Kaip pamatysime toliau, šiemet Lietuvos istorijos instituto išleistoje dr. Česlovo Laurinavičiaus knygoje tokia, kaip šios recenzijos pavadinime paskelbta, tezė yra priimama ir vertinama kuo rimčiausiai. Pati knyga bus pagrindinis mūsų svarstymų taikinys, o prie Vyslos reikalo grįšime vėliau.
(Ne tik) Lietuvos istorikų bendruomenei puikiai žinomas tyrėjas pateikė solidžios apimties opusą, kurio dėmesio centre – geopolitinės Lietuvos susikūrimo aplinkybės. Autorius siekia įrodyti, kad Lietuva su Vilniumi ir Klaipėda galėjo susikurti tik Rusijos–Didžiosios Britanijos ašies dėka. Ašies sąvoką autorius pasitelkia siekdamas atsakyti į klausimą, „kiek tų šalių tarpusavio sąveika prisidėjo transformuojantis senajai unijinei (Abiejų Tautų Respublikos) struktūrai ir formuojantis moderniai Lietuvai, visų pirma tos modernios Lietuvos „mentaliniam žemėlapiui“ (p. 17). Knygoje įrodinėjama hipotezė, „kad tik Londono–Maskvos ašis vėrė kelią permanentinei Lietuvos valstybei su Klaipėda ir Vilniumi“ (p. 17) (recenzentui nepavyko aptikti politikos mokslo teorijos, kuri aiškintų valstybę kaip permanentinę. Matyt, ši sąvoka bus užsilikusi kaip tam tikras recidyvas iš žymiojo manifesto lektūros: Лев Троцкий, Пермамнентная революция, Берлин: Гранит, 1930).
Pirmiausia reikia atsigręžti į metodines autoriaus nuostatas. Teigiama, kad esminis tyrimo principas yra „pačios įvairiausios informacijos, pagrindžiančios sumanytą idėją, atrinkimas“ (p. 15). Galimus priekaištus dėl akivaizdžiai su įprastu istorinio tyrimo standartu prasilenkiančios „metodologijos“ autorius prevenciškai atremia teiginiu, kad medžiagos atrankoje vadovautasi „priežastinio ryšio logika“. Šio pasirinkimo validumui pagrįsti autorius pasitelkia Georgą Wilhelmą Friedrichą Hegelį ir sako, kad „be logikos nėra istorijos“ (p. 15). Kitaip tariant, medžiaga – šaltiniai, istoriografija, – kuri neatitinka išankstinių prielaidų, turėjo likti ignoruojama to, kurio dispozicijoje yra logika, t. y. atrenkančio proto. Jau po tokios pastraipėlės nebūtų nuodėminga knygą užversti ir grąžinti į lentyną.
„Priežastinio ryšio logika“ autorių verčia pradėti nuo LDK ir Anglijos prekybinių santykių XVI a., išsamiau aptariami XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios žemėlapį keitę Napoleono karai ir Vienos kongresas, vėliau taikiklyje jau atsiduria ir Krymo karas, ir Berlyno kongresas. Visur tarsi turėtų kristi akcentas ant Rusijos ir Britanijos veiksmų, bent jau interesų susitikimo Lietuvos teritorijoje, tačiau tyrimo objektas vis paleidžiamas iš rankų. Staiga nuo Benjamino Disraelio ir Otto von Bismarcko pokalbių analizės peršokama prie Aušros ir Varpo politinių Lietuvos projektų nagrinėjimo. Ryškiai pulsuojančiomis spalvomis nutapius „panslavistinį“ (p. 118) Aušros vaizdinį ir griežtai tamsiomis – polonofilinį, Rusiją visų blogybių priežastimi laikantį Varpą (p. 123), pereinama prie Didžiosios Britanijos ir Rusijos aljanso sudarymo 1907 m., Pirmojo pasaulinio karo (toliau – I PK), Gintarinės deklaracijos ir konstatuojama, kad iki 1915 m. lietuvių politikoje dominavo prorusiška orientacija (p. 167) (tiesa, naujausioje istoriografijoje įrodinėjama, kad, kaip ir kitos to meto imperijos, Rusija XX a. pradžioje bandė įvairiai, toli gražu ne vien represijomis ir rusifikacija spręsti politinių siekių turinčių etninių bendruomenių klausimą. Tačiau visai kas kita yra teigti, kad lietuvių orientacija iki 1915 m. buvusi prorusiška ir sakyti, kad šiandienos istorijos doktorantės ir doktorantai to nežino).
