Lygiai prieš dešimtmetį, 2015 m. rugpjūtį, Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai viename Vilniaus restorane slapta įrašė pokalbį tarp verslo koncerno „MG Baltic“ viceprezidento Raimundo Kurlianskio ir tuomečio Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) direktoriaus Dainoro Bradausko. Jų klausytasi siekiant surinkti žinių apie verslo kišimąsi į politiką, tačiau prie stalo nuskambėjusios frazės leido tuojau pat pradėti kriminalinį žvalgybos tyrimą, virtusį didžiausia Lietuvoje korupcijos byla.
Viešojoje erdvėje vadinamoji „MG Baltic“ byla dažnai suvedama į pinigų prikimštą degtinės dėžutę, kurią 2016 m. gegužę Kurlianskis perdavė tuomečiam Liberalų sąjūdžio lyderiui Eligijui Masiuliui ir vėliau bandė įforminti kaip paskolą. Iš tikrųjų pastarasis epizodas tebuvo kulminacija ilgo ir intensyvaus žvalgybinio darbo, per kurį surinkta autentiškų žinių apie verslo įtakos Lietuvos politikai modelius ir korupcines schemas. Manau, šios žinios neprarado aktualumo iki šių dienų, ypač kai žurnalistai ir teisėsauga nuolat tiria naujus galimos korupcijos atvejus, siekiančius aukščiausius valstybės politinio elito sluoksnius: abejonių keliančios buvusio premjero Gintauto Palucko paskolos iš verslininkų, o Vyriausioji rinkimų komisija pripažino, kad valdančioji partija „Nemuno aušra“ per rinkimus naudojosi neteisėta lobistų pagalba.
2024 m. spalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutinai nusprendė, kad kalėjime sėdintys Masiulis, Kurlianskis ir Vytautas Gapšys, taip pat švelnesnes bausmes gavę Gintaras Steponavičius ir Šarūnas Gustainis nuteisti pagrįstai, o visa bylos medžiaga tapo prieinama visuomenei. Tai ir paskatino imtis šio tyrimo: kelias savaites praleidau Vilniaus apygardos teismo archyve, fotografuodamas visus 173 bylos tomus (daugiau nei 35 000 puslapių), dar kelių mėnesių reikėjo perskaityti ikiteisminio tyrimo medžiagą, t. y. slapta įrašytų pokalbių stenogramas, perimtas SMS žinutes, kratų ataskaitas ir kitus dokumentus. Remdamasis šia medžiaga, taip pat 2018 m. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atliktu parlamentiniu tyrimu ir interviu su STT bei VSD pareigūnais*, pabandžiau išgryninti „MG Baltic“ atstovų sukurtą neteisėtą lobizmo sistemą, kurią naudojant 2015–2016 m. buvo daroma reikšminga įtaka Lietuvos valstybės raidai.
DEŠIMT STEBĖJIMO METŲ
Maždaug 2006 m. koncerno „MG Baltic“ įtaka Lietuvos politinei erdvei susidomėjo VSD Trečioji valdyba, kuriai patikėta stebėti su nacionaliniu saugumu susijusius ekonominius procesus. „Stiprėjant tam tikroms verslo grupėms, net sakyčiau, formuojantis oligarchinėms struktūroms, Departamentas suprato būtinybę stebėti jų kišimąsi į politiką, – pasakojo žvalgas, dirbęs VSD Trečiojoje valdyboje. – Kalbu ne tik apie „MG Baltic“. Iš esmės mūsų darbas buvo stebėti, kad oligarchinės struktūros neperžengtų ribų ir nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui.“
Nors tuomet „MG Baltic“ nebuvo finansiškai stipriausia verslo grupė Lietuvoje, bet koncerno vadovybė 2002 m. parengė ilgalaikę veiklos vystymo strategiją, kurią nuosekliai stengėsi įgyvendinti. Pagal planą buvo numatyta veikti trimis kryptimis. Pirma, per įtaką teisės aktams sumažinti Lietuvos valdžios, teismų ir kitų institucijų neigiamą poveikį koncerno verslams. Antra, užsibrėžta sukurti ir palaikyti nuolatinius ryšius su valdžios institucijomis, reguliariai gauti patikimos informacijos iš Seimo ir Vyriausybės. Trečia, vykdyti neteisėtą lobistinę veiklą, kurios rezultatus būtų galima vertinti pagal „MG Baltic“ įtakai paklususių valstybės ir verslo struktūrų skaičių. Strateginis prioritetas teiktas toms sritims, kuriose „MG Baltic“ turėjo verslo interesų: statybų, nekilnojamojo turto, IT ir telekomunikacijų, vartojimo prekių, mažmeninės prekybos, žiniasklaidos. Visų pirma siekta prasiskverbti į Seimą ir Vyriausybę, čia užsimota plačiai: Aplinkos, Finansų, Kultūros, Sveikatos, Švietimo ir mokslo, Teisingumo, Ūkio, Vidaus reikalų, Žemės ūkio ministerijas. Taip pat ketinta skverbtis į VMI, Viešųjų pirkimų tarnybą, Konkurencijos tarybą ir LRT komisiją. Įtakos buvo siekiama ir per konkrečius politikus, valstybės tarnautojus, pareigūnus, kuriuos palenkti mėginta neteisėtais būdais – papirkinėjant, šantažuojant, neteisėtai renkant konfidencialią ar kompromituojančią informaciją. Kitaip tariant, koncerno planas užvaldyti valstybę, apie kurį viešai prabilta 2018 m. pradėjus nagrinėti „MG Baltic“ bylą, buvo ne tik žiniasklaidos ar politikų sukurta sensacinga abstrakcija, o tikra strategija, išguldyta koncerno planavimo dokumentuose. VSD tai vertino kaip „destruktyvią veiklą, galinčią destabilizuoti valstybės sąrangą ir demokratinę politinę sistemą ir todėl keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui“.
Koncerno įtaka gerokai sustiprėjo 2003–2013 m. laikotarpiu, nusipirkus populiarią LNK televiziją bei naujienų portalą „Alfa“ ir suformavus savą žiniasklaidos grupę. „Iš prašalaičių tapo rimtais reikalų tvarkytojais“, – apibendrino buvęs STT kriminalinės žvalgybos pareigūnas, dirbęs prie „MG Baltic“ bylos. Žiniasklaidos priemonių įsigijimas sudarė sąlygas formuoti visuomenės nuomonę apie politinius sprendimus ir procesus koncernui reikalinga kryptimi. Be to, žiniasklaida tapo platforma daryti įtaką partijoms ir konkretiems politikams – kritikuoti nepalankius ir apdainuoti tuos, kurie atitiko koncerno interesus.
