I
Pirmaisiais metais Bevardžiame mieste jie su nenustatytos tapatybės draugais nuėjo į gero vardo barą Iks ir ten prisiragavo neįvardinto gėrimo. Prisiragavę neįvardinto gėrimo, jie važiavo per Bevardį miestą troleibusu ir garsiai rėkavo, o kadangi buvo ką tik apsivardžiavę – rodė vieni kitiems savo muziką iš telefonų ir nekreipė nė menkiausios domės į bevardžius piliečius, kurie sėdėjo aplinkui ir bandė drausminančiai žvilgčioti į šią triukšmingą kompaniją.
Pakeliui namo, palydėję dalį bevardžių draugų, trys iš jų išsiaiškino, kad du iš jų yra bendrabevardžiai ir nešiojasi kišenėse atlenkiamus peiliukus, o trečiasis, nors ir ne bendrabevardis, tačiau lenktinį peiliuką taip pat turėjo. Tada jie sustojo prie nieko neišsiskiriančio suolelio po neįvardintu medžiu, galbūt obelimi, iškėlė rankose savo peilius ir suglaudę ašmenis pažadėjo vienas kitam, kad Bevardžiame mieste jų draugystė visada turės vardą. Tada sušuko garsią neįvardinto rašytojo citatą „vienas už visus, visi už vieną“, ir ties paskutiniuoju žodžiu visi trys kirto peiliukais orą. Vienas iš jų šitaip netyčia perrėžė kitam bevardį pirštą, o tada jie grįžo į bendrabutį ir pabaigė po lova laikytą degtinės butelį. Kai nuėjo miegoti, nė vienas iš jų nežinojo nė vieno vardo – nei savo, nei kitų, nei dievų, kuriuos garbino, nei Bevardžio miesto.
Paskiau vienas iš bendrabevardžių susirado neįvardytos lyties partnerę, kuri jam nebeleido matytis su kitais, bendrabevardžiais ar ne, ir taip jų sudaryta plieno ir kraujo sąjunga prarado vieną narį. Tada jiedviems gimė vaikas, kuriam jie davė vardą, ir peiliukas buvo išmestas kartu su bulvių lupenomis kaip mažamečiams pernelyg atlenkiamas įnagis.
II
Antraisiais metais Bevardžiame mieste tas, kuris anuokart netyčia perrėžė nenustatytos tapatybės bičiuliui bevardį pirštą, smarkiai prasivardžiavo, todėl buvo paliktas vienas ir dėl to labai nuliūdo. Tada jis dažnai laiką leisdavo gero vardo bare Iks, tik dabar jau pats vienas, ir taip susipažino su lesbiete barmene lenkišku vardu ir pavarde. Lenkė lesbietė jį savo ruožtu supažindino su Bevardžio miesto papilve, parodė jam, kokie yra daiktų ir žmonių vardai, ir tada jis suprato, kad Bevardis miestas yra pilnas daiktų ir žmonių su vardais. Rytais jis vis dar eidavo tuo pačiu keliu per pušyną, vis dar užuosdavo tą patį keistą, neįvardintą kvapą, lyg degtų kojinių fabrikas, tačiau dabar jau žinojo, kad iš gretimo bendrabučio pro langus mėtomi daiktai buvo vadinami lova, kėdė, televizorius ir šaldytuvas. Vieną kartą, stovėdamas keturiolikto aukšto balkone, jis netgi matė, kaip pro balkoną kažkas bandė išmesti ir akivaizdžiai įvardintą pilietį, tačiau tada pasirodė vardus ir pavardes pateikti atsisakę pareigūnai ir išsivedė įtartinus asmenis į neįvardintą lokaciją.
Galiausiai jiedu su lesbiete lenke nuvažiavo į vietą, kuri, pasirodo, nebesivadino Bevardžiu miestu, ir ten jie nubrido brendžiu ir pilni neišbrendamų minčių nuėjo gulti. Tąnakt jis miegojo vienas plačioje lesbietės lenkės tėvų lovoje, sapnavo minų lauką, o nubudęs ryte kontempliavo lesbietes, pagirias ir Lenkiją.
