Ezoterika ir ezoterizmai Vakarų akademikų tyrinėjimuose po mikroskopu rimčiau kišami maždaug pusę amžiaus, o pastaruoju metu ši disciplina, – galima ir daugžodžiaujant: „tarpusavyje bent iš dalies tematiškai susijusių tyrinėjimų spektras“, – ima vis labiau prasimušti į viešumą. Situaciją lemia ir bendras (pop)kultūrinis kontekstas, įgalinantis vis daugiau mokslininkų ir neakademinių pasauliečių jau jauname amžiuje susipažinti su įvairiai ataidinčiais ir užkabinančiais ezoterikos asambliažais. Keletas to pavyzdžių – gotikinę inerciją vis kitaip pergyvenančios kino, muzikos ir knygų leidybos industrijos; tarp paauglių ir young adults sprogęs pagonybių, Wicca ir astrologijos visetas; YouTube platformoje vis daugiau sekėjų pritraukiančios religijotyrininkų populiarinamosios paskaitos.
Nepaisant to, net ir šiandien viešajame kalbėjime ezoterika dažniau siejama su gerokai daugiau laisvo laiko nei išsilavinimo turinčiomis namų šeimininkėmis ir psichodelinius narkotikus degustuojančiais kaltūnuotais personažais, o ne mokslinių ambicijų pritvinkusiais tyrėjais. Tebetvyrant tokiems stereotipams, kalbėti apie slaptuosius žinojimus ir mokymus galima tik itin slaptoje vietoje.
Tad nenuostabu, kad mokslinė konferencija „Ezoterizmas: kultūrinės ir civilizacinės jungtys“ sausio 15 d. buvo surengta nuo M. K. Čiurlionio gatvės Vilniaus universiteto medikų ir gamtomokslių patalpų pridengtame kiemelyje, (pelnytai) vis niūriau nušviečiamame Konfucijaus (formaliai – VU Azijos ir transkultūrinių studijų) institute. O ir kalbėtojai buvo surinkti tiesioginiu kontaktu, be jokių viešų užklausų norintiems dalyvauti. Galima numanyti, kad retas norėtų gaišti laiką skaitydamas mėgėjiškas ir už kasdienio normalumo ištrūkstančias santraukas, kai tuziną pranešėjų mažoje šalyje yra lengva surankioti tutti frutti, o ne atviru ir ekumenišku fratelli tutti principu.
Organizacinių subtilybių skrodimą nukėlus vėlesniam momentui, atveriamuosius konferencijos pranešimus skaitė prof. Naglis Kardelis (VU) ir prof. Gintautas Mažeikis (VDU). Pirmasis nušvietė savo išmanomiausią Antikos laikotarpį, išryškindamas du ezoterizmo tipus: populiarųjį – liaudies pažinimui ir praktikavimui atvirą, bei elitistinį, prie kurio prisiliesti pavykdavę tik išrinktiesiems ar iniciacijos procesus praėjusiesiems. Pranešimo ašis įvairių Platono dialogų (pavyzdžiui, literatūriškosios Puotos ir techniškojo Teaiteto) kontekstą įsuko greta skirtingų ezoterinės prieigos mechanizmų; spėrus tour de force sustojo ties bendrine ir bent iš dalies kitiems pranešimams tikusia išvada – sengraikių ir kitų helenizmo ezoterikų sugerta rytietiškoji įtaka leidžia vertinti jau ankstyviausias Vakarų ezoterizmo apraiškas ne kaip gryną ir vientisą, o daugiamatį ir kompleksišką reiškinį.
O Mažeikis savo ruožtu grįžo prie savo akademinių ištakų. Nepriklausomybės aušroje apsigynęs tam metui egzotišką disertaciją Renesanso simbolinis mąstymas, šį kartą filosofas savo pranešimą pavadino „Hermetizmas, gnosticizmas ir Renesanso averoizmas“. Kalbėdamas apie, kaip pats įvardijo, averoistinį hermetizmą, jis vijo geografiškai ir laikiškai įvairių mąstytojų pynę: nuo titulinio Ibn Rušdžio per šv. Tomui Akviniečiui ramybę gadinusį Sigerį iš Brabanto iki pat barokinio Cesare’io Cremoninio, ir tai tik keletas iš daugybės.
