Metinės Lietuvos politikos mokslų konferencijos išvakarėse pasaulį paliko kone žymiausias Šaltojo karo diplomatas Henry A. Kissingeris. Kaip atidarant konferenciją pastebėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė Margarita Šešelgytė, tokių asmenybių išėjimas simbolizuoja besikeičiantį pasaulį. Politinė realybė keičiasi kartu su žmonėmis, o jiems išėjus kažkas neišvengiamai nutrūksta. Šiuo atveju nutrūksta iliuzija, kad apie pasaulį vis dar galime mąstyti Šaltojo karo terminais. Daugybė per pastaruosius metus užklupusių krizių – klimato kaita, koronaviruso pandemija, karas Ukrainoje, Izraelio ir „Hamas“ konfliktas – parodo, kad būtina persvarstyti iki šiol veikusias taisykles. Kyla nauji nenumatyti iššūkiai, kuriuos įveikti dar turime išmokti. Vis dėlto sunkiausias uždavinys išryškėja tada, kai suprantame, kad viena krizė tiesiogiai ar netiesiogiai veikia kitą ir kad su visomis šiomis problemomis turime susitvarkyti vienu metu, kad nė vienas iššūkis nepalauks, kol bus išspręstas kitas.
Būtent tokiai kompleksiškai realybei apsvarstyti ir buvo skirta šių metų konferencija pavadinimu „Polikrizės atgarsiai Lietuvoje ir pasaulyje“, vykusi lapkričio 30 – gruodžio 1 d. VU TSPMI. Pasirinktą teminį lauką galima vertinti dvejopai. Tai neabejotinai aktuali tema, bet kartu – viena madingiausių pastaruoju metu, todėl labai nuspėjama. Įvairių krizių padariniai jau prieš gerą dešimtmetį paskatino galvoti apie institucijų ir individų atsparumą netikėtiems pokyčiams, apie tai prieš daugiau nei dešimtmetį rašė Nassimas Nicholas Talebas, aptardamas „juodosios gulbės“ scenarijų ir kalbėdamas apie antitrapumą. Kvietimas svarstyti apie polikrizę subūrė daugybę Lietuvos ir užsienio politikos mokslininkų, kurie per įvykusias 14 sesijų pristatė savo naujausius tyrimus. Tiesa, kadangi visas pranešimų apie polikrizę orkestras buvo išskaidytas į paralelines sesijas, pats polikrizės mastas ir vienis buvo justi ne visuomet.
Klausimas, kaip po Šaltojo karo pasikeitė NATO atgrasymo strategijos ir kokią įtaką tai turi aljanso rytinėms sąjungininkėms, buvo plenarinio pranešimo tema, kurią narpliojo Kopenhagos universiteto mokslininkė Maria Mälksoo. Jos teigimu, NATO šiuo metu savotiškai grįžo į savo įkūrimo tašką, į Šaltojo karo laikotarpį, kai atgrasymas buvo vykdomas paties aljanso kaip tokio buvimu (deterrence by alliance). Tačiau čia tyrėjos požiūriu iškyla kelios problemos, nes labiau nei kitoms atgrasymo formoms, šiai reikia stipraus savęs kaip aljanso suvokimo, vientisos tapatybės. Aljanso identitetą sustiprina bendras priešas, įkūrimo pradžioje tai buvo Sovietų Sąjunga, o praeitų metų Madrido viršūnių susitikime buvo sutarta, kad šiuo metu didžiausia grėsmė yra Rusija. Tačiau nors rytinio aljanso flango šalys dėl Rusijos agresijos Ukrainoje pastaruoju metu gavo itin daug dėmesio, o aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas tikrai neperdeda sakydamas, kad karinių pajėgų šiame regione telkiasi daugiau nei bet kada anksčiau, vis dėlto Baltijos šalių, Lenkijos ar net visos Vidurio Rytų Europos tapatybė aljanse išlieka problemiška. Pasak Estijos premjerės Kajos Kallas, Vakarų galinguosius mes matome kaip vyresnį brolį, kuriuo galime pagrasinti ir kuris apgins, jei kas nors pasikėsins mus apstumdyti mokyklos koridoriuje. To negana: anot pranešėjos, reikia susitelkti į „aljanso darymą“, t. y. reikia gebėti ne tik pagrįsti savo vienybę ir pajėgumą priešo akyse, bet ir patiems save įtikinti, kad esame vienis, o tai neatsiejama nuo įsipareigojimų vieni kitiems laikymosi.