III
Trečiaisiais metais Bevardžiame mieste, žodžio mylėtojų mokslo šventovėje, ant suolelio sėdėjo nusiminęs asmuo ir žiūrėjo į užrašą mirusia kalba, kuris reiškė „žodžio mylėtojų namai“. Kiek tolėliau ant sienos keista poza kabojo žmogus, kuris atėjo į Bevardį miestą pėsčias, ir nusiminusiam asmeniui nori nenori į galvą lindo mintys, kas bus, kai tas žmogus pavargs taip keistai sėdėti ant sienos ir nukris kokiam nors žodžio mylėtojui ant galvos. O tada pėsčias grįš, iš kur atėjęs.
Trečiaisiais metais Bevardžiame mieste ant suolelio sėdėjo nusiminęs asmuo, o tada prie nusiminusio asmens atcimpino gerai įmitęs, neblogai nusiteikęs katinas, kuris turėjo vardą, tačiau nusiminęs asmuo to vardo nežinojo. Nepaisant to, neįvardintasis katinas užšoko ant suolelio ir oriai įsitaisė šalia nusiminusio asmens.
Aš esu lauko asmuo, pagalvojo asmuo, o katinas pagalvojo kažkokią katinišką mintį ir tingiai nusižiovavo. Ir nusiminusiam asmeniui pasidarė šiek tiek lengviau.
IV
Ketvirtaisiais metais Bevardžiame mieste gero vardo baras Iks prarado savo gerą vardą ir liko užnugary, tapęs dar viena bevarde Bevardžio miesto girdykla. Užtat atsidarė kitas baras, pasiskolinęs vardą iš garsių žodžio mylėtojų. Tame bare joks asmuo niekada nebuvo nusiminęs, o jeigu ir buvo, ten nuolat užeidavo apsčiai lenkių, lesbiečių ir bendrabevardžių, todėl slogios mintys greit išsiblaivydavo, o nusiminęs asmuo – atvirkščiai. Tada toks asmuo tapdavo prisimerkusiu asmeniu.
Taip beeinant ketvirtiesiems metams, jis prisimerkęs ėjo viena Bevardžio miesto gatve, pavadinta Bevardžio miesto garbei, ir prie vietinio striptizo klubo buvo sustabdytas agresyviai nusiteikusio nenustatytos tapatybės piliečio su pūkine striuke. Šis dievagojosi, kad prisimerkęs asmuo prieš savaitę ėjo ta pačia gatve, tik daug labiau prisimerkęs ir kone žiūrėdamas į priešingas puses, ir beeidamas išvartė visas prašmatnias virveles, kuriomis buvo nužymėtas kelias iki visai ir neprašmatnaus striptizo klubo. Policijai jau pranešta, sakė bevardis su pufaike, jeigu duosi man penkiasdešimt neįvardytos valiutos vienetų, kaltinimus atsiimsim. Kad ir koks prisimerkęs buvo vienas iš pokalbio dalyvių, visgi sugebėjo nuduoti, kad kažkas šioje situacijoje ne visai gerai, todėl išsiplėšė iš pūkinių piliečio gniaužtų ir nueidamas parodė jam bevardį pirštą.
– Ko tu bėgi? – paklausė jo pūkinis asmuo.
– Aš nebėgu, aš einu, – atsakė jam prisimerkęs asmuo ir nuplasnojo skvernais iki greito maisto užkandinės, kur nusipirko du mėsainius su sūriu ir šimtaprocentine mėsa iš nenustatytos tapatybės gyvulio.
