Dailininkas Agnius Tarabilda
Man visada truputį užima amą, susimąsčius apie ką nors labai seno. Pavyzdžiui, psalmės yra maždaug 7–11 tūkstančių metų senumo. Ne, parašykime skaičiais, kad būtų įspūdingiau: 7000 – 11 000 metų senumo. Tiek laiko daugybė žmonių, milijonai ir milijardai, kartoja tuos pačius žodžius, šaukiasi jais Dievo, išsako savo jausmus, išlieja sielvartą, nuoskaudą, kaltę ir gėdą. Įspūdinga įsivaizduoti margiausią minią, nuo senovės hebrajų iki JAV juodaodžių vergų, nuo Viduramžių vienuolių iki šiuolaikinio jaunimėlio su gitaromis, kurioje visi kartoja tą patį tekstą. Milijardai išlydėti į Tėvo namus, giedant „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga“. Vien šią minutę tūkstančių tūkstančiai nusiminę ir susigėdę kužda: „Sutverk širdį man tyrą, o Dieve, many nepalaužiamą dvasią atnaujink“. Jauni ir seni, turtuoliai ir vargšai, moterys ir vyrai virpėdami iš baimės drąsinasi: „Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano: ko man bijotis? Viešpats gina mano gyvybę: ko man drebėti?“
Panašiai kaip močiutės išmokytų poterių ar visada „dėl viso pikto“ kišenėje nešiojamo rožančiaus, vienas iš psalmių aspektų yra miglotas ir, pripažinkime, retsykiais net truputį maginio mąstymo teikiamas saugumo jausmas, kylantis iš bendrystės su neaprėpiama daugybe kitų tikinčiųjų ir pamaldžiųjų, iš malonumo „ištirpti“ daugiabalsiame ir daugiakalbiame chore – arba minioje. Žodinės maldos formos – kai meldžiamasi, tariant iš anksto nustatytą tekstą – daugelio žmonių mėgstamos ir jiems patogios, nes gerai pažįstamos, tinkamos melstis kartu su kitais, o dažnai ir meditatyvios, užliūliuojančios, per jusles ritmais ir skambesiu net labiau negu turiniu ir prasme kuriančios pageidaujamą pamaldžią nuotaiką. Psalmes į populiariausių žodinių maldų repertuarą Lietuvoje, ko gero, ypač įvedė prieš dešimtmetį pradėtas leisti ir kas mėnesį tūkstantiniais tiražais išplatinamas maldynėlis Magnificat, paremtas nuo seno pažįstama Valandų liturgija. O neseniai sulaukėme ne tik naujo pačios Valandų liturgijos vertimo, bet arkivyskupo Liongino Virbalo rūpesčiu – ir mobiliesiems telefonams bei planšetėms skirtos programėlės.
Tačiau psalmės yra ne vien maldos, o ir literatūriniai, poetiniai tekstai. Kartu jos – ir labai senos, o dėl to ir smarkiai mums svetimos kultūros dokumentai. Kadangi tūkstančius metų yra skaitomos, kartojamos, verčiamos, komentuojamos ir interpretuojamos, jos taip pat apaugusios storu sluoksniu istorinio krūvio. (Ar drįsčiau spėlioti, kad nuo begalės per tūkstančius metų į jas sudėtų vilčių ir nuogąstavimų jos apaugo ir dar storesniu emocinio ar dvasinio krūvio sluoksniu?) Tai paradoksalios recepcijos tekstai: labai populiarūs, giliai įaugę į kultūrą (pamaldžią ir pasaulietinę), bet kartu pilni pamirštų, nieko nebesakančių tikrinių vardų, tik miglotai suvokiamų įvaizdžių ir turbūt labiausiai trikdančių nemalonių, o kartais pasibaisėtinai smurtinių pareiškimų. Arba, kitaip sakant, daug žmonių be pastangų atsidūsėja: „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė“ ar „Mane Viešpats gano…“, bet daug sunkiau liežuvis apsiverčia ištarti: „Padaryk jiems, ką padarei Midjanui, Siserai ir Jabinui prie Kišono upės. Tu nugalėjai juos prie En Doro, ir jų lavonai tapo mėšlu laukams“.