Sąlygos nuo Šaltojo karo pasikeitė – pirmiausia, nebėra Varšuvos pakto organizacijos, geopolitinė padėtis pasikeitė, o NATO išsiplėtė rytų kryptimi. Rytų partnerių padėtį pranešėja matė kaip ypatingą, tačiau tikrasis klausimas – kada Rytų Europos šalys pasieks tokią poziciją, kai Vakarų valstybes laikys nebe vyresniu broliu, o lygiaverčiu partneriu; kada imperinių ambicijų turinčių valstybių akyse Rytų Europa nebeatrodys kaip (net jei resursais ir ne pernelyg saldus) žemai kabantis vaisius ekspansijai. Gali būti, kad tai įvyks labai negreitai, o gal ir visai neįvyks, nes regiono priklausomybė, ypač karinės grėsmės atveju, yra akivaizdi. Blogiausia tai, kad nerimauti, ar Vakarai tikrai ateis, kai Rytų Europai to labiausiai reikės, teks iki pat dienos X.
Praėjus beveik dvejiems metams po lemtingos vasario 24-osios, jau galime pradėti analizuoti, kaip vystėsi Rusijos karas prieš Ukrainą, kokią įtaką padarė ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos visuomenei, kaip keitėsi Vakarų parama. Karo Ukrainoje net nesinori vadinti krize – tai viso žemyno tragedija. Todėl konferencijoje dėmesio Rusijos sukeltam karui nestigo. Pavyzdžiui, kalbėta, kuo pasižymi ir kaip kinta Vakarų valstybių ginklų tiekimas Ukrainai. Marylando universiteto mokslininkė Eglė Murauskaitė pastebėjo, kad skirtumai tarp skirtingų valstybių tiekiamos ginkluotės sukelia labai buitiškų problemų: ukrainiečiai turi nuolat kreiptis į partnerius Vakaruose, kad esant reikalui priimtų ginklus sutaisyti, ar net vaizdo skambučiu bandyti susisiekti iš fronto linijos, kai problemą reikia išspręsti skubiai. Esminė problema, anot mokslininkės, esanti ta, kad ukrainiečiai bijo prisipažinti, jog nemoka ar nežino, kaip naudotis dalimi ginkluotės: tai lemia, kad Vakarų valstybės nemato tikrosios padėties karo apimtoje šalyje, kartu ilgainiui skatina nepasitikėjimą. Anot Rimvydo Ragausko, Ukrainos karinės nesėkmės (ar nepakankamai didelės pergalės) sumažina iš JAV plaukiančius privačiai suaukotus pinigus, o karui besitęsiant suaukotų lėšų skaičius taip pat turi tendenciją kristi. Galbūt todėl Ukraina bijo pripažinti, kad kažkas kare vyksta ne pagal planą. Panaši tendencija pastebima ir Lietuvos žiniasklaidoje, kurią skaitant kartais susidaro įspūdis, kad karas baigsis ukrainiečių pergale jei ne rytoj, tai poryt. Kita vertus, kai nuolat keliami lūkesčiai, nusivylimas jų nerealizavimu tik auga.