Susitelkus į teisingų sąvokinių junginių naudojimą renesansinėje problematikoje, tituliniam gnosticizmui liko skirtas nuviliamai smulkus vaidmuo. Visgi Mažeikio naratyvą galima reziumuoti kaip teminį apsitvėrimą, įžangą apie santykį tarp mokslo užuomazgų, alchemijos ir magijos, apie ką pastaruoju metu vis dažniau rašo ir svarbiausių universitetų medievistinės ir ankstyvojo moderno minties tyrėjai. Dera nupilti vyno, kad po kelerių metų galėsime patirti didesnės apimties ir smulkmeniškesnių pranešėjo minčių, atsiremiančių į kelis perversminius pasirinkto laikotarpio tyrimus.
Profesorių ekrane keitusio doktoranto Ado Diržio (VDU) pranešimą galima pavadinti vienu reikalingiausių. Jei ne tradicija pirmąsias pozicijas užleisti žinomiems vardams ir dideliems akademiniams kredencialams, šis būtų tikęs kaip puikus įvadas į tai, kuo nūdien turi užsiimti ezoterikos tyrinėtojai. Pranešėjas aptarė tris pripažintus tyrimo periodus ir esminius jų atstovus, pasilikdamas šiek tiek laiko trumpai nupasakoti šviežiausius judesius šio lauko tyrimuose, kuriuos netgi galima pavadinti ketvirtąja ezoterikos studijų metodologine stadija. Pirmąją šių stadijų pranešėjas pavadino religionalistine – ji glaudžiai susijusi su vadinamojo Eranos rato mąstytojais ir pasižymėjo perenializmu, aistoriškumo primatu ir priešprieša modernizmui. Vėlesnėje stadijoje užsiiminėta klasifikaciniais veiksmais per konkretesnę, fenomenologinę prieigą. Tūkstantmečių sandūroje, dėka naujų istoriografinių tyrimų iškilusi trečioji, empirinė banga kritikuoja vyravusius esencializmo ir stagnacinės tapatybės ieškojimus, kuriems priešpriešina kontekstualumą ir dėmesį net smulkiausiems faktams. Galiausiai, anot pranešėjo, naujausią stadiją galima sieti su šio dešimtmečio pradžioje pasirodžiusia Egilio Aspremo ir Juliano Strube’s rinktine New Approaches to the Study of Esotericism, kur bandoma atsisakyti vesternocentrinių ir kitokių didesniuose mokslo laukuose jau apgenėtų prielaidų, vertinant po visą gaublį ir socialines dimensijas pasiskirsčiusias ezoterines praktikas bei mąstymą apie jas.
Atidaromąją sesiją užbaigė doktorantas Alfredas Buiko (VU), kuris pristatė kelias atvejų studijas iš pastarųjų metų interneto, kalbėdamas apie ezoterizmo ir okultizmo įvaizdį sąmokslo teorijose. Nors pranešimas ir buvo nuotaikingas, ko kalbant apie virtualią masių ir paskirų grupelių kvailybę bei tokias asmenybes kaip Leo Taxilis beveik negalima išvengti, viena jo išvadų yra paprasta ir vertinga bandant suprasti medijų vaidmenį pastarųjų dešimtmečių sociume. Taigi kol masės neturi daug kontaktų su savo elitais, tol pastariesiems galima klijuoti įvairias angeliškas-demoniškas etiketes ir konstruoti jų mitologijas. Tačiau pakanka kelių paparacų nuotraukų su promilių išvakarėse neskaičiavusiu Henry Kissingeriu, besišlapinančiu į ežerą aptvertoje teritorijoje, ir jis bent iš dalies vėl tampa žemiškas, žmogiškas ir – jau tikėtina – negeriantis vaikų kraujo.
