Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis… tu mik, nebijok… padangėm skrajosi… mane tu matysi vis budint, liūliuojant, nerimaujant per naktį ir laukiant tavęs… prie tavęs aš budėsiu, budėsiu pernakt…1, – nykų 1983 m. gruodį Prancūzijos kaimelyje La Chaussée, kambariuose aidi tylus Algirdo Juliaus Greimo niūniavimas kartu su šuneliu Rudžiu bizenant šen bei ten. Praeitų metų vasarą mirė antrą gyvenimo pusę menkos sveikatos, kurios nepataisė nei Aleksandrijos, nei Šveicarijos oras, žmona Ona Bagdonaitė-Martinkienė. Greimams, ketinusiems į tėviškę sugrįžti bent numirti, to padaryti nepavyko. Tiesą sakant, jokių realių planų grįžti net nebuvę – sodyba Prancūzijos kaime buvo vieta mirčiai ir jie abu tai žinojo. Iš Paryžiaus persikėlus gyventi į sodybą 1973 m., joje esantis namas, kadaise buvęs tvartu, su jų pačių aplink apsodintais beržais ir pievose besiganančiomis karvėmis Lietuvos kraštovaizdį Greimams neabejotinai priminė2.

Onutės numylėta lopšinė, kurią pagavo save niūniuojant Greimas vienatvėje, parašyta jo bičiulio Jono Kossu-Aleksandravičiaus – laikais, kai jiems dar netiko išbėgėlių, o tik išvykėlių statusas. Greimą ir Kossu-Aleksandravičių skyrę trylika gyvenimo metų nulėmė bemaž tėvišką santykį, nors abu jie buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės stipendininkai, siųsti studijuoti į Grenoblį: „Nes gyvais numirėliais mudu esame, tur būt, jau seniai, nuo to laiko, kai pamažu išblėso ir galop užgeso pasaulis, kuriame gyvenome, ilgesiai, kuriais gyvenome, vertybės, pagal kurias bandėme gyventi“3, – rašė Greimas 1973 m. nekrologe Aleksandravičiui, likęs vienas – gyvu numirėliu.

Praėjus dekadai nuo nekrologo bičiuliui užrašymo, Kossu-Aleksandravičių iš namų bibliotekos lentynų Greimas vis dar traukė, skaitė jo dar 1937 m., prieš užgęstant pasauliui, jiedviem vaikštant po gražias beveik lietuviškas Grenoblio kaimiškas apylinkes parašytas eiles:

Džiaugsmingu, jaunu, vienudu

Išvydusiu pasaulį platų,

Lyg šaukiančiu: kalnai, ar matot,

Kaip trykšta laimė iš veidų?4

Praėjusioje kasdienybėje po tokių pasivaikščiojimų būdavo užsukama į kavinę – į šią Grenette aikštės kavinę Greimas grįžo po daugelio metų, lyg gerų laikų priminimą iš ten išsiuntė atviruką savo studijų bičiulei Ramutei Iešmantaitei-Ramunienei5. „Dabar gi – beveik Grenoblio miesto centras. Tik tokiu būdu žmogus pasijunti, kad savo amžių pragyvenai [išskirta tekste, – E. E.]. Nekalbant jau [apie] 50 m. Abituriententag, kurį mano bendraklasiai ruošia Toronte ir į kurį birželio mėn. būtinai turėsiu vykti“6, rašė jis kitai Grenob­lio laikų bendrakursei Irenai Oškinaitei-Būtėnienei 1983 m. gruodį.

Greimas lankė ne tik senas vietas, primenančias studijų, mokyklos laikus, bet ir senus draugus: „buvau Amerikoje ir tyčia aplankiau visus buvusius draugus ir prietelius, lyg ir atsisveikindamas: jie man visi tokie susenę, pensininkai prieš laiką atrodė. O dabar Onutės mirties sučiuptas, aš ir save pagaunu, kad senatviškai nukalbu“7. Tačiau dar 1974 m. Greimas rašė: „Apie save pasakysiu: ne tai, kad mirtis šauktų, bet ima atsibosti pamažu, kur važiuotum, ką matytum, ką skaitytum – persekioja jau žinomų ir matytų daiktų įspūdis“8.1980 m. ėmė šlubuoti ir jo paties sveikata, privertusi net mėnesį nerūkyti9. Po Onutės mirties jis bandė iš atskirų gabalų sudėti naujo gyvenimo mozaiką: parduoti sodybą, persikraustyti į Paryžių, parašyti testamentą – (į)dukrą Adą įpareigoja visą įvairiakalbę biblioteką perduoti Vilniaus universiteto bibliotekai: „Tai, žinoma, nereiškia, kad aš jau ruoščiausi mirti. Bet…“10