2010 m. buvo pertvarkyti Lietuvos žvalgybos institucijų veiklos principai. VSD neteko galimybės vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, todėl Trečiosios valdybos pareigūnai galėjo stebėti procesus ir, esant reikalui, informuoti kitas tarnybas arba valstybės vadovus, bet negalėjo vykdyti ikiteisminių tyrimų. Tai reiškė, kad STT svarba išaugo, o pati institucija sustiprėjo. „Į korupcinius nusikaltimus pažiūrėta rimčiau, prasidėjo didelių tyrimų realizavimas“, – pasakojo buvęs STT kriminalinės žvalgybos pareigūnas. Per kelerius metus pradėta ir vėliau sėkmingai baigta ne viena korupcinio pobūdžio rezonansinė byla. 2014 m. plačiai nuskambėjo vadinamoji „Pirk dramblį“ byla, kurioje partijos „Tvarka ir teisingumas“ politikai buvo kaltinami kyšininkavimu, turto švaistymu ir prekyba poveikiu. Tais pačiais metais STT už kyšininkavimą sulaikė Vilniaus prokurorę Nijolę Bareikienę. 2015 m. surinkta įrodymų, kad farmacijos bendrovė „Valentis Pharma“ papirkinėjo gydytojus. 2016 m. sulaikyti Lietuvos ryto redaktorius Gedvydas Vainauskas ir nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas, kurie buvo įtariami taręsi dėl kyšio, – ši byla vienintelė iš aukščiau išvardytų galiausiai baigėsi išteisinimu, nors diskusijų ir abejonių dėl teismo sprendimo kyla iki šiol. Tuo laikotarpiu STT dirbęs kriminalinės žvalgybos pareigūnas taip apibendrino šį teisingumo požiūriu sėkmingą laikotarpį: „Prezidentė Dalia Grybauskaitė nedviprasmiškai kūrė kovos su oligarchais politiką. Ji aktyviai kalbėjo apie oligarchų įsigalėjimą ir nepotizmą valstybės tarnyboje. Tuo laiku į Tarnybą buvo priimta nemažai profesionalių tyrėjų ir tyrimams vadovauti pajėgių pareigūnų. Be to, išplėsta techninė bazė“. Taigi maždaug nuo 2014 m. tarnyba tapo pajėgi pasamdyti aukščiausios klasės tyrėjų ir įsigyti modernios įrangos informacijai rinkti ir analizuoti – tuo laiku ir pačiam teko girdėti teisėsaugos bendruomenės kalbų, esą STT techniniu požiūriu išsiveržusi į priekį. „Stiprėjimas prasidėjo ir dėl kokybės kontrolės, – sakė STT kriminalinės žvalgybos pareigūnas. – Anksčiau teismuose pralaimėjome ne vieną bylą dėl įrodymų kokybės, dėl netinkamos taktikos ar procesinio įforminimo, todėl pradėjome analizuoti nesėkmių priežastis ir daryti išvadas. Pamokos tikrai padidino kriminalinės žvalgybos kokybę. Be to, netradiciniai sprendimai padėjo gauti savalaikę informaciją“. Naujos techninės priemonės ir nauji metodai leido gauti informaciją realiu laiku – ne tik identifikuoti abejotinus verslo ir politikų ryšius, bet ir numatyti būsimus nusikaltimus, pavyzdžiui, dėžutės su pinigais paėmimą. Kadangi pagal Lietuvos įstatymus ir teisminę praktiką korupciją labai sudėtinga įrodyti atgaline data – reikia pagauti už rankos nusikaltimo metu – šitoks proveržis davė pastebimų rezultatų.
APIE RINKIMINĮ POŽIŪRĮ IR „PAKETUS“
Kaip ir kitos kriminalinę žvalgybą vykdančios institucijos, STT nuolat gaudavo šaltinių informacijos apie įvairius su politika ir valstybės tarnyba susijusius veiksmus, kuriuose sudalyvaudavo „MG Baltic“ atstovai. Dažniausiai tai būdavo susiję su viešaisiais pirkimais – koncernas siekė brangių valstybės užsakymų, susijusių su jų verslo sritimis. Tačiau šaltinių pranešamos informacijos neužtekdavo pradėti ikiteisminiams tyrimams. „Mums buvo žinoma, kad šitas darinys galbūt bando kištis į valstybės procesus, daryti įtaką, gauti naudos, bet kol nebuvo konkretaus rimto pagrindo pradėti kriminalinę žvalgybą, tai buvo per daug rizikinga, suprantant visas iš to išplaukiančias pasekmes“, – pasakojo vadovaujančias pareigas STT užėmęs pareigūnas. Tarnyba suprato, kad turi daryti viską griežtai pagal įstatymų nustatytą tvarką (angl. by the book), ir vengti bet kokių pilkųjų zonų. Jeigu tyrimo metu būtų kažkokių nenuoseklumų, kontrolės veiksmų, neturinčių neginčijamo pagrindo (pavyzdžiui, pasiklausant, sekant, slapta patenkant į patalpas) – vėliau teismuose koncerno atstovai, padedami brangių advokatų ir įtakos svertų, nesunkiai laimėtų, o proga išnarplioti jų sukurtą tinklą būtų prarasta galbūt visiems laikams.
Kalbinti STT pareigūnai pasakojo, kad maždaug 2015 m. gerokai padaugėjo žvalgybinės informacijos apie koncerną. „Degė visos raudonos lemputės“, – apibendrino buvęs STT pareigūnas. Kitas pareigūnas, užėmęs vadovaujančias pareigas, pasakojo, kad „[i]nformacija lindo iš visų galų. Viskas rodė, kad bandoma jau ne tik savo verslo klausimus spręsti, bet ir formuoti valstybės politiką“. Tada ir įvyko esminis lūžis, kai nuo procesų stebėjimo pereita prie konkrečių faktų tyrimo – visi kalbinti STT ir VSD pareigūnai sutiko, kad prielaidas pradėti „MG Baltic“ korupcijos bylą sudarė 2015 m. rugpjūčio 28 d. slapta įrašytas koncerno viceprezidento Kurlianskio ir tuomečio VMI vadovo Bradausko pokalbis viešbučio „Amberton“ restorane „La Cave“.