XX a. pradžioje autorius kertiniu epizodu laiko Rusijos nusisukimą nuo Vokietijos ir strateginio ryšio su Didžiąja Britanija užmezgimą (p. 108). Būtent tai, Laurinavičiaus teigimu, paskatino buferinės sistemos, t. y. vienokią ar kitokią politinės autonomijos formą turinčių valstybių, susiformavimą Rusijos imperijos Vakaruose. Lieka neaišku, kodėl toks buferis turėjo gimti iš Rusijos ir Didžiosios Britanijos aljanso ir atitikti šių imperijų interesus. Drauge sukuriama kita problema XX a. diplomatijos istorijos konceptualiam suvokimui. Autorius visiškai ignoruoja 1891 m. sudaryto Rusijos ir Prancūzijos aljanso svarbą ir kontinentinės politikos, ir vakarinių Rusijos imperijos dalių dinamikai. Prancūzija neturėjo jokio strateginio intereso ties Vakarų Rusija matyti puslankį autonominių politinių vienetų, nes tokiu atveju Rusija atitoltų nuo Vokietijos sienų. Karo su Vokietija atveju Prancūzija būtų izoliuota ir liktų be Rusijos paramos. Antai manytina, kad Prancūzijos valstybiniai bankai kreditavo Rusijos geležinkelių infrastruktūros plėtrą Rusijos vakaruose vien tam, kad Vokietijos karo prieš Prancūziją atveju Rusija galėtų greitai mobilizuoti karius ir Vokietiją atakuoti iš Rytų (Eugenia C. Kiesling, „France“, in: Richard F. Hamilton, Holger H. Herwig, The Origins of World War I, New York: Cambridge University Press, 2003, p. 241). Prancūzijos ir Rusijos santykiai XX a. pradžioje buvo gerokai labiau saistomi bendrų interesų nei vadinamoji Rusijos–Didžiosios Britanijos ašis. Nors abi šalys 1907 m. susitarė dėl „Didžiojo žaidimo“ teritorijų (Vidurio Azijos, Tibeto ir Persijos), o Londonas pažadėjo Rusijai tarptautiniuose formatuose peržiūrėti Konstantinopolio sąsiaurių statusą, tačiau jokio konkretaus tarpusavio karinio ar politinio įsipareigojimo šalys nepasirašė (kitaip tariant, yra klaidinga teigti, kad nuo 1907 m. įsivyravo Rusijos–Didžiosios Britanijos ašis. Nors santykiai tarp dviejų valstybių po 1907 m. buvo nuosaikesni, tačiau iki pat I PK šalims sunkiai sekėsi derinti plačiuosius Europos diplomatijos klausimus; žr. Zara Steiner, Britain and the Origins of the First World War, New York: Palgrave Macmillan, 2003, p. 98–99).
Taigi, kitaip nei sako Laurinavičius, iš Rusijos ir Didžiosios Britanijos pozicijų Lietuvos statusas epochoje iki I PK liko visai nepakitęs. Patį karą Laurinavičius mato prasidėjusį „su tautų vadavimo vėliava“ (p. 133). Jis turbūt turi omenyje Rusijos paramą Serbijai ir britų paramą Belgijai, tačiau solidi istoriografija nė vieno šių atvejų nevadina tautų apsaugos veiksmu. Rusijos parama Serbijai buvo žingsnis išlaikyti imperijos reputaciją, t. y. ginti, kaip suprasta Sankt Peterburge, sau kultūriškai artimą Balkanų erdvę (Jack S. Levy, William Mulligan, „Shifting power, preventive logic, and the response of the target: Germany, Russia, and the First World War“, in: Journal of Strategic Studies, 2017, p. 731–769). Tuo tarpu Britanijos paramą Belgijai išprovokavo Vokietijos sprendimas sulaužyti 1839 m. Londono sutartį dėl Belgijos neutralumo; taip pat ir seniai žinoma Belgijos uostų (pirmiausia, Antverpeno) strateginė reikšmė britų laivyno dominavimui Šiaurės jūroje (Margaret MacMillan, The War That Ended Peace, Toronto: Allan Lane, 2013, p. 607). Todėl nėra kaip sutikti su Laurinavičiaus tvirtinimu, kad išsyk su I PK pradžia ir Rusijos bei Britanijos „tautų globos“ projektu Lietuvai atsidarė langas sukurti autonominį tautinį vienetą Rusijos imperijos priežiūroje.
