Maironis buvo vienas moderniosios Lietuvos vizionierių ir šauklių, vienas tų, kurie rado ir pasiūlė mums žodžius, padedančius išreikšti meilę Lietuvai, šlovingoms mūsų praeities figūroms, mūsų miestams, gamtai ir istorijai. Maironio eilėraščių mokėsi ir mokosi mintinai kartų kartos Lietuvos vaikų, jo poezija buvo ir tebėra dainuojama, kartais net neprisimenant, kas yra dainos žodžių autorius. Tam, kad Maironis priartėtų prie mūsų, o jo poezija, nepaisant jausmų pertekliaus ir archaiškų žodžių, būtų suprantama ir reikalinga dabarties žmogui, turime pažadinti jo, dažniausiai jauno žmogaus, vaizduotę. Tenka iš naujo kalbėti apie kadaise savaime suprantamus ar nutylimus dalykus, taip suteikiant Maironio paveikslui gyvybės. Tarp kitų dalykų – tai jo gyvenimo būdas, įpročiai, silpnybės ir dorybės, jo vertybių sistema, netgi skonis. Taigi straipsnio tema pasirinktas Maironio savivaizdis, tai yra viešumai skirtas ir paties poeto kurtas atvaizdas. Jį rekonstruoti bandyta pasitelkus Maironio portretus, jo gyvenamąją ir darbo aplinką, poetui esant gyvam išleistų jo knygų, tiksliau – Pavasario balsų, materialųjį kūną.
Šiandieninių autoreprezentacijų socialiniuose tinkluose ir Maironio savivaizdžio sklaidos pagrindinis skirtumas, turbūt, būtų tik tas, kad mūsų laikais savivaizdžio formavimo procesas smarkiai sudemokratėjo, priemones kurti ir skleisti savivaizdį turi bet kas, be abejo, smarkiai patobulėjo ir sklaidos technologijos. O žmonių psichologija kaip nors esmingiau nepasikeitė. Nepaisant autoreprezentacijos masto, noras matyti viešai eksponuotą savo atvaizdą ir tuo daryti įspūdį amžininkams yra suvokiamas su tam tikra kritiškumo doze ir priskiriamas žmogiškosioms silpnybėms. Tačiau visa, kas žmogiška, mums nesvetima. Netgi atvirkščiai – miela ir brangu. Todėl dažnai būtent silpnybės priartina laike įstrigusius ir mums susvetimėjusius kultūrinius herojus. Maironio silpnybės jokiu būdu nenumenkina jo reikšmės mūsų kultūrai ir literatūrai, tačiau bent jau šio straipsnio autoriams taip atrodo, padaro jį žmogiškesniu.
Maironiui esant gyvam, jo pagrindinis ir vienintelis eilėraščių rinkinys Pavasario balsai buvo išleistas penkis kartus tuo pačiu pavadinimu: 1895, 1905, 1913, 1920 m. kaip atskiros knygos ir 1927 m. kaip poeto Raštų tomas. Šie leidimai tarpusavyje smarkiai skyrėsi – kito eilėraščių atranka, taigi ir jų kompozicija bei rinkinio apimtis, atskiri eilėraščiai buvo redaguojami, kai kurie smarkiai. Norint įsivaizduoti skirtumus, pakanka palyginti pirmąjį ir, pavyzdžiui, ketvirtąjį leidimus: 1920 m. leidimas tris kartus didesnis už 1895 m. leidimą. Maironis ne tik keitė savo poetinę kalbą ją modernindamas, tačiau kontroliavo ir pačios knygos materialųjį kūną.
Abu ankstyviausi Pavasario balsų leidimai pasirodė Maironio iniciatyva, o pirmasis leidimas dar ir jo lėšomis. Šio leidimo viršelio ir antraštinio lapo apačioje greta leidimo vietos – knyga išspausdinta 1895 m. Otto von Mauderode‘s spaustuvėje Tilžėje – buvo nurodyta: „Kasztu autoriaus“. Poezijos rinkinio tekstus poetas siuntė į spaustuvę per tarpininkus, pats spausdinant knygą nedalyvavo, tad sunku pasakyti, ar pareiškė spaustuvininkui kokius nors pageidavimus dėl apipavidalinimo. Neturime žinių, kuo remdamasis jis pasirinko formatą, popierių, vinjetes, tačiau bendras knygos įspūdis – jaukus ir dailus eilėraščių albumėlis, primenantis tuometinėje kultūroje populiarius atminimų albumus. Toks knygos pavidalas visiškai tenkino autoriaus lūkesčius. Maironis jautė silpnybę XIX a. pabaigos dvarų kultūrai, kurioje atminimų albumėlių tradicija buvo gyva ir stipri1. Mąstant apie sąsajas su epocha, dėmesį patraukia nedidelis tuo metu madingo japonizmo intarpas – originalaus viršelio viršutiniame kairiajame kampe atspausdintas piešinėlis su rytietiška vėduokle, kurią dengia kamelijas primenančios gėlės šaka.
Antrasis rinkinio leidimas buvo išspausdintas 1905 m. Sankt Peterburge. Jį finansavo Lietuvių laikraštis – pirmasis legalus laikraštis lietuvių kalba, pasirodęs Rusijoje, panaikinus lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, kuriame bendradarbiavo ir pats Maironis. Artimi santykiai jį siejo ir su laikraščio leidėjo Antano Smilgos šeima. Antrasis leidimas prabangesnis už pirmąjį, nes peterburgiškoji Romano Golikės ir Artūro Vilborgo spaustuvė buvo didesnė, turtingesnė ir ambicingesnė už von Mauderode‘s spaustuvę. Netrukus po to, kai pasirodė antrasis Maironio poezijos rinkinys, Golikės ir Vilborgo spaustuvė išgarsėjo ypatingos poligrafinės kokybės leidiniais, pradėjo dirbti caro dvaro užsakymu, išleido dovanines ir jubiliejines knygas, tarp kitų – albumus 1812 m. karo šimtmečiui, Sankt Peterburgo dviejų šimtų metų sukakčiai, Romanovų dinastijos trijų šimtų metų jubiliejui ir kt. Maironio knyga – ankstyvojo spaustuvės veiklos etapo produktas: tarp to laikotarpio kitų Golikės ir Vilborgo leidinių ji neišsiskyrė nei spaudos kokybe, nei dizainu, nors, įvertinta lietuviškos spaudos kontekste, atrodė ir elegantiška, ir gerai atspausdinta. Poetine prasme tai buvo, pasak Vandos Zaborskaitės, aukščiausias poeto kūrybos taškas, prasidėjęs dar Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, po kurio Maironio poetika ir ideologija jau nebesikeitė2. Kai kuriems pirmojo ir antrojo Pavasario balsų leidimų egzemplioriams prabangos suteikė jų savininkai, užsakę meniškus įrišimus. Vis dėlto tai buvo tipiškos nebrangios art nouveau knygos, saikingai papuoštos standartinėmis vinjetėmis, inicialais ir paveikslėliais, parinktais iš spaustuvės pavyzdžių katalogo.