Kurlianskis ir Bradauskas susitiko aptarti prekybos centrus „Maxima“ valdančios verslo grupės „VP grupė“ akcininko Mindaugo Marcinkevičiaus viešų veiksmų: pastarasis VMI ir žurnalistams perdavė stambiųjų verslų naudotas mokesčių vengimo schemas, kai sujungiant įmones ir kitaip gudraujant iš Lietuvos į užsienio šalis buvo išvedamos piniginės lėšos, nors reali veikla ir toliau vykdyta Lietuvoje. Iš pokalbio detalių galima suprasti, kad Kurlianskis domėjosi, kokių veiksmų prieš taip besielgiančius verslus imsis mokesčių administratorius. Kurlianskis prašė Bradausko, kad jam pavaldūs VMI specialistai neoficialiai įvertintų „MG Baltic“ reorganizacijos planus, matyt, tikintis ateityje išvengti nemalonumų. Vien tai, kad VMI vadovas sutiko pasitarnauti koncernui ir atvirai dalinosi tarnybinėmis paslaptimis, sudomino teisėsaugos pareigūnus (vėliau dėl to pradėta atskira byla), tačiau svarbiausia frazė nuskambėjo pokalbiui pasisukus apie politiką. Bradauskas prasitarė netrukus eisiąs susitikti su Liberalų sąjūdžio pirmininku Masiuliu ir paprašė Kurlianskio nuraminti politiką, kad VMI viršininkas ateina viso labo susipažinti. Į tai Kurlianskis atsakė: „Gerai, kad šitą temą pakėlei. […] Turėk galvoj, kad mudu su Darium [Mockumi; čia ir toliau įterpiniai laužtiniuose skliaustuose mano, – D. P.] planuojam per rugsėjį, spalį susikurti visą rinkiminį sekančių metų požiūrį. Ir tie pirmi pokalbiai su centriniais ar partijų žmonėmis yra pakankamai svarbūs. Tai tu gerai pagalvok, kur, sakykim, tavo personalijai galbūt yra ne tokie geri santykiai [su politikais], ar nėra [jokių] santykių, tai mes [tave] tiesiog į savo paketą įdėsim“. Koncerno atstovas leido suprasti, kad į „paketus“ įtraukiami žmonės, kurie yra svarbūs koncernui: „Turbūt jau trečią kartą įdėsim, pavyzdžiui, [„Lietuvos geležinkelių“ generalinį direktorių Stasį] Dailydką“.
Korupcinėms kalboms tarsi subkultūrai būdingas savitas slengas, kurį pokalbininkai supranta ir be paaiškinimų, taigi Kurlianskis nedetalizavo, kas yra tie „paketai“, o Bradauskas apie tai neklausė. Tačiau pokalbio slapta besiklausantys pareigūnai rėmėsi prielaida, kad „MG Baltic“ atstovai ketina rudenį kalbėtis su rinkimuose dalyvausiančiais įtakingais politikais ir pateikti korupcinius pasiūlymus, „paketus“ – matyt, siūlyti finansinę ar kitokią paramą per artėjančius 2016 m. Seimo rinkimus, mainais tikintis sulaukti koncernui naudingų sprendimų, pavyzdžiui, įtakinguose postuose (VMI ar „Lietuvos geležinkeliuose“) išsaugoti palankius žmones. „Tada pirmą kartą atsirado mintis, kad čia gali kažkas būti“, – pasakojo STT kriminalinės žvalgybos pareigūnas.
STT specialistai ir vadovai, įvertinę per slaptą pasiklausymą surinktą informaciją ir kontekstą, žinomą iš kitų šaltinių, priėmė sprendimą kreiptis į teismą prašant sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus. Siekiant apsidrausti nuo galimos „MG Baltic“ atstovų įtakos Vilniaus teisėjams, buvo kreiptasi į Šiaulių apygardos teismą, – dabar galima teigti, kad sprendimas pasiteisino ir informacija nenutekėjo. Prašyta leisti sekti Kurlianskį, pasiklausyti jo telefoninių ir gyvų pokalbių, perimti SMS žinutes, patekti į privačias patalpas, biurą, automobilius. STT prašyme pažymėta, kad Kurlianskis „pats arba per kitus asmenis paveiks ir galimai kurstys piktnaudžiauti tarnybine padėtimi […] pasiūlys, pažadės, susitars duoti ar duos kyšį“. Vėliau panašūs prašymai Šiaulių apygardos teismui pateikti dėl Masiulio, Gapšio, Steponavičiaus, Gustainio ir kitų susijusių žmonių. „Kaip būna dažnu atveju, supratimo, kad tai bus didelė byla, nebuvo“, – pasakojo buvęs STT ikiteisminių tyrimų pareigūnas.
KURLIANSKIO POKALBIAI KAIP ĮTAKOS ĮRANKIS
Devynis mėnesius trukusio kriminalinės žvalgybos tyrimo centre buvo Raimundas Kurlianskis. Jis dalyvavo bene visuose į „MG Baltic“ bylos medžiagą įtrauktuose slapta įrašytuose pokalbiuose. Nors teismas leido sekti ir jo įtakai pasidavusius politikus bei valstybės tarnautojus, bet galima pagrįstai teigti, kad būtent Kurlianskis vedė žvalgus per korupcijos tinką. „Tai buvo Kurlianskio tinklas, Mockus beveik nesikišo“, – apibendrino STT kriminalinės žvalgybos pareigūnas. Todėl Kurlianskio pokalbių analizė yra vienas iš būdų suprasti, kaip bandyta realiai įgyvendinti anksčiau minėtą „MG Baltic“ įtakos valstybei strategiją.
Per kriminalinės žvalgybos tyrimą, nuo 2015 m. rugsėjo iki 2016 m. gegužės, Kurlianskis reguliariai bendravo su Seimo valdančiajai daugumai priklausiusios Darbo partijos lyderiu Gapšiu, Seimo opozicijoje esančios Liberalų sąjūdžio partijos minėtais politikais, taip pat su įtakingais valstybės tarnautojais, pavyzdžiui, VMI vadovu Bradausku arba tuomečiu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (su kuriuo „MG Baltic“ vystė brangius statybos projektus) rektoriumi Remigijumi Žaliūnu. Šiuos į bylą įtrauktus, taigi įrodomosios vertės turinčius Kurlianskio pokalbius pagal trukmę ir turinį galima suskirstyti į dvi rūšis. Būta greitų susitikimų, kai politikui ar tarnautojui pasakoma kažkas konkretaus arba perduodamas daiktas: pavyzdžiui, 2015 m. lapkričio 17 d. sekimo metu užfiksuota, kaip netoli Seimo rūmų Kurlianskis perdavė Gapšiui A4 formato lapų aplanką. Tačiau dauguma slapta įrašytų pokalbių vyko per iš anksto suplanuotus ilgesnius susitikimus kavinėse ar restoranuose, kai su pašnekovais Kurlianskis aptardavo daug įvairių temų – nuo vidinių partinių reikalų iki verslo pageidaujamų įstatymų. Nors „ilguosiuose“ pokalbiuose galima įžvelgti tam tikrų struktūrinių panašumų – dažnai pradžioje Kurlianskis leisdavo kalbėti pašnekovui, klausinėdavo apie partijoje ar institucijoje vykstančius procesus, o esminį klausimą ar pageidavimą išsakydavo pokalbiui baigiantis, lyg tarp kitko. Tai greičiau liudija ne apie iš anksto paruoštą taktiką, o autoritetingą Kurlianskio padėtį: jis užduoda klausimus, o politikas tarsi savotiškai atsiskaito. Dar svarbiau – daugumoje „ilgųjų“ pokalbių galima įžvelgti tris Kurlianskio siekius, kurie sutampa su anksčiau aprašytos „MG Baltic“ strategijos esme.