Taigi kunigas Mozė Mitkevičius, nusprendęs parašyti knygą apie psalmes, iš tikrųjų imasi mažiausiai dviejų labai rimtų iššūkių: klibinti gerai pažįstamus, mylimus tekstus ir pateisinti psalmes, kai jos skaitytoją ne guodžia, o glumina ar šiurpina. Tačiau jo laikysena neprimena karingo pasirengimo dvikovai. „Biblija nemeluoja“, – sakė jis knygos pristatyme internetu iš Romos. „Man jau nebesinori įrodinėti Dievo egzistavimo […]. Man labiau norisi Dievą liudyti“, – sako knygos pasirodymo proga leidyklos išplatintame interviu (https://www.bernardinai.lt/kunigas-m-mitkevicius-gyvenimo-dovanos-neturi-nei-angelai-nei-jokios-dvasios). Kaip išskirtinai įžvalgus ir išmintingas sielovadininkas, interviu autorius taip pat teigia: „Turbūt esama įvairių dvasingumo pratybų, kuriomis galėtų būti pajuntamas Dievas. Tačiau man atrodo, kad šiandieninis žmogus labiau linkęs į technines praktikas, kurios turėtų neva greitai ir efektyviai užtikrinti tam tikrą rezultatą, nesvarbu – gerą savijautą, teigiamą emociją ar net ir fizinį Dievo pajautimą per ašaras, nualpimą ar dar kaip nors. Kartais atrodo, kad žmonės labiau trokšta ne tiek bendrauti su Dievu, kiek būti dvasinėse aukštumose, pasitelkiant ir įvaldant tam tikras technikas. Norima neeilinio patyrimo, kažkokios ekstazės formos, ir nuo to tarytumei priklauso asmens dvasingumo lygis“. Nesuskambėjusio pragaro nuotaika ir laikysena visai kitokia: turbūt ryškiausiai įstrigusi mintis, perskaičius knygą, man buvo tai, kad pats Šv. Rašto skaitymas yra būdas bendrauti su Dievu, būti jo artume ir todėl savaime labai brangus dalykas, visiškai nepriklausomai nuo (ne)išklausytų maldų, (ne)patenkintų prašymų ir (ne)-patirtų dvasinių aukštumų. Taip, kaip brangus yra laikas su mylima mama ar drauge, nepriklausomai nuo to, ar gavai gerą patarimą, ar susigraudinai iki ašarų nuo gilaus pokalbio, ar tiesiog pliurpei apie pyragų receptus ir atostogų planus.
Neabejoju, kad daugybei skaitytojų knyga bus reali ir konkreti pagalba asmeniniame maldos gyvenime ir apskritai mėginant skaityti Šv. Raštą. Tikrai daugeliui bus pravartus ir suprantamai pateiktas istorinis kontekstas (tų neištariamų tikrinių pavadinimų paaiškinimai), ir ypač – filologinė analizė, tam tikrų žodžių ar įvaizdžių vartosenos komentaras, turint galvoje psalmes sukūrusią kultūrą. Probleminių – smurtinių, keblių, painių – tekstų ištraukų paaiškinimai ir interpretacijos tikrai dažnai atkemša kamščius, padeda ištarti tai, kas stringa gerklėje. Mano skoniui turbūt mažiausiai patrauklūs „Ekskursai“ – mėginimai psalmę apmąstyti platesniame kultūriniame ar sielovadiniame kontekste: jie vietomis rizikingai priartėja prie moralizavimo, kurio nebuvimas šią knygą ir daro tokią išskirtinę lietuviškos pamaldumo literatūros kontekste. Tačiau tikiu, kad kai kuriems skaitytojams jie, priešingai, pasirodys įdomiausios „razinkos“. Esu tikra, kad visi, kas paims knygą į rankas, garsiai ar mintyse pagirs elegantišką ir išradingą Agniaus Tarabildos dizainą. Visa tai būtina įvardyti, jeigu nori parašyti sąžiningą ir visapusišką recenziją, bet, mano akimis, didžiausias knygos privalumas yra ne tai. Aš įžiūriu du aspektus, kuriais ši knyga man atrodo ne tik labai vertinga, bet ir pasirodžiusi labai laiku. Pamėginsiu juos įvardyti, nors abu gana sunkiai užčiuopiami.