Trečiasis, 1913 m. Pavasario balsų leidimas tęsė asmeninio albumėlio tradiciją. Knygą spausdino pirmosios Kauno lietuviškos spaustuvės savininkas Saliamonas Banaitis. Poetas be jokios abejonės aktyviai prisidėjo prie šio leidimo apipavidalinimo. Tik autoriaus prašymu knygos puošybai galėjo būti pritaikytos fotografijos iš Maironio asmeninių fotoalbumų3. Knygai pasirodžius, Maironiui buvo 51-eri. Tai buvo tarsi jubiliejinio gimtadienio dovana pačiam sau. Pagal knygoje pateiktą įrašą, ji buvo išleista siekiant paminėti Maironio literatūros darbo 25-metį. Šis įrašas kėlė ir tebekelia literatūros tyrėjų ginčus, nes Maironis esą nemėgęs jubiliejų4. Apskritai Maironis griežtai atsisakinėjo ir prašė viešai neminėti nei jo kunigystės, nei literatūrinės veiklos sukakčių5; vengė ir kitokių garbės išraiškos ženklų – griežtai pasipriešino jo biusto pastatymui Karo muziejaus (dab. Vytauto Didžiojo karo muziejaus) sodelyje, kai visuomenei buvo kilęs toks sumanymas6. Tačiau turint omenyje, kokie populiarūs to meto kultūroje buvo įvairių sukakčių minėjimai, siekis suteikti leidiniui papildomą prasmę, pridėjus nuorodą į darbo sukaktį, neturėtų trikdyti7. Trys knygoje esantys poeto fotoportretai – pasišiaušusio gimnazisto, jauno kunigo ir respektabilaus seminarijos rektoriaus – iliustravo jo nueitą gyvenimo kelią. Tikėtina, kad poeto gyvenimiškąją biografiją, jo pasiekimus kunigo tarnystės kelyje, kitaip sakant, profesinę karjerą reprezentuojančios nuotraukos turėjo suteikti rinkiniui būtent jubiliejinio leidinio formą, tačiau šios funkcijos neperteikia knygos materialusis kūnas.
Jau spėjusio nemenkai pagarsėti dailininko Antano Žmuidzinavičiaus sukomponuotas minkštas trečiojo leidimo viršelis – ne visuose egzemplioriuose jis yra išlikęs, nes greitai nusidėvėdavo, todėl knygą įrišant arba perrišant būdavo išpjaunamas – primena tuo metu populiarias art nouveau stiliaus vinjetes. Palyginti nedidelis formatas, pigus popierius, atsitiktinio derinio įspūdį paliekančios standartinės, iš spaustuvės katalogo parinktos puošmenos neleidžia šio rinkinio priskirti jubiliejiniams leidiniams, net jei tai ir buvo paties poeto sau susikurtas paminklėlis, nepaisant gana palankių recenzentų atsiliepimų apie knygos išvaizdą8.
Ryškiausias ir įdomiausias autorinio dizaino pavyzdys – ketvirtasis, 1920 m. Pavasario balsų leidimas. Jis buvo išspausdintas Enzio Jagomasto spaustuvėje Tilžėje, nes Lietuvos spaudos pramonė po Didžiojo karo buvo visiškai nuniokota ir leidėjai dažniausiai naudojosi vokiečių spaustuvių paslaugomis. Knygos viršelį sukūrė tuo metu dar mažai žinomas, tačiau spaudos dizaino srityje jau pradėjęs reikštis pusiau savamokslis dailininkas Kazys Šimonis.Jis tik ką buvo baigęs apipavidalinti kito kunigo ir poeto Mykolo Vaitkaus knygą Brėkšta, kurią taip pat spausdino Jagomasto spaustuvė.Šis ilgainiui vienu populiariausių tarpukario Lietuvos tapytojų tapęs menininkas niekada nepaisė leidinio maketo visumos, visi jo apipavidalinti leidiniai pasižymėjo eklektika, įvairių stilių bei technikų derinimu.Taigi bendraautorystė su Maironiu, apipavidalinant pastarojo poezijos rinkinį, Šimonio greičiausiai nė kiek netrikdė. Poeto pageidavimu rinkinys buvo iliustruotas pramaišiui gausiomis vinjetėmis iš spaustuvės kataloguose sukauptų pavyzdžių rinkinių ir autoriniais asociatyviais piešiniais. Dalis jų buvo Šimonio. Tai piešiniai prie eilėraščių „Vilija (Neris)“ (p. 7), „Vilnius (Prieš aušrą)“ (p. 8), „Miškas ir lietuvis“ (p. 18), „Milžinų kapai“ (p. 27), „D. S.“ (p. 40), „Malda“ (p. 41), „A. P. (Išvažiuojant)“ (p. 64) ir tas pats prie „Nenusiminsiu“ (p. 89), „Lietuvis ir giria“ (p. 92).
