Dailininkas Zigmantas Butautis
Poetas, prozininkas, scenaristas, aktorius ir režisierius Alvydas Šlepikas 2023 m. išleido apsakymų rinkinį Namas anapus upės. Septynios įvairių laikų istorijos yra puikus postmodernizmo literatūros pavyzdys – autorius tarytum įduoda ryšulį raktų ir suteikia laisvę asmeniškai susikurti skaitomo kūrinio variantą.
Atskirus tekstus į konceptualią rinkinio idėją sieja (pa)matymo, (pra)regėjimo ir kelio, kelionės motyvai; kiekvienos istorijos personažai keliauja iš vienos erdvės, vietos į kitą, kurioje išvysta tai, kas juos negrįžtamai perkeičia suteikiamu žinojimu, o žinojimas yra pasaulio pažinimo duotis. Taip vaizduojami pasauliai yra, kaip būdinga postmodernizmo literatūrai, pliuralūs – įsteigiamas skirtingų realybių daugis, jų visetas sudaro būties tikrovę, kuri lengvai keičiama ir kintanti, tiesiogiai priklausoma nuo asmeninio žinojimo, suvokimo aprėpties horizonto.
Šlepiko istorijose varijuojama bibliniais motyvais, mitologiniais elementais, referuojama į kitus literatūros ar (ir) kino meno kūrinius. Todėl rinkinys pagavus kiekvienam magiškojo realizmo gerbėjui, manytina, yra ir bus dažnai pasitelkiamas literatūros tyrėjų, kadangi daugiasluoksniai, įvairiaprasmiai tekstai itin atviri skirtingoms interpretacijoms, yra palankūs rastis ir kilti daugialypei teorinei minčiai, analizuojant kūrinių prasminius klodus.
Apsakymą „Didžioji Motina“ galima interpretuoti biblinio pasakojimo apie Dievo išbandomą Abraomą, turėjusį paaukoti sūnų Izaoką, perspektyvoje. Čia tėvas kartu su sūnumi keliauja pas Didžiąją Motiną; sūnus aklas, todėl, galima manyti, keliaujama tikintis išgydymo; stebuklas įvyksta – sūnus atgauna regėjimą, tačiau apanka tėvas.
Magiškojo realizmo apsakyme moteriško prado dievybė savuoju klyksmu, kurį berniukas girdi kaip nepaprastai gražią dainą, sukuria stebuklą prareginčiam ir pirmą kartą pasaulį išvystančiam vaikui, kartu ir skaitytojui. Besigėrinčios akys, pažindamos visa ką aplink, bekraštį ir beribį būties horizontą, tarytum leidžia išgyventi pasaulio sukūrimo momentą, kadangi iki tol berniukui neregiui supanti tikrovė nebuvo pažini ir pažinta, jam – visa nauja, randasi kartu su besiliejančiais dievybės dainos žodžiais, tarsi įsteigiančiais būtį po saule, jos šviesai sutrupinant tamsą. (Pra)regėjimo motyvą galima suvokti, aiškinti(s) ir kaip tam tikrą vaiko užaugimą, tapsmą suaugusiu, o tėvo apakimą kaip traukimąsi iš gyvenimo, jam pasaulio – būties po saule, jos šviesoje – mąžta, jo laikas išsenka.
Tekstas, pavadinimu „Debesis“, priskirtinas novelės žanrui, vėlgi yra sutelktas į regėjimo motyvą. Pensionato gyventojas Danius, sėdėdamas ant sukalto lieptelio – meškeriotojo vietoje virš ežero, žvelgia pramaišiui dangun ir vandenin. Gamtiškos tylos ramybėje, saulės šviesą keičiant sniegui, veikėją apima laimės jausmas, labai seniai bepatirtas, pranyksta laiko suvokimas, tarytum išsipina tikrovės apmatai, randasi kita realybė, pirmiausia garsais, primenančiais dainavimą ar kažko bėgiojimą vandens paviršiumi. Galbūt tai tik besileidžiančios snaigės, sukeliančios ratilėlius. Tačiau Danius, atmerkęs akis, išvysta mažas slaptingas būtybes, gležnais kūneliais, besijuokiančiomis akimis. Autorius vėl sulieja tikrovę su realybe, personažui sutinkant nepažintas ir veikiausiai nepažinias būtybes, kurios iš pradžių, atrodo, draugiškos ir mielos, bet vėliau ima kelti baimę. „Debesis“ išties panardina magiškojo realizmo fikcinės realybės slaptingan pasaulin, besirandančian tik personažo sąmonėje ar jos ir skaitytojo vaizduotės jungtyje.