Informacijos rinkimas. Kadangi Kurlianskis buvo vienas iš koncerno valdomos žiniasklaidos vadovų (po sulaikymo netgi sakėsi esąs žiniasklaidininkas), informaciją galėjo rinkti ir per pavaldžius žurnalistus. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ir pats Kurlianskis per susitikimus gaudavo vertingos informacijos iš politinių partijų ir institucijų. Pavyzdžiui, bendraudamas su Masiuliu domėjosi Liberalų sąjūdžio formuojamu šešėliniu ministrų kabinetu ir net dalyvavo renkant šešėlinius ministrus. 2015 m. spalio 21 d. restorane „Stebuklai“ aptarinėjant šešėlinio susisiekimo ministro kandidatūrą, Masiulis pasakojo besirenkantis tarp buvusio Kauno mero Rimanto Mikaičio ir Seimo nario Gustainio. Į tai Kurlianskis atsakė: „Geriau Mikaitis. Šarūnas bandys keršyt, pats žinai už ką. Šarūnas žiauriai darbingas, žiauriai tvarkingas, bet kaip organizatorius yra nulis. Jo visi verslai baigiasi pjautynėmis su partneriais. Reto bjaurumo. […] Mikaitis solidžiai atrodo pakankamai“. Taip pat Kurlianskis ne kartą aktyviai klausinėjo apie būsimą partijos kandidatų sąrašą Seimo rinkimuose. Pavyzdžiui, 2015 m. rugsėjo 23 d. Masiulis „Stebukluose“ Kurlianskiui pasakojo: „Mes dar Neverovičių bandom […], lenkų intelektualų flangą pritraukti. […] Su Skverneliu, žinai, nėra [iki] galo [aišku], jis blaškosi“. Panašiai Kurlianskis elgėsi ir susitikimuose su Gapšiu: klausinėjo apie 2015 m. rudenį vykusį Seimo narių susitikimą su prezidente Grybauskaite dėl generalinio prokuroro kandidatūros, domėjosi, kaip Darbo partijoje vertinamas vienas ar kitas politinis sprendimas, kaip ruošiamasi rinkimams, kaip teismuose klostosi „juodosios buhalterijos“ bylos nagrinėjimas, koks partijoje yra Viktoro Uspaskicho vaidmuo.
Vargu ar tokius pokalbius galima pavadinti abipusiai naudingu apsikeitimu informacija, mat Kurlianskis retai dalindavosi žiniomis – dažniau įžvalgomis ir pasiūlymais. Taip pat būtų klaidinga tokius pokalbius laikyti laisvu pašnekesiu: iš įvairių šaltinių surinktą informaciją Kurlianskis vėliau susistemindavo ir saugodavo asmeniniame archyve – 2016 m. gegužės 12 d. STT atliekant kratą jo kabinete „MG Baltic“ patalpose Vilniuje, Jasinskio gatvėje, be kitų daiktų „rasti ir paimti susisteminti dokumentų rinkiniai su informacija apie fizinius ir juridinius asmenis“. Tai buvo įvairaus pobūdžio informacija – taip pat ir kompromituoti galintys politikos užkulisių gandai – apie valstybės tarnautojus, pareigūnus, teisėjus. Archyve rasta ir dokumentų, kurių „teksto fragmentuose bei turinyje yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį sudarančios informacijos“. Pavyzdžiui, pareigūnai paėmė slaptumo žymę turintį VSD Panevėžio apygardos skyriaus raštą. STT pradėjo atskirą ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto disponavimo valstybės paslaptimi, nesant šnipinėjimo požymių. Vėliau išsiaiškinta, kad VSD pažyma buvo suklastota. Nors nenustatyta, kas sukūrė dokumentą ir kokiu tikslu panaudojo, kalbinti pareigūnai iškėlė prielaidą, esą galbūt netikra VSD pažyma buvo bandoma padaryti įtaką statybų verslo konkurentams.
Politikų poreikių išsiaiškinimas. Iš įrašytų pokalbių susidaro įspūdis, kad Kurlianskis stengdavosi išsiaiškinti, kokių paslaugų ar pagalbos reikia su juo bendraujančiam politikui ar valstybės tarnautojui – apie tai atvirai klausdavo ir net siūlydavo sprendimus. Pavyzdžiui, 2015 m. lapkričio 30 d. Gapšiui užsiminus apie partijai reikalingą paramą, Kurlianskis paklausė: „[Gal] jūs turit kokių viešųjų įstaigų, kur programas kažkokias tai pildytų?“ Galima pagrįstai teigti, kad svarbiausias politikų poreikis bendraujant su koncerno atstovu būdavo tiesioginė arba netiesioginė finansinė parama. Tačiau nesiimsiu to detaliau aprašinėti ir įrodinėti – žiniasklaidoje ne kartą buvo cituoti Masiulio, Steponavičiaus ir Gapšio pokalbių fragmentai, iš kurių galima suprasti juos prašant neteisėtos finansinės paramos arba nemokamos politinės reklamos koncerno kontroliuojamoje žiniasklaidoje. Užtenka pažymėti, kad tai – neginčijamas faktas, minėti politikai už tai ir buvo nuteisti.
Mažiau žinoma tai, kad koncernas padėdavo spręsti ir politines problemas. Bene ryškiausias to pavyzdys, užfiksuotas kriminalinės žvalgybos tyrimo metu – Kurlianskis ir Mockus tarpininkavo sprendžiant nesutarimus tarp Masiulio ir jo tuometinio bendrapartiečio, verslininko Antano Guogos. Pastarasis ketino Liberalų sąjūdyje įkurti atskirą „Klestinčios Lietuvos“ frakciją. Tai Masiulis suprato kaip grėsmę tiek asmeniniam autoritetui, tiek partijos rezultatams („Visa mūsų įtaka po 2016 m. tiek Vyriausybėje, tiek Seime priklausys nuo to, ant kiek jisai sugebės suvaldyti savo asmenines ambicijas ir emocijas“). Šiuo klausimu Masiulis ir Kurlianskis kalbėjosi ne kartą, politikas prašė koncerno atstovų padaryti įtaką Guogai, kad šis sumanymo atsisakytų. 2015 m. lapkričio 3 d., prieš susitikimą su Guoga, restorane „Stebuklai“ Kurlianskis ir Masiulis repetavo būsimą kalbą: „Paklausyk, Eligijau, ar teisingai formuluoju, čia repeticija. Pavyzdžiui, kad aš jam sakau: aš manau, kad jeigu [tu] šitaip, [tai] tave naudingiau, Antanai, dabar išmesti [iš partijos]“. Patvirtindamas, kad toks įtikinėjimas būtų teisingas, Masiulis sakė, esą išmetimo iš partijos scenarijų liberalai iš tiesų rimtai svarsto.