Šimonis nebuvo vienintelis šio leidimo dailininkas. Maironis panaudojo ir kiek anksčiau į dailę linkusiam klierikui Jurgiui Jankevičiui užsakytus piešinius. Jankevičius buvo įšventintas į kunigus, tačiau jo aistra dailei nenumalšo, tad Bažnyčios vyresnybės sprendimu jam buvo leista mokytis Kauno meno mokykloje, tikintis, kad tokiu būdu bus paruoštas religinio meno srityje dirbsiantis specialistas. Jankevičius spėjo sukurti paveikslų Kauno bažnyčioms, tačiau žuvo motociklo avarijoje, dirbdamas naujoje modernioje Šv. Antano bažnyčioje, likus keliems mėnesiams iki sovietų okupacijos9.Amžininkai liudija, kad patyręs, jog klierikas Jankevičius turi gabumų piešti, Maironis kartą, greičiausiai 1919 m. pavasarį, jį pasikvietęs ir įteikęs naują spaudai parengtą Pavasario balsų rankraštį ir paprašęs nupiešti viršelį bei iliustracijas eilėraščiams. Susipažinęs su rinkiniu, Jankevičius pradėjo nuo naujienų – „Jūratės ir Kastyčio“ (p. 29), o per kelias savaites nupiešė keletą kitų iliustracijų ir viršelį. Maironis rezultatu buvo patenkintas. Tačiau knygos leidyba nusikėlė ir galiausiai iš Jankevičiaus piešinių panaudoti buvo ne visi10. Dabar tai piešiniai prie eilėraščių „Vilnius“ (p. 10), „Trakų pilis“ (p. 11), „Vasaros naktys“ (p. 21), „Medvėgalio kalnas“ (p. 31), „Burtai“ (p. 48), „Vasaros naktis“ (p. 55), „Vakaras ant ežero keturių kantonų“ (p. 60), „Saulės tekėjimas“ (p. 83), „Vintas“ (p. 99), „Lietuva per karę“ (p. 111).
Ketvirtajame leidime buvo gausu tiek pieštų, tiek ir fotografuotų peizažų vaizdų. Peizažo fotografijos poezijos knygoje – tiems laikams naujovė. Tačiau ne peizažai įaudrino skaitytojus. Knygos iliustracijoms poeto valia buvo pritaikytos Maironio mūzų nuotraukos, kai kurios jų įkomponuotos į grafines puošmenas. Pastaroji aplinkybė Kaune sukėlė nemenką šurmulį, beveik skandalą, sulaukė kritikos, visų pirma iš Maironio konfratrų pusės11. Daug kam atrodė nepadoru, kad skaistybės įžadus davęs katalikų kunigas viešai išpažįsta apie patirtas pagundas ir net pristato savo erotinių fantazijų įkvėpėjas. Manoma, kad ambicijų ir karšto kraujo nestokojusį Maironį paviešinti kai kurių savo mūzų (Adomo Jakšto pavadintų Beatričėmis12) atvaizdus, įliejant žibalo į jau ir taip gyvai liepsnojančią ugnį, paskatino apmaudas ir nusivylimas dėl atmestos kandidatūros į vyskupus13. Beje, spėjamos poeto dukters motinos Jadvygos Smilgienės atvaizdo tarp ketvirtuosiuose Pavasario balsuose atspausdintų moterų ir merginų nuotraukų nėra.
Dėl neskoningo knygos dizaino, eklektiškumo bei vaizdinių priemonių pertekliaus priekaištavo ir recenzentai. Ypač emocingai sureagavo Balys Sruoga: „Kad prekymečiui tiktum – reikia, kad būtų marga. Visa šimto dvidešimt puslapių knyga „paveikslų“ prigriozdota: skripkos, arfos, vapsvos, kryžiai, mergos, fentikliuškos, žvirbliai, kregždės, okeanai, apuokai, altankos, šunys, gervės, hieroglifai, plentas, rožės, namai, miškai, tvoros, lieknai, upės, vaikai, šarkos, kortos, laivai, perkūnai, ir ko tik tenai nėra, Dieve tu mano, viso pilna! Surinkti visi spaustuvės ženklai ir kabliukai, kiek tik buvo ištekliaus (daug jų ir kartojama), papildyta fotografijomis ir, matyt, tyčia gamintomis iliustracijomis, ir iš viso to materialo išvirta tokia tyrė – jog nei išsrėbsi, nei išspjausi“14. Netikėtai nuosaikiai knygos išvaizdą pakomentavo Jakštas, gindamas ir visiškai pateisindamas autoriaus valią knygą iliustruoti mūzų nuotraukomis: „Ikšiol, tiesa, kiek žinom, niekas iš poetų taip nėra daręs. Sutiktą gyvenime moterišką grožį jie stengės atvaizduoti gražiomis eilėmis, o ne varsomis. Bet nuo fakto klausimo visai nepareina teisės klausimas. Kad ikšiol nieks to nėra daręs, tai da nereiškia, kad nieks ir neturi teisės tai daryti. Tuo remdamies, mes manom, kad dėl įdėjmo Beatričių fotografijų „Pav. balsuosna“ nieks neprivalėtų daryti Maironiui jokių priekaištų“15. Bet čia pat davė patarimų, kokių iliustracijų atsisakyti naujoje rinkinio laidoje, kaip apskritai elgtis knygos dizaino srityje ir recenziją užbaigė taip: „O geriausia būtų visą iliustravimo darbą pavedus kokiam gabiam dailininkui, tik ne dekadentui“16.
1920 m. leidimą Maironis rengė naudodamasis 1913 m. leidimu. Poetui priklausęs 1913 m. Pavasario balsų leidimo egzempliorius, šiandien saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje17, atskleidžia jo kaip knygos dizaino autoriaus virtuvę. Paruošiamajame knygos makete, Pavasario balsų pabaigoje yra įklijuotas pluoštas reprodukcijų: spaustuvinės vinjetės, Jankevičiaus piešiniai, religinio turinio paveikslai, peizažų nuotraukos ir pažįstamų fotoportretai. Kitaip sakant, ikonografinė medžiaga arba vizualinė žaliava, kuri buvo pritaikyta apipavidalinant 1920 m. leidimą.
Ieškant Maironį įkvėpusių pavyzdžių ir estetinių orientyrų, pravartu pasižvalgyti poeto asmeninėje bibliotekoje. Tarp prabangiai atspausdintų ir įrištų pasaulio literatūros klasikos knygų dėmesį ypač patraukia rusų kalba Sankt Peterburge Brockhauso ir Efrono leidyklos serijoje Библиотека великих писателей („Didžiųjų rašytojų biblioteka“) 1904–1905 m. išleistų Byrono raštų tomas, kaip ir kiti serijos leidiniai, parengtas profesoriaus Semiono Vengerovo18. Sunku pasakyti, kas – leidėjai ar savininkas – pasirūpino šio tomo įrišimu, tačiau jis įtikinamai perteikia maironiškąjį vertingos poezijos knygos bibliografinio kodo supratimą: mėlynos odos viršelis su aukso folija įspaustu autoriaus vardu, įkomponuotu juodais dažais atspausdintame lyros kontūre su aukso pagražinimais. Lyrą rėmina lengvas auksinio akanto ir secesinių lapų ornamentinių motyvų derinys. Lyra – motyvas, Maironiui tapęs universaliu kūrybos simboliu. Tai patvirtina daugybė iš spaustuvininkų katalogų išrankiotų lyros motyvų, kuriuos matome Pavasario balsų leidimuose ir kitose Maironio knygose bei 1927 m. Raštų tomo formatu išleistų Pavasario balsų viršelyje19. Ne mažesnį įspūdį Maironiui turėjo daryti ir Byrono raštų iliustracijos – autoriaus ir jo mūzų litografiniai portretai bei atskirus eilėraščius įkvėpusių ar leidėjų manymu juos geriau suprasti galinčių padėti peizažų litografijos. Kažką panašaus aptinkame ir paties Maironio dizaino bandymuose20. Tikėtina, kad dizaino prototipas Maironiui buvo šis pasaulinio romantizmo klasiko raštų leidinys.