Antanas Gudaitis. Eskizas paveikslui „Sūnus palaidūnas“. 1970. Popierius, flomasteris,
tušas, teptukas. 40 × 29,8. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Po žmonos mirties Greimo sveikata vis prastėjo, galiausiai jis 1983 m. rudenį atsidūrė ligoninėje: „gana ilgai buvęs komoje, atgimiau […]. Žinoma, kalbėt negalėjau, kadangi man buvo gerklė užkimšta kažkokiu kamščiu. Tai paprašiau gailestingos sesers, kad man duotų popierių, ir aš geram jausme parašiau pieštuku je veux mourir, aš noriu mirt. Žinoma, tučtuojau, beveik penkiolika sekundžių po to, pajutau, kad toks message’as labai durnas. Ką tai reiškia? Nei tave nužudys, nei…“11Po kelių dienų atgimusio Greimo atėjo lankyti mokiniai: „Na, ir ateina Zilberbergas. Sakau, kad mačiau savo dūšią. „A, na tai čia paprastas dalykas. Ar jūs André Malraux neskaitėt? Sako, „yra tokia knyga, aš jums rytoj atnešiu. Vadinasi Lazare – Lozorius“12. Panašu,kad Zilberbergas pažadą ištesėjo, mat jau 1983 m. gruodžio 2 d. laiške, grįžęs iš ligoninės Greimas Irenai Kostkevičiūtei rašė: „(Perskaičiau po to And­ré Malraux, kuris turėjo panašią patirtį; beveik tas pats, jis tik vadina tą „daiktą“ sąmone)“13. Ligoninėje jį aplankė ir kitas mokinys – Paolo Fabbri: „Jis man sako: „Paprastas dalykas, seniai amerikonų ištyrinėtas. Yra knyga išleista su šešiolika pavyzdžių“”14. Nei kokia tai knyga, nei apie jos perskaitymo faktą šaltiniuose nerašoma, tačiau tai galėtų būti bene populiariausia to meto knyga apie priešmirtinę mirtį – 1975 m. pasirodžiusi Raymondo Moody Life After Life. Amerikiečių filosofo ir psichiatro knygoje pirmą kartą pavartotas priešmirtinės mirties terminas, joje pateikiama daugiau kaip šimto žmonių priešmirtinės mirties patyrimo pavyzdžių. Autorius pirmajame 1975 m. leidime išskiria penkiolika priešmirtinės mirties požymių (galbūt tai tie šešiolika pavyzdžių, minėtų Paolo Fabbri?):

1) negalėjimas patirties perteikti žodžiais;

2) girdėjimas skelbiant tave mirusiu;

3) garsus dūzgimas ar zvimbesys;

4) jausmas, kad sąmonė atsiskiria nuo fizinio kūno ir (arba) žiūrėjimas į savo fizinį kūną iš stebėtojo pozicijos;

5) visiškos ramybės ir gerumo pojūtis;

6) ėjimas ilgu, tamsiu tuneliu;

7) susitikimas su artimųjų arba pažįstamų žmonių dvasiomis;

8) pasirodymas prieš „šviesos būtybę“;

9) šios „šviesos būtybės“ akivaizdoje patiriama trimatė panoraminė gyvenimo apžvalga;

10) artėjama prie ribos ar sienos, už kurios – intensyvaus grožio pasaulis;

11) staigus sugrįžimas į fizinį kūną, kartais sakant, kad dar ne laikas mirti;

12) nenoras ar baimė pasakyti kitiems;

13) keičiasi gyvenimo vertybės;

14) keičiasi požiūris į mirtį;

15) įvykių be kūno patvirtinimas15.

Ši priešmirtinės mirties patirtis paties Greimo ir jo skaitomų tekstų herojų ar autorių istorijoje svarbi tuo, kad, nors ir nėra tapati, ji neabejotinai panaši į kitų:„Tai aš pasijutau kaip geroj kompanijoj“16. Tačiau tyrėjai pastebi, kad visi penkiolika požymių negali atitikti vieno žmogaus patirties, tad ką gi jautė mūsų herojus?