Būtent prie pastarosios tezės norėtųsi stabtelėti ilgėliau. Autorius teigia, kad pačioje karo pradžioje imperatorius Nikolajus II Lietuvai žadėjęs autonomiją, ir net du kartus (p. 147–148). Remiantis Rusijos imperijos užsienio politikos archyvo bylomis tvirtinama, kad caras tai asmeniškai žadėjo Martynui Yčui 1914 m. rugsėjį. Iš sąvado, surašyto 1917 m., cituojamas Rusijos užsienio reikalų ministerijos spaudos skyriaus darbuotojas E. Berensas, kuris teigia: „1914 m. rugsėjis. Yčas gavo asmeniškai iš Nikolajaus II patikinimą, kad Rusija užsiėmusi autonomijos Lietuvai klausimu“ (p. 147). Šis šaltinis XX a. pradžios Lietuvos istorijos rašymuose, pasak autoriaus, buvęs nutylėtas dėl ideologinių priežasčių. Tiesa, pats Yčas tokio Nikolajaus II pažado savo atsiminimuose nemini. Neįtikėtina, kad Laurinavičius rimtai vertina šį šaltinį, kurio net formuluotė labiau primena literatūrą. 1914 m. rugsėjį, kai Rusija patyrė triuškinamus pralaimėjimus Rytprūsiuose, kai Tannenbergo mūšyje krito 150 000 karių, o po šio pralaimėjimo nusižudė vienas svarbiausių Rusijos generolų, Nikolajus II ir „Rusija [buvo] užsiėmusi autonomijos Lietuvai klausimu“.
Viena yra rimtas neaiškių šaltinių vertinimas, o kas kita – sugebėjimas Europos valstybių tiksluose karo metu įžvelgti siekį patenkinti Lietuvos autonomijos interesą. Antai teigiama, kad (prisiminkime, trijų vidutiniškai barzdotų lietuvių surašyta) Gintarinė deklaracija buvo perduota ne tik Rusijos, bet ir anglų bei prancūzų spaudai ir iš to daroma grandiozinė išvada: „tarp lietuvių iš vienos pusės ir Rusijos bei anglosaksų politikos iš kitos būta lyg ir tam tikro interesų sutapimo – ar net sutarimo [?!]. […] ar valstybės, šiuo atveju Rusijos ir Anglijos, pagal savo karo tikslus orientavo mažų tautų – šiuo atveju lietuvių – poziciją, ar būta priešingai, lietuvių spaudoje išsakomi lūkesčiai tapo lyg ir orientyru ar paskata formuluojant atitinkamų valstybių strateginius planus“ (p. 150).
Autorius drąsiai teigia, kad šiandienis Lietuvos valstybės susikūrimo 1918 m. istoriografinis naratyvas jo netenkina. Šį naratyvą, remiantis Zenono Butkaus monografija, galime apibendrinti taip: karui einant į pabaigą, Vokietijoje stiprėjo Baltijos šalių savarankiškumą toleruojančios tendencijos, o Lietuvos Taryba jomis sumaniai naudojosi, suprasdama, kad „Vokietija tėra vienintelė valstybė, kurioje galima iškelti mūsų šalies suverenumo klausimą“ (Zenonas Butkus, Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019, p. 602–603). Laurinavičius teigia, kad provokiška orientacija Lietuvai sąlygojo politinę aklavietę (p. 182). Tuo tarpu Rusijos valdžioje esantiems lietuviams „geopolitiniai veiksniai programavo kultūrinės autonomijos transformaciją į nacionalinę valstybę“ (p. 183). Geopolitiniais veiksniais šioje vietoje yra įvardijami Rusijos rūpestis, kad Vilnius priklausytų Lietuvai, o ne Lenkijai, ir Britanijos suinteresuotumas, kad Klaipėda taptų lietuvišku miestu. Vokietijos dėmesys „lietuviškam veiksniui“, anot autoriaus, buvo sąlygotas konjunktūros, o ne geopolitikos, todėl Vokietija, kitaip nei Rusija, valstybingumo perspektyvos Lietuvai neteikė (p. 185). Laurinavičius suponuoja, kad Lietuva 1918 m. turėjo sugrįžti į Rusijos protektoratą, kuris, drauge su Britanijos parama, Lietuvai būtų garantavęs kultūrinę autonomiją su Vilniumi ir Klaipėda.
Politinės tautos sąvoka ir iš jos kylantis Lietuvos valstybingumas nebūtinai etniškai lietuviškose teritorijose Laurinavičiaus laikomas anomalija. Tik imperinės tautos, sako jis, gali veikti politinės tautos kategorijomis, o mažoms tautoms privalu veikti tautinėmis kategorijomis (p. 101). Idealiu Laurinavičiaus laikomas Britanijos Biblijos draugijos atstovo Georgo Sauerweino bendradarbiavimas su Jonu Basanavičiumi, steigiant Aušrą ir joje nubraižytas „mentalinis žemėlapis“: Rusijos sudėtyje autonomijos (bei protektorato) pagrindu atgimstanti etnografinė Lietuva su Vilniumi ir Klaipėda (p. 389). Toks Lietuvos formatas (valstybingumo sąvokos čia nėra kaip vartoti) būtų amžiams išsprendęs Vilniaus ir Klaipėdos klausimą.