Penktasis Pavasario balsų leidimas pasirodė 1927 m. Tai buvo atskiras poeto Raštų tomas, kurį apipavidalinant Maironis, matyt, dalyvavo minimaliai. Pavyzdžiui, Raidės spaustuvės darbuotojas Pranciškus Stiklius paliudijo, kad Maironis buvo atėjęs į spaustuvę „susitarti dėl spausdinimo, nustatė knygų formatą, pasirinko šriftą ir popierių, nurodė kur siųsti korektūras“21; beje, Raštai buvo leidžiami už autoriaus asmenines lėšas. Tikėtina nebent tai, kad poetas ar pats, ar patartas leidėjo, viršelio autoriumi pasirinko nacionalinės dailės galerijos direktorių Paulių Galaunę, turėjusį grafiko patirties ir jautusį silpnybę knygos menui, kitaip sakant, tuo metu šalyje bene aukščiausią, labiausiai pripažintą dailės ir spaudos meno autoritetą. Ši knyga, kitaip nei ankstesni Pavasario balsų leidimai, buvo apipavidalinta santūriai, bet visiškai profesionaliai. Trikdo nebent tai, kad viršelį puošia ilgajame XIX a. itin mėgti ir pagal iš mados po Pirmojo pasaulinio karo išėjusio art nouveau stiliaus principus stilizuoti lyrinės poezijos atributai – lyra, žvaigždė, gėlės. Viršelis – vienintelė knygos puošmena, nes tekste iliustracijų nėra, maketo vaizdą kuria šriftas, paraštės, teksto komponavimas. Maironio Raštų tomas pasirodė panašiu metu, kai Kaune dienos šviesą išvydo paskutinis nacionalinio avangardo žurnalo 4 vėjai numeris (1928), o Paryžiuje lietuvių literato Juozo Tysliavos tarptautinio avangardo žurnalas MUBA (1928). Šių leidinių atžvilgiu Maironio knyga savo išvaizda buvo nuėjusios praeitin epochos produktas, tačiau jos pavidalą lėmė estetiniai idealai ir skonis, kuriuos kultivavo nepalyginamai skaitlingesnė ir įtakingesnė bendruomenė nei negausus avangardo literatūros ir dailės kūrėjų bei vartotojų būrelis.
Maironio dėmesys Pavasario balsų materialiniam kūnui visiškai atitiko jo savivaizdžio kūrimo strategiją, kuri buvo tiesiog integrali jos dalis.
Maironio idealas, kaip ir priklauso XIX a. Lietuvos kaimo aplinkos suformuotam žmogui – turtingų ir kilmingų žemvaldžių kultūra, ne veltui Juozas Brazaitis jį buvo pavadinęs „saloninės kultūros žmogumi“22. Tokioje kultūroje asmeniui, sujungusiam kunigo ir poeto misijas, be jokios abejonės, teko išskirtinė vieta. Kunigystė reiškė ne tik išsimokslinimą, visuomenės pagarbą, bet ir iškilimą virš profaniško eilinių mirtingųjų pasaulio. Šį iškilimą dar labiau sustiprino poeto talentas, sietas ir su aiškiaregio, pranašo dovana, ir su visuomenės vedlio misija. Vis dėlto Maironis stengėsi užsitikrinti dar ir žemiškuosius jo išskirtinės padėties atributus, materialius jos įrodymus.
1910 m. jis įsigijo XVIII a. rūmus pačiame Kauno senamiesčio centre, greta seminarijos; lėšas sukaupė dirbdamas Sankt Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi 1894–1909 m., tačiau jų nepakakus, nemaža suma buvo pasiskolinta. Jis rekonstravo apleistus ir nuniokotus namus, įveisė sodą, kuriame ir pats nevengė padirbėti. Namų savininkas apsigyveno antrame aukšte įrengtame 8 kambarių bute su langais į rotušę ir į sodą, o likusias patalpas paskyrė bažnytinėms organizacijoms ir įstaigoms23. Pastato frontone Maironio nurodymu buvo užrašyta rūmų pirkimo data ir savininko vardas. Rūmų įsigijimą Maironis vertino kaip vieną iš svarbių gyvenimo laimėjimų; tai patvirtina 1920 m. Pavasario balsus iliustruojanti poeto nuotrauka jų fone prie eilėraščio „Poetui mirus“ (p. 107).
Poeto namai padeda rekonstruoti jo savivaizdžio idėją ir kūrimo strategiją24. Buto interjeras nebuvo visiškai autentiškas, tačiau patalpų dekoras, įranga, baldai didžiąja dalimi buvo originalūs, tad visa tai leidžia įsivaizduoti, kokioje aplinkoje Maironis gyveno, kokią žinią siekė perteikti lankytojams, iš dalies įteigti ir sau pačiam. Savo namuose Maironis norėjo jaustis kaip dvarininkas, tačiau ne mažiau svarbu jam buvo akcentuoti ir lietuvybės svarbą. Patriotiniai motyvai buto lankytoją lydėjo nuo pirmųjų žingsnių, pradedant durų skambučiui meistro Jono Garakevičiaus padirbintomis kanklėmis ir tautinio stiliaus elementais patalpų puošyboje. Jais perpinti art nouveau stiliaus bruožų turintys svetainė ir valgomasis, kuriuos ištapė iš dvarininkų kilęs tapytojas ir archeologas Tadas Daugirdas, nuo 1907 iki mirties 1919 m. ėjęs Kauno miesto muziejaus direktoriaus pareigas. Tikėtina, kad renkantis dekoruotoją Maironiui buvo svarbi ir Daugirdo kilmė, ir jo užimamos pareigos. Vėliau jis su Pauliumi Galaune yra taręsis, kaip perdekoruoti savo butą. Galaunei Daugirdo dekoras liaudies audinių stiliumi nepatiko, atrodė sunkus ir slegiantis. Tačiau sumanymas liko sumanymu, praktiškai jis nebuvo įgyvendintas25. Rinkdamasis baldus ir kitus namų įrangos elementus, Maironis orientavosi į vaikystėje ir paauglystėje matytus dvarų interjerus, taip pat į Sankt Peterburgo pasiturinčių pažįstamų butus. Visi daiktai buvo geri, patvarūs, solidūs, tačiau nepasižymėjo nei elegantiškumu, nei sekimu naujausiomis madomis. Maironis ypač vertino neobaroką.
