Net ir šiandien garsiai kalbant ar tyliai mąstant apie Salomėjos Nėries gyvenimo kelius ir kryžkelius, vis kyla tas pats klausimas: kodėl?Kodėl jauna, talentinga poetė pasirinko kraštutinę kairę; kas dėjosi jos galvoje, kai ji sutiko tapti okupacinio režimo marionete? Šie ir panašūs klausimai, atsakymų paieškose besikuriantys pasakojimai verčia Nėries gyvenimą matyti lyg mįslę, kuriai įminti stinga užuominų. O viską dar labiau sunkina tai, kad visapusiškam Nėries biografiniam tyrimui trūksta patikimų šaltinių, kurių stoka kartais užpildoma nuogirdomis ir anekdotais. Šis tekstas – dar vienas bandymas ieškoti atsakymų į klausimus, ypatingą dėmesį skiriant būtent šaltinių prigimčiai ir patikimumo klausimui. Pagrindinis šio teksto objektas – įvairūs aiškinimai dėl Nėries posūkio į kairę 1931 m. ir stojimo į Trečią frontą.
Asmenybės portretas
Regis, apie Nėrį žinoma tiek daug, bet kartu – ir tiek mažai. Biografinės spragos ir neatsakyti klausimai neduoda ramybės net ir praėjus daugiau nei pusšimčiui metų nuo jos mirties. Iki šiol Nėrį tyrusių ir atsiminimus apie ją palikusių asmenų (per)pasakojimuose gausu abejonių. Dalis šių pasakojimų, veikiami skirtingų laikmečių kontekstų, transformavosi į savotiškas legendas, kurios taip giliai įsismelkė į jos asmenį, kad tapo neatsiejama jos biografijos pasakojimo dalimi, pavyzdžiui, „juodojo sąsiuvinio“ mitas tapo Nėries biografijos dalimi, nors net neaišku, ar toks sąsiuvinis apskritai egzistavo. Tačiau kaip atskirti kas tikra, kas iškraipyta ar paprasčiausiai pramanyta? Viena išeičių – gręžtis į psichologinį Nėries portretą ir svarstyti, kaip tokia asmenybė galėjo elgtis įvairiose situacijose. Iki šiol literatūroje įsitvirtinęs jos kaip jautrios, naivios, bet vis tik talentingos poetės vaizdinys trukdo pažinti ją kaip realų, o ne kūrybos suformuotą žmogų. Prie tokio jos asmens matymo iš dalies prisidėjo ir ji pati – dar sovietmečiu publikuoti jos dienoraščio įrašai sudarė sąlygas iki šių dienų nesibaigiančioms interpretacijoms kurti. Kartais pamirštama, kad žmogus gyvena tikrovėje, o ne savo kūryboje, kad pats priima sprendimus. Vis dėlto ne poetinis vertinimas, net jei ir siejant jį su gyvenimiškais patyrimais, o pati biografija pasako, koks žmogus buvo iš tiesų.
Nors Nėris dar anksti suprato, kad dalis poetų pasižymi tuo, jog yra nelaimingi1, tačiau priskirdama šį bruožą sau ji veikiau rodė, kad siekia vidinius išgyvenimus normalizuoti. Pastarieji joje pasireiškė dar paauglystėje, kai pirmąsyk dienoraštyje išreiškė norą numirti: „Ak kaip gražu, gražu jaunystėj numirti. Gražu ir nebaisu, net gera, net norisi numirti“2, į kurį dalis literatūrologų žvelgė kiek romantizuotai, siedami tai su kūrėjos meniška prigimtimi3. Rašydama apie mirties grožį Nėris kūrė įspūdį, kad jos nebijo, netgi yra jai pasirengusi4. Kaip ir daugeliu kitų atvejų Nėries biografijoje, šaltiniai čia prieštaringi: viena jos kambario draugių tvirtino, kad Nėris iš tiesų labai bijojo mirties, ypač laidotuvių5; kita amžininkė teigė, kad poetė itin mėgo lankytis Karmėlavos kapinėse, jos tapo judviejų pasivaikščiojimų nuolatine vieta6. Tikėtina, kad toks prieštaringas Nėries sąlytis su mirtimi (tai bijanti, tai trokštanti) galėjo būti sąlygotas ne tik jos permainingo charakterio būdo, bet ir skaudžių asmeninių, gal net potrauminių patirčių. Antai dar devyniolikos metų ji gyvenimo aprašyme atsiliepė apie Pirmojo pasaulinio karo siaubo paveiktą vidinę būseną, į kurią artimieji tinkamai nereagavo:
Kiti dar liūdnesni vaizdai slopinte slopino sielą. Jau senai many glūdėjusi melancholija dabar užviešpatavo. Tapau maža pesimistė. Pasidariau begalo jautri, liguista, bet niekas į tai dėmesio nekreipė. Net tėvai šiurkščiai tąjį mano jautrumą reagavo. Niekam ir nesisakydavau.7
Ona Kmitaitė ir Salomėja Nėris. Kaunas, 1934. Salomėjos Nėries
ir Bernardo Bučo namai-muziejus (SNMM P937)
Nėries lyriką nagrinėjęs Vytautas Kubilius tiksliai pastebėjo sakydamas, kad poetai negimsta nei romantikais, nei realistais – visos jų kūryboje pasireiškiančios jausenos, mąstysenos remiasi į pačių patirtis ir psichologinę būklę, kuri formuojasi veikiama socialinės ir kultūrinės aplinkos8. Todėl to priežasčių reikėtų ieškoti kur kas giliau – perdėtas emocinis jautrumas galėjo būti susijęs su silpna nervų sistema ar pačiu istoriniu laiku, jo sunkumais9. Tad dar ankstyvoje jaunystėje pasireiškęs nenoras gyventi (kuris nebuvo trumpas epizodas – tokių dienoraščio įrašų aptinkama ir vėlesniais metais), ašaros signalizavo ne vien jautrios, romantinės sielos kūrėjos prigimtį, bet tikėtina, kad ir realias psichologines problemas.