V
Penktaisiais metais Bevardžiame mieste gyvenimas jau buvo pasikeitęs. Vieną ramų lapkričio vakarą neįvardinta grupė, kuri grojo autorinę muziką, po repeticijos sėdėjo studijoje ir gurkšnojo arbatą. Tada suskambo kažkieno telefonas – tai buvo nenustatytos tapatybės asmens tėvas, kuris per žinias ką tik išgirdo, kad Bevardžiame mieste labai aiškiai nustatytos tapatybės asmuo iš vardus ir pavardes pateikti atsisakiusių uniformuotų pareigūnų pavogė automatą „Kalašnikov“ ir dabar laksto po Bevardį miestą, bandydamas atsiminti, ką su automatais žmonės paprastai daro. Grupė po šios žinios tučtuojau užsibarikadavo studijoje, kadangi nusikaltimo vieta buvo netoliese, o vėliau sužinojo, kad nustatytos tapatybės asmuo su vogtu Kalašnikovu ramiai sėdo į troleibusą ir parvažiavo namo, o parvažiavęs išmetė automatą į konteinerį. Taip gimė viena iš daugelio Bevardžio miesto legendų, kurių jis, tiesą sakant, buvo kimšte prikimštas, o grupės būgnininkas sužinojo, kaip vadinasi automatas „Kalašnikov“ bei ką su juo tie žmonės visgi veikia.
VI
Kalbant apie Bevardžio miesto legendas, verta paminėti legendą apie nenustatytos tapatybės asmenį, kuris prieš daug metų rado tokią didelę daubą ir nusprendė, kad ten verta prigulti pasnausti. Snausdamas jis susapnavo labai jau agrarinį sapną apie ant žemių krūvos gergždžiantį geležinį agregatą ir nusprendė, kad tai yra gera priežastis įkurti miestą. Kalbama, kad tas jo įkurtas miestas iš pradžių turėjo kitą vardą, tačiau metams bėgant jis laiko smilčių buvo nugraužtas nuo ten, kur buvo išgraužtas. Likę bevardžiais, išgraužti miestelėnai nusprendė viską apkaišioti kitokiais paminklais ir atminimais. O nenustatytos tapatybės asmuo vieną vakarą taip pasigėrė, na jau taip pasigėrė, kad nebeatsiminė, kur pastatė savo žirgą. Taip sutapo, kad tas vakaras nenustatytos tapatybės asmeniui buvo lemtingas – beieškodamas savo nujotos transporto priemonės, jis sutiko nenustatomos tapatybės būtybę ir taip susižavėjo, kad čia pat tapo visišku lydiniu ir amžiams liko ten stovėti. Ir iki šiol Bevardžiame mieste galima pasižiūrėti jam į apžavėtas ir sutrikusias akis, o taip pat ir jo prarastajam žirgui, kuris sąstingio metu stovėjo už neįvardytos tapatybės asmens nugaros ir žvelgė kur kas pašaipiau.
VII
Vienas iš pagrindinių Bevardžio miesto tapatybės bruožų, kaip pasirodė nenustatytos tapatybės asmeniui, buvo toks savotiškas gaudesys, kurį tas miestas, atrodo, nuolat skleidė. Jis atsimušdavo nuo užmirštų poetų apdainuotų stogų, aidėdavo bromose ir slysdavo skersgatviais. Dienomis jis būdavo mažiau pastebimas, kadangi išskysdavo daugybėje garsų, kuriuos Bevardis miestas leido. Be to netylančio gaudesio, čia galėjai išgirsti burzgiant, ūžiant, šnypščiant, vaitojant, trepsint, žiaukčiojant, mušantis, keikiantis, labai saulėtomis ankstyvos vasaros dienomis – netgi mylintis. O naktimis, kai visi, net ir tapatybės dauginimo, garsai nutildavo, likdavo tik tas gaudesys.