Greimas tikrai nepatyrė baimės ar nenoro kalbėti apie šią patirtį – tą pastebime iš pirmųjų prisiminimų jį lankant mokiniams. Tačiau negalima teigti, kad ir be paliovos ja dalijosi: šaltiniai, kuriuose jis apie tai užsimena, yra kelių rūšių, įvairaus laiko: keletas laiškų ir vienas transkribuotas pokalbis. Ankstyviausias – jau minėtas 1983 m. gruodžio 2 d. laiškas Kostkevičiūtei, buvusiai žmonos draugei, su kuria Greimas ryšį palaikė ir po žmonos mirties. Iš šio laiško sužinome, kad neseniai savo nuotykį aprašęs draugui bedieviui, kurio tapatybė lig šiol neaiški. Kitas laiškas rašytas praėjus penketui metų nuo įvykio, 1988 m. balandžio 2 d. šv. Velykų išvakarėse prancūzų kalba rašytame Greimo laiške Jacques’ui Escande’ui – buvusiam studentui, Biblijos semiotikui17. Dar kitas laiškas skirtas Aleksandrai Kašubienei 1989m.sausio 27 d.18 – buvusiai savo mokinei Šiaulių gimnazijoje. Grįžęs iš Grenoblio, karo metais mokė ją prancūzų ir lietuvių kalbų, ryšius atnaujino 1988 m. ir palaikė iki pat mirties.

Tačiau išsamiausias šios priešmirtinės patirties išdėstymas įvyko 1988 ir 1989 m. sandūroje bei galėjo sutapti su laiško Escande’ui ar Kašubienei rašymu. Kalbėdamasis su savo netiesioginiu mokiniu Sauliumi Žuku „namuose“, La Chaussée, į kuriuos Žuką Greimas pasikvietė po dešimties metų susirašinėjimo versti jo tekstų ir rašyti bendrų darbų, jis dalijosi prisikėlimo iš mirties patirties reikšme, prisiminimais grįždamas į įvykio vietą: „Šitas mano atgimimas man padarė didelį įspūdį. Pirmi įspūdžiai buvo tai, kad aš atmerkiau akis ir pamačiau save gulintį, tartum aš pats būčiau aukštai tenai kampe kur nors ir žiūrėčiau į save. O aš pats jaučiu save, matau kaip tokį į gabalus supjaustytą kūną. Tokį įspūdį turbūt galima suprast, nes visur buvo prikabinta visokių aparatėlių – prie lūpų, prie akių, prie ausų, velnias žino, keturi penki, kaip reanimacijoje“19, – tai žiūrėjimas į savo fizinį kūną iš stebėtojo pozicijos, sielos ir kūno atsiskyrimas. Taip pat Greimas pažymi, kaip tuo metu jautėsi: „Gaunasi, kad sudvigubėji žmogus ir tartum kitą pasaulį matai. Aš jaučiausi labai gerai: kažkaip tarp gyvenimo ir mirties gyveni skaniai…“20, – tai visiškos ramybės ir gerumo pojūtis, intensyvaus grožio pasaulio atsivėrimas. Taigi depersonalizacija ir gražus jausmas kaip gražus noras mirti, negrįžti į gyvųjų pasaulį pieštuku ant lapelio užrašius Je veux mourir yra Greimo priešmirtinės patirties pagrindas. Bet tikroji priešmirtinės mirties patyrimo svarba yra tai, kokį poveikį ji turi patyrusio žmogaus gyvenimui.