Daugelis amžininkų pabrėžia Nėrį buvus kuklią, tylią, susimąsčiusią, tačiau be šių savybių ji dar pasižymėjo kaip vieniša asmenybė. Vienatvė pasireiškė ne tik, kaip pati liudijo, neturėjimu kam išsipasakoti, bet ir nematymu, kas galėtų ją suprasti10. Iš ją pažinojusių asmenų atsiminimų piešiasi vaizdinys, kad Nėris vengė sambūvių11, mėgdavusi laiką leisti viena12, neapkęsdama tuščių pokalbių13 retai įsitraukdavo į diskusijas14. Vis tik manytina, kad jos vienišumas, o tikriau – atskirumas15, buvo sąlygotas ne kiek atjausti negebančios aplinkos, o pačios nenoro kurti abipusį ryšį. Tam ji rasdavo ir absurdiškų priežasčių. Antai jos studijų laikų kambario draugė Ona Gaigalaitė-Beleckienė teigė, kad kartu į universitetą nevaikščiojo tik todėl, kad Gaigalaitė buvo kur kas aukštesnė – kompleksuodama dėl savo žemo ūgio, Nėris vengė draugijos16. Nors gyvenime ji turėjo ne vieną artimą draugę, tikėtina, kad jos vienatvė buvo daugiau emocinė, sąlygota jos pačios uždaro, permainingo būdo, dėl ko tarp artimųjų ji buvo praminta mimoza17.
Kita vertus, šis trapumas savaime tikrai nereiškia, kad Nėris ėjo per gyvenimą kitų vedama už rankos ir dėl to lengvai manipuliuojama. Priešingai – poetė pasižymėjo kaip ambicinga, išdidi asmenybė, kuri, kaip atrodė amžininkams, nors ir niekada to neparodė, siekė būti pirma ir išskirtinė18. Iš atsiminimų matyti, kad būdama užsispyrusi ir reikli, ji iš tiesų paisė savo vidinių įsitikinimų: „Jos kasdieniniame gyvenime niekaip negalima buvo perkalbėti, priversti nusileisti, pakeisti savo nusistatymą“19. Jos vyro Bernardo Bučo teigimu, Nėries užsispyrimas daugiausia pasireikšdavo ne šeimoje, bet tarp aplinkinių: „Ir man teko matyti ne kartą, kai ji staiga nutraukdavo su žmogum kalbą, kalbos nebeturėdavo. Ir visam laikui“20. Tad galima sakyti, kad tokiu būdu reiškėsi jos asmens dvilypumas – kitų akyse būdama užsidariusi, mįslinga, jautri, nenuspėjamos nuotaikos, tarsi izoliuota, iš tiesų puikiai suvokė, kokie žmonės ją žavi. Todėl sąmoningai rinkosi aplinką, su kuria norėjo save sieti. Tai, aišku, bent iš dalies bendražmogiška savybė, tačiau ją akcentuoti svarbu dėl to, kad ji kontrastuoja su vienu iš pagrindinių Nėries hagiografinių pasakojimų – apie kitų (t. y. vyrų) manipuliavimą talentinga poete, dėl kurio ši priėmusi vienokius ar kitokius sprendimus. Tiksliau – net ne priėmusi, o nesupratusi, ką daranti. Šis vaizdinys ypač suklestėjo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Lygiai taip pat nėra teisinga žvelgti į ją vien kaip į tragiško likimo asmenybę – žmogų, kurio gyvybę netikėtai atėmė klastinga liga ir dėl ko dabar už jį pasisakyti (išteisinti) turi kiti. Jos pažeidžiamumas, jautrumas aplinkai nereiškė, kad ji buvo nepajėgi suprasti savo veiksmų pasekmių ar prisiimti už juos atsakomybę. Priešingai – šaltiniai atskleidžia, kad Nėris pasižymėjo tvirtu charakteriu: buvo reikli, įžeidi, paisė savo vidinių įsitikinimų ir aiškiai suvokė, kokioje aplinkoje nori būti. Nėris puikiai gebėjo prisitaikyti prie aplinkos ir situacijos (pavyzdžiui, fiktyvi santuoka su Petru Veržbiliausku karo metais Maskvoje), vadinasi, galėjo suvokti savo veiksmų svorį.
Pasirinkimo laisvė visada egzistuoja. Skirtingais gyvenimo etapais jos būta ir Nėries gyvenime. Šiandien esminis klausimas Nėries biografijoje kyla dėl 1940 m. vasaros – laiko, kai okupantas mynė valstybingumo slenkstį, o Nėris laikė pravertas duris. Tačiau žvelgiant į jos gyvenimą nuosekliai, derėtų nepamiršti ir dar vienos jos gyvenimo kryžkelės – 1931 m. perėjimo iš krikščioniškosios prie kairiosios stovyklos. Tų metų gegužę žurnale Trečias frontas pasirodęs jos viešas pareiškimas, skelbiantis ideologinį persiorientavimą, iki šiol apgaubtas neaiškumų. Tam įtakos turėjo ir iškart po mirties už ją kalbėti panorusių ar prakalbintų amžininkų pasakojimai, atvėrę kelią skirtingoms pastarojo lūžio paaiškinimo versijoms kilti. Šis epizodas dalies jos biografų taip pat aiškinamas per trapumo prizmę – suklaidinta ar suvedžiota auka nesuprato, į kokias politines pinkles veliasi. Tačiau juk įprastai sprendimai negimsta per vieną naktį – jie pamažu formuojasi, bręsta, kol galiausiai realizuojasi. Tą galima pastebėti ir Nėries pažiūrų keitimo atveju – 1931 m. perėjimas į trečiafrontininkų gretas neturėtų būti aiškinamas taip siaurai.