Maironio gyvenamąją aplinką taikliai apibūdino jo geras bičiulis kunigas Mykolas Vaitkus: „Tas vyras, etmono ar net kunigaikščio povyza, ir gyveno kunigaikštiškuose architektūros atžvilgiu rūmuose. Jų įrengimas negalėjo visai atitikti pirmykščio jų paskyrimo, nes Maironis, kad ir estetas, kad ir pasaulio matęs, kad ir labai pasiturįs (imant reliatyviai), vis tik buvo vien valstiečių, nors ir apsitrynusių aplink XIX amžiaus miesčionių kultūrą, vaikas, augęs, brendęs ir trainiojęsis ne aristokratų palociuose, tik XIX amž. bajorėlių bei klebonų gana kukliuose butuose, tad ir nelabai tejaučiąs, kaip ten reikėtų įmantriau įsitaisyti, o tuo ir nesirūpino ypatingai, kaip kuklus ir negašus kunigas. Tad ir jo kauninis butas anuose prašmatniuose rūmuose buvo viso to atspindys“26.
Lygiai tokį patį laiko patikrintų vertybių pomėgį, kaip Maironio baldai, liudija ir bute buvę bei eksponuoti dailės kūriniai. Pomėgis meno kūriniais puošti namus greičiausiai atsirado pagal matytus aukštuomenės pavyzdžius, tačiau, kaip liudijama, tai buvusi mėgėjiška saviveikla27. Maironis buvo sukaupęs eklektišką dailės kūrinių rinkinį, nevengė net kopijų28. Pavyzdžiui, prieškambaryje pasikabino gana mėgėjiškai Juozo Ignatavičiaus nutapytą Jano Matejkos Žalgirio mūšio (1878) kopiją29, o rokokinėje svetainėje – pagal Raffaello šedevrą Siksto madona skulptoriaus Apolinaro Šimkūno sukurtą bareljefą30. Jo fone mėgo fotografuotis tiek vienas, tiek su garbingais lankytojais. Kitas Maironio mėgstamas religinių paveikslų autorius – ispanų baroko tapytojas Murillo. Jo tapytų Madonos su Kūdikiu atvaizdų kopijos buvo plačiai paplitusios Lietuvos bažnyčiose, sklido religinių paveikslėlių pavidalu, Murillo šv. Šeimos kopija kabojo ir Maironio namuose31. Iš lietuvių dailininkų Maironis vertino Šimonio simbolizmą, turėjo įsigijęs jo paveikslų32. Galbūt prie palankaus požiūrio į šį menininką prisidėjo ir Šimonio indėlis apipavidalinant 1920 m. Pavasario balsus, o gal Maironis tiesiog pasidavė madai. Šimonis nuo trečio dešimtmečio pabaigos populiarumu lenkė beveik visus tapytojus, jam teprilygo turbūt tik Žmuidzinavičius. Tačiau dėl pastarojo veiklų įvairovės jo kūryba šiek tiek kentėjo, tad jis Šimoniui nusileido produktyvumu. Dar viena autorė, kuriai Maironis jautė silpnybę – tai dailininkė Sofija Romerienė33. Maironiui, be abejo, patiko jos realistinė maniera, Žemaitijos kaimo motyvai, tačiau renkantis jos kūrinius, matyt, ne mažiau svarbi buvo ir ta aplinkybė, kad Sofijos vyras Eugenijus Romeris valdė Tytuvėnų dvarą, esantį arti Maironio vaikystės vietų.
Maironiui dar jaunystėje buvo parūpę, koks jo atvaizdas liks ateities kartoms. Gyvendamas Sankt Peterburge jis lankėsi pas garsiausius imperijos sostinės fotografus; išliko keletas to laikotarpio jo portretinių fotografijų. Čia jis užsisakė ir pirmąjį tapytą savo portretą. Jį sukūrė Sankt Peterburge gyvenęs lenkų dailininkas, Peterburgo akademijos auklėtinis Janas Mioduszewskis-Ostoja. Tai buvo tipiškas paradinis portretas, kuriame akcentuota iškilminga apranga ir pozuojančio asmens mokytumas34. Viena ant stalo gulinčių knygų – Maironio daktaro disertacija De justitiae et jure. Kauno rūmuose šis portretas kabojo virš poeto rašomojo stalo jo darbo kambaryje. 1937 m., netrukus po muziejaus atidarymo, po portretu buvo pakabintas laurų vainikas, kuriuo poetas buvo vainikuotas per paskutinį jo autorinį vakarą, įvykusį Jelgavoje 1932 m. gegužę.
Maironio tapytų portretų skaičius35 liudija apie išskirtinę poeto atidą savo asmeniui. Nekyla abejonių, kad šią kolekciją jis kaupė apgalvotai ir nuosekliai, norėdamas užsitikrinti, kad ateities kartoms jį primins ne vien poezijos knygos ir nuotraukos, bet ir tarsi tauresni bei tvaresni meno kūriniai. 1924 m. birželį jis viešėjo Tytuvėnų dvare, kur nuvyko atsiimti Romerienės nutapyto savo atvaizdo36. Ten sukomponavo dailininkei dedikuotą posmelį, perteikiantį jo požiūrį į nutapyto atvaizdo reikšmę ir funkciją. Tekstas prasidėjo žodžiais: „Išliksiu aš gyvas paveiksle tame / Net tuomet, kai kūnas užbertas žeme“37. Maironis norėjo būti prisimenamas kaip ramus, išlaikytas, išmintingas, orus ponas – Bažnyčios didikas ir nacionalinės literatūros klasikas. Dailininkams jis yra akcentavęs savo pageidavimą, kad iš paveikslo matytųsi, jog portreto herojus – ir kunigas, ir poetas. Pavyzdžiui, Jonui Januliui tapant jo portretą38, Maironis prisiminė, kad jį nuvylęs Petras Kalpokas, nes neatsižvelgęs į portretuojamojo pageidavimus. Maironis guodėsi Januliui, kad Kalpokui taip sakęs: „Kaktą reikėjo išryškinti, padaryti aukštesnę. Vis dėlto aš poetas, rašytojas. Tai turi jau iš paveikslo matytis“39. Janulis pasistengė nekartoti pirmtako klaidų.