Po pertraukėlės sekė vis labiau į Rytus tolstančių re(li)gionalistinių pranešimų plejada. Dr. Aušra Pažėraitė (VU) kalbėjo apie Slaptąją Torą judaizme, bet mėgautis gnoze iš jos lūpų buvo itin keblu. Tenka apmaudauti, kad pranešėja ignoravo faktą apie transdisciplininę bei įvairų žinojimą skirtingose temose turinčią auditoriją ir judaizmo lobių skrynelės dar neatvėrusį žiūrovą įklampino tarp nepažintos terminologijos, kuri buvo aiškinta ne iki galo sistemingu žodžiu. Tam galima naudoti skaidres, bet autorė pasirinko mieliau į jas iškopijuoti keletą didelių tekstinių citatų, kas šios apžvalgos autorių galutinai nuginklavo ir paliko pakelėje mojantį pavymui negausiems temos ekspertams mūsų šalyje.
Nukabintą liūdnojo vaizdo klausovo nosį kilstelėjo du vėlesni jaunųjų tyrėjų pranešimai. Doktorantė Ina Kiseliova-El Marassy (LKTI) yra verta medalio už tai, kaip organiškai įvedė temą apie sufizmą ir kitas ezoterines islamo sroves į bendrą konferencijos kontekstą. Kiek vėliau prieš auditoriją stojęs dr. Tadas Snuviškis (VU) bendrais štrichais – ir net gyvai atliktomis mantromis – taikliai apibrėžė hinduistinių tradicijų ezoterinius aspektus.
Sino-tibetinių tematikų pranešimai taip pat skyrėsi perteikimo kokybe. Dr. Vladimiras Korobovas (VU), kuriam kliuvo nedėkingas laikas kalbėti iškart po pietų, vystė įdomią temą apie slaptas vietas ir paslėptus tekstus Tibeto budistinėje tradicijoje; deja, mieguistą pranešimą būtų paprasčiau ir naudingiau tiesiog persiskaityti sau. Šios problemos išvengė su vizualesniu pasakojimu apie vidinę alchemiją daoizme išstojusi doc. Loreta Poškaitė (VU).
Apžvalgininko nuogąstavimus dėl abejotino pranešimo turinio patvirtino vienintelis užsienietis – dr. Uģis Nastevičis (Latvijos universitetas), lyginęs ezoterikos bruožus „baltų tikėjimo“ (latvių dievturių) ir šintoizmo praktikose. Panašių iš išorės mokslingai atrodančių, tik japoniško vasabi stokojančių pranešimų galima išgirsti ir Romuvos bei panašių mokslinės fantastikos ir fantasy kūrėjų susibūrimuose – plačiau aiškinti ir kritikuoti neverta.
Netikėtu amplua nustebino pagrindinis organizatorius prof. Audrius Beinorius (VU) – dalykiškas kelių pagrindinių knygų apie Helenos Blavatskajos minties raidą reziumavimas su pagalbiniu instrumentarijumi įvedė į iki tol prelegentų nepaliestą moderniosios ezoterikos ir ankstyvosios teosofijos įtakų refleksiją. Kitu netikėtumu galima laikyti siauruose rateliuose plačiai žinomo Arūno Brazausko (LNB) pranešimą apie rusų teosofą, tapytoją ir rašytoją Nikolajų Rerichą, kurį gerbiamas publicistas įkurdino tarp masono, jėzuito ir lamos tapatybinių piliorių. Tokį pranešimą galima pavadinti pramoginiu – gal gerbiamiems akademikams tai tiko praskiedimui ar savęs išryškinimui?
Paskutinė pasisakė dr. Asta Adler (VU), skaidrėmis pristatydama pranešimą „Mano siela, kur tu? Psichologinė dvasinių patyrimų samprata trauminių patirčių kontekste“. Patrauklus ir paslapties cinkelio nuspalvintas biografinis pasakojimas apie Carlą Gustavą Jungą juntamai dar labiau atplyšo nuo bendro renginio kūno. Tokios konferencijos psichoanalitikams yra būdas statyti tiltus ir bandyti pritapti, jei ne prie psicho-mokslų, tai bent prie humanitarinės genties, bet vėlgi koją tvariems tiltams išmušinėja triasmenio FreudJungAdlerio adeptų noras populiarinti savo dievukus, nesivarginant rimčiau dirstelėti į kitus laukus ir pajungti jų gelmes.