Atsimetimas nuo religijos ir konfliktas su katalikais
Iš pažiūros staigus ir netikėtas Nėries perėjimas iš ateitininkų sparno į Trečią frontą dar sovietmečiu amžininkus skatino ieškoti galimų jos konflikto su katalikais užuomazgų. Antai Ona Gaigalaitė dalijosi, kad būtent antraisiais studijų metais Kaune poetės tikėjimas ėmė slopti – ji vis rečiau atsiversdavo maldaknygę ar eidavo į bažnyčią, vakarais liovėsi klūpoti prieš kryžių21. Buvęs trečiafrontininkas Bronys Raila tvirtino, kad Nėris buvo ne tik nusivylusi tikėjimu, bet ir jautė kartėlį vienam iš katalikų intelektualų ir kunigui22. Pastarųjų versijų atsiradimas iš dalies suprantamas – juk Nėris dar mokyklos suole įstojo į ateitininkų gretas ir net svarstė apie pasišventimą vienuolynui, tačiau staiga, net artimiesiems nežinant, pasuko visiškai priešinga linkme. Įsitraukimas į tuomet nepalankiai net komunistų vertinamą Trečio fronto kolektyvą23 niekaip nederėjo su jos neoromantine estetika ir priklausymu katalikiškam sparnui. Tačiau ar gali būti, kad atsimetimo nuo religijos užuominų būta dar anksčiau?
1931 m. pavasarį, likus apytikriai mėnesiui iki prisijungimo prie Trečio fronto, Nėris išleido eilėraščių rinkinį Pėdos smėly. Čia įsiterpęs 1928 m. kurtas eilėraštis „[Be bažnyčios, be altorių]“ tąkart katalikiškos spaudos kritikams prasprūdo pro akis, nors jo turinys tarpukariu galėjo pasirodyti kiek drastiškas: „Be bažnyčios, be altorių / Be sumainymo žiedų… / Žirgai lekia, kiek tik nori, / Lekiam, lekiam vienu du!“24 Tačiau eilėraštis reikšmę įgijo tik jau post factum – kai visuomenėje kilo didelis ažiotažas dėl tų metų gegužę Trečiame fronte pasirodžiusio jos viešo pareiškimo. Tuomet pečiais trūkčiojo ne tik Nėries artimieji ir pažįstami, bet ir spauda, kuri ėmė mirgėti nuostabos, nusivylimo ir net čaižios kritikos negailėjusiomis recenzijomis. Antai bulvarinės spaudos laikraštyje Sekmadienis Nėries perėjimas buvo prilygintas šokinėjančiai blusai25.
Nėries prisijungimas prie Trečio fronto prisidėjo prie jos vardo išgarsėjimo, didesnio kūrybinio matomumo, mat, kaip rodo tarpukario spauda ir amžininkų prisiminimai, iki 1931 m. ji buvo dar tik kylanti, retai kritikų dėmesio susilaukianti poetė26. Tačiau vargu ar vien noras išgarsėti galėjo būti pakankama priežastis tokiam sprendimui. Galbūt ir posūkio į kairę klausimas nebūtų amžininkams buvęs toks skaudus, jei jos biografija nebūtų taip aiškiai susieta su katalikiška aplinka. Tačiau idėjinės pažiūros, veikiamos laikmečio realijų, pažinčių, asmeninės brandos, galėjo kisti. Laikas, kuriame gyveno Nėris, pasižymėjo šiuo nepastovumu – radikalėjimas tuo metu buvo pastebimas ir neretas reiškinys dalyje inteligentijos. Tai pasakytina ir apie priešpriešos su katalikais užuomazgų ieškojimą – nėra iki galo aišku, koks katalikų poelgis galėjo Nėrį taip supykdyti, kad ji nuspręstų nuo jų nusigręžti. Šiuo atveju turbūt eita palaipsnės evoliucijos, o ne revoliucijos keliu. Tiesa, šaltiniuose galima aptikti ir kitokių – būtent revoliucinio kelio – versijų.
Lazdijų mitas
Versiją apie Nėries konfliktą su katalikais bandyta aiškinti ir per dar vieną gandą – apie poetės gyvenimo etapą Lazdijuose. Jį Petronėlė Orintaitė atsiminimuose apibūdino kaip mitą, kurio esmė daugmaž tokia: 1928 m. mokytojauti į Lazdijus persikėlusi poetė buvo vietos katalikų skriaudžiama, jautėsi nelaiminga, todėl nusprendė keisti savo pažiūras27.
Lazdijų aplinka Nėries iš tiesų nedžiugino. Dienoraščio įrašuose ji ne kartą šios vietos gyvenimą palygino su buvimu uždarytai karste28. Ją pažinojusiems amžininkams galėjo atrodyti, kad vienišumas, uždarumas ir skurdi dvasinė aplinka galėjo paskatinti ją atsimesti nuo katalikiškos laikysenos. Tačiau jos užrašuose nugulę žodžiai „gyvenu šitam karste“ tėra metafora, nusakanti kambario formą, kuriame ji glaudėsi. Tiek iš jos pačios pasakojimo, tiek iš fotografijų matyti, kad gyvenamosios erdvės lubos iš tiesų priminė karsto dangtį.