Portretistus poetas rinkosi pagal du svarbiausius kriterijus: gebėjimą sukurti realistinį atvaizdą ir pagal jų vietą visuomenėje. Kaip ir Daugirdo atveju, pirmenybę teikė arba kilmingiems, arba amžininkų itin gerbiamiems, neabejotinai pripažintiems autoriams. Pavyzdžiui, jo rinkinyje buvo Juozo Zikaro sukurtas Maironio portretinis bareljefas, išlietas iš bronzos40, kurį Maironis laikė pasikabinęs ant sienos. Jauni talentai Maironio nedomino, jis tokių net nebandė ieškoti, skirtingai nuo kaimynystėje gyvenusio dailės mylėtojo ir literatūros žinovo kunigo Juozo Tumo-Vaižganto. Būtent Zikaro, taip pat Švietimo ministerijos užsakymu Adomo Varno sukurtas Maironio atvaizdas iš nacionalinės literatūros klasikų serijos paplito bene plačiausiai, nes buvo lengvai reprodukuojami ir dauginami litografijų, fotografijų, atvirukų, spaudos iliustracijų forma.
Įsivaizduojamą poeto-aristokrato aplinką atitiko ir Maironio bendravimo ratas. Jis mėgo svečius, bandė formuoti uždarą rinktinį visuomeninį-kultūrinį saloną.Tarp salono lankytojų buvo politikų, kultūrinių pomėgių turinčių dvarininkų, intelektualų, menininkų, ypač muzikų, o nuo tada, kai Valstybės teatras pradėjo statyti Maironio dramas, ir teatralų41. Į šventes Maironis kviesdavosi ir gimines. Priėmimai jo namuose garsėjo valgių gausa, nors patiekalai nebuvo įmantrūs, puošniu serviravimu ir apgalvota programa, kurioje svarbi vieta teko muzikavimui, dainavimui, poezijos deklamacijoms, taip pat diskusijoms kultūros, rečiau politikos temomis. Amžininkai liudija, kad Maironis itin mėgo, kai buvo deklamuojamos jo paties eilės ir ypač dainuojamos pagal jas sukurtos dainos42. Pasak Vaitkaus, Maironio pobūvyje apsilankęs prancūzų rašytojas Jeanas Mauclère’as apibūdino šeimininką esant tikrą XVIII a. prancūzų abbé43. Maironiui toks įvertinimas greičiausiai būtų tikęs ir patikęs.
1931 m. Maironis pradėjo statydintis namus pagal architekto Karolio Reisono projektą Aleksote – naujame akademikų rajone; šiandien – Amerikos lietuvių g. 944. Savo testamente jis nurodė, kad šiuose namuose po jo mirties turėsiąs būti įkurtas jo memorialinis muziejus; testamente, beje, buvo nurodyta ir palaidojimo vieta – Kauno arkikatedros šventorius, bei keli kiti atminimo ženklai45. Senamiesčio rūmus poetas užrašė kunigų seminarijai. Tikėtina, kad asmeninio muziejaus idėją Maironis perėmė iš jam itin imponavusių vokiečių ir rusų romantizmo klasikų – Johanno Wolfgango von Goethe‘s, Friedricho Schillerio, Aleksandro Puškino: Goethe‘s muziejus Veimare buvo atidarytas 1885 m., Schillerio muziejus Marbache – 1903 m., o Puškino muziejus Leningrade (Sankt Peterburge) – 1927 m.46 Tokių muziejų steigimą amžininkai suvokė kaip galimybę išsaugoti genijaus autentiško buvimo įrodymą ir nacionalinės kultūros klasiko įvaizdžio atbaigimą.Maironio atveju tai įvyko 1936 m., praėjus ketveriems metams po poeto mirties. Tais metais jo muziejus buvo atidarytas senamiesčio rūmuose. Buvo nutarta, kad toks muziejus turi būti paties poeto sukurtoje aplinkoje47, o ne naujuose, jo asmenybės ir kūrybos genijaus nepalytėtuose namuose. Maironis buvo antrasis lietuvių literatūros klasikas, įamžintas muziejaus aplinkoje. 1927 m. nedidelis memorialinis muziejus vyskupui Antanui Baranauskui buvo atidarytas jo gimtuosiuose Anykščiuose. Vis dėlto Maironio muziejus laikytinas vienu ankstyviausių rašytojų muziejų visame regione.
Maironis buvo ilgojo devynioliktojo amžiaus žmogus. Jo skonis atrodė gana konservatyvus net Pirmojo pasaulinio karo išvakarių epochos kontekste, ką ir kalbėti apie pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kai modernybės idėjos ir siekiai užvaldė vis daugiau Lietuvos piliečių. Brazaitis apie jį rašė: „žmogus gali su savo ideologija ir tradicijomis taip susigyventi ir suakmenėti, kad nebejaus naujo laiko ir jam reikalingų naujų formų bei naujų metodų. Jis negali persiformuoti ir prisitaikyti naujai epochai. Jis tada „atsilieka“ nuo gyvenimo“48. Vis dėlto toks vertinimas liktų vienpusiškas ir nepakankamai tikslus, jei nepaminėtumėme svarbiausio dalyko – Maironio poetinės kalbos, kuri ir išgarsino jo vardą; būtent dėl poezijos poeto asmenybė pavirto įvairiapusio susidomėjimo objektu. Jeigu Maironio sukaupti dailės kūriniai, kiti jo namų artefaktai liudijo apie ribotas galimybes suvokti pokyčius ir naują laiko dvasią, tai jo eilėraščių poetika atspindėjo kitas savybes, o būtent – jautrumą permainoms, gebėjimą gyvai justi ir apčiuopti laiko pulsą. Maironio poetika smarkiai kito ir sparčiai modernėjo, atspindėdama aktualius lietuvių kalbos pokyčius ir savo ruožtu juos skatindama. Maironio poezija buvo nepaprastai populiari, tad ji savaime turėjo galią nustatyti ir formuoti naujus kalbos orientyrus, siūlyti atitinkamą žodyną bei sąvokas. Kitaip sakant, Maironis – mūsų kultūros reiškinys, įkūnijęs jos prieštaringą ir nevienalytį pobūdį. Ir nėra taip jau labai lengva ir paprasta jį aprėpti.