Pirmasis susijęs su skaitymo įpročiais. Lietuvoje jie – amžinas galvosūkis, ypač kalbant apie mokyklų programas: kaip priversti vaikus skaityti ir ką pakišti jiems skaityti, kad užaugtų gerais žmonėmis ir pageidautinais piliečiais. Iš esmės ideologinėse diskusijose apie tai, kaip išbalansuoti tarp patriotizmo ugdymo ir to, kas būtų bent truputį įdomu ir aktualu pagal amžių ir gyvenimo būdą, labiausiai pasigendu žingsnelio dar vienu lygmeniu atgal: pokalbio apie tai, kad skaitymas padeda išsiugdyti sugebėjimus, reikalingus ne vien grožinės literatūros skaitymui, bet apskritai gyvenimui, kaip dėmesio sutelkimas ir išlaikymas, teksto suvokimas ir reflektavimas, savo reakcijos į jį įsisąmoninimas. Tuo tarpu jau seniai pastebėjau, kad tikrasis gerų ir sąmoningų skaitymo įpročių ugdymas vyksta pamaldumo kontekste – ignaciškose dvasinėse pratybose, įvairiuose Šv. Rašto būreliuose, rekolekcijose. Tokiomis aplinkybėmis žmonės skaito Šv. Raštą arba kitokią dvasingumo literatūrą, bet ten praktikuojama skaitymo prieiga ir principai puikiai tiktų įdėmiai ir prasmingai suvokti bet kokį grožinį ar negrožinį tekstą: skaitymas lėtai, netgi stabtelint prie pavienių žodžių ar frazių; perskaityto teksto apmąstymas; pastangos surasti tai, kas aktualu ar atliepia ką nors iš asmeninės patirties. Nesuskambėjęs pragaras tokius skaitymo sugebėjimus padeda ant stalo dar platesniam žmonių ratui. Knygos pratarmėje pasitelkiama „kalbos“ ir „mokymo(si) kalbėti“ metafora: psalmės ir apskritai Šv. Raštas yra būdas, kuriuo žmogus gali bendrauti su Dievu, bet pirma – tai būdas, kuriuo Dievas moko žmogų savo kalbos. Toks dialogiškas ir cikliškas Šv. Rašto suvokimas neišvengiamai diktuoja ir tam tikrą skaitymo būdą: lėtą, kantrų, ilgalaikį. Tai tikra atgaiva 30 knygų per mėnesį praryjančių bookstagramerių pasaulyje.
Taip pat atgaiva buvo paimti šią knygą į rankas vidury šios žiemos, visuomenėje ir Bažnyčioje verdant, pripažinkime, pokvailėms ir smarkiai per daug agresyvioms aistroms dėl Stambulo konvencijos, partnerystės įstatymo, o nemenka dalimi ir tiesiog dėl pandemijos, karantino ir dėl jų keliamo nuovargio bei dirglumo. Ši knyga tokiais „karštais“ klausimais visiškai apolitiška, jokia tiesmuka pozicija joje nėra išsakoma. Kita vertus, ji ir nėra nuvalkiotų dvasingų klišių rinkinys be turinio. Joje iš tikrųjų dėstoma tam tikra Šv. Raštu pagrįsta antropologija – gili ir sudėtinga, be primityvių supaprastinimų. Ir dėstoma su ta pačia kantrybe ir nuolankumu, kuriais dvelkia visa knyga.
Nors, tiesą sakant, jeigu visai nieko daugiau iš knygos nepasisemtume, tik įkvėptume tos kantrybės ir nuolankumo – jau būtume labai praturtinti.