Amžininkų atsiminimuose sutinkama ir kitų, pritemptų pasakojimų. Pavyzdžiui, buvęs Trečio fronto narys Kostas Korsakas poetės perkėlimą dirbti į Lazdijus laikė Vailokaičių šeimos darbu, kuriuo siekta nutraukti jos romaną su profesoriumi Juozu Eretu29. Tai netiesa: Nėris į Lazdijus atvyko susitarusi su gimnazijos direktoriumi kunigu Juozu Starkumi30. Apie pastarąjį taip pat aptinkama gandų. Vienas jų – esą dar mokytojaujant Lazdijuose ir pasirodžius Nėries eilėraščiui „[Be bažnyčios, be altorių]“, kunigas Starkus iš jo viešai išsityčiojo31. Būta ir tvirtinusių, kad 1929–1930 m. laikotarpiu poetė jo nuolat buvo engiama ir užgauliojama32. Tiesa, esama ir visiškai priešingų liudijimų33.
Menkai tikėtina, kad Lazdijai buvo kertinė priežastis nusigręžti nuo katalikiško sparno. Nors Nėris čia jautėsi nelaiminga, tačiau nepanašu, kad tai būtų tik vietos problema, greičiau jau tekusio nemėgiamo darbo – mat net ir vėliau persikėlusi mokytojauti į Panevėžį, poetė skundėsi ta pačia, lazdijiška jausena: „Nėris, atvykusi į Panevėžį, jautėsi nuskriausta, ištremta, dažnai verkdavo“34. Visai tikėtina, kad lyginant su kultūra alsuojančiu Kaunu, primityvus, nejudrus, provinciją primenantis miestas poetės nežavėjo. Tą ji buvo išreiškusi ir Juozui Keliuočiui, prašydama surasti jai darbą Kaune:
Būtinai surask Kaune man kokio nors darbo ir išgelbėk mane iš to provinciališko Lazdijų tvaiko. […] Nors pedagoginis darbas man ne prie širdies, bet Kaune vis tiek būtų geriau. Čia liberališkesnė atmosfera, čia teatrai, koncertai, kinas, literatūriniai draugai.35
Turint omenyje, kad jos būsena menkai kito ir vėlesniais metais (mokytojavimo Panevėžyje pavyzdys), manytina, kad jos 1931 m. lūžio priežasčių derėtų žvalgytis kiek kitur.
Kerštas, romantiniai jausmai ir „suvedžiotojai“
Nėries posūkis į kairę aiškinamas ne tik kaip ideologinis blaškymasis ar jaunatviškas išsišokimas, bet ir kaip kitų paveiktas apsisprendimas. Šiuo atžvilgiu kitais laikytini jos gyvenime sutikti vyrai, kurių paveikta poetė neva ryžosi vertybiniam posūkiui. Tiesa, toji versija autorių vystoma nevienareikšmiškai – vieni teigia, kad Trečio fronto vyrai, įvertindami jos talentą tiesiog poete pasinaudojo36, kitų požiūriu – kad čia neapsieita be romantinių ryšių37.
Kalbant apie vyrų įtaką Nėries apsisprendimui, matyti, kad šis pasakojimas taip pat stokoja nuoseklumo. Vienas iki šiol tebevystomų pasakojimų siejamas su jau minėtu katalikų intelektualu profesoriumi Juozu Eretu. Teigiama, esą veikiama nelaimingai pasibaigusio judviejų romano, o kartu ir noro atkeršyti, Nėris nusprendė jungtis prie trečiafrontininkų38. Nors tai plačiai paplitusi versija, tačiau keltinas klausimas, kiek toje draugystėje iš tiesų būta meilės – ar iš tiesų Nėris tikėjosi, kad vedęs vyras nusigręš nuo savo šeimos. Mat juk tai nebuvo pirmas ją įskaudinęs vyras – dar iki tol jos dienoraštyje pasitaikė emocingų įrašų apie „mėlynakį jaunikaitį“. Tiesa, pats Eretas 1965 m. išeivijos spaudoje jos perėjimą į Trečią frontą buvo linkęs sieti su judviejų draugyste: „Tai įvyko daugiau iš apviltos meilės, negu iš sąmoningo perėjimo į kitą pasaulėžiūrą“39, tačiau aklai šiais žodžiais kliautis nereikėtų. Tai labai egocentrinis požiūris, kai kito asmens pasirinkimas aiškinamas žvelgiant tik per savo paties prizmę.
Nėriai priskiriamų vyrų ideologinio poveikio painumą iliustruoja kiti pasakojimai. Vienas jų – esą Nėris buvo įsimylėjusi vieną iš trečiafrontininkų, todėl leidosi būti „suvedžiojama“. Orintaitės teigimu, kurį laiką nepagrįstai sklido gandas apie Railos viliojimus, kurio paveikta poetė ryžosi pasaulėvokos lūžiui40. Įdomu tai, kad šis gandas buvo pasiekęs ir patį Railą. Atsiminimuose jis rašė, kad iš išeivijos spaudos jam teko sužinoti, jog Nėris buvo tapusi jo „suvedžiojimų“ auka, tačiau tokia versija susilaukė tik Railos ironijos41. Šaltiniuose sutinkama ir kitų nuogirdų – Nėries meilė lipdyta ir Antanui Venclovai42, ir Valiui Drazdauskui43. Pastarajai versijai atsirasti įtakos veikiausiai turėjo tai, kad 1931 m. gegužę Nėris buvo jo mokoma marksizmo, o vėliau savišvieta užsiėmė atostogaudama Drazdauskų viloje44. Jei tikėtume kunigo Mykolo Vaitkaus atsiminimais, gandai apie Nėries įsimylėjimą vieną iš trečiafrontininkų ar kairiųjų iš tikrųjų buvo gajūs katalikų ir visuomenės tarpe, tačiau juos paneigė pati Nėris: „Vieną dieną, atsargiai priėjęs prie to dalyko, paklausiau Saliutę, kiek tiesos tose paskalose. Viešnia kategoriškai ir karštai tas paskalas paneigė: anų asmenų ji nemylėjus, ir ne kurio bolševiko meilė įžiebus joj komunizmo ugnį, o visai kiti dalykai“45.