Kiek vėliau nenustatytos tapatybės asmuo išsiaiškino, kad tas gaudesys – jokia ne miesto paslaptis, o elementariausi lėktuvai. Didesni gaudė garsiau, mažesni tyliau, o garsiausiai gaudė naikintuvai, valstybės švenčių proga praskrosdavę dangų viršustogėmis, ir dar vienas ryškiai geltonas lėktuvas, kuris nukrito ant baltų plytų namo. Lėktuvas buvo toks geltonas, jo juodoji dėžė – tokia juoda, o baltų plytų namas – toks baltas, kad net pabalę baltų plytų namo gyventojai neturėjo žalio supratimo, kodėl lėktuvas nukrito ten, kur nukrito. Nepatvirtintais duomenimis, apdraustam būstui padaryta žala galėjo siekti keliasdešimt tūkstančių neįvardintos valiutos vienetų, tačiau draudimo atstovai atsisakė įvardinti tikslią sumą ir verčiau pro skylę stoge skaičiavo, kiek per dieną lėktuvų ant baltų plytų namo visai ir nenukrenta.
VIII
Specialiosios tarnybos naujųjų metų naktį raportavo, kad ant vienos iš Bevardžiame mieste įsikūrusių ministerijų stogo kraigo bėgioja nenustatytos tapatybės asmuo ir mosuoja apytuščiu buteliu su nenustatytos kilmės galimai svaigiąja medžiaga. Vienu metu – apačioje susirinkusi minia visi kaip vienas sulaikė kvapą – šis nutrūktgalvis sustojo, atsisuko nugara į minią ir godžiai užsivertė minėtos medžiagos talpą.
Minioje vienas nenustatytos tapatybės asmuo tyliai pagalvojo, kad sveikatos apsaugos ministerijai reiktų geresnės apsaugos, o josios stogais bėgiojančiam pamišėliui vilkolakiui slapčia palinkėjo sveikatos.
IX
Bevardžiame mieste daug metų virš parduotuvės gyveno nenustatytos tapatybės asmuo, kurį visi miestelėnai meiliai vadindavo [vardas redakcijai žinomas]. Būtent šis asmuo vieną tūžmingą vakarą užėjo ten, kur sėdėjo daug nenustatytos tapatybės asmenų, ir už bokalą neįvardinto gėrimo siūlėsi pravesti naktinę ekskursiją po Bevardžio miesto užkaborius.
Kitokios, bet irgi nenustatytos tapatybės asmuo pagalvojo, kad šiaip jau tai jį su Bevardžio miesto užkaboriais kaip ir buvo supažindinusi lenkė lesbietė, tačiau laikas tuomet buvo sunkus ir nuobodus, tad su pasiūlymu visgi sutiko.
Taip jie su [vardas redakcijai žinomas] landžiojo po visokias angas Bevardžio miesto sienose, dairėsi į bažnyčių bokštus, o nenustatytos tapatybės asmuo klausėsi, kaip [vardas redakcijai žinomas] neužsikirsdamas pasakoja, atrodė, kiekvieno plytgalio istoriją iki pat legendinio nenustatytos tapatybės asmens iš šeštosios istorijos, ir kaip į tarpus tarp pasakojimų tyliai traška smilkdamas tabakas jo pypkėje.
Tai buvo absoliučiai istorinis vakaras, geriausias istorinių vakarų istorijoje, ir nenustatytos tapatybės asmuo labai džiaugėsi, kad nusprendė neriboti savo išsilavinimo galimybių ir leidosi nuobodulio genamas visokiomis pakampėmis.
X
Istoriniai vakarai Bevardžiame mieste šiaip jau vykdavo gana dažnai, reikėjo tik žinoti, kur ieškoti tokio vakaro ištakų ir kaip gaiviuose jo vandenyse sugauti nenustatytos veislės žuvelę.
Viena tokių vietų Bevardžiame mieste buvo gatvė, pavadinta garbei tautos, kadaise gerokai apmažinusios Bevardžio miesto populiaciją labai metodiškai kraugeriškais būdais. Tačiau bevardžiai piliečiai nebuvo pagiežingi asmenys, todėl skriaudas, kad ir kokias metodiškas, greitai atleido ir su metodininkais draugavo gražiai.