Nors 1918 m. padėtis susiklostė ne taip, kaip turėjo susiklostyti, bet Lietuvai vėl padėjo Rusija – šiuo atveju Vladimiro Iljičiaus Lenino pavidalu. Lenino politiniame bagaže, anot Laurinavičiaus, svarbią vietą užėmė tautų apsisprendimo principas, o jo laikymasis gerokai išskyrė Lenino partiją tarptautiniu mastu (p. 338). 1920 m. rugpjūčio 4 d. Lenino sprendimas Vilnių perduoti Lietuvai ir buvo realus pagrindas Lietuvos nepriklausomybei. Laiką tarp 1918 m. vasario 16 d. ir 1920 m. liepos autorius ignoruoja, sąmoningai praleidžia, ir tuomet lieka tik Leninas, Lietuvai dovanojantis Vilnių, ergo nepriklausomybę. Šiomis akimirkomis Lietuva visgi galėjo pasirinkti gauti ir Vilnių, ir Klaipėdą, taip išsyk tapti etniškai homogeniška, su vienu „tik“. Tai buvo įmanoma padaryti po Sovietų Rusijos protektoratu, „būtų tekę paaukoti dalį laisvių“ (p. 334).
Išsiaiškinus autoriaus naratyvą ir didaktinę žinią neišmintingiems protėviams ir tokiems pat nūdienos Lietuvos istorikams, desertui patieksime įdomiausius teksto pasažus, interpretacijas ir formuluotes. Su jomis nepolemizuosime, nes nėra lengva ką ir pasakyti. Knygos skaitytojas sužino, kad raudonasis, bolševikinis teroras buvo sąlygotas baltojo teroro, nes pilietinio karo statistika sako, kad baltasis teroras buvo gerokai tankesnis (p. 332). Pats bolševizmas buvo daugumos produktas (p. 333, 348). Rusijai yra būdingas „altruistinis impulsas padėti silpnesniam“, o SSRS „struktūrą“ reiktų vertinti kaip tam tikrą etninės socialinės globos variantą (p. 334). Józefas Piłsudskis, žinia, išprovokavo karą su Sovietų Rusija (p. 360). Galiausiai, 1920 m. rugpjūtį, lenkams ties Vysla sumušus Raudonąją armiją, Lenkija perėjo į kontrpuolimą, kartu pradėjo augti Prancūzijos įtaka Rytų Europoje, o Britanijos – mažėti. Laurinavičiaus teigimu, įvyko geopolitinis lūžis ir nutrūko Maskvos–Londono ašis (p. 369). Po „stebuklo prie Vyslos“ lietuviams ryškėjo tautinės mažumos perspektyva, o Lietuva „nuo lenkiškos agresijos“ praktiškai liko nebeišgelbėjama (p. 369, 375).
Česlovas Laurinavičius stengėsi pateikti griežtai kitonišką XX a. pradžios Lietuvos istorijos naratyvą. Tačiau visa, ko jis ėmėsi, atliko metodiškai padrikai, teleologiškai besilaikydamas išankstinių prielaidų, bemaž atsisakęs šaltinių kritikos, dažnai pro pirštus praleisdamas tvirtai istoriografijoje įsigalėjusius teiginius, vietomis paviršutiniškai pažvelgdamas į naują istoriografiją (p. 132), iškeldamas su tikrove mažai ką bendro turinčias įžvalgas. Knyga siekiama peržiūrėti Rusijos (imperijos ir sovietų) vaidmenį Lietuvos valstybės kūrime, neįtikinamai prikergiama Didžioji Britanija, sukurpiama mentalinio žemėlapio sąvoka, kuri taip pat neišaiškinama, bet nuolat vartojama. Beje, dėl Didžiosios Britanijos intereso – nors ir pasireiškęs po karo, jis iki I PK yra gerokai pritemptas, užverstas nelabai ką bendro su knygos teze turinčiais XIX a. diplomatijos istorijos aprašymais. Todėl ir knygos pavadinime esanti „Didžiojo žaidimo“ metafora nėra tinkama, nes kai Didžiosios Britanijos interesas Lietuvoje iš tiesų pasireiškė, „Didysis žaidimas“ jau buvo pasibaigęs. Iš viso to gaunasi fragmentiškas koliažas, labiau primenantis ne istorinį tyrimą, o didaktinį („kaip turėjo būti“) tekstą. Blogiausia yra tai, kad tokiame paveiksle nelieka Lietuvoje veikusių žmonių, jų sprendimų, pasirinkimų, patirčių, lūkesčių, siekio išlaviruoti; lieka tik Leninas ir jo sprendimas, nes Lietuvos „problemos sprendimo raktas, pagal diplomatų frazeologiją, buvo Maskvoje“ (p. 394).
Šalia viso kito, knygai nebūtų pamaišęs redaktorius, nes tekste palikta gausybė jausmingų daugtaškių, audringų šauktukų ir transcendentinių apeliacijų, o pavadinimas šaukiasi nacionalinės metų beviltiškiausio prekės ženklo nominacijos.