Vis dėlto atsižvelgti reikėtų į tai, kad daugumos paskalų šaltinis nėra žinomas, nors simpatijos Eretui, panašu, kad tikrai buvo. Tačiau keršto Eretui motyvas rodytų, kad sprendimą ji priėmė neapgalvotai, paveikta emocijų. Čia derėtų pažvelgti į pačios Nėries paliktus šaltinius. Deklaracijoje Trečiame fronte ji rašė: „Manau nepyksit per daug, kad aš tą pareiškimą noriu pakeisti, kitaip sakant, susavinti, kad aš jausčiau, jog čia mano žodžiai ir kuriuos aš atsakau ir kad sąžinė būtų rami“46. Jei persiorientavimas iš tiesų į kitą ideologinę kryptį būtų paveiktas tik jausmų, vargu ar į pareiškimo rengimą ji būtų taip atsakingai žvelgusi. Tai veikiau rodo, kad ji veikė apgalvotai. Nemažiau svarbu ir tai, kad dauguma su vyrais sietinų pasakojimų skatina Nėrį matyti kaip lengvai manipuliuojamą asmenybę. O ir pastarieji, kaip tenka pastebėti, daugiausia kyla ne iš moterų, bet pačių vyrų pusės47. Tai tik atskleidžia, kad iki šiol Nėris buvo daugiausia suprantama tik per vyrišką įsivaizdavimą, pagal kurį ji kaip moteris vertinta jausmų kategorijomis: jautri – todėl silpna, svajinga – todėl naivi, mylinti – todėl lengvai manipuliuojama.
Lemtinga kelionė į Vieną
Dar viena versija, kuria aiškintas šis lūžis Nėries gyvenime, kildinama iš Balio Sruogos organizuotų kelionių po Vakarų Europą, kurių svarbiausia poetei tapo 1929 m. išvyka į Vieną, kur ji atvyko tobulinti vokiečių kalbos žinių. Esą iš Vienos Nėris grįžo pasikeitusi, pirmiausia išoriškai „sumodernėjusi“ – nusikirpusi plaukus, pakeitusi aprangos stilių48. Amžininkų pasakojimuose Vienos versija pasikartojo bene daugiausia kartų, o ir vėlesni jos biografijoje sekę įvykiai – įsitraukimas į Trečią frontą, išsikraustymas iš Lazdijų rodė, kad Vienos atmosfera buvo paveiki, keičianti gyvenimą.
Dauguma autorių sutinka, kad 1929–1930 m. Nėries ideologiniam posūkiui buvo lemtingi, o kelionė į Vieną čia buvo vienas katalizatorių. Bet ir čia neapsieinama be vyrų: svarbia laikoma Nėries pažintis su marksistinių pažiūrų medicinos studentu Broniumi Zubricku, kuris vėliau, jau grįžus į Lietuvą, dėl neįvykusių jai žadėtų vestuvių poetės buvo pramintas „Valkata“ ir, tyrėjų manymu, sulaukė jam dedikuoto eilėraščio: „Jis valkata – paskutinis brodiaga – / Šaukia žmonės. O aš vos gyva. / Nuo jo žvilgsnių širdis mano dega, / Nuo jo žodžių man sukas galva. // Kaip sacharose vėjai laisvūnai – / Visagalė jo smuiko daina. / Ji nupirko ir sielą ir kūną / Savo magiškų burtų kaina. // Tik paliepk – aš nueisiu į dangų, / Aš nužengsiu juodan pragaran! / Dėl tavęs netik mirt pasirengus, / Bet gyvent ir nemirt amžinai!“49
Biografo Viktoro Aleknos įsitikinimu Nėrį į Trečio fronto kolektyvą atvedė Vienoje įsiplieskusi meilė ir noras įtikti Zubrickui50. Tačiau pamirštama, kad kelionės metu ji ryšį užmezgė ne tik su Zubricku, bet ir su Trečio fronto žurnalo bendradarbiu Kaziu Boruta. Iš to laikotarpio trečiafrontininkų susirašinėjimų matyti, kad Nėris jau buvo atkreipusi žurnalo bendradarbių dėmesį: likus kiek daugiau nei metams iki jos įsitraukimo, Boruta su Venclova tarėsi dėl jos pakvietimo į kolektyvą51. Vis dėlto tarp Nėries įsitraukimo į Trečią frontą aplinkybių paklysti labai paprasta, ypač turint omenyje, kad vėlesniais metais Raila atsiminimuose piešė visai prieštaringą vaizdinį: „Toji pati, nekviesta, net niekada nesitikėta, atėjo“52. Kiek sunku patikėti, kad žurnalo bendradarbiai Railai nebūtų prasitarę apie sumanymą pasikviesti Nėrį.