Straipsnis parengtas pagal pranešimą „Featuring the Self-Portrait in the Material Body of the Book: Lithuanian Poet Maironis and his Self-Image“, skaitytą Penkioliktojoje tarptautinėje Europos tekstologų draugijos konferencijoje Author as Editor and Editor as Author (Praha, 2018-11-15–17), ir viešą paskaitą „Pavasario balsai kaip Maironio autoportretas“, skaitytą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (2019-06-12), taip pat dalis medžiagos buvo panaudota Giedrės Jankevičiūtės straipsnyje „Maironis ir jo Pavasario balsai lietuviškosios pavasario vaizdinijos kontekste“ (in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2019, t. 42, p. 127–153).
1 Plačiau žr. Atminimų sodai. Albumistikos etiudai: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos album amicorum katalogas, parengė Rima Cicėnienė ir Reda Griškaitė, Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2016, p. 21–24 ir t.
2 Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1968, p. 324.
3 Dvi iš knygoje reprodukuotų fotografijų saugomos Maironio lietuvių literatūros muziejaus (toliau – MLLM) kolekcijoje: MLL M 17982, MLL M 46318.
4 Plačiau apie Maironio jubiliejų ir rašytojų jubiliejų minėjimų tradiciją žr. Brigita Speičytė, „Maironio Pavasario balsai: lyrikos rinkinys“, in: Maironio balsai: Kūryba, veikla, atmintis, sudarė Manfredas Žvirgždas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 98–102.
5 Maironio laiškas Vilties redakcijai, Kaunas, 1913-02-02, in: Maironis: Laiškai. Atsiminimai, sudarytojas ir parengėjas Eugenijus Žmuida, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016, p. 94; Maironio laiškas Vilties redaktoriui Liudui Girai [= Antanui Smetonai], Kaunas, [1913-11-28], in: Ibid., p. 97; taip pat dėl 60-ųjų gimimo metinių jubiliejaus žr. Maironio laiškas Juozui Tumui-Vaižgantui, Kaunas, 1922-10-13, in: Ibid., p. 90.
6 Kazys Žitkevičius, „[Atsiminimai]“, in: Maironis: Laiškai. Atsiminimai, p. 344. 1933 m. Broniaus Pundziaus sukurtas poeto biustas Karo muziejaus sodelio šlovės alėjoje buvo pastatytas ir atidengtas 1937 m.
7 Tarpukario Lietuvoje menininkų kūrybinio darbo sukaktys buvo minimos netgi valstybės mastu. Viena didžiausių iškilmių buvo 1938 m. surengta dailininko Adomo Varno kūrybos 30-mečio proga; plg. Giedrė Jankevičiūtė, Dailė ir valstybė: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2003, p. 30.
8 [Adomas Jakštas] M., „Pavasario balsai ir Kame išganymas. Parašė Maironis. Ketvirtą kartą atspausta ir padauginta. Švento Kazimiero Draugijos leidinys No 155. Kaunas 1913 m. 112 p.“, in: Vadovas: Mėnesinis laikraštis, skiriamas dvasiškiems lietuvių reikalams, 1914, Nr. 72, p. 275.
9 Ona Žemaitytė-Narkevičienė, Kauno Šv. Antano parapijoje gyvenęs ir kūręs kunigas Jurgis Jankevičius, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2009; Lietuvos dailininkų žodynas, t. 3: 1918–1944, sudarytoja Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013, p. 165; Kunigas menininkas Jurgis Jankevičius, sudarytoja Ona Žemaitytė-Narkevičienė, Kaunas: Technologija, 2015.
10 Kazys Žitkus (Vincas Stonis), „[Atsiminimai]“, in: Maironis: Laiškai. Atsiminimai, p. 377.
11 Adomas Jakštas, „Maironies lyrika“, in: Draugija: Literatūros, mokslo ir politikos žurnalas, 1922, Nr. 5–6, p. 217.
12 Ibid.
13 Tokia interpretacija pateikta: Paulius V. Subačius, „The Book as Initiation, Workshop and Revenge: The Authorial Use of The Voices of Spring“, [pranešimas], in: From First to Last: Texts, Creators, Readers, Agents: The 26th Conference of SHARP (The Society for the History of Authorship, Reading and Publishing), Western Sidney Universtity, Australija, 2018-07-11.
14 [Balys Sruoga] B. S., „Knygoms apginti: (Del Maironies Mačiulio „Pavasario Balsų“ penktojo leidimo)“, in: Skaitymai: Mėnesinis literatūros leidinys, 1920, kn. 1, p. 120.
15 Adomas Jakštas, op. cit., p. 217.
16 Ibid.
17 [Maironis], Pavasario Balsai ir Kame išganymas, Ketvirtą kartą atspausta ir padauginta, parašė Maironis, Kaunas: S. Banaičio spaustuvė, D. Vilniaus g. No 34, Švento Kazimiero Draugijos leidinys No 155, 1913, [parengiamasis 1920 m. leidimo maketas], in: MLLM 102/103; dar žr. Jonas Mačiulis-Maironis, Pavasario balsai: 1920 metų leidimo maketo fotografinė kopija, parengė ir įvadinį tekstą parašė Virginija Babonaitė, Kaunas: Naujasis lankas, 2014.
18 Žr. MLLM 313–317.
19 [Maironis] J. Maironis (M-lis), Jaunoji Lietuva: Poėma, Kaune: Saliamono Banaičio spaustuvė, 1907, p. 3; Maironis, Raseinių Magdė (poematas) nepersena pasaka ir Smulkmenos, Kaunas: Saliamono Banaičio spaustuvė, 1909, viršelis, p. 47; [Maironis], Pavasario Balsai ir Kame išganymas, 1913, p. 4, 70, 79; Maironis-Mačiulis, Pavasario Balsai: Penktą kartą atspausta ir žymiai padauginta, Tilžė: Jagomasto spaustuvė „Lituania“, Švento Kazimiero Draugijos leidinys Nr. 232, 1920, p. 3, 66, 94, 110; [Maironis], Maironio raštai, t. 1: Lyrika, šeštoji laida, Kaunas: „Raidės“ spaustuvė, 1927, viršelis.