Koncerno poreikių išsakymas ir neteisėtas lobizmas. Beveik visuose pokalbiuose Kurlianskis pašnekovams perteikdavo vienokius ar kitokius koncerno poreikius. Supaprastintai juos būtų galima suskirstyti į politinius arba finansinius, nors neretai atskirti sudėtinga, – pavyzdžiui, koncernui finansinės naudos atnešti turintį įstatymo projektą galima priskirti abiem kategorijoms. Bet šiuo atveju politiniais poreikiais įvardinau tik tuos, kurie susiję su koncerno įtakai pasiduodančių partijų politiniais veiksmais – rinkiminių sąrašų sudarymas, būsimų koalicijų dėlionės, palankių žmonių prastūmimas į postus – koncernas prisidėdavo sprendžiant tokius klausimus.
Politinio poreikio išsakymo pavyzdžiu būtų galima laikyti 2015 m. spalio 14 d. įrašytą pokalbį restorane „AJ Šokoladas“. Su Gapšiu kalbėdamas apie galimą koaliciją po 2016 m. Seimo rinkimų, Kurlianskis sakė: „Racionaliausia koalicija, su iš to išplaukiančiais privalumais tiek visai šaliai, tiek verslui, tiek mums, tai – jūs, socdemai ir liberalai. Tai, aišku, mūsų požiūriu ideali. Čia aš truputi pasidalinu, ta prasme, vidinėmis diskusijomis. Mūsų požiūriu tai yra žiauriai racionali [koalicija]“. Nežinia, ar šie žodžiai padarė įtakos Gapšiui, tačiau po mėnesio, 2015 m. lapkričio 9 d., vakarienės restorane „Grey Cardinal“ metu, šis Kurlianskiui ir Mockui pasakojo, kad Darbo partija ir socdemai žodžiu susitarė po Seimo rinkimų tęsti bendradarbiavimą ir matytų prasmę kalbėtis su Masiulio liberalais. Į tai Kurlianskis atsakė: „Iš tikrųjų smagu su jumis dirbti, labai kažkaip gerai gaunasi, iš vieno kito žodžio vieni kitus suprantam“. Taip pat Kurlianskis pareiškė, kad Darbo partijos programa „verslo atžvilgiu“ yra tinkama: „Jūs vis tiek esat tokie, kaip bepažiūrės, ne tai, kad verslo partneriai, bet liberalaus požiūrio partija“. Galiausiai Kurlianskis užsiminė, kad „MG Baltic“ mielai dar vieną kadenciją „Lietuvos geležinkelių“ vadovu matytų Dailydką, be to, koncernas laukia Seimą patvirtinant kelio Vilnius–Utena rekonstrukciją. Pastarasis projektas buvo vienas iš svarbiausių koncerno finansinių interesų, kuriuos verta aptarti atskirai.
KAM JIEMS BASANAVIČIAUS PAMINKLAS?
Finansiniai koncerno poreikiai, išreikšti slapta įrašytuose pokalbiuose, buvo susiję arba su tiesiogine nauda „MG Baltic“ verslams, arba labiau priminė neteisėtą lobizmą jų verslo partnerių naudai. Galima išskirti penkis projektus, apie kuriuos Kurlianskis kalbėdavosi nuolat.
Kelio Vilnius–Utena rekonstrukcija. Tiek valdančiosios Darbo partijos, tiek opozicinio Liberalų sąjūdžio politikų Kurlianskis prašė Seime palaikyti viešojo sektoriaus ir verslo partnerystės projektą, pagal kurį už maždaug 169 mln. Eurų būtų rekonstruotas kelias Vilnius–Utena. Nors tuomet kalbėta apie tai, kad projektas būtų pateiktas svarstyti Seimui, galima pagrįstai manyti, jog buvo tikimasi vėliau Susisiekimo ministeriją atiteksiant vienai iš koncerno įtakai pasidavusių partijų, o tai ženkliai padidintų jų galimybes gauti stambų valstybės užsakymą. „Bus trečias balsavimas dėl Utenos, – 2015 m. rugsėjo 23 d. restorane „Stebuklai“ Masiuliui sakė Kurlianskis. – Jeigu galit, palaikykit. Aš manau, kad projektas dar jūsų sulauks. Tikėsiu, kad jūs pasiimsit Susisiekimo ministeriją 2016 m.“ Pritardamas Masiulis atsakė: „Nenurimsim, taip sakant […]. Pas mus ten Kęstutis Glaveckas, kaip visą laiką, turi kitokią nuomonę“. Po kelių savaičių, 2015 m. spalio 14 d., restorane „AJ Šokoladas“ ta pačia tema kalbėdamas su Gapšiu, Kurlianskis teiravosi: „Ė, klausyk, jeigu bus proga paklausk [Seimo pirmininkės] Loretos [Graužinienės], ar yra koks planas Uteną įtraukti į balsavimą. Ar reikia socdemų paraginti […]. Gal man paraginti, pavyzdžiui, Sinkevičių, kad jis paragintų Šiaulienę?“
Vadinamasis „Telecentro“ sklypas. Kurlianskis ne kartą bandė per Gapšį paveikti Darbo partijos valdomą Žemės ūkio ministeriją ir jai pavaldžias įstaigas, kad šios laikytųsi „MG Baltic“ palankios pozicijos teisiniame ginče dėl valstybinės įmonės „Telecentras“ valdomo brangaus žemės sklypo. 2015 m. rugsėjį koncernas valstybiniame aukcione įsigijo buvusios radijo stoties pastatus, matyt, tikėdamiesi perimti ir vertingą 7,26 ha ploto žemės sklypą Vilniaus Žvėryno, Karoliniškių ir Viršuliškių rajonų sankirtoje. Tačiau valstybės institucijos nesutiko kartu su pastatais atiduoti ir sklypo, todėl ginčas persikėlė į teismus. 2024 m. viską išsprendė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, anuliavęs sandorį ir įpareigojęs „Telecentrą“ grąžinti koncernui sumokėtus 5,93 mln. Eurų už pastatus ir pridėti 6 proc. metinių palūkanų.
Grynųjų pinigų ribojimo įstatymas. Kurlianskis prašė Liberalų sąjūdžio palaikyti valdantiesiems priklausančių Darbo partijos politiko Ričardo Sargūno ir socialdemokrato Artūro Skardžiaus pasirašytą Atsiskaitymo grynaisiais pinigais ribojimo įstatymo projektą. Projekte buvo siūloma, kad verslu besiverčiantys asmenys ir bendrovės grynaisiais galėtų atsiskaityti iki 3000 eurų, o fiziniai asmenys – iki 5000 eurų. Galiausiai įstatymas nebuvo priimtas, ir tik gerokai vėliau, 2022 m., panašius ribojimus įvedė konservatorių ir liberalų valdomas Seimas.