„Pavlovo šunys“, kaip autorius nurodo paantraštėje, – tai asistentės dienoraščio fragmentai, perkeliantys skaitytoją į 1926-uosius, fiziologinių tyrimų laboratoriją, kurioje Ivanas Petrovičius Pavlovas, 1904 m. įvertintas Nobelio premija, eksperimentuoja nesilaikydamas bioetikos, apskritai plačiąja prasme suvoktinos mokslinės etikos, pažeisdamas kertinius humanizmo principus, pamatines moralines normas. Sovietinių laikų Rusijos realybė – pažįstama ir atpažįstama, o joje plėtojama magiškojo realizmo istorija daugiakontekstualiai sietina tiek su Johanno Wolfgango Goethe’s Faustu, Mary Shelley Frankenšteinu, Michailo Bulgakovo Šuns širdimi, tiek ir su Yorgos Lanthimos fantastiniu kino filmu Prasti reikalai (Poor Things) – visų šių kūrinių idėjinė dominantė: žmogaus noras pažinti gyvybę ir pačiam tapti jos kūrėju, neretai, gal net ir visais atvejais, peržengiant orumo, doros ribą.
Apsakymą „Namas anapus upės“ galima interpretuoti kaip Lietuvos partizanų istorijos fragmentą, kurio veikėjai mergina ir vaikinas, veikiausiai slapyvardžiais Liepa ir Vilkas, patekę į pasalą, slapstosi, ieško prieglobsčio. Vilkas sužeistas, tad Liepa jį neša, perbrenda upę, kol pasiekia tolumoje išvystą raudoną namą. Dviejų aukštų negyvenamame pastate justi apleistumas.
Kaip ir kituose rinkinio tekstuose, įvyksta žmogaus ir gamtiškos būtybės, dažniausiai paukščio, susitikimas. Apsakyme pasirodantis kėkštas – matomas knygos viršelyje – galimas aiškinti(s) kaip tam tikra žinios-(su)žinojimo apraiška, kaip vidinė nuojauta, kaip išorinio pasaulio kviečiantis, žadinantis nepasilikti balsas. „Liepa pasisuko į gulintį ant nugaros Vilką ir priklaupė prie jo. Vilko akys žvelgė tiesiai į viršų, žvilgsnis tapo negyvas, tarytum stiklinis, ir mergina užspaudė jam akis. Kai palietė vaikino kaktą ir vokus, pajuto, koks jis jau šaltas: mirtis pradėjo savo nesustabdomą darbą. Liepa norėjo pravirkti, bet negalėjo, ji nuleido galvą ant krūtinės ir kurį laiką taip klūpėjo“ (p. 36).
Apsakyme „Kelias tolimas“ plėtojama Antrojo pasaulinio karo pabaigos link artėjančio laiko istorija. Magiškojo realizmo krypčiai artimų tekstų rinkinio kontekste šis apsakymas įvardintinas paties tikriausio (psichologinio) realizmo pavyzdžiu. Taip sakytina ypač gyvenamojo laiko tikrovės akivaizdoje, kai šalia vykstantis karas, rodos, diena po dienos vis labiau grasina peraugti į dar vieną pasaulį sukrėsiantį žmogiškumo išbandymą, koks ir ištinka berniuką, vardu Helmutas. Iš pradžių jo šeimos namų klojime nakčiai priglaudžiami vokiškai, bet su keistu akcentu kalbantys pabėgėliai: „jie permiegojo naktį, o ryte atsisveikino, padėkojo tetoms, jaunoji moteris, mažiuko mama, net nusilenkė, tesaugo Viešpats jūsų namus, pasakė, tada atsisveikino, sulipo į vežimą ir išvažiavo tolyn“ (p. 45). Nuo tos nakties pabėgėlių vis daugėja, kaip ir karinių automobilių, danguje vis dažniau skraido lėktuvai, vis garsiau dunda artilerija, vis tikriau kalbama apie artėjantį frontą. Galiausiai Helmuto tetos su senele nutaria apleisti namus – tai tikrasis šeimos išbandymas, kurio metu žmoguje prabyla asmeniniu išlikimu besirūpinančio egoizmo balsas.