„Po trijų mėnesių sugrįžau į darbą“21,– tai ir buvo tas 1983 m. nykus gruodis niūniuojant aidinčiuose kambariuose lopšinę. Greimas sėdo prie stalo ir ėmėsi pranešinėti apie sugrįžimą, ir kartu – sugrįžimą prie darbų. Gruodžio 2 d., bent turimais duomenimis, jis pasiunčia du laiškus – vieną Kostkevičiūtei, antrąjį – Žukui. Kostkevičiūtei rašė: „po pustrečio mėnesio „atostogų“ ir aš nutariau pasidaryti ir pasiskelbti sveiku ir bandyti, kaip Lozorius, naują gyvenimą“22. Nepaisant Greimo ironijos žodžio „atostogos“ atžvilgiu, ko gero, tai išties buvęs ilgiausias gyvenimo tarpsnis be darbo: rašymo, dėstymo, pranešimų skaitymo, kultūrinės ir rezistencinės veiklos. Gruodžio 3 d. jis pratęsė vakar dienos darbą – Oškinaitei-Būtėnienei parašė panašų laišką: „pranešu, kad ne tik nutariau būti sveikas, bet ir grįžau „namo“ ir gyvenu kaip jaunas dievas, ir priedo – vienas“23. Gruodžio 4 d. Šiauliuose mirė Ona Lukauskaitė-Poškienė, paties ir kitų įprastai vadinta „Hania“ – Greimo pažįstama iš Šiaulių, dalyvavusi antisovietiniame pasipriešinime, Helsinkio grupės narė. Žinios iki Greimo ateiti vėlavo – paskutines metų dienas jis praleido gilindamasis į rašytojų, akcentavusių mirties tematiką savo kūryboje, knygas. Tarp jų – Charles Ferdinand Ramuz, Henri Michaux, Paul Valéry. Gavęs žiniąapie Lukauskaitės-Poškienės mirtį, Greimas sėdo rašyti dar vieno nekrologo:

Jis ateis – pavasaris. Sudaužysim karstą

Ir išleisim saulę į dangų.24

Greimas grįžo dėstyti ir į Paryžiaus universitetą: „Pasitikrinau: aš į pensiją išeinu tik 1 rugsėjo 1985!“25 Dirba daug, nepratęs kitaip –persidirba:„po žmonos mirties ir mirtingos ligos vis dar neišmokstu gyventi pusiau ligoniu, vis persistengiu ir neištesiu“26. Kiekvieną savaitę traukiniu (1 val. 30 min.) arba mašina dideliu greičiu (59 min.?) iš „šasiejaus“, kurio kelias į geležinkelio stotį kaip gimtajame Kupiškyje drukavotas27, mokinių yra gabenamas į Paryžių, kur dirbdamas ar šaltomis žiemomis gyvena bute.

Svarbi darbo dalis buvo ir trečiadieniniai seminarai, sutraukdavę po kelis šimtus žmonių ir prieš kelis metus vykdavę katalikų teologijos katedroje, buvusioje netoli kalėjimo. Didelėje salėje kabojęs užrašas Défense de famer būdavo ne tiek nepaisomas, kiek per cigarečių dūmus nė nepastebimas28 – kaip ir pats Greimas, paskendęs savame dūmų kamuolyje. Auditorijoje tverti būdavę sunku, tačiau kiekvieną trečiadienį, skaičiuojant nuo 1982 m. iki pat Greimo išėjimo į pensiją, dėvėdama pončą pirmose eilėse sėdėjo iš Lotynų Amerikos atvykusi ir Greimo semiotika susižavėjusi Teresa Mary Keane29. Maždaug 1983 m. seminarai persikėlė į Lotynų Amerikos institutą, daug mažesnę erdvę. Po jų su maža grupele pačių smalsiausių studentų, tarp kurių būdavusi ir Keane, Greimas lankydavosi gatvės kampo užkandinėje. Nors netoliese būta solidaus restorano Polidore, tačiau formalių, elegantiškų pietų jis nemėgdavęs. Neatmeskime galimybės, kad užsisakyta riebi kiauliena su bulvėmis30 buvo ne vien būdas išvengti formalių pietų, bet ir užslėpti sentimentai Lietuvai. Juk ir lietuviškas dešreles kartu su Žuku kepdavosi ilgų intelektualinių pokalbių pertraukų metu31. Ir alų, žinoma, mėgo, nors kasdienį litrą vyno taip pat išgerdavo (dėl paliktų vyno dėmių ant laiškų atsiprašinėjo ne kartą).

Po seminarų, ketvirtadieniais būdavusi dalykinių reikalų diena – tame pačiame name ir laiptinėje, kuriame buvo Auguste’o Comte’o biuras32, Greimas priiminėdavo studentus, vykdavusios individualios konsultacijos, o po jų – vėl eita į tą pačią užkandinę. Būtent joje Keane įsidrąsino Greimui užduoti klausimus. 1984 m. sausio 11 d. pirmą kartą po ligos Greimas vėl pradeda dėstyti. Seminaro tema – moralė33. Netrukus tarp studentės ir dėstytojo užsimezgęs ryšys verčiasi aukštyn kojomis – Keane pradeda Greimą mokyti anglų kalbos. Tiksliai neaišku, kiek Greimui pavyko šioje srityje patobulėti, tačiau 1984–1985 m. sandūroje Greimas ir Teresa susižada.­