Jono Basanavičiaus paminklo Vilniuje statybų vieta. Nors pagal galimą finansinę naudą, tai palyginti smulki istorija, visgi ji charakteringai iliustruoja, kaip koncernas gindavo verslo interesus. Iš įrašytų pokalbių galima suprasti, kad 2015 m. statybų rinkoje pasklido gandas, esą Vilniuje, greta Konstantino Sirvydo skvero esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje verslininko Roberto Dargio įmonė ketina statyti daugiabutį. Jeigu tai būtų buvusi tiesa, naujas prabangių būstų statinys senamiestyje galėjo sumažinti „MG Baltic“ vystomų projektų kainą. Todėl 2015 m. gruodžio 1 d. restorane „Stebuklai“ koncerno atstovai Kurlianskis ir Romanas Raulynaitis paprašė Masiulio paveikti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos liberalus, kad šie iš būsimo tarybos posėdžio darbotvarkės išimtų klausimą dėl Basanavičiaus paminklo statymo dabartinėje vietoje – priešais filharmoniją. Galima daryti pagrįstą prielaidą, kad koncernas tikėjosi vėliau paminklo vietą perkelti į Sirvydo skvero stovėjimo aikštelę ir taip užblokuoti konkurentų projektą – vėliau būtų sudėtinga nugriauti paminklą tautos patriarchui, kad būtų pastatytas daugiabutis. Nors pats Masiulis, regis, nepatikėjo tokiais gandais, bet po susitikimo paskambino savivaldybės liberalui Vincui Jurgučiui ir perdavė „mecenatų“ prašymą. Masiulis nustebęs piktinosi, esą „mecenatai“ tikėjosi paminklą statyti Sirvydo skvere, bet dabartinė statybos vieta numatyta kitur su jais nepasitarus. „Aš girdėjau vieną visišką sąmokslo teoriją, kad […] Robertas Dargis turi planų kažkokiu būdu užstatyti dalį Sirvydo aikštelės“, – telefonu pasakojo Masiulis. Nors liberalai sureagavo į koncerno prašymą, tačiau tokios idėjos nepalaikė tuometis meras Remigijus Šimašius, tad galiausiai paminklas vis tiek buvo pastatytas priešais filharmoniją.
Vartojimo kreditų įstatymo pataisos. Tai bene svarbiausias ir labiausiai koncerną dominęs projektas. Nors „MG Baltic“ šiame versle nedalyvavo, bet tokių kreditų bendrovės pirkdavo reklamą jų valdomoje žiniasklaidoje. Konkrečių skaičių apie koncerno pajamas iš tokių reklamų rasti nepavyko, bet viešojoje erdvėje skelbta, kad 2015 m. vartojimo kreditų bendrovės buvo didžiausi reklamos užsakovai (apskaičiuota, kad tais metais visas paskolų verslas reklamai išleido apie 4,14 mln. Eurų). Taigi koncernas turėjo ir tiesioginių finansinių, ir netiesioginių lobistinių interesų paveikti Seimo narius, kad šie arba sušvelnintų rengiamas pataisas, arba atidėtų jų įsigaliojimą. Šį neteisėto lobizmo pavyzdį, atskleidžiantį koncerno veikimo metodus, verta panagrinėti detaliau.
ATVEJO ANALIZĖ: VARTOJIMO KREDITŲ ĮSTATYMAS
Lietuvoje vartojimo kreditų verslas buvo įstatymais reguliuojamas nuo 2011 m., bet spragos ėmė ryškėti po to, kai šio verslo priežiūrą perėmė Lietuvos bankas. Maždaug 2014 m. ėmė plaukti skundai iš prasiskolinusių žmonių artimųjų, žiniasklaidoje vis nuskambėdavo istorijos apie nusižudžiusius skolininkus. Lietuvos banko specialistai bandė taikyti poveikio priemones kreditų bendrovėms, kad šios atsižvelgtų į vartotojų situaciją, tačiau padėtis nesikeitė. 2014 m. pabaigoje beveik 23 proc. kreditus paėmusių gyventojų bent du mėnesius vėluodavo vykdyti įsipareigojimus. Bendra tokių įsiskolinimų suma viršijo 91 mln. eurų. „Darėsi akivaizdu, kad esamo reguliavimo nebepakanka“, – NŽ-A teigė Ingrida Šimonytė, tuo metu buvusi Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja ir aktyviai dalyvavusi tobulinant Vartojimo kreditų įstatymą.
Kadangi panašių problemų būta ir kitose šalyse, rinką imta reguliuoti remiantis pasauline praktika. Išgrynintos svarbiausios būsimų pataisų nuostatos: siekta įpareigoti vartojimo kreditų įmones tikrinti besiskolinančiųjų finansinius duomenis, taip pat norėta apriboti jų taikomas palūkanų normas, sudaryti galimybę vartotojui atsisakyti sutarties anksčiau laiko, taip pat apriboti reklamą žiniasklaidoje. 2015 m. pataisos pradėtos svarstyti Darbo partijos nario Petro Narkevičiaus vadovaujamame Seimo Biudžeto ir finansų komitete (BFK). Vaizdžiai apibendrinant, čia vyko plika akimi matomos politinės diskusijos: vienoje pusėje stovėjo Lietuvos banko specialistai ir jų siūlymus palaikantys Seimo nariai, pavyzdžiui, mišriai frakcijai priklausęs Naglis Puteikis, o verslo poziciją gynė oficialūs lobistai – Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos prezidentas Liutauras Valickas ir advokatas Linas Sesickas (slapta įrašytuose pokalbiuose Masiulis minėjo bendravęs ir su registruotu lobistu Andriumi Romanovskiu). Tačiau neoficialiai politikus bandė paveikti ir koncernas. „Tu jautei, kad kovoji su kažkokia nematoma jėga, bet tada nesupratau su kuo, – pasakojo Šimonytė. – Buvo keista, kodėl kai kurie Seimo nariai taip jautriai žiūri į šito verslo situaciją. Kas jiems tie sesickai, valickai? Ir tik vėliau supratau, kad tas jautrumas buvo dėl visiškai kitų žmonių.“
Pataisų svarstymo metu Kurlianskis po tris kartus susitiko su Gapšiu ir Masiuliu – beveik visuose pokalbiuose prabilta ir apie vartojimo kreditus. Siekta ir skirtingų tikslų – per opozicijoje buvusius liberalus buvo bandoma sušvelninti pataisos reikalavimus, o per valdančiuosius darbiečius bandyti kaip įmanoma pavėlinti pataisos įsigaliojimą. Iš bylos medžiagos susidaro įspūdis, kad „MG Baltic“ atstovai ne tik siekė paveikti Seimo narius, bet ir norėjo pasirodyti esą įtakingesni už lobistus. Pavyzdžiui, po 2015 m. spalio 1 d. balsavimo Seime Kurlianskis parašė SMS žinutę koncerno savininkui Mockui: „Pritarė po svarstymo. Skubos neliko. Kiek laiko yra, nesu tikras, bet minimum pora savaičių“. Vėliau pridūrė: „Turiu ryt strelka su lobistais. Pradžia“. Į tai Mockus atrašė: „Jie jau visus nuopelnus užsiskaitė“.
