Ekspozicijos fragmentas. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka, LNDM

Tai – padriki užrašai apie Vaidoto Žuko parodą „Deganti Lietuva“ Radvilų rūmų muziejuje, atidarytą šių metų vasario 17 d. Kitaip, rimtai, sudėlioti šio teksto – neišeina.

Vasario 22 d. Rašydama dar nežinau, kokia bus situacija, kai jį pamatys kitos akys. Laiškas į rytojų tampa laišku į ateitį – šiandien labiau negu bet kada. Į ateitį kaip visai nenuspėjamą dalyką. Arba nuspėjamą, bet taip sunkiai, kad tik pro sukąstus dantis. Aš nežinau, kokį tave, skaitytojau, pasieks šis tekstas. Kaip nežinojau ir to, kokią mane ir mus visus pasieks paroda, kuri, regis, turėjo būti skirta degančiai praeičiai.

Stebina platus šio menininko profilis. Iš pradžių grynai tapybine prasme – pradedant tuo, kaip reiškiasi, ir baigiant tuo, ką išreiškia. Galiu skaityti kūrinius visaip, tik nė akimirkos neapleidžia vienas dalykas – kaip visa yra sunku. Pritemdytame kambarėlyje, kuriame laikydama žibintuvėlį (taip paprasta, bet taip aišku ir reikalinga) ir sutelkusi žvilgsnį skaitau pavadinimus ir vaizdus, Žukas ima ir išnyra į platumas. Regis, skaitai tas „keistenybes“ tamsoje, o jos tiek savo vizualumu, tiek kultūriniu atitolimu tampa savaime suprantamos. Klausimas Kodėl? peržengia atsakymus, nuslenka į keistą nusivylimą praeitimi, tiek į pasigėrėjimą žmogumi, tiek į pasišlykštėjimą žmonija.

Vasario 26 d. Matau iš žmonių statomą pasaulį. Tą daro tiek pats tapytojas, tiek kuratorių suformuota erdvė. Ar jaučiuosi kalta dėl to, kad įsitempusi klausausi vakaro žinių, kad tai, ką laikėme savo praeitimi ar praeities kartų gyvenimu, tampa ir mūsų kasdienybe?

Pamirštu, kas buvo teigiama kaip esminis motyvas, kaip centrinė parodos figūra. Deganti Lietuva. Skirta Romui Kalantai atminti. Nesupraskite klaidingai, aš nenoriu nieko nuvertinti, tačiau tai tampa žmogumi simboliu, ne tik mūsų tautos skausmu, bet žmogumi tarp kitų žmonių-simbolių. Neverta lyginti, neverta ieškoti konotacijų. Tiesiog veidai ištirpsta tarp veidų, lieka jų žinutė, ir žinutė to, kas apsisprendė prisiminti ir priminti.

Nebematau veidų, nematau ir labai konkrečiai nurodytų jų vardų ant baltų etikečių. Matau vis kintančią tapybą, lyg ne tame amžiuje, ne toje vietoje taip įvairiai, bet atpažįstamai tepamą, pasirenkamą dažą. Juodaodžio veidas čia žalias, albinoso – rožinis. Tie veidai kuria pasaulio pasakojimą – mums jis lokalus, visam pasauliui – suprantamas. Vis iškyla šios parodos metu lydintys vaikiškai naivūs klausimai – kodėl visur ši liūdesio istorija?

Keliu ir klausimą dėl „Piktų vaikų“ ciklo. Kam jie? Tokie nepatogūs, kone ant ribos. Pats menininkas viename interviu teigia, kad taip jis reiškė sau pačiam kilusius brandos klausimus. Tačiau šių vaikų pyktis slepia liūdesį, neribojamą nei laiko, nei vietos. Dėl atimtos vaikystės, dėl ribos, kuri turėtų būti peržengta natūraliai, savu ritmu, bet yra nukertama, pavagiama. Tai tas pats liūdesio persmelktas pyktis, kuris per anksti nudažo plaukus žilai, išvirsta į savinaiką, lyg domino efektas, karta iš kartos auginantis tuos piktus vaikus. Ir ne tik jis.

Galvoje įstringa 1980 m. Žuko nutapytas „Sužeistas kareivis“. Įstringa galvoje ir tie vaizdai, nuo kurių norėčiau pabėgti. Tačiau jie lyg priklausomybė, lyg neišvengiamybė persekioja mane. Tas kareivis veikiau primena vienuolę stipriai sučiauptomis lūpomis: viena jos akis perdurta, o kita perduria žiūrintįjį. Šiandien žiūrint į šį paveikslą, čia ir dabar gimstančios stiprios emocijos leidžia pamatyti skirtumą, bet laikas mums leidžia atsitraukti, skirtumai išblėsta, o kareivio akis nieko nebereikalauja – nei atjautos, nei pykčio, tiesiog žiūri. Pasibaigus visoms istorijoms, mažoms ir didelėms, tokiu žvilgsniu juk ir žvelgiame vienas į kitą.

Vasario 28 d. Nebemoku žiūrėti į vienetą, žiūriu į visumą, bandau nepasiduoti manipuliacijoms, paranojiškai nebetikiu gražiais ženklais. Dar visai neseniai mačiau pasipriešinimą kaip vilties ženklą, o dabar jaučiu pyktį, kad toks išvis turi ar turėjo egzistuoti. Apie ką byloja visuma? Ji turi parodyti bendrą vardiklį. Tas bendras vardiklis – skausmas.

Apie šią parodą galėjau rašyti įvairiai. Galėjau pasinaudoti ja kaip priežastimi pakalbėti apie istoriją – konkrečiai. Tačiau nugali stiprios emocijos, o susikaupti galiu tik iki kitos žinios apie šalia vykstantį karą – tiek ir tepavyksta sulaikyti dėmesį, tad lieku ties tuo, kas užvaldė. Negaliu vaidinti nei prieš save, nei prieš redaktorių, nei prieš skaitytoją.

Kovo 4 d. Prisimenu, kad turiu užbaigti šį tekstą. Apsupta žinių apie karą, jau spėjusį įgauti pagreitį, nebematau tame jokios prasmės. Viskas nublanksta. Kokią išvis prasmę galima įžvelgti tuose dalykuose, kuriuos dar neseniai laikiau prasmingais? Kokia prasmė iš to, kas čia bus parašyta? Kodėl, įžengus į parodą, leidau sau galvoti apie tai, kaip atrodo erdvės, kaip jose išdėlioti kūriniai, kodėl bandžiau atrasti Žuko naudojamas citatas, panašumų tarp jo ir kitų kūrėjų (tuomet galvoje sukosi ir Franciso Bacono veidai, ir Edvardo Muncho „Brandoje“ pavaizduota ant lovos krašto sėdinti liūdna mergaitė), kodėl visa tai man tada atrodė svarbu? Tačiau greitai abejonę pasiveja kitas balsas – visa turi prasmę: ar tai taps (tik) dokumentu, kuris primena, kad vieną dieną gali viską vertinti iš estetinės pusės, vaizduotis, jog sugebi raštu išguldyti savo žinias per kito atskleidimą arba iš neramios širdies, o kitą dieną jau suvokti, kad tai, kas laikyta praeitimi, tampa šiandiena. Toks užfiksavimas turi prasmę, o pamoka visada išlieka ta pati – istorija kartojasi, tik neaišku, ar to pasikartojimo dokumentavimas mus ko nors išmokys. Tačiau tikrai aišku, kad tai taps bent dar vienu argumentu.