Nes matau per naktis ne žvaigždes, o akis

Mylimosios Anabel Li,

Mėnesienoj sapne ji aplanko mane –

Mylimoji Anabel Li;

Taip sulaukę nakties širdimi prie širdies

Mes užmingam karste, bet toli nuo mirties –

Mūsų meilės svaigios šaly,

Tolimoj pajūrio šaly.34

Prie lovos Greimas visuomet laikydavo nutrintą kišeninį Charles’io Baudelaire’o Piktybės gėlių leidimą, su kuriuo ir keliaudavo35. Jo sena meilė – šv. Pranciškaus Asyžiečio poezija: „Vienoje [vietoje, – E. E.] jis kreipiasi: dolce morte corporale – tokia „švelni kūniška mirtis“, mano sesuo…“36 Sakoma, kad būtent šis paskutinis giesmės posmas, kuriame mirtis – tai sesuo, šv. Pranciškui kilo belaukiant savo mirties. Likus keliems mėnesiams iki gyvenimo pabaigos viename paskutinių duotų interviu, į klausimą, kurį XX amžiaus epizodą įsiminęs geriausiai, Greimas atsakė, nors antroji amžiaus pusė esanti apgailėtina, pirmoji jam primenanti Rodo salos slėnyje plevenančių drugelių spiečius37. Taigi jo neištiko poeto ir vertėjo Boriso Melngailio, pas kurį buvo nuvykęs dar 1965 m., likimas: „Prieš mirtį aplankęs jį Vienos ligoninėje, radau verkiantį: nuo kraujospūdžio jis netekęs „poetinio jausmo“, štai skaitąs Rilke, o tekstas atrodo plokščias, žodžiai reiškia tą patį, kaip kasdieniame gyvenime. Ir numirė“38.

1 Ištraukos iš Jono Kossu-Aleksandravičiaus eilėraščio „Lopšinė“ rinkinyje Intymios giesmės (1935). Kad šią lopšinę Greimo žmona Ona mėgdavusi, minima Greimo 1983 m. gruodžio 3 d. laiške Irenai Oškinaitei-Būtėnienei: „Domiuosi praeitimi: štai vaikštau po savo kambarius ir neapsižiūrėjau, kaip ėmiau niūniuoti: „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“, eilėraštį, kurį kadais mėgo Onutė“ (Algirdas Julius Greimas: Asmuo ir idėjos, t. 1, sudarytojas Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 2017, p. 292).

2 „Ir tada pradėdavo kalbėti Greimas…“, su Teresa Mary Keane Greimas kalbasi Jurga Katkuvienė, in: Metai, 2019, Nr. 2, in: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=3377.

3 Algirdas Julius Greimas, „Jonas Kossu-Aleksandravičius: Intymus žmogus ir intymumo poezija“, in: Metmenys, 1973, Nr. 26, p. 6.

4 Kossu-Aleksandravičiaus eilėraščio „Upeliai juokias“ (1937-03-03) posmas rinkinyje Užgesę chimeros akys. Eilėraštis, anot Greimo, dedikuotas jam, tai minima 1983 m. gruodžio 3 d. laiške Oškinaitei-Būtėnienei: „Susiradau Kossu eilėraščių knygą, man dedikuotą 13-uoju numeriu (sic!), ir radau mudviejų pasivaikščiojimo pasėkoje parašytą eilė­raštį: „Upeliai juokias po ledu – / Pavasaris išvirs bematant, / O aidi pašalas po ratais / Pro judu jaunu, vienudu“ (Algirdas Julius Greimas, p. 292–293). Tekste pasirinkta cituoti kitą to paties eilėraščio posmą.

5 Ramutė Iešmantaitė-Ramunienė, „Anuomet Grenoblyje“, in: Algirdas Julius Greimas, p. 486.

6 Laiškas Irenai Oškinaitei-Būtėnienei, 1983-12-03, in: Algirdas Julius Greimas, p. 293.

7 Irena Oškinaitė-Būtėnienė, „Dialogo monologai: iš Algirdo J. Greimo laiškų 1958–1992 m.“, in: Algirdas Julius Greimas, p. 482.

