų auditoriją orientuotas prozos kūrinio leidimas būtinai turi reflektuoti sudėtingą, neretai ir neatsakomą teksto patikimumo klausimą? Nematytume reikalo prie atnaujinto vertimo kabinėtis, jei jis nepretenduotų į jokią kūrinio leidybos refleksiją, o gi pretenduoja – pačia knygos sąranga. Fikcijas 2024 rėmina įvadas ir vertėjo palydimasis žodis, autoriaus biografijos škicas. Įvadinis Rūtos Šlapkauskaitės tekstas kelia prasmingą klausimą: ką reiškia Borgesą skaityti XXI a.? Vis dėlto užuot bandžius jį svarstyti analitiškai, septynis puslapius eseistiškai mintijama apie „interpretacinio veiksmo tūrį“, „postmodernią metaliteratūrą“, du puslapius perpasakojamas vienos iš trumpų istorijų naratyvas, o užbaigiama neva įžvalga apie „technosofinės babeliacijos pranašą“. Vertėjo komentaras, kuriame aptariama darbo su Borgeso tekstais specifika, nukeltas į knygos galą (siekiant paratekstų žiedinės kompozicijos?). Sakytume, veltui, mat Valdas V. Petrauskas puikiai paaiškina, kodėl atnaujinto vertimo apskritai reikėjo, o tai klausimas, skaitytojui kylantis dar prieš atsiverčiant pagrindinį tekstą.
Antra, knygos tipografiniai sprendimai. Viršelis puikiai sumeistrautas, paauksavimai gražūs, nors kartu kuria lengvą skepsį: ar jis ne perdėm tiesmukai įkūnija tai, kaip įsivaizduojame, kad turėtų atrodyti Borgeso knyga? Viena vertus, viršelyje pieštos auksuotos knygų nugarėlės žymi autoriaus prozos filologinę tematiką, rašytojo neabejotinai tvirtą statusą literatūros kanone. Kita vertus, būtent šie du su Borgesu siejami ir knygos kūne akcentuojami aspektai yra tas paviršutiniškumas, kurį rašytojo kūryba dekonstruoja, apžaidžia. Turbūt viršelio dizaineir stinga tos prasprūstančios tekstinės apgaulės, kaip ji būtų interpretuojama vizualiai.
Na ir pabaigai, priekabė à la carte. Knygoje išspausdintos dvi autoriaus pratarmės – abi turinyje pateiktos tuo pačiu šriftu kaip ir trumpų istorijų pavadinimai. Borgeso pratarmėms gal ir galima priskirti tapatų fiktyvumo laipsnį kaip ir kūriniams, kurie pratarmes seka, tačiau tokia interpretacija nėra visiškai apdairi. Pratarmės, išnašos, kitos paratekstinės detalės – akivaizdžiai svarbi Borgeso kūrybos dalis. Autorius kontroliavo savo kūrinių recepciją tai skaitytoją pamokydamas, ką viena ar kita istorija iš tikrųjų reiškia, tai išaiškindamas, kokia vieno ar kito teksto tikroji parašymo genezė. Kitaip pasakius, eksploatuodamas paratekstus rašytojas apversdavo jų funkciją: ne informuoti, edukuoti skaitytoją, o jį klaidinti dėl to, kas literatūroje fiktyvu, kas tikra. Šią Borgeso tekstų perskaitymo subtilybę Fikcijų 2024 dizaino sprendimas (nedaryti tipografinės skirties tarp pratarmių ir istorijų) nutylėjo.
Kiekvieno kanoninio kūrinio leidimą lydi didesni ar mažesni sumaniojo skaitytojo lūkesčiai. Klasikos perlaida kelia smalsumą, nes skaitytoją kviečia įsitraukti į kvizą: kokias idėjas apie kūrinį leidėjai akcentuos, kokias (intencionaliai ar paskutinę naktį skaitant korektūrą) nutylės. Kaip pastebėjo amerikiečių tekstologas Peteris Shillingsburgas, geras skaitytojas reikalauja ne paprastumo, o aiškumo10. Viena vertus, Fikcijose 2024 gimtakalbė klasikinio kūrinio reprezentacija nepateikia tos retos, rafinuotos refleksijos apie tai, kas, iš kur ir kodėl versta. Kita vertus, jei šios komplikacijos būtų buvusios išaiškintos, skaitytojas dabar nesimėgautų rengimo procese prasprūdusia reikšme: knygelė išėjo skersai išilgai borchesiška, fikcijų fikcija!
1 Jorģe Luis Borģes, Fikcijos: Apsakymai, iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, Vilnius: Rara, 2024, 169 p.
2 Jorge Luis Borges, Fikcijos, sudarė ir parengė Stasys Goštautas, iš ispanų ir anglų kalbų vertė Valdas V. Petrauskas, Tomas Venclova, Stasys Goštautas ir jo vadovaujamo vertimo seminaro dalyvės, (ser. „Baltų lankų“ rinktinė proza), Vilnius: Baltos lankos, 2000, 141 p.
3 Valdas V. Petrauskas, „Jorgė Luisas Borgesas, tas šelmis picaro“, in: Jorģe Luis Borģes, Fikcijos, 2024, p. 168.
4 Rūta Šlapkauskaitė, „Jorgės Luiso Borgeso vaizduotės alchemija“, in: Ibid., p. 10.
5 Jorģe Luis Borģes, Fikcijos, 2024, p. 98.
6 Daniel Balderston, „Fictions“, in: The Cambridge Companion to Jorge Luis Borges, edited by Edwin Williamson, Cambridge: Cambridge University Press, 2013, p. 110–122.
7 Stasys Goštautas, „Įžanginis žodis“, in: Jorge Luis Borges, Fikcijos, 2000, p. 6.
8 Jorge Luis Borges, Cuentos completos, Barcelona: Random House, 2011, 560 p.
9 Plg. Jorge Luis Borges, Obras completas III: 1975–1985, Buenos Aires: Emecé, 1989, p. 5.
10 Peter Shillingsburg, „How Literary Works Exist“, in: Peter Shillingsburg, Textuality and Knowledge: Essays, University Park (PA): Penn State University Press, 2017, p. 115.