Toje tačiau gatvėje buvo tokia vieta, kurios pavadinimas buvo kilęs iš visai kitos tautos, apmažinusios Bevardžio miesto populiaciją visais įmanomais, stačiai žmogėdriškais būdais, kalbos. Tų sakuotnugarių žmogėdrų kalba šis pavadinimas reiškė „pūgelė“.
Tiems, kas žinojo, šita vieta kiekvieną šeštadienį tapdavo kuo tikriausia dokumentika. Kiekvieną kartą, be paklaidos ir nepamesdami ritmo, prie minėtosios vietos susiburdavo gaujelė nenustatytos tapatybės asmenų, dažniausiai anų sakuotnugarių išperų, kurie, būdami vis tik neypatingai civilizuota šutvė, savo socialinės hierarchijos ir emocinės sumaišties dilemas aiškindavosi bandydami vienas kitą užmušti. Bandymų rimtumas ir nusisekimas nebuvo vienalytis, kartais tai būdavo lengvi apsistumdymai arba labiau verbaliniai pasisiūlymai užmušti, jei tokios paslaugos reikia; kitais kartais tai būdavo didingi mūšiai, kurių metu po visą gatvę lakiodavo taburetės, šiukšliadėžės, plytgaliai ir kažkodėl metalinės tvorelės, užsilikusios nuo kokio nors maratono, skirto nepagydomomis ligomis sergantiems asmenims priminti, ko jie negali daryti. O kartą prie netoliese buvusios girdyklos atbėgo keturi nenustatytos tapatybės asmenys, vienas jų – perpjautais marškiniais, kažką šaukdami apie peiliais ginkluotą sakuotnugarių bandą, atsivejančią juos nuo liūdnai pagarsėjusios „pūgelės“. Visi keturi buvo labai įsiaudrinę, pasiruošę kovai ir išsidažę veidus karo dažais, o jiems už nugaros kaip tik sustojo spindintis baltas automobilis šviečiančia padugne ir tamsintais langais. Vienas tų langų atsidarė, ir jame pasirodė nenustatytos tapatybės šviečianti padugnė atlėpusiomis ausimis. Rankoje jis laikė atlenkiamą peilį, nerūpestingai jį vartė ir visaip sukiojo tarp pirštų, tada smailu žvilgsniu pažvelgė į keturis berserkus, ypač tą perpjautais marškiniais, ir tingiai, bet įžūliai ir aiškiai išrėkė žodį, kuris minėtųjų sakuotnugarių kalba reiškė „apyvarpė“. Tada spindintis baltas automobilis kriokdamas nulėkė tolyn, kartu su savo šviečiančia padugne, o keturi berserkai jį tučtuojau nusivijo pėsčiomis, šaukdami kažką apie įžeistą garbę ir orumą. Tada visa tai stebėjęs nenustatytos tapatybės asmuo baigė rūkyti, įgudusiai nusviedė nuorūką į nusviestą šiukšliadėžę ir grįžo namo, nelaukęs, kol prisistatys tapatybę atskleisti atsisakantys uniformuoti pareigūnai ir ims klausinėti, ar kas netyčia nenustatė tą vakarą kokios nors tapatybės.
Čia ir baigiasi paskutinė iš dešimties išlikusių istorijų apie Bevardį miestą. Apie tai, kas jas dokumentavo, kur ir kada tiksliai egzistavo Bevardis miestas, kodėl jo žmonės laikėsi tokių keistų papročių bei kur ir kodėl visa tai galiausiai pasidėjo, duomenų neišlikę.
Bet kokie sutapimai su tikrove ir joje dalyvaujančiais asmenimis yra atsitiktinumas, o atsitiktinumų, kaip žinia, nebūna. Dėl vartojimo ir šalutinio jo poveikio būtina pasitarti su istorikais arba antropologais.