8 Laiškas Jonui Kabelkai, 1974-09-13, in: Algirdas Julius Greimas, p. 264.

9 Laiškas Broniui Savukynui, 1981-01-04, in: Algirdas Julius Greimas, p. 278.

10 Laiškas Vilniaus universiteto rektoriui Jonui Kubiliui, 1982-09-28, in: Algirdas Julius Greimas, p. 288.

11 „Semiotikos istorija yra mano asmeninė istorija“, kalbina Saulius Žukas, iš stenogramų parengė Arūnas Sverdiolas, in: Algirdas Julius Greimas, p. 94.

12 Ibid., p. 95.

13 Laiškas Irenai Kostkevičiūtei, 1983-12-02, in: Algirdas Julius Greimas, p. 292.

14 „Semiotikos istorija yra mano asmeninė istorija“, p. 95.

15 Barbara A. Walker, William J. Serdahely, „Historical perspectives on near-death phenomena“, in: Journal of Near-Death Studies, 1990, Nr. 9, p. 105–121.

16 „Semiotikos istorija yra mano asmeninė istorija“, p. 95.

17 Algirdas J. Greimas, Thomas F. Broden, „Inédits 4: De la sémiologie à la sémiotique. Choix de lettres d’A. J. Greimas“, in: Semiotica, 2017, Nr. 214, p. 56.

18 Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai, 1988–1992, sudarė Aleksandra Kašubienė, Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 48–50.

19 „Semiotikos istorija yra mano asmeninė istorija“, p. 94.

20 Ibid.

21 Ibid., p. 95.

22 Laiškas Irenai Kostkevičiūtei, 1983-12-02, p. 291.

23 Laiškas Irenai Oškinaitei-Būtėnienei, 1983-12-03, p. 292.

24 Algirdas Julius Greimas, „…Apklojo ūkanos, apgaubė voratinkliai“, Nekrologas Onai Lukauskaitei-Poškienei (1906–1983)“, in: Akiračiai, 1984, Nr. 1, p. 13.

25 Laiškas Rolandui Pavilioniui, 1983-04-28, in: Algirdas Julius Greimas, p. 290.

26 Laiškas Broniui Savukynui, 1984-09-05, in: Ibid., p. 297.

27 Greimo komentaras užmiesčio sodybos nuotraukai: „Mano gaspada (ar „dvaras“, kaip sako jaunoji karta). La Chaussée („šasiejus“, kaip Kupiškyje kelias į geležinkelio stotį drukavotas)“ (Algirdas Julius Greimas, Iš arti ir iš toli: Literatūra, kultūra, grožis, sudarė Saulius Žukas, Vilnius: Vaga, 1991, p. 516).

28 Eero Tarasti, „Lietuvos didvyriai: Algirdas Julius Greimas“, in: Algir­das Julius Greimas, p. 520.

29 „Ir tada pradėdavo kalbėti Greimas…“, su Teresa Mary Keane Greimas kalbasi Jurga Katkuvienė, in: Metai, 2019, Nr. 2, in: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=3377.

30 Eero Tarasti, op. cit., p. 522.

31 „Semiotikos istorija yra mano asmeninė istorija“, p. 50.

32 Eero Tarasti, op. cit., p. 519.

33 Laiškas Broniui Savukynui, 1984-01-03, in: Algirdas Julius Greimas, p. 294.

34 „[…] (desertui aš jam dažnai patiekdavau „Annabel Lee“!)“, – mini Keane kalbėdama apie Greimo pomėgį poezijai; žr. „Algirdas Julius Greimas: Žmogus ir kūryba“, Teresą Mary Keane Greimas kalbina Luisa Ruiz Moreno, in: Algirdas Julius Greimas, p. 504. Cituojamas eilėraštis „Anabel Li“ publikuotas 1849 m. spalio 9 d. – poeto laidotuvių dieną. Manoma, rašytas mirusiai pirmos eilės pusseserei ir žmonai Virginiai Elizai Clemm Poe atminti (Edgar Allan Poe, Poezija, iš anglų kalbos vertė Algimantas Zeikus, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014 p. 20).

35 „Algirdas Julius Greimas: Žmogus ir kūryba“, Teresą Mary Keane Greimas kalbina Luisa Ruiz Moreno, in: Algirdas Julius Greimas, p. 504.

36 „Semiotikos istorija yra mano asmeninė istorija“, p. 96.

37 Arūnas Sverdiolas, „Algirdo Juliaus Greimo portretas ir žodis“, in: Semiotika, 2022, Nr. 17, p. 299.

38 Algirdas Julius Greimas, „Šiaulius prisimenant“, in: Algirdas Julius Greimas, p. 15.