1931 m. vasarį Nėris laišku kreipėsi į Borutą rodydama savo aiškų, apgalvotą apsisprendimą nebebendradarbiauti su kita spauda53. Neatmestina, kad trečiafrontininkai jos įsijungimą į kolektyvą matė kaip galimybę išpopuliarinti leidinį, išgarsėti, tačiau šioje istorijoje vertėtų įžvelgti kitą medalio pusę – Nėris galėjo tikėtis to paties. Perėjimas į Trečią frontą ją išgarsino, o iki tol jos statusas lietuvių literatūroje buvo ganėtinai menkas. Laišku į Borutą ji kreipėsi pati, niekieno neverčiama. Tikėtina, kad Vienoje užsimezgusi pažintis su Boruta, Zubricku, kitu kairiuoju Ladu Vladu Serbenta abipusiškai prisidėjo prie jos persiorientavimo. Kita vertus, jos pačios indėlis čia irgi neturėtų būti nuvertintas – šaltiniuose aptinkama pasakojimų, kad dar iki įsitraukiant į žurnalo kolektyvą, Nėris jau studijavo Marxo raštus54. Visai tikėtina, kad po kelionės į Vieną, paveikta ten užsimezgusių pažinčių, ji panoro atidžiau pastudijuoti komunizmo klasikus.
Prie Nėries ideologinio persiorientavimo galėjo prisidėti ir kiti jos gyvenime sutikti žmonės – viena tokių galėjusi būti kairuoliškų pažiūrų aktorė Emilija Vilčinskaitė, kuri susirašinėjimuose su Nėrimi primygtinai įtikinėjo poetę nenutraukti draugystės su Zubricku55. Įtakos galėjo turėti ir 1930 m. pažintis su komunistiniame pogrindyje veikusiu Jurgiu Domaševičiumi, su kuriuo poetė esą diskutuodavo visuomenės ir politikos temomis56. Tiesa, jo poveikį Nėries radikalėjimui įvertinti sunku, nes nėra patikimų šaltinių, liudijančių apie judviejų draugystę iki Nėriai įstojant į Trečią frontą.
Kita vertus, dar iki kelionių po Vakarų Europą Nėrį gyvenime daugiau ar mažiau supo kairieji – Gaigalaitė mena, kad bendrabutyje jas dažnai lankydavo Ona Šimaitė, kuri atvirai kalbėdavo apie moterų padėtį Sovietų Sąjungoje, dalindavosi su studentėmis sovietinės naujienų agentūros TASS informaciniais biuleteniais57. Galbūt apie tam tikrą santykį su kairiaisiais iliustruoja ir 1927 m. rudenį Nėries dalyvavimas su Antanu Miškiniu ir kairiųjų pažiūrų poetu Leonu Skabeika viename literatūriniame vakare.
Epilogas
Ši šaltinių panorama turėtų parodyti, kiek skirtingų ir kartais pritemptų versijų apie Nėries gyvenimą paliko amžininkai ir kiti šaltiniai. Vis dėlto šio teksto tikslas nebuvo pasakyti, kad „viskas sudėtinga“ ir dėl to niekada nežinosime kaip buvo, todėl teksto pabaigai pateiksiu savo versiją.
Iš visų žinomų Nėries posūkio į kairę versijų mažiausiai tikėtina, kad sprendimą ji priėmė paveikta emocinio ar romantinio ryšio. Toks aiškinimas atrodo neįtikinantis vien todėl, kad jis rodytų nesąmoningą persiorientavimą. Tai nedera su Nėries psichologiniu portretu, kuris šaltiniuose dažnai irgi pervertinamas (ar nuvertinamas): ji gebėjo veikti kryptingai ir nuosekliai, nenorėjo būti tiesiog instrumentu kitų (vyrų) manipuliacijoms. Kita vertus, visiškai atmesti romantinių jausmų įtakos irgi negalima – jie galėjo turėti poveikio, tačiau nemanau, kad tai buvo lemiama priežastis. Versijos apie konfliktą su katalikais ir slegiančią Lazdijų aplinką taip pat atrodo nepakankamos pažiūrų kismui paaiškinti. Galbūt į Nėries santykį su katalikų bendruomene derėtų žvelgti kitaip: realu, kad nuo pat ankstyvos jaunystės nuosekliai eidama ateitininkės keliu, laikui bėgant ji pasijautė ribojama katalikų autoritetų – juk jų būryje Nėris ideologiškai brendo, mokėsi ir kūrė. Man atrodo realiausia, kad kelionėje į Vieną ir tuoj po jos užsimezgusios glaudžios pažintys su kairiaisiais, diskusijos ir atsitiktinių aplinkybių sutapimas ir buvo tas svarbiausias priežasčių kompleksas, paskatinęs Nėries pasaulėvokos lūžį.
Kad ir kaip būtų, norisi akcentuoti kitką: net jei Nėries ideologinį persiorientavimą būtų galima vadinti drastišku, reikėtų atsiminti, kad tuo laikotarpiu ji nebuvo vienintelė, pasirinkusi tokius pokyčius. Tačiau tie kiti atvejai mums mažiau įdomūs. Žvelgiant į Nėries gyvenimą per šaltinių, o ne dabartinių diskusijų prizmę, išryškėja esminis akcentas, kuris diskusijose dažnai pametamas: Nėris gyvenime pasižymėjo kaip užsispyrusi, įsitikinimų paisanti asmenybė, todėl realu, kad puikiai žinojo ir suvokė, kokiu keliu žengia. 1931 m. lūžis savaime tikrai nereiškia, kad čia buvo užprogramuota ir jos būsima elgsena okupacijos sąlygomis. Tačiau 1931 m. Nėris sąmoningai priėmė šį sprendimą – nors nemaža dalis amžininkų ir biografijų sąmoningai ar nesąmoningai iš Nėries stengėsi atimti valią ir gebėjimą priimti sprendimus pačiai. Man atrodo, kad toks vaizdinys nėra pagrįstas – ir 1931, ir 1940 m. ji puikiai suprato, ką daro ir kokius sprendimus priima.