Subendrinant ezoterikai nuatnašauto šabato patirtis, geru pavyzdžiu bendram akademiniam tonui galima laikyti faktą, kad tema buvo prisiminta, apšluostyta nuo dulkių, ištraukta į šviesą ir subūrė įvairių disciplinų ir kultūrų bei laikotarpių tyrėjus. Vis tik už to slypi ir antroji monetos pusė: prof. Beinoriui išsprūdęs džiaugsmas, kad šios konferencijos formatas atitiko ketvirtąją metodologinę tyrimų stadiją, nuskambėjo lyg bergždžia pagyra. Nepaisant to, kad didžioji dalis pranešimų profanui buvo įdomūs ir suteikė naujų žinių, dažnas kalbėtojas liko abstrakčiame apžvalginiame lygmenyje, kai tuo tarpu naujosios ezoterikos bangos atstovai ragintų skristi žemyn link partikuliarijų – atskirų įvykių, tekstų ar kontroversijų analizės.
Čia galima prisiminti ir seną prof. Arūno Sverdiolo juokelį, esą Lietuvos akademija nuo gyvūnų Nojaus arkoje skiriasi tuo, kad Arkoje visų buvę po du, o Lietuvos akademijoje – po vieną. Jei tatai ir nėra šventa tiesa, tai konferencijos sudėtis tikrai stumteli link minties apie liūdną zoologijos sodą, kurio skirtinguose narvuose išskirstyti tai vienoks filosofas, tai antroks religijotyrininkas, tai dar kitoks kultūrologas, tai šiaip įdomybių konstruotojas. Noras žūtbūt turėti visokiausio kailio gyvūnų iš dalies paaiškina organizatorių apmaudą neradus lietuvio, kuris pakalbėtų apie šintoizmą (kas ir buvę pripažinta žodžiu), bet dėl to nebūtina stvertis pirmo po ranka pasitaikiusio užsieniečio. Atmetus bent porą kalbėtojų, būtų atsiradusi manevro laisvė keliems pranešėjams kalbėti giliau ir esmingiau. Kitaip tariant, suspaudus renginį laike ir ypač išplėtus tematiškai, dingo dalis jo prasmės ir galimos naudos.
Antai kompleksiškesniems, filosofinį dėmenį klibinusiems pranešimams akivaizdžiai stigo laiko – akademikai turėdavo sustoti vos apšildę padangas, todėl konferencijos rezultatą galima vadinti ne tiek akademiniu, kiek mokslo populiarinamuoju. Filosofija, kuri ezoteriniame flange įgauna daug minties laisvės ir turi tūkstančius puslapių legaliai suskaitmenintų ir iki galo neaptartų archyvinių šaltinių, dėl kurių interneto laikais nebėra būtina belstis į kitą Europos ar pasaulio kampą, tokiame siaurame laiko narve atrodo lyg paukštė pakirptais sparnais.
Laikais, kai cituojamiausi nūdienos filosofai neraudonuodami užsiima tokia gilia ezoterika kaip antropoceno aiškinimai, naujieji realizmai bei materializmai ir maginė abreviatūra OOO, nebūtų gėda pašvęsti atskirą konferenciją ir senesnėms, labiau su religine, alchemine, okultine ir pan. sferomis susijusioms srovėms. Tas pat, aišku, galioja ir kultūrologams ir religijotyrininkams, kurie kalbėjo konferencijoje „Ezoterizmas: kultūrinės ir civilizacinės jungtys“ bei dar neprabilusiems jų kolegoms iš šių ir kitoniškesnių disciplinų.
Kaip sakoma po įtemptų varžybų – nenusivylėme komanda, gal pavyks kitą kartą, gal atsiras ir rimtesnių legionierių, o kartu – žaidėjų rotacija nebus tokia staigi, jiems bus leidžiama įsižaisti ir gal net susižaisti. Ezoterinis blynas iš sakalo skrydžio matėsi per daug išskydęs ir reikalaujantis griežtesnių formų. Įgudę nekromantai ir bendresnio pobūdžio alchemikai žino, kad tokias formas tereikia tinkamai apibrėžti ir užkalbėti.