20 Vinjetė su lyra ir smuiku 1920 m. leidime (p. 53, 94, 110) buvo perimta iš Banaičio spaustuvės leidinių; anksčiau ji jau buvo panaudota Maironio poemos Raseinių Magdė 1909 m. leidimo eilėraščių priede. Šio leidinio viršelyje įkomponuota kanklininko figūra – Maironio mėgtas lietuvio poeto-pranašo simbolis. Pagaliau kanklių motyvą randame net Maironio namų įrangoje.
21 Pranciškus Stiklius, „[Atsiminimai]“, cit. iš: Vanda Zaborskaitė, op. cit., p. 351.
22 Juozas Brazaitis, „Maironio asmenybės portretas“, [1943], in: Juozas Brazaitis, Raštai, t. II: Nuo Maironio iki Brazdžionio (septyniolika rašytojų), redakcinė komisija Alina Skrupskelienė, Česlovas Grincevičius, Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1981, p. 43.
23 Iliustruotą namų aprašymą žr. Maironio lietuvių literatūros muziejus: Istorija ir rinkiniai, autorė ir sudarytoja Aldona Ruseckaitė, Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2006, p. 10–31.
24 Plačiau žr. Writers’ Houses and the Making of Memory, edited by Harald Hendrix, (ser. Routledge Research in Cultural and Media Studies), Routledge, 2008.
25 Paulius Galaunė, „[Atsiminimai]“, in: Maironis: Laiškai. Atsiminimai, p. 309.
26 Mykolas Vaitkus, „[Atsiminimai. II]“, in: Ibid., p. 707.
27 Ibid., p. 701.
28 Pagal MLLM kartoteką, Maironio rinkinyje, įskaitant kopijas, buvo 30 dailės kūrinių.
29 Juozas Ignatavičius pagal Janą Matejką, Žalgirio mūšis, iki 1933, drobė, aliejus, 375 × 160, MLLM 12.
30 Apolinaras Šimkūnas pagal Raffaello, Madona su Kūdikiu, iki 1930, gipsas, 69 × 47, MLLM 96.
31 Jan Mioduszewski-Ostoja pagal Bartolomé Esteban Murillo, Šv. Šeima, iki 1910, drobė, aliejus, 155 × 110, MLLM 56.
32 Nuolatinėje memorialinėje Maironio namų ekspozicijoje rodomi keturi Šimonio darbai: Angoje (Saulės dukružė), 1924, popierius, tempera, 81 × 62, MLLM 44; Mergaitė gėlėse (Nekalta siela), iki 1930, popierius, akvarelė, 72 × 102, MLLM 49; Sena pilis, iki 1923, popierius, akvarelė, 23 × 31, MLLM 13; Vaikai prie pilies, iki 1930, popierius, tempera, 61 × 48, MLLM 47.
33 Nuolatinėje memorialinėje Maironio namų ekspozicijoje rodomi du Romerienės paveikslai: Galvutė, iki 1930, popierius, akvarelė, 40 × 31, MLLM 51; Peizažas, apie 1927, popierius, akvarelė, 40 × 27, MLLM 50.
34 Jan Mioduszewski-Ostoja, Maironio portretas, 1904, drobė, aliejus, 146 × 116, MLLM 43.
35 Maironio lietuvių literatūros muziejus šiuo metu saugo 8 Maironio portretus.
36 Sofija Romerienė, Maironio portretas, 1924, popierius, pastelė, 59 × 47, MLLM 9302. Ant paveikslo rėmo pritaisyta metalinė lentelė su Kauno metropolijos kunigų seminarijos inventoriniu numeriu 1505; tai leistų spėti, kad portretas buvo eksponuojamas seminarijoje. Maironio muziejui jį perdavė seminarijos rektoriaus pareigas iš Maironio perėmęs kun. Pranciškus Penkauskas.
37 Įrašas atskirame lapelyje buvo priklijuotas antroje portreto pusėje (MLLM 9302). Tarp Maironio rankraščių rastas ir kitas panašaus turinio lapelis su eiliuotu posmu, datuotu 1924 m. balandžio 25 d. ir prasidėjusiu žodžiais: „Gyvas aš būsiu paveiksle tame / Nors kūnas ilsėsis, užbertas žeme“ (MLLM 159).
38 Jonas Janulis, Maironio portretas, 1929, drobė, aliejus, 135 × 110, MLLM 93.
39 Jonas Janulis, „[Atsiminimai]“, in: Maironis: Laiškai. Atsiminimai, p. 727.
40 Juozas Zikaras, Maironio portretas, 1928, bronza, 51 × 38, MLLM 94.
41 Reikia manyti, kad dramos Maironio kūryboje atsirado neatsitiktinai. Kaip liudijama, jis itin mėgo lankyti teatrą, o matant gana negausų lietuviškų veikalų repertuarą, jam „[s]avaime turėjo kilti noras ką nors sukurti ir teatrui“ (Mykolas Vaitkus, op. cit., p. 706), kas galėjo gerai pasitarnauti kuriant/palaikant poeto-kūrėjo savivaizdį.
42 Danutė Lipčiūtė-Augienė, „[Atsiminimai]“, in: Maironis: Laiškai. Atsiminimai, p. 498; Janina Nokutytė-Šernienė, „[Atsiminimai]“, in: Ibid., p. 522.
43 Mykolas Vaitkus, op. cit., p. 706–707.
44 Namo projekto piešinys saugomas MLLM Maironio kolekcijoje, MLLM P9022.
45 Jonas Mačiulis-Maironis, „Testamentas“, Kaunas, 1930-12-17, in: MLLM 7123; Jonas Mačiulis-Maironis, „Testamentas“, [nuorašas], Kaunas, 1930-12-17, in: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas, f. 1, b. 3561, l. [1v, 1r].
46 Prisimintina ir tai, kad Maironis dalyvaudavo muziejų atidarymuose ir šventinimuose, sakydavo kalbas, pavyzdžiui, Karo muziejaus 1921 m. ar M. K. Čiurlionio paveikslų galerijos 1925 m.
47 Dar žr. Maironio lietuvių literatūros muziejus, p. 29–30.
48 Juozas Brazaitis, op. cit., p. 59.