1 Salomėja Nėris, „Dienoraščiai“, in:Salomėja Nėris, Raštai, parengė Viktoras Alekna, t. III: Proza, dienoraščiai, laiškai, Vilnius: Vaga, 1984, p. 221.
2 Ibid., p. 237.
3 Pavyzdžiui, literatūrologė Viktorija Daujotytė Nėries „Diemedžiu žydėsiu“ siejo kaip kūrinį, gimusį iš artumo mirčiai; žr. Viktorija Daujotytė, Salomėja Nėris: Gyvenimo ir kūrybos skaitymai, Kaunas: Šviesa, 1999, p. 91.
4 Pavyzdžiui: „Platus pasaulis ir tuščias jis man, nieko nėra dėl ko turėčiau gyventi, nieks manęs negailėtų, nieks nepasigestų. Tai kodėl gi nemirti?! Tai išnykčiau kaip muselė“ (Salomėja Nėris, „Dienoraščiai“, p. 237).
5 Marijona Čilvinaitė, „Salomėjos Nėries laikų mokslą bei studijas prisiminus“, 1957-02-10, in: Maironio lietuvių literatūros muziejus (toliau – MLLM), R3 56, p. 9.
6 V. Jakubauskienės laiškas „Drauge Šlinkšniene“ (atsiminimai apie Salomėją Nėrį), 1973-12-25, in: MLLM, R3 57, p. 57.
7 Salomėja Nėris, „Nenoromis atverčiu savo tamsios praeities lapus. Trijų variantų gyvenimo aprašymas“, Kaunas, 1924-10-16, in: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius (toliau – LNMMB RKRS), f. 4, b. 2, l. 5.
8 Vytautas Kubilius, Salomėjos Nėries lyrika, Vilnius: Vaga, 1989, p. 10–11.
9 Ibid., p. 12.
10 Salomėja Nėris, „Dienoraščiai“, p. 170.
11 A. Sidabraitė atsiminimuose Nėrį apibūdino kaip uždaro būdo, nekalbią asmenybę, vengusią būti dideliame žmonių rate; žr. A. Sidabraitės atsiminimai, [1978–1985], in: Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), f. 395, ap. 1, b. 222, l. 11.
12 Pavyzdžiui, Petronėlė Cvirkaitė atsiminimuose teigė, kad Nėris mėgdavo viena pasivaikščioti miške. Pati Nėris jai sakiusi, kad nemėgsta kompanijų, bendravimo su žmonėmis; žr. Petronėlės Cvirkaitės-Diržienės atsiminimai apie Salomėją Nėrį, 1957, in: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas (toliau – LLTI BR), f. 6, b. 72, l. 1.
13 Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės pasisakymas, skirtas Salomėjos Nėries 60-osioms gimimo metinėms, 1966, in: Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. 17388, ap. 1, b. 22, l. 15.
14 O. Cvirkaitės-Lozoraitienės atsiminimai, in: Literatūra ir kalba, 1959, t. 4, p. 72.
15 Marijonos Čilvinaitės atsiminimai, in: Literatūra ir kalba, 1959, t. 4, p. 59.
16 Ona Gaigalaitė-Beleckienė, „Salomėja Nėris kasdienybėje“, d. I, 1965, in: LLTI BR, f. 6, b. 56, l. 22.
17 Halina Korsakienė, Namas, kuriame gyvenome: Atsiminimai, Vilnius: Vaga, 1991, p. 108.
18 Halina Korsakienė, Susitikimai: Įspūdžiai ir mintys, Vilnius: Vaga, 1977, p. 50. Būta ir manančių, kad išdidi ji aplinkiniams galėjo atrodyti tik todėl, kad buvo uždara, nebendraujanti asmenybė; žr. Onos Bačinskaitės-Blažaitienės atsiminimai apie Salomėją Nėrį, 1957-09-02, in: LLTI BR, f. 6, b. 61, l. 1.
19 Aldonos Kazanavičienės atsiminimai apie Salomėją Nėrį, in: LLMA, f. 88, ap. 1, b. 40, l. 12.
20 Bernardo Bučo atsiminimai apie Salomėją Nėrį, 1979-09-27, in: LLMA, f. 395, ap. 1, b. 17, l. 1.
21 Ona Gaigalaitė-Beleckienė, „Salomėja Nėris kasdienybėje“, l. 62.
22 Bronys Raila, „Sapnas apie Salomėją (2)“, in: Dirva, 1964, nr. 115, p. 4.
23 Komunistų leidžiamas Priekalas ne kartą skyrė kritikos trečiafrontininkams dėl jų neaiškiai apibrėžtų pažiūrų. Kaltinant juos esant provokatoriais, žurnalas laikytas pavojingesniu net už dešiniųjų spaudą; žr. „Priekalo“ redakcija, „Darbą pradedant“, in: Priekalas, 1931, nr. 1–2, p. 1.
24 Salomėja Nėris, Pėdos smėly, Kaunas: Sakalas, 1931, p. 13.
25 Šėtonas, „Žodis apie šokinėjančią rašytoją“, in: Sekmadienis, 1931, nr. 22, p. 5.
26 Šią mintį iliustruoja ir Nėries mokslų draugė Marijona Čilvinaitė sakydama, kad net ir tie, kurie iki tol su poetės kūryba buvo menkai susipažinę, po įsitraukimo į Trečią frontą jos asmeniu ir eilėmis plačiai pradėjo domėtis; žr. Marijonos Čilvinaitės atsiminimai, in: Literatūra ir kalba, 1959, t. 4, p. 64.