2015 m. rugsėjo 28 d. Gapšys informavo Kurlianskį, kad pataisa jau paruošta, todėl verslininkams reikėtų pažiūrėti, ar nėra „kažkokių turinio dalykų“, nes vėliau keisti bus sudėtinga. „Turinio dalykai, kurie mums rūpi, iš esmės, yra atspindėti labiau asociacijos, – kalbėjo Kurlianskis. – Ką jie duoda, tai iš esmės tas turinys mums kaip ir tinka.“ Jis pabrėžė, kad jam labiausiai rūpi, jog įstatymas įsigaliotų kuo vėliau. Vėl susitikus spalio 7 d., Kurlianskis Gapšiui iškart uždavė klausimą: „Kaip tavo manymu atrodo greitieji kreditai?“ Pastarasis atsakė sutaręs su Seimo BFK pirmininko pavaduotoju socialdemokratu Broniumi Bradausku, kad įstatymas bus priimtas 2015 m. lapkritį, o įsigalios nuo 2016 m. vasario 1 d.
Tuo pačiu metu per opozicijoje dirbusios Liberalų sąjūdžio frakcijos narį Gustainį buvo stumiami pasiūlymai, kaip sušvelninti pataisą, pavyzdžiui, siūlyta atsisakyti įpareigojimų kredito bendrovėms tikrinti, ar žmogus turės iš ko grąžinti skolą. STT perimti pokalbiai ir susirašinėjimai rodo, kad tuo laiku Gustainis kelis kartus buvo trumpai susitikęs su koncerno atstovu. Pavyzdžiui, 2015 m. spalio 12 d. Kurlianskis SMS žinute paklausė Gustainio: „Gal 5 min. parūkyti kur šiandien ar ryt ryte?“ Politikas atrašė, kad netrukus važiuos pro „MG Baltic“ biurą ir užsuks, bet užsibūti negalės. „Paprašyk sekretorės, kad [mane] pakviestų“, – atrašė Kurlianskis.
Tuo klausimu bendrauta ir su partijos pirmininku Masiuliu. „Aš buvau prašęs Šarūno, turėjo su tavimi susiderinti vieną pataisą dėl vartojimo kreditų“, – jam sakė Kurlianskis, likus kelioms valandoms iki pataisos svarstymo 2015 m. spalio 21 d. Seimo BFK posėdyje. Koncerno atstovas apgailestavo, kad pastarąjį kartą Gustainio pasiūlymas buvo atmestas Liberalų sąjūdžio atstovo Kęstučio Glavecko balsu. „Prašymas [šį kartą pasiūlymą] palaikyti“, – prašė Kurlianskis. Patvirtindamas, kad prašymą išgirdo, Masiulis svarstė: „Mums biški liberališkai ideologijai dera, negali taip, žinai, viską tikrinti […]. Tai mes su Kęstučiu pakalbėsim“. Jis pažadėjo vienuoliktą popiet grįžti į Seimą ir, komitete vykstant svarstymui, išsivesti Glavecką į koridorių, kad šis nebegalėtų pakenkti. Posėdyje kaip Lietuvos banko atstovė dalyvavusi Šimonytė prisiminė, kad prasidėjus lemiamam svarstymui, Glaveckas atsistojo ir išėjo. „Pagarba Broniui Bradauskui, su kuriuo gal nesame bendraminčiai, bet jis buvo vienas svarbiausių veiksnių, kodėl tas įstatymas galiausiai buvo priimtas“, – pasakojo Šimonytė. Jos nuomone, pataisos įsigaliojimo atidėjimas nebuvo ryškus lobistų laimėjimas, mat vienaip ar kitaip verslo atstovams būtų reikėję suteikti laiko pasiruošti pokyčiams: „Didžiausia gaišatis buvo dėl įstatymo pateikimo ir svarstymo. Kaip stebuklinėje pasakoje: jau atrodo tuoj tuoj priims, ir staiga vėl nėra darbotvarkėje, nes per seniūnų sueigą, kuri tada nebuvo transliuojama internete, kažkas kažkodėl iš darbotvarkės klausimą išimdavo“.
Galiausiai šios situacijos atomazgą koncernas priėmė kaip pralaimėjimą. STT pareigūnų perimtame laiške Kurlianskis rašė: „Taip bezdariškai dirbančių pagrindinių projekto lobistų dar nemačiau. Nenoriu rašyti pagrindinių prakolų, nes mano paštą skaitančių yra ir daugiau. Jei norėsi – prie progos papasakosiu. Kalbant futbolo terminais, jaučiuosi kaip tas kairiojo krašto gynėjas, kuris apsigynė, tačiau visos bankės įmuštos per dešinįjį kraštą. Vis vien – lūzeris, nes pralaimėjęs“. Jo nuotaiką atspindi ir 2015 m. gruodžio 9 d. pokalbyje su Gapšiu nuskambėjęs priekaištas pastarojo bendrapartiečiui Seimo BFK pirmininkui Narkevičiui, esą šis neįvykdęs koncerno ir lobistų pageidavimų. „Mums reikėjo poros punktų, – kalbėjo Kurlianskis. – Ten keturi svarbūs [punktai]. Su Petru [Narkevičiumi] sutarta, kad šitie tinka. Bet vienas [lobistas] man ir sako: žinai, Bradauskas pradėjo rėkti [komitete] ir net be balsavimo nukrito tie punktai.“ Apibendrindamas jis pasiūlė Gapšiui ir pasekmes: „Aš manau, pats turi puikią progą pasikeisti komiteto pirmininką“.
EPILOGAS: BYLOS PAMOKOS
„MG Baltic“ atstovams nepavyko pasiekti didžiosios dalies kriminalinės žvalgybos tyrimo metu užfiksuotų tikslų. Tai lėmė kelios priežastys. Visų pirma, koncernas bandė paveikti įstatymų leidybą ir sprendimus, kuriems reikalingas ne vien paklūstančiųjų pritarimas. Nors Kurlianskis turėjo koncerno įtakos agentų skirtingose partijose, bet jų klausydavo toli gražu ne visi bendrapartiečiai – galima prisiminti Glavecko atvejį. Gapšio ir Narkevičiaus pavyzdys rodo, kad su koncernu bendravę politikai pokalbiuose dažnai pervertindavo savo įtaką. Kita vertus, tokio pobūdžio nelegalus lobizmas yra tęstinė veikla: įtakos grupė vienu metu stengiasi pasiekti skirtingų tikslų, suprasdama, kad pavyks toli gražu ne viskas.
Kita nesėkmių priežastis – garsusis 2016 m. gegužės 10 d. susitikimas, kurio metu Masiulis paėmė degtinės dėžutę su pinigais, ir po kelių dienų visi pagrindiniai veikėjai buvo suimti, prasidėjo apklausos ir kratos. Tai akimirksniu sumažino koncerno galimybes daryti įtaką. Byloje fiksuojami ir pokalbiai, įrašyti po šių įvykių, tačiau jų turinys akivaizdžiai pasikeitęs, Kurlianskis, atrodo, ėmė nuolat dairytis per petį: „Tau iš paskos niekas neatėjo? – praėjus pusmečiui po pirminio sulaikymo, 2017 m. sausio 6 d., restorane „Forto Dvaras“ paklausė vieno į susitikimą atėjusio verslininko. – Gal neatėjo, galim viską apie tuos pašnekėt. Tuoj ateis kas nors, atsisės [šalia], galėsim apie orą [kalbėtis]“.