„Kada ateis Mikis?“ – dabarties gyvenamojo meto tematika pagrįstas apsakymas. Pasaulinio klimato atšilimo ištiktoje tikrovėje gyvenantys ponai Virkau vis laukia turinčio ateiti Mikio. Pastarasis veikiausiai yra socialinis darbuotojas, kuris niekaip nepasirodo. Dingsta elektra. Galiausiai ima kristi negyvi paukščiai, prasideda, rodos, nesibaigiantis jų laidojimas. Paukščių lavonų daugiau, galiausiai stimpa katės ir šunys, išgyvena tik žiurkės kanalizacijos sistemose. Kas išlieka, kas ne – telieka intriga magiško-nemagiško kūrinio skaitytojui.
Paskutinysis apsakymas – „Dykvietė“, kurio paantraštėje autorius nurodo reikiamą garso takelį: Tangerine Dream „No Man’s Land“. Kūrinys sietinas su pirmuoju rinkinio tekstu „Didžioji Motina“ dėl dievybių apraiškoms suteikto moteriško prado. Pradžioje aprašomas senų namų iškraustymas. Tomo ir Vikio motina pro antro aukšto langą verčia įvairius nebereikalingus, praėjusius laikus menančius atributus; tada vaikai prakaituotais veidais su karučiu, pajuodę nuo dulkių, leidžiasi į trijų kilometrų kelią, kad visa tai palaidotų seno karjero sąvartyne. Neartima kelionė pateikia fiziškai ir psichologiškai išbandančių iššūkių.
Sąvartyne – kitos realybės pasaulyje – vaikai, besidomėdami vienu už kitą įdomesniu atradimu, išvysta netoli šimto žmonių minią. Jie atsiduria nukryžiavimo scenos akivaizdoje. Tik vietoje nukryžiuojamų vyrų Šlepiko apsakyme nukryžiuojamos moterys. Labai netikėta, savita biblinės istorijos literatūrinė interpretacija, itin detaliai, vaizdingai aprašyta, sukelia daugybę minčių. Pirmiausia pats pasirinkimas nukryžiuotųjų moterų vaizdinio. Nukryžiuotųjų šiuolaikiniame pasaulyje. Galima teigti, kad matriarchalinio pasaulio vaizdinys siūlo paralelios tikrovės galimybę. Galbūt autorius siekia atkreipti dėmesį į dabartyje paminamą moteriškumą, o pasirinkta nukryžiavimo scenai sąvartyno vieta kaip kvietimas išvysti šalia gyvenančius, tačiau neretai tarytum nė nepastebimus benamius, ištisą jų bendruomenę, kurioje galbūt daug labiau nei turtingųjų pasaulyje tikėjimo klausimai gali būti išgyvenami giliai ir autentiškai, nubundant dvasiai, jai išskaidrėjant.
Vis dėlto rašytojo vaizduojamo pasaulio negalima įvardinti matriarchaliniu, nes pagrindinis veikėjas – berniukas Tomas, tad žvelgiama iš vyro perspektyvos. Viena aišku, kad po kelionės į dykvietę, po išvystos nukryžiavimo scenos vaikai niekada nebebus tokie pat, kokie buvo prieš šią patirtį. Moters kūno pamatymas, jos kančios išgyvenimas tarytum leidžia priartėti prie gimtosios nuodėmės, kuria kiekvienas esame paženklinti. Motina dukrai perduoda kada nors patirsimą ir savyje išnešiosimą naujos nuodėmės vaisių, sūnaus atveju (gimdamas jis atsineša savyje įrašytą vyriškojo prado duotį) – lemti nuodėmės pasikartojimą, amžinai ir negrįžtamai sužeisti moterį – paženklinti ją vaisiaus gimties nuodėme.
Itin daugiaklodis, kontekstualus ir konceptualiai giliaprasmis tekstas, pranokstantis vieno aiškinimo, konkrečios interpretacijos ribas, kviečia ilgam asmeniniam laikui su kūrinio veikėjų patirtimi, individualiai keliant klausimus ir mėginant atsakyti, kas iš tiesų įvyksta „Dykvietėje“.