27 Petronėlė Orintaitė, Ką laumės lėmė: Atsiminimai. Liepalotų medynuose: Atsiminimai, apybraižos, parengė Justinas Kubilius, Vilnius: Vaga, 1993, p. 87.
28 1928 m. žiemą ji rašė: „Jau trys mėnesiai kaip aš čia. Trys mėnesiai, kaip aš gyvenu šitam karste“ (Salomėja Nėris, Dienoraštis ir eilėraščiai „Aš nuodėminga, Viešpatie!“, „Šiandien 13 rodo…“, Lazdijai, 1928-12-08,
in: LNMMB RKRS, f. 4, b. 60, l. 35–36).
29 Vladas Žukas, Kostas Korsakas: Prisiminimai, Vilnius: Ogamas, 2005, p. 92.
30 Viktoras Alekna, Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, Vilnius: Vaga, 1995, p. 301.
31 Jonas Grinius, Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, t. 2, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1977, p. 247.
32 I. Lapinskaitės-Burdulienės atsiminimai, in: Literatūra ir kalba, 1959, t. 4, p. 93.
33 Pavyzdžiui, Orintaitė teigė, kad su kunigu poetė palaikė draugišką ryšį – kartu vaikštinėdavo kieme, laisvalaikiu vienas pas kitą svečiuodavosi. Tiesa, nežinoma iš kur žinios apie Starkaus ir Nėries draugystę pačią Orintaitę pasiekė, turint omenyje tai, kad Lazdijuose ji kartu su Nėrimi nedirbo; žr. Petronėlė Orintaitė, Ką laumės lėmė. Liepalotų medynuose, p. 88.
34 S. Didžiulienės atsiminimai, in: Literatūra ir kalba, 1959, t. 4, p. 167.
35 Juozas Keliuotis, „Pluoštas atsiminimų apie Salomėją Nėrį“, Vilnius, 1958-03-11, in: LNMMB RKRS, f. 31, b. 47, l. 18.
36 „(Ne)atrasta Salomėja Nėris“: Pokalbis su Viktorija Daujotyte, 2021-11-18, in: https://www.lrt.lt/radioteka/irasas/2000187086/homo-cultus-is-balkono-ne-atrasta-salomeja-neris-pokalbis-su-viktorijadaujotyte, (2025-08-01).
37 Vytautas Kavolis, Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p. 162.
38 Keliuotis atsiminimuose aiškino, kad tai buvo priežastis, paskatinusi nutraukti saitus su katalikiška aplinka; žr. Juozas Keliuotis, „Pluoštas atsiminimų apie Salomėją Nėrį“, l. 15.
39 Kz, „Jaučiuosi gerai, ten kur veda darbas ir kūryba“, in: Draugas, 1965-01-09, nr. 5 (priedas Mokslas. Menas. Literatūra), p. 1.
40 Petronėlė Orintaitė, op. cit., p. 68.
41 Bronys Raila, Kodėl antraip?: Literatūrinės kronikos su išgyvenimais, Vilnius: Vaga, 1991, p. 132.
42 Ona Beleckienė-Gaigalaitė, „Salomėja Nėris kasdienybėje“, d. II, 1965, in: LLTI BR, f. 6, b. 56, l. 171.
43 A. Mažiulio susirašinėjimas (laiškai, jų kopijos, vokai, atvirukai), 1964-10-19, in: ALKA, f. 16, b. 348, l. 3.
44 Kęstutis Raškauskas, Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927–1935 m.): Daktaro disertacija, Kaunas, 2014, p. 196.
45 Mykolas Vaitkus, Nepriklausomybės saulėj, 1918–1940: Atsiminimai, t. 7, London: Nida Press, 1969, p. 166.
46 Salomėja Nėris, Laiškas „Trečio fronto“ žurnalo redakcijai ir viešas pareiškimas dėl įstojimo į „Trečio fronto“ kolektyvą“, Lazdijai – Kaunas, 1931-05-07, in: LNMMB RKRS, f. 4, b. 138, l. 1.
47 Vytautas Kavolis, Viktoras Alekna, Bronys Raila, Mykolas Krupavičius, Jonas Grinius ir kt.
48 V. Pavasarytės-Kauzonienės atsiminimai, in: Literatūra ir kalba, 1959, t. 4, p. 85
49 Salomėja Nėris, Pėdos smėly, p. 49.
50 „Salomėja Nėris: gyvenimo ir kūrybos vingiais (4)“, Viktorą Alekną kalbina Gediminas Zemlickas, in: Mokslo Lietuva, 2005, nr. 2, p. 12.
51 Kazys Boruta, Drauge su draugais, sudarė Valerija Vilnonytė, Vilnius: Vaga, 1976, p. 142.
52 Bronys Raila, op. cit., p. 151.
53 Salomėjos Nėries laiškas Kaziui Borutai, 1931-02-22, in: LLTI BR, f. 1, b. 4567, l. 1.
54 Marijos Julijos Paltarokaitės-Šalkauskienės atsiminimai apie Salomėją Bačinskaitę-Nėrį, užrašė Viktoras Alekna, Vilnius, 1980-04-17, in: LLMA, f. 395, ap.1, b. 18, l. 7.
55 Emilijos Vilčinskaitės laiškas Salomėjai Nėriai, 1929-12-??, in: Viktoras Alekna, Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, p. 362.
56 Salomėjos Nėries ryšiai su LKP 1931 m., užrašė K. Domaševičius ir A. Plakchinas, 1956-02-26, in: LYA, f. 3377, ap. 10, b. 96, l. 1.
57 Ona Gaigalaitė-Beleckienė, „Salomėja Nėris kasdienybėje“, l. 138.