Iš dalies prie koncerno nesėkmių prisidėjo ir STT, žvalgybinę informaciją perduodavusi kitoms institucijoms. Pavyzdžiui, tuometis finansų ministras Vilius Šapoka buvo supažindintas su jam pavaldžios VMI vadovo Bradausko veikla ir jį atleido. Susisiekimo ministrui Rokui Masiuliui buvo perduota informacija apie koncerno saugotą „Lietuvos geležinkelių“ generalinį direktorių Dailydką – vėliau apie tai sužinojo žiniasklaida ir, sulaukęs viešo spaudimo, Dailydka atsistatydino. Galima teigti, kad STT surinkta informacija pateko ne vien į didžiąją korupcijos bylą, bet buvo išskirstyta ir į mažesnius tyrimus, tarnybinius patikrinimus ir pažymas, kurios padėjo užkirsti kelią „MG Baltic“ įtakos plitimui.
Prie kriminalinio ir ikiteisminio tyrimų prisidėję pareigūnai pasakojo, kad ši byla buvo rimtas išbandymas teisinei sistemai, teisėsaugai ir teismams. „Išlaikytas kertinis egzaminas, – apibendrino vadovaujančias pareigas užėmęs STT pareigūnas. – Tuo pačiu sukurtas precedentas tokioms byloms ne tik pasiekti teismus, bet ir sulaukti apkaltinamųjų nuosprendžių.“ Kitas tyrime dalyvavęs žvalgas atkreipė dėmesį, kad nors byla prisidėjo prie skaidrinimo procesų, tačiau „teismuose buvo viešinami kriminalinės žvalgybos metodai, todėl kiti pasidarė atsargesni“. Tai lėmė korupcijos pokyčius. Iš bylos medžiagos ir pareigūnų pasakojimo susidaro įspūdis, kad ši byla užbaigė verslo grupių ir neskaidrių politikų sąveikos laikotarpį, kai šie jautėsi saugūs. Nors slapta įrašytuose pokalbiuose Kurlianskis ir jo pašnekovai vartojo slengą, vengdami tiesiogiai įvardyti kyšių sumas, tačiau jų elgesys išduoda, kad jie nesijautė galį atsidurti teisėsaugos akiratyje – Kurlianskis bylą kuravusį prokurorą Justą Laucių viešai vadino „tuščiu puodu“. Toks požiūris lėmė ir neatsargius veiksmus: pavyzdžiui, Masiulis 90 000 eurų kyšį paėmė vos už kelių šimtų metrų nuo Seimo rūmų, perėjus Liubarto tiltą, rūkydamas stovėjimo aikštelėje. Net ir įmantresnės schemos, kai koncerno įmonės pervesdavo piniginę paramą į partines viešąsias įstaigas, taip pat buvo nesunkiai atsekamos pareigūnams.
Po „MG Baltic“ bylos, kai buvo suprasta apie realius kriminalinės žvalgybos pajėgumus, atsirado naujų ir sunkiau atsekamų sąveikos formų. Mano galva, vienu iš tokių pavyzdžių galima laikyti 2019 m. Gitano Nausėdos prezidento rinkimų kampaniją arba 2024 m. „Nemuno aušros“ Seimo rinkimų kampaniją. Tos pačios paslaugos, kurias „MG Baltic“ suteikdavo politikams per savą žiniasklaidą arba pinigais, dabar teikiamos prisidengus apsimestine savanoryste. Tiek Nausėdai, tiek „Nemuno aušrai“ brangias komunikacijos ir strategavimo paslaugas per rinkimus „savanoriškai“ suteikė viešųjų ryšių ir lobizmo agentūrų darbuotojai, – vėliau „Nemuno aušrai“ laimėjus rinkimus ir gavus Aplinkos ministeriją, ten pradėjo vaikščioti partijai talkinusios agentūros „Socium Agency“ statybų srities lobistai. Įstatymai draudžia neatlygintinai per rinkimus teikti profesines paslaugas, tai laikoma paslėptu finansavimu, tad natūraliai kyla klausimas, ar reikia bausti už tokios formos verslo įtaką politikams? Klausimas ne retorinis, o ir atsakymas žinomas: VRK nenubaudė Nausėdos už tai, kad jo rinkiminėje kampanijoje neatlygintinai dirbo viešųjų ryšių agentūros „Idea Prima“ vadovas Paulius Tamulionis, o tyrimą tada atlikusi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus vedėja Lina Petronienė vėliau tapo VRK vadove. „Nemuno aušros“ pažeidimai buvo netgi lengviau įrodomi, mat nutekėjo vidiniai partijos elektroniniai laiškai, liudijantys apie viešųjų ryšių ir lobizmo agentūros „Socium Agency“ suteiktas paslaugas. Tačiau VRK nepajėgė to pripažinti šiurkščiu pažeidimu ir partija išsisuko be rimtesnių pasekmių. Kiek dabar žinoma, teisėsauga tokio verslo dalyvavimo politinėse kampanijose ir galimų įtakų netiria.
Vienas iš kalbintų STT pareigūnų teigė, kad Lietuva daro nenuginčijamą pažangą kovoje su korupcija, bet įsivaizduoti, kad interesų grupės nebando daryti įtakos valstybei ir politikams, pavojinga: „Negalima apsimesti, kad to nėra. Tai patvirtina dabartiniai nepriklausomų tyrėjų atskleisti atvejai, visuomenės reakcijos į tai. Deja, bet ne tarnybų bylos“. Kitas tyrėjas pabrėžė, kad norint pasiekti tokių rezultatų kaip „MG Baltic“ byloje, „ypač svarbu išlaikyti teisėsaugos atsparumą nuo verslo ar politinių sprendimų“. Pareigūnų nuomone, sėkmę tąkart lėmė ir nuolatinis tyrimo tikslų, objektų ir rezultatų peržiūrėjimas, keitėsi strategija, taktika, stebėsena. „Paskutinių dienų tendencija, kad sudėtingos korupcijos bylos pradedamos tik po žurnalistų tyrimų. Išvada: toks tyrimas pavėluotas ir abejotina, ar bus pasiektas kažkoks visuomenei naudingas rezultatas“, – apibendrino buvęs STT žvalgas.
Šiuo metu kitas įtakingas politikas – buvęs premjeras Paluckas – net ir atsistatydinęs turės aiškintis visuomenei dėl lendančios informacijos apie paskolas iš verslininkų. Tačiau kol kas neatrodo, kad būtų matyti dar vieno korupcinio laikotarpio pabaiga.
____________
Straipsnis parengtas tyrimo, vykdyto gavus Medijų rėmimo fondo tiriamosios žurnalistikos stipendiją (7000 eurų), pagrindu.
___________
* Dėl tarnybos pobūdžio jų vardai ir pavardės nebus skelbiami.