Rusijos karas reaktualizavo Lietuvos geopolitinės padėties trapumą ir aiškiai parodė, kad globali polikrizė taip pat veikia vidaus gyvenimą, maža to, prisideda ir savi iššūkiai. Tačiau konferencijoje trūko pranešimų, kurie šiuos iššūkius susietų, o ne narstytų paskirai. Vieni iš nedaugelio tokių bandymų pasirodė sesijoje apie viešojo sektoriaus vaidmenį. Ramūnas Vilpišauskas ir Vitalis Nakrošis pastebėjo, kad kelioms krizėms persidengiant, krizė tampa viena, daugialype. Maža to, kiekvienoje valstybėje ją pasisavina vietinis kontekstas, papildantis nacionalinio ir regioninio lygio problemomis, kurioms spręsti reikia įvairialypių ir unikalių įrankių; dėl to tarp valdžios ir viešojo sektoriaus institucijų neretai stokojama sutarimo. Kylančias įtampas savaip aptarinėjo ir sprendimo būdus siūlė Eglė Vileikienė, Ieva Petraitė, tačiau esminiai klausimai išliko: kaip krizių daugialypiškumas paveikia piliečius ir kaip jie gali įsitraukti į problemų sprendimą? Ką daryti, kad nauja Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2050“ išvengtų ankstesnės ir seniai užmirštos strategijos „Lietuva 2030“ likimo – kad taptų sava visuomenei ir virstų politinių jėgų palaikymą turinčiu dokumentu, o ne vienos vyriausybės svajone stalčiuje? Arba: gal centralizuotas, kone autoritariškas valdymas ekstremalioje situacijoje yra ne vengtinas, bet su tam tikromis ribomis net ir būtinas? Bene svarbiausia, ką parsinešu iš šių svarstymų, yra akivaizdi tiesa, kad apie ateitį mes nieko nežinome, galime tik (net jei ir kvalifikuotai) spėti.
Nors konferencijoje buvo perskaityta daugiau nei 40 pranešimų, kai kurioms itin aktualioms krizėms dėmesio pristigo, pavyzdžiui, tik vienas pranešimas buvo skirtas klimato kaitos ir su ja susijusių sprendimų analizei. Dažnas pranešimas taip ir neišskleidė nė vienos kitos krizės (ar tuo labiau polikrizės) įtakos tiriamam reiškiniui. Galbūt galima truputį sofistiškai tai ginti, sakant, kad viskas, kuo šiuo metu užsiimame ir apie ką mąstome, yra polikrizės padariniai? Vis dėlto veikiau peršasi dvi galimos išvados: arba konferencijos pavadinimas yra per daug ambicingas, arba pranešėjai negeba išpildyti lūkesčių, kuriuos tas pavadinimas pakurstė. „Polikrizės“ sąvoka iš tiesų yra intelektualiai provokuojanti ir kartu pavojinga. Ji įpareigoja apmąstyti daugybinę krizę kaip tam tikrą vienį ir visumą (ar bent jau atskirų krizių sąveiką), nepasiduoti paprasto skaidymo į atskirus ir izoliuotus fenomenus pagundai. Juk lygiai taip kaip apie polifoniją negalima spręsti klausantis vien smuiko partijos, taip ir iš polikrizės negalima išimti ir izoliuoti tik vienos jos dalies. Visgi dažnu atveju pranešėjai rinkosi paprastesnį kelią – girdėti vieną instrumentą, o ne muziką. Turbūt tai kažkiek diktuoja ir regiono specifika – regionui būdingų cimbolų ir birbynių skambesys mums vis dar atrodo išskirtinis, todėl sunku išeiti į iš tiesų pasaulinį, polikrizinį lygmenį.
Tačiau paaiškėjo viena – tokioms daugialypėms problemoms svarstyti reikia institucijų ir mokslininkų bendradarbiavimo, dar svarbiau – ir daugialypio asmens. Būtent tokį įkūnija konferencijos metu prisimintas filosofas Evaldas Nekrašas. Pradėjęs nuo matematikos, tapęs vienu reikšmingiausių Lietuvos filosofų, akademinę karjerą jis baigė dėstydamas tarptautinius santykius. Kaip prisiminė kolegos ir bičiuliai, nors filosofiniuose darbuose jis laikėsi neutralumo ar net šaltumo, ragino atskirti vertybes nuo faktų, užsienio politikoje nešališkas toli gražu nebuvo: kvietė formuojant stiprius santykius su Vakarais susitelkti į savo unikalią baltišką tapatybę. Kol Lietuvos tapatybė platesnių regionų kontekste išlieka vertybinių diskusijų objektu, belieka palinkėti kaip sakydavo profesorius: „Gyvenkit“